Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
THOMAS S. ELIOT AS ŽENGIA Į AŠTUNTĄJĄ DEŠIMTĮ PDF Spausdinti El. paštas


Pasaulis paminėjo anglų-amerikiečių poeto T.S. Elioto 70 metų amžiaus sukaktį. Jo universalumas anglosaksų pasaulyje ryškus kad ir iš to, jog abipus Atlanto Eliotą vienodai laiko "savo" poetu. Jis pasirinko gyventi Angliją, sakytum, "išduodamas" savo gimtąją Ameriką, kurioje tiek jo tėvo, tiek motinos (Stearns) šaknys buvo įleistos seniai, dar XVII amžiuje, tarpe ankstyvųjų naujakurių. Tačiau tie protėviai anuo metu buvo "išdavę" Angliją, pasitraukdami iš jos Amerikon! Eliotas, - kuriam laikas tėra reliatyvus ir kiekvienoje pradžioje nešioja pabaigą, kaip kiekvienoj pabaigoj beišlaiko gyvą pradžią, - Eliotas tiktai grįžo į savo senąją tėvynę.

Cia pasireiškė ir jo konservatyvumas, jutimas savo stovėjimo ne-vien kultūrinėje, bet ir tautinėje tradicijoje — augštesnioji ištikimybė. Ne visada Eliotas buvo sąmoningas ortodoksas jis turėjo savo jaunystėje ir ateistinį, dvasinėn tuštumon atsidūrusi laikotarpį. Bet jau prieš trisdešimtį metų Eliotas deklaravo: "Religijos aš esu anglų katalikas, literatūros sampratoje klasikas, politikoje — monarchistas".

Tačiau tas pats Eliotas yra vienas reikšmingiausių poezijos novatorių, vienas iš nūdienės intelektualistinės, "tamsios" - šifravimo reikalingos tėkmės įkūrėjų. Ir vis tik šisai keistas ortodokso ir revoliucijonieriaus junginys yra savy nuostabiai vieningas, tikrai turįs visų universalių klasicizmo bruožų.

Jaunystėje — kovotojas, drauge su Ezra Poundu, už naująją eilėraščio ekspresiją, šiandieniniame naujovininkų pasauly Eliotas yra "išvirkščias' sukilėlis, bet nemažiau radikalus, plaukiąs prieš galingą srovę — sukilėlis už senąsias, pamirštas ar paniekintas vertybes; už tai, ką šiandien gėdinamasi vardu pavadinti sielą; už jos vienišą kovą, siekiant rasti save, savo prasmę, priartėti Dievo. Eliotas yra maištininkas už tradiciją, amžiais kurtosios kultūros lobyno puoselėtojas. Viršum šimtmečių galvų jis veda dialogą su Dante, o pačių anglų kūryboje jis giminingas XVII amžiaus metafizikams, ypač - John Donne, kurių moderniuoju tęsėju galime Eliotą laikyti.

Religinio nusiteikimo tradiciją bent dalinai T.S. Eliotas paveldėjo ir iš savo puritoniškos šeimos. Ne be pėdsako ainiui jo protėviai buvo tarpe Naujosios Anglijos dvasinio veido kūrėjų visi tie Eliotai ir Stearnsai, kunigai, profesoriai bei rektoriai, teisėjai, posėdžiautojai Salemo raganų byloje, visuomenės šulai ir - menkiausi savo reikšme - šiaip, pasiturį komersantai.

Bostoną tepaliko Elioto senelis, persikėlęs į St. Louis, Missouri, ir čia įsteigęs universitetą. Čia gimė ir Thomas, jauniausias septynių vaikų šeimoje, 1888 metų rugsėjo 26 dieną. Entuziastingos literatės motinos globojamas čia jis praleido vaiko bei paauglio metus.

Tada prasidėjo grįžimų kelias: atgal į šeimos lizdą, į Bostoną, prie kurio, Harvardo universitete, puikus studentas T.S. Eliot bakalaureatą padaro per trejis metus, dar po metų filosofijos daktaratą. Tolimesnis grįžimas Europon. Stipendija Vokietijoje. O jau I-jo karo pradžia randa jį Anglijoje, kur jis svečias lektorius Oxforde. 1915 metais Eliotas veda (žmonai mirus 1947 metais, šiemet jis vedė antrą kartą). Amerikos karo laivynas nepriima jo dėl prastos sveikatos, ir jis taip išvengia savo kartos dalyvavimo kare. Ramiai gyvena Londone, mokytojauja, paskum tarnauja banke. Bendradarbiams nė ne galvoj, kad šisai pedantiškai rūpestingas, mandagus "our Mr. Eliot", savo bankinių raštų nenustelbiamas, vakarais grįžęs namo, "keičia anglų poezijos veidą". Eliotas dar ir šiandien tarnautojas, lygiai stropus ir mandagus, tik jau stambesnis: Faber and Faber leidyklos direktorius.

Eliotas nuo studentavimo dienų šen bei ten spausdina eiles, o 1922 metais paskelbia 434 eilutes, su komentarais, kurios vienu ypu iškelia jį į pirmaeilių šio šimtmečio poetų tarpą. Tai nyki, daugialypė poema "The Waste Land" "Dykoji žemė', duodanti negailestingą, chirurgišką epochos skerspjūvį, atskleidžiantį vidinę pokario laikų tuštumą, isteriškumą, asmenybės susiskaldymą ir sunykimą. Visa tai išreikšta nauja, laužta, nuolat kaitaliojama forma, su daugybe literatūrinių bei mitologini aliuzijų, įvairių tautų ir epochų kūrybos aidų, parafrazių, su siurrealistiniais vaizdais, kasdienos vulgarių dialogų nuotrupomis, kurie tampa taikotarpio simboliais, su visa persmelkiančia visuotinio pasmerkimo nuotaika. Sausas, tikslus, taupus stilius, kupinas prozaizmų, intelektualizmas, jausmo nuslopinimas, sunkiai išnarpliojamos prasmės vaizdų kaitaliojimas tie "Dykosios žemės' (ir kitų Elioto kūrinių) ypatumai nuo šiol įsipilietina modernioje anglosaksų poezijoje ir visur kur siekia jos įtaka. Daug kas gali labiau mėgti "poetiškesnius" poetus bet nė vieno jų įtaka nėra didesnė negu Elioto.

Lygiagrečiai su kūryba - ir lygiai įtakingas - eina Elioto mąstytojo teoretiko kelias. Savo žurnale "Criterion" 1922-1939) ir kitus gausiais straipsniais poezijos dramos kai kada ir pasaulėžirūos temomis (pvz. apie krikščioniškosios visuomenės idealą) Eliotas itin aštriu kritiniu protu oroginaliai su didele erudicija ir tik jo masto kūrėjui būdin ga pi a regėjimo jėga atveria naujus įžvelgimus į tradicinius kultūros reiškinius. Jis nuvertina kas buvo užmiršti ant pjedestalo iškelia naujon švieson kas buvo užmiršta apdulkėjusiose knygų lentynose. Ne vienas žinovas (jų tarpe subtilus kritikas ir poetas Randall Jarrell  Amerikoje)   laiko  Eliotą  tobuliausiu mūsų dienų rašytoju poezijos temomis.

T. S. Eliotas ne per gausiausias poetas. Visa jo eiliuota kūryba telpa į vieną tomą. Joje šalia minėtos "The Waste Land" kaip atskirų laikotarpių viršūnes negalima nepaminėti dar bent poros vėlesniųjų dalykų: tai "Ash Wednesday" (Pelenų diena) ir "Four Quartette". Abiejuose visu ryškumu iškristalizuotas religinis bei filosofinis vyresniojo Elioto veidas. Kaip tradicinis mistikas poetas vaizduoja sunkų ir skaudų besigrumiančios sielos kelią siekiant išsilaisvinti iš kūniškos vergovės apie kančią ir ekstazę. Jokiu atveju tai  nėra didaktinė  poezija.

"Keturi kvartetai" (1943) yra Elioto summa poetica. čia jo poetinio perkūrimo jėga ir sugestyvumas drauge su formos meistriškumu pasiekia augščiausios viršūnės. Drauge čia išsakytas visas daugialypis Elioto mąstytojo mistiko ir kūrėjo pasaulis.

Lygiagrečiai poezijai o pastaruoju metu - ją dažnai ir atidėdamas į šalį - Eliotas rašo teatrui. Tiesa ir jo teatras yra eksperimentas kitoje poezijos rūšyje. Jis gaivina augštąją poetinę tradiciją scenoje nubraukdamas buities apnašas ir grąžindamas teatrui didelę idėją ir kupiną įtampos poetinį balsą. Elioto jieškojimas ir naujovė pačios poetinės kalbos naujame pobūdyje: be retorikos bei patetikos be ornamentų ir gestų. Poezija auga iš didelės pakrovos bei preciziško atitikimo idėjai iš abstrakcijos. Eliotas siekia, kad sąmoningai klausytojas beveik neatskirtų jo dialogo nuo prozos, liktų diskretiškai poetinio ritmingumo veikiamas.

Tik neseniai Edinburgo festivaly-nuskambėjo naujausias Elioto teatro veikalas "The Elder Statesman" gi ankstesniųjų veikalų tarpe pažymėtinas itin sėkmingas pirmasis "Murder in the Cathedral" vaizduojąs šv. Tomo Eeketo nužudymą toliau "The Cocktail Party" kuri "salioninio" veikalo fone kelia sielos išganymo problemą ir "Family Reunion".

Augščiausias oficialus T. S. Elioto kūrybos reikšmės pripažinimas atėjo 1948 metais kada jam buvo skirta Nobelio premija.

Amžiaus sukakties proga Eliotas pasišnekėjo su spauda eliotiškai: be galo mandagiai kiek ironiškai ir nieko apie save neatskleisdamas. žurnalistai nieko nepešė klausdami "gyvenimo filosofijos" atskleidimo nuomonių apie kitus autorius, planų ateičiai... Ištikimas sau Eliotas ne vien kūryboje visada buvo ir liko uždaras.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai