Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOLFO MARKELIO "NEBAIGTOJI SIMFONIJA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kulbokas   
Adolfas Markelis: NEBAIGTOJI SIMFONIJA. Novelės. Aplankas ir viršelis dail. Zitos Sodeikienės. Leidėjas — Lietuviškos Knygos Klubas. Chicaga, 1981, 125 p., 6 psl.
Pasitraukęs iš Lietuvos, autorius gyveno Austrijoje, pabėgėlių stovykloje, o dabar Amerikoje. Šių dviejų pasaulių gyvenimą jis čia ir vaizduoja. Iš stovyklinės buities 4 noveles: "Laikrodis", "Niekadėjai", "Du kartus apgautas" ir "Vestuvės".

"Laikrodžio" pagrindinis veikėjas — negudrus žmogelis, 20 metų ištikimai dūsavęs mylėtai merginai, ne ką už jį patį gudresnei, jai kaip šunelis taikstęsis, belaukdamas, kada ji širdimi atsilygins. Bet tam nuo mėnulio nukritusiam mylimajam iš panosės merginą pagriebė kitas. Susenęs, atsidūręs svetur, laimės ieško ne mylimame žmoguje, bet įsivaizduotos vertės bei grožio daikte — laikrodyje. Visi iš laimingo kvailučio tyčiojasi, prikalbindami išbandyti, ar tas stebuklingas laikrodis eis ir vandenyje. Maža žmogelio laimė sudūžta — protingieji neleidžia kvai-lučiui pasidžiaugti. . . rasos deimantais žolėje. Toks "aukso širdies, pempės išminties" bernelis, išgriebtas iš pilkos minios ir autoriaus padėtas kaip ant delno žiaurių gudruolių akims paspiginti.

"Niekadėjai". Tais laikais stovyklose bastėsi įvairūs perėjūnai, vaizbūnai, sukčiai. Vienas toks, "grafas" Nalivaika, net pinigus ėmęs dirbti, kaip Mefistofelis pinigais mulkina žmones. Būtų neblogai suregzta melagių pasaka, jei ne tas nereikalingas klastininko atskleidimas gale. Bet "grafas" geras magikas, ir pinigų švaistymo scena trenkia Gogoliu, ypač visų gobšų burnų pavirtimas į vieną šmėklėšką veidą. Autoriui sekasi juoktis iš žmonių menkystės. Tai itin paryškina Nalivaikos antrininko — Šimėno — tamsuolio paveikslas.

Šauniausia novelė "Vestuvės, labai pagauna stovyklos buitį, tinginiavimo nuotaikas, natūralius dialogus ir tokį įtikimą pasakotoją Mečį. Tai gyvas "pasakoriaus" tipas, taip akivaizdžiai  prisimenamas  iš  vaikystės kaime, kur koks nors senis Motiejus geriau valgė ir lengviau dirbo, kad mokėjo patraukliai regzti nepabaigiamas pasakas. Mečys, nebejaunas vyriškis, mėgsta nugerti, pasigirti ir meluoja kaip pasamdytas. Išradingas, su fantazija ir ambicija, kurią betgi greitai užglosto cigaretė ar "kalninės" (kalnuose iš kriaušių varytos degtinės) stiklas. Neatskirsi, kur čia tiesa, kur melas. Gali jam riktelti: "Mečy, meluoji!" Jis dievagosis, tu patikėsi ir kitą vakarą vėl lauksi jo pasakų. Nuobodis, įgrisę tie patys žmonių veidai, verčia patikėti bet kokia išmone. Dialogo natūralumas, gyvumas, nuotaikos sudarymas autoriui sekasi pavydėtinai. Vertėtų, nesukant galvos psichologinėm plonybėm, šiam žanrui ir atsidėti.

Amerikoje autorius bus arčiau pažinęs ligoninių gyvenimą; gal net pats jose dirbo. Tai atsispindi novelėse "Keistas uždarbis", "Nebaigtoji simfonija", "Idealas", "Gėlės", "Keistas uždarbis" — šmaikštus dalykėlis apie įnoringą turtuolę solistę, kuriai gudrus šlavikas švilpauja nebūtas operų melodijas, o gauna užmokestį už vikrų melą.

Visko nustojimas, šeimų suardymas, nepastovus gyvenimas Markelio vyrus nuteikia klajokliškai. Jie nepasėdi vietoje, neįsipareigoja, nepatenkinti savo žmonomis. "Nebaigtojoj simfonijoj" architektas pamilsta eilę moterų, bet tik tam kartui. Aiškinasi nerandąs idealios žmonos, neturįs atsakingumo jausmo, išsiskyręs graužiamas sąžinės, bet negalįs nusėdėti vietoje: "Turiu keliauti kaip čigonas, niekad nesurištas nei su kraštu, nei su miestu, nei su žmonėmis". Jis norėtų būti šeimos žmogus, bet negali. O amerikietė, normalaus pasaulio atstovė, tuo netiki: "Tu nori būti pasaulio centras, Tu moki moteris pritraukti ir atstumti, Tu nebaigtas, kaip ta nebaigtoji simfonija, sadistas. Gilumoje gal tu esi labai geras ir mielas, bet tai tavyje giliai paslėpta. Tu esi perėjūnas, apgavikas ir suvedžiotojas . . . Tu nesi to meno išmokęs, bet tokiu gimęs. Tuo blogiau". (42 - 43 psl.). Gal novelėje atsispindi ir pirminis lyčių skirtumas? Novelė — vertingas psichologinis kūrinys.

Panašus svyruoklis ir "Bolero" veikėjas, nors turįs šeimą, bet pamilęs austrę Leną. Juodu, lyg dvi plaštakes, viena antrą traukia ir viena nuo antros bėga — meilei ribų neužrė-ši. Tas motyvas plėtojamas ir "Pasikalbėjime su mergina". Senstantį vyrą veikia praeities moterys ir Amerikos gyvenimo laisvumas. Niaura, keistuolis, nepasėda, linkęs bastytis, pats su savim ir net su daiktais kalbėtis. Jam depresijos nuotaika praeina, išklajojus per naktį ir gerai nuvargus. Toks jis jau nuo mažens. Vaikus jau išleidęs į pasaulį, bet iš galvos neišeina svetimos moterys, ypač austrė Lena, kurią, klajodamas paežerėje, sumaišo su "Geltonąja merga", į moterį panašia uola. Kadangi darbovietėje Lenos negalima išvengti nesutikus, nutaria darbovietę keisti. Po klajonės grįžęs namo, nustebina žmoną pavadinęs Lena ir pareiškęs, kad keičia darbą. "Paskutinis pasimatymas" — dar viena tos temos variacija.

Markelio vyrai paprastai neatsparūs moterims, nedrąsūs, įkliūva neatplėšiamai, drovūs (bijo patys įteikti gėles), meilę prisipažįsta užuolankomis. Jie nėra tikri savo šeimos vyrai. Laimės neranda. Juos kankina ilgesys, kuris nenugalėtas virsta tiesiog liga. Senstančių vyrų gyvenimas be giedro rudens ar ramios žiemos — tik išdegintų vasarų pašvaisčių likučiai. Nelaimingos ir neramios
Markelio moterys. Dažnai jos gyvena ta diena, nepatenkintos savo vyrais. Tik amerikietė Janė kitokia.
Pakankamai turime literatūroje tų irstančių šeimų, tų dvasių be vietos — klajojančių vyrų. A. Markelis turi linksmą pasakotojo talentą, moka kiaurai permatyti herojų tuštumą, išvirkščią gyvenimą. Lauktume iš jo daugiau panašių novelių.

Jo stilius gyvas, sodrus, kalba žodinga. Pvz.: Jautėsi išskalbtas; pradedančiais žiovauti batais; Šimėnas arklio prigimtimi traukdavo namo greičiau; graibstėsi po kišenes, nerasdamas tinkamo žodžio; ne koks už-čirpęs žvirblis; Jis vartoja įdomių retų žodžių: dievelink, vikšviesės, velniapinigis, tešlagalvis, apdujęs, girstelėjęs, įsmilkęs (įgėręs). Bet reikėtų vengti tokių posakių bei žodžių: Ji nusigando svetimo žmogaus buvimu — nusigando pamačius, išvydus, pastebėjus svetimą žmogų; vedė amerikietį — ištekėjo už amerikiečio; violetiniai nusidažė — nusidažė violetine spalva; misingine — žalvarine; gonkos — prieangis; vedasi — tuokiasi (kalbama apie vedybas); bonku-tėmis — buteliukais; ružavas — rausvas; užsimąstęs — susimąstęs; mane sugaudė — mane sugavo; matomai reiškia — matyti reiškia; įsmeigė gėlę į stiklinę — įstatė ar įkišo gėlę į stiklinę; Antano nesimato — Antano nematyti; už poros mėnesių — po poros mėnesių; užvestas — užsuktas; vis kas nors ne taip atsitikdavo — vis kas nors negerai atsitikdavo; veskimės — tuokimės (siūloma susituokti). Nerašytina: dažniausia, bet: dažniausiai; pirmą kart — pirmąkart; kasgi — kas gi; susimanti — susiimanti; ne-sirįžau — nesiryžau. Yra keli spaudos riktai bei skyrybos klaidos. Tai vis menkniekiai, bet geriau, kad jų nebūtų.
V. Kulbokas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai