Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIŪNĖS SUTEMOS "VENDETA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R. Šilbajoris   
Liūnė Sutema: VENDETA. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. 1981. 64 p. Aplankas ir knygos apipavidalinimas Ritos Kavolienės.
Liūne Sutema gal daugiau negu kiti, ypač tradicinio sukirpimo mūsų poetai, jaučia pavojų, kad žodžiai gali užsnigti tikrovę. Laikui bėgant, iš visų meno ir kultūros tradicijų ir aplamai iš žmonijos istorijos kalbinių nuosėdų susidaro tartum nepermatomas sluoksnis, kuriame visos prasmės ribojasi tik pačių žodžių savitarpiu santykiavimu, ir visos tikrovės yra tik sąvokų, frazių ir obal-sių rinkiniai. Sakydami "atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro" tariame tik savo pačių žodžius ir juose girdime tik poterius, graudingas pamokslų interpretacijas ir matome tik medinį Nukryžiuotąjį — be agonijos, su žvilgančiais, poliruotais sąnariais. Norint pajusti tikrą Kristaus šauksmą, reikia, kad ateitų kiti žodžiai ir peiliu į širdį persmeigtų mus saugojančią kalbinių trafaretų uždangą:
Viešpatie, neatleisk,
jie žinojo, ką darė —
Viešpatie, neatleisk,
nes žinau, ką darau
(p. 13).

Automatiškas, todėl ir prasmės beveik nustojęs sąryšis tarp žodžių "Viešpatie" ir "atleisk" čia nutraukiamas, ir stovime prieš netikėtą, naują ir todėl asmeniškai vėl reikšmingą pergyvenimą. Šituo būdu Sutema Vendetoj,  ^aip ir ankstyvesniuose savo rinkiniuose, ieško oanyo žodžio, kurdama naujus sudėtina poetinio įvaizdžio elementų tarpusavio santykiavimus. Cituotame posmelyje šis santykis yra tiesioginiai priešingas įprastinėms skaitytojo prielaidoms ir užtat atrodo ne "žodinis", o tikras.
Vendetoje galima rasti bent keletą šios "atvirkštinės" įvaizdžio konstrukcijos variantų. Kartais, pavyzdžiui, įgyja materialinę būseną žodžiai, kuriems esame pripratę skirti tik abstrakčias, perkeltines prasmes. Eilėraštyje "Baimė" poetė sako:
gyvenu baimėje,
susitraukęs embrijonas —
kada, pagaliau,
ji    gimdys mane?
Nejau, tikrai esu
nelaukiama?
    (p. 25)

Esame įpratę įsivaizduoti, kad gali būti, sakykim, baimės pagimdytas elgesys ar situacija, ir tada nei "baimė" nei "gimdymas" jokios paraidžiui fizinės prasmės neturi. Čia gi išeina priešingai: iš baimės turi gimti asmuo, dar daugiau, poetės "ai", ir įvaizdis pasidaro šokiruojančiai fizinis, kaip tik tame savo sumaterialėjime ir slepiantis naują poetiškumą. Be to, iškyla ir kitas, taip pat tiesiog fizines dimensijas turintis klausimas, o kas gi ten, už baimės įsčiaus, gali "manęs" laukti ar nelaukti? Šitaip galbūt, tapdama pasauliu, aplinka, sutirštėja mirtis. Iš ankstyvesnio rinkinio eilėraščio, "Mirtis neateina, ji čia", žodžiais: "mirtis kvėpuoja tuo pačiu ritmu,/ kaip motinos įsčiuje" (p. 29) išryškėja ir tai, kad ne tik negimusį embrioną supanti erdvė, bet ir jis pats yra mirties apraiška.

Kitais atvejais Sutema pasirenka gerai žinomus romantiškus įvaizdžius, lydėjusius visą mūsų sentimentaliąją literatūrą, ir suteikia jiems diametraliai priešingą funkciją. Šitaip eilėraštyje "Šimtametės žiemos užrašai" skaitome:
Stikliniai vaisiai dubeniuose,
nelieski jų — suduš —
Gėlės iš paukščių plunksnų,
šilko, aksomo —
nelaistyki jų — nuvys —
Neskaityki knygų,
jų puslapiuose
užslėpti, sudžiūvę medžių lapai
bevartant sutrupės, subyrės.

(p. 56).

Sausra, badmetis, dygus, sprangus laikas, žiema, išdžiovinusi viltį — visa tai jau pažįstama iš Sutemos ankstyvesnės poezijos. Šiuo atveju tik galime pridėti, kad visi posmelyje paminėti idiliško gyvenimo simboliai, lygiai, kaip ir nuvytę žodžiai, sudaro negyvą klodą, neleidžiantį prasikasti iki tikrovės.

Įprastinių kalbos struktūrų, tradicinių įvaizdžių suardymas Sutemos poezijoj išlaisvina jos pačios žodį iš priklausomumo prie ribotos, tik su lietuviška "namų" pasaulėjauta surištos poetinės kalbos sistemos ir leidžia jai tuos įprastinius "lietuviškus" įvaizdžius pastatyti į savitą santykį su visuotinės dvasios istorijos sąvokomis. Eilėraštyje "Vendeta" šis santykis įgyja savotišką "permatomų sluoksnių" formą, kur liaudies ir Biblijos asociacijos, persišviesdamos viena per kitą, sukuria naują struktūrą:
Kraujo kerštas svaigus
kaip aguonų pienas saldus
kaip baltų dobilėlių medus
.    (p. 5).

Pienu ir medum tekančios upės — tai Biblijos Žadėtoji Žemė. Dobilai ir aguonos — tai Lietuva, liaudies dainos, Kūčių vakaro papročiai, svaigus gimto krašto skonis. Iš lietuviškos senovės ateina ir kraujo keršto prisiminimas, aprašytas viduramžių kronikose, ir jisai susilieja į vieną su dygios, sausos Korsikos — legendarinės keršto šalies — užuominomis. Žemaitija ir Korsika visame eilėraštyje tampa nelyginant emocinės pergyvenimų skalės priešingi poliai.

Kitos gana būdingos Sutemos poetinės kalbos ypatybės iškyla ne tiek iš prieštaravimo įprastinėms įvaizdžių sistemų prielaidoms, kiek iš lyrinio pasakojimo srauto dinamikos. Principas dažniausiai toks, kad viena kuri tema vystosi eilėraščio segmente per seriją skirtingų, bet tos pačios vaizdinės logikos valdomų, konstrukcijų* lygiagrečiai su vieno ir to paties įvaizdžio atkartojimais kitose formose. To proceso metu išryškėja ir visi reikalingi realizuojamos temos atspalviai. Štai, pavyzdžiui, kiek ilgesnis segmentas iš eilėraščio "Vendeta":
Atsileidžia, atslūgsta sąnariuos
skaudžiai saldi gėla —
išsitiesiu, susigersiu žemėn,
lyg polaidis, —
niekas neužglostys, neužmigdys —
tik motina mano,
iš Raktuvės kapinių
Vėlinių naktį parbėgus,
vilnas dažys,
ąžuolo luobom, pasagų rūdim,
kad galėtų išausti
pilkai rusvą dvinytį
ir užkloti mane —


Nei dieną, nei naktį nebespindi
saulė balta,
vietą suradus nusileist —
Mano akys pilnos saulėlydžio,
mano saujos pilnos saulėlydžio,
iščiulpto korio vaškas burnoje —
susigeriu žemėn pilkai rusvu
saulėlydžiu,
kurio niekada nemačiau.

(p. 24, 25).

Ištraukos tematinis siūlas yra mirtis
—    labiau mirimas kaip procesas. Temos vyksmas realizuojasi per at-sileidimo, ištirpimo, susigėrimo žemėn metaforą. Pirmas šią metaforą formuojantis įvaizdis yra "polaidis"
—    sušilimas, atsipalaidavimas nuo sustingusio šalčio "skaudžiai saldžios gėlos". Vyksmui krypstant myriop, iškyla ironiška implikacija, kad gyvybę nešantis ištirpęs polaidžio vanduo dabar ženklina mirtį, o sustingęs speigo ledas — gyvybę. Ši asociacija, aišku, pilnai atitinka anksčiau minėtus Sutemos įvaizdžių konstrukcijos principus — priešingybes. Sekantis įvaizdis paruošiamas semantinės erdvės išplėtimu, bet taip, kad ši nauja erdvė taptų kartu ir daugiau konkreti, specifinė. Yra žodis "motina", vietovardis "Raktuvė" ir tiesioginiai mirtį reiškiantis terminas "kapinės". Iš žemės iškilusi motina tarytum atsineša kartu ir žilos lietuvių senovės liaudies buities žymenis, įgytus, taip sakant, jau mirusiųjų belaikiam bendravime: ąžuolo luobą, pasakų rūdį, dvinytį kaimo audeklą. Šis audeklas ištraukos gale pasikeičia į tų pačių spalvų mirties išs pildymo simbolį — saulėlydį, savo ruožtu sujungtą su pirmuoju "susigėrimo" įvaizdžiu. Tuo tarpu gi baltoji saulė, akys ir saujos, pilnos saulėlydžio, atsišaukia, irgi kaip modifikuotas pasikartojimas, — įsivaiz-džio grįžimas, į eilėraščio pradžią:

Dieną ir naktį plaukia
saulė balta migloje,
vietos nerasdama nusileist —
Nematysiu    paskutinio    saulėlydžio . . .
mano akys pilnos debesėlių,
mano saujos pilnos debesėlių,
ir burna pilna žemės,
nenupūs didžiulės,  nužydėjusios pienės. 
   (p. 7).

Balta pienė, balta saulė, mintyse įsivaizduojama balta motinos galva, miglos ir pienės pūkas sudaro dar vieną seriją, savitą, bet įpintą į saulėlydžio pilkai rusvų spalvų dinamiką, — lygiai, kaip ir susigėrimas žemėn yra savotiškas priešpriešinis įvaizdžio ankstyvesniam "burna pilna žemės". O ir medus turi savo atitikmenį jau anksčiau cituotoj ištraukoj apie kraujo kerštą, aguonų pieną ir dobilėlių medų.

Susidaro bendras įspūdis, kad Sutema, iš vienos pusės, perplėšia nusistovėjusių kalbinių audeklų raštą, apnuogindama tikrovę, o iš kitos, kuria naujas vaizdų serijas, per kurias tikrovė ir vėl pavirsta poezijos žodžiu, nauju, originaliu, bet vis vien savo ruožtu jau pradedančiu įsijungti į lietuviškos poetinės tradicijos tėkmę. Jeigu dabar, vienam momentui palikę poetinės kalbos klausimą, pereisim į dvasinę plotmę, matysime, kad ir joje galioja tas pats principas: nutraukta bendražmogiškos vilties ir baimės gija pasimeta juodo ir tikro mirties fakto platybėje, ir iš ten sugrįžta, tapusi kieta savo tautos, jos žemės, istorijos, jos tamsaus, nepraeinančio ryžto, grandim. Tomas Venclova kartą rašė žuvusio draugo atminimui: "Mane ištiko amžiaus vidurys./ Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti". Pašventus Vendetos eiles saviems, mirusiems ir gyviems, Liūne Sutema mokosi ir būti, ir nebūti, kaipo poetė vis vien savo žodžiu užtvirtindama gyvenimą.
R. Šilbajoris
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai