Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KETURI ROMANAI IŠ RYTŲ EUROPOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Liepinis   
1980 m. gegužės mėnesį mirė vienas žymiausių Rumunijos rašytojų, Marin Preda, kurio raštuose ir gyvenimo vingiuose atsispindi būdingi Rytų Europos kultūros bruožai ir moralinės dilemos.

Kaip ir daugelis lietuvių rašytojų, Preda debiutavo romanais bei apysakomis apie karo ir kolektyvizacijos niokojamų valstiečių buitį. Didžiausio pasisekimo susilaukė prieš septynetą metų išėjusiu romanu De-liriul (Svaigulys), kuriame jis kritiškai, bet palyginti teigiamai aprašė rumunų maršalą Antonescu, 1941 metais vedusį Rumuniją į karą prieš Sovietų Sąjungą, o 1946 metais nuteistą mirti, kaip karinį nusikaltėlį. Iki to laiko blogais žodžiais teminė-tam maršalui Antonescu rašytojas sugrąžino žmogiškus bruožus ir pavaizdavo jį kaip gerų norų patriotą. Kaip ne sykį pasitaiko Rytų Europos istorijoje, literatūrinis kūrinys, ėmėsi jautrios ir pavojingos temos, interpretuodamas istorinius įvykius bei veikėjus skirtingai nuo oficialiosios linijos. Žinant Predos gerus santykius su rumunų kompartijos vadovybe, galima spėti, kad leidimą naujam maršalo Antonescu portretui jis gavo iš viršūnių. Netrukus po šio romano pasirodymo keli rumunų istorikai iš dalies rehabilitavo Anto nescu ir paminėjo, kad maršalui rūpėjo Besarabijos "išlaisvinimas".

Predos Svaigulys sukėlė ir tarptautinių komplikacijų: romaną užsipuolė Maskvos Literaturnaja Gazieta, o jo ginti ėmėsi rumunų kritikai. Tačiau užplanuotas antrasis Svaigulio tomas taip ir nepasirodė. Ar autoriui pritrūko kūrybinės energijos? O gal rumunų valdžia atsižvelgė į sudėtingus Maskvos ir Bukarešto santykius ir nusprendė, kad knyga apie Antonescu teismą ir egzekuciją šiuo metu nepageidautina. Taip Rytų Europoje gimsta ir miršta romanai.

II
Paskutinis Marin Predos romanas, Mylimiausias žemės gyventojas taip pat vaizduoja keturiasdešimtinę dekadą, kurią Preda vadina "šmėkliškuoju dešimtmečiu". Pagrindinis romano veikėjas, filosofijos profesorius Petrini, pasakoja savo gyvenimo istoriją kalėjimo kameroje. Po karo nuteistas už veiklą nelegalioje rezistencinėje organizacijoje, kuriai jis nepriklausė, Petrini atlieka bausmę švino kasyklose ir prie Dunojaus - Juodosios Jūros kanalo. Romanas atskleidžia stalininės eros dogmatizmą, represijas, policijos brutalumą. Kaip ir kai kuriuose Solženycino veikaluose, vaizduotės pasaulis čia pinasi su dokumentine istorija. Viename tokių dokumentinių epizodų autorius iš bendralaikių pasakojimų atkuria rumunų kompartijos vado Gheorghiu-Dej susitikimą su Stalinu netrukus po antrojo pasaulinio karo. Dej skundžiasi Stalinui, kad rumunų ūkininkai kelia kainas už savo gaminius; buvusieji politiniai ir kariniai kadrai laukia amerikiečių, nes tie turi atominę bombą; kai kurie "fanatiški elementai" pasitraukė į kalnus, iš kur jie vykdo partizaninius puolimus; partijos vadovybėje pasirodė "dešiniųjų" nukrypimų; o apie patį Gheorghiu-Dej sklinda pašaipūs anekdotai. Stalinas pataria rumunų kompartijos vadui taip susitvarkyti:
"Paskelbk naują finansinę reformą ir taip atimk iš valstiečių pinigus. Tada galėsi atsikvėpti ir sukaupti jėgas ... Ką daryti su tais, kurie iš tavęs juokiasi? Pradėk statyt kanalą, kuris sujungtų Dunojų su Juodąja Jūra ir pasiųsk ten visus, kurie tave anekdotais bado. Taip vienu šūviu nušausi du zuikiu: sudrėkinsi Dob-ružos sritį, kuriai visad trūksta vandens, ir atsikratysi pašaipūnų . . . Nukrypimai partijoje pavojinga problema. Leninas buvo nusistatęs prieš nukrypimus ir išmokė mane jų nepakęsti. Atsikratyk tais nukrypėliais centro komiteto debatuose, o vėliau partijos susirinkimuose. — ar dabar patenkintas, Gheorghiu - Dej? "Taip, drauge Stalinai".

Palyginus Predos romaną su Avyžiaus Sodybų tuštėjimo metu, ar panašiais lietuvių rašytojų veikalais, tuoj į akis krinta rumunų autoriaus istorinio fono platumas ir išsamumas. Matyti, kiek daug dar uždraustų temų ir kokia plati tylos teritorija postalininėje lietuvių literatūroje.

Svarbi Predos paskutinio romano tema yra santykis tarp asmens ir istorijos. Pasak autoriaus, žmogaus gyvenimas pavaldus visuotiniams įstatymams — likimui bei atsitiktinumui — ir visuomeninėms normoms, kurias jis vadina likimo podirviu. Kai kurie romano veikėjai, kaip pragmatikas Mikušas, skelbia "išsilaikymo" filosofiją: prisitaikymą prie "likiminio podirvio" aplinkybių. Tačiau romano pagrindinis veikėjas ir autoriaus "antrasis aš", filosofijos profesorius Petrini, yra idealistas, kuris siekia absoliuto ir geidžia sandoros su visata, o ne su savo laikmečiu. Tame ir glūdi jo padėties tragiškumas. Petrinio "credo" remiasi moralės pirmenybe — jis atmeta kompromisą ir "išsilaikymo" mąstyseną.

"Taip, — sako jis, — aš apdovanotas talentu, žmogus be ydų, išskyrus vieną: aš atsisakau būti isterišku pasaulyje, kuriame siaučia pasidavimo, vergiškumo ir fanatizmo isteriką . . . Jūs pamiršot absoliučias vertybes — tikėjimą ir idealus, atsidavimą ir draugystę, meilę ir narsą, laisvą mintį, kūrybą".

Panašią "išsilaikymo" ir bekom-promisinės moralės dialektiką dažnai nagrinėja ir Lietuvos savilaidinė spauda. Pastogės pirmame numeryje skaitome: "Kompromiso kultūra, tai pseudotvarinys, nesveika kultūra nors jo atsiradimo motyvacija ir būtų labai kilni, kaip tautinio atsparumo išlaikymas . . . Todėl atsisakome kompromiso, kaip betikslio, ydingo ir bergždžio jėgų eikvojimo".

Petrinio pozicija primena svarbų filosofinį posūkį penkiasdešimtais metais, kai daugelis Rytų Europos intelektualų viešai atsisakė paklusniai priimti Markso nubrėžtus istorinius ir ekonominius dėsnius. Kai kurie jų vėl atrado Kanto idealistinę filosofiją ir jo "moralinį imperatyvą". Petrini ir jo lūpomis autorius Marin Preda gyvenimo centre stato žmogų, kuris nepaverčiamas aklu istorijos įrankiu, bet apdovanojamas sąmoningumu. Predos romano pagrindinis veikėjas planuoja filosofinį veikalą "Naujasis pažinimas", kuriame jis nori susumuoti dvasines ir dorovines vertybes ir sukurti sistemą, kurios dėka žmogaus sąmoningumas triumfuotų prieš "nemoralią istorijos pergalę". Tai primena šiuos lenkų filosofo Leszeko Kolakowskio žodžius: "Kai istorija pareikalauja iš mūsų apsisprendimo, kuris galutinėje išvadoje yra moralinio pobūdžio, mūsų geriausia atrama yra moralinės vertybės, išugdytos ilgoje žmonijos raidoje. Tos vertybės daugiau vertos pasitikėjimo, negu bet koks tariamas istorinis mokslingumas".

Paties romano autoriaus Marin Predos gyvenimas iš dalies sutampa su jo herojaus idealistiniu kodu, bet jame matyti ir nuolaidų "išlikimo" mentalitetui. Iki 1977 metų Preda atsisakinėjo įstoti į komunistų partiją, tuo protestuodamas prieš prievartinę žemės ūkio kolektyvizaciją. Tačiau 1980 metais jis buvo išrinktas deputatu į Rumunijos Didįjį Tautinį Seimą. Jis gerai sugyveno su rumunų kompartijos vadovybe, kuri, greičiausiai leido jam iki tam tikros ribos savaip traktuoti politines temas. Net ir Predos mirties versija, kaip daug kas Rytų Europoje, suskyla į oficialią ir neoficialią. Pasak Bukarešto radiją, jis mirė nuo širdies smūgio, bet rumunų rašytojai Audrian Pa-mescu ir Ion Caraion savo straipsniuose daro užuominų, kad jis nusižudęs dėl "asmeniškų problemų". Gal Preda nebeįstengė savo sieloje suderinti idealisto Petrinio ir pragmatiko prisitaikėlio Mikušo. Jo sielos rentgeno nuotraukoje daugelis Rytų Europos rašytojų atpažins savo pačių sielas.

III
Ieškant ypatingų Rytų Europos literatūros bruožų, į akis krinta dažnai čia sutinkama kūrybinės laisvės tema. Kai Vakarų Europos literatūrose ši tema labai retas paukštis, Rytų Europos rašytojai prie jos nuolat sugrįžta. Patarlės žodžiais: alkanieji nenustoja kalbėję apie duoną.

Naujas tokios literatūros pavyzdys yra Rolfo Schneiderio romanas Lapkritis, kurio Rytų Vokietijos valdžia neleido išspausdinti, bet kuris pasirodė Vakarų Vokietijoje ir keliomis kitomis kalbomis, įskaitant anglišką variantą 1981 metais. Nors autorius įžangoje paneigia norėjęs parašyti dokumentinį romaną apie aktualius įvykius, daugelis jo knygą sies su Wolfo Biermanno byla. 1976 m. Rytų Vokietijos valdžia ištrėmė šį populiarų poetą ir marksistą už jo kritiškus žodžius, apkaltinusi jį priešiškumu "socializmui". Grupė žymių Rytų Vokietijos rašytojų į tai reagavo atviru protesto laišku. Pasirašiusiųjų tarpe buvo ir Rolf Schnei-der, kuriam šis žingsnis labai pakeitė gyvenimą.

Kas atsitinka privilegijuotam literatui, kompartijos nariui, kai jis paklauso sąžinės balso? Schneiderio romane tokioje padėtyje atsiduria Rytų Vokietijos rašytoja Nataša Roth. Su savo vyru ir paaugliu sūnumi Stefanu ji gyvena nomenklatūros "auksiniame narvelyje". Paviršiuje viskas atrodo gražu ir saugu. Bet pasirodo, kad Nataša pati cenzūruoja savo raštus ir pradeda bijotis, kad nevirstų nebyle. Plyšys pasirodo ir jaunojo Stefano sąmonėje. Sužeistas automobilio avarijoje, jis tuoj paguldomas į ypatingą ligoninę, kurios durys atviros tik išrinktiesiems. Ten jam paaiškėja jo privilegijuota padėtis — jis pradeda kritiškai galvoti ir uždavinėti pavojingus klausimus.

Rothų šeimos gyvenimas radikaliai pasikeičia, kai Nataša pasirašo po atviru laišku, kuriame protestuojama prieš disidentinio poeto ištrėmimą. Jų namus apspinta kultūros ministerijos pareigūnai ir žurnalistai, kurie ragina ją atsiimti savo parašą. Jai grasina, mėgina ją papirkti, tvirtina, kad jos žingsnis pastatys pavojun tai, ką jie vadina "socializmu". Rothų šeima susidomi ir saugumas.

Ilgainiui spaudimas atslūgsta, pareigūnai ir žurnalistai susitelkia prie kitos krizės, saugumo dėmesys sumažėja. Tačiau įtampa lieka surakinusi Rothų šeimą. Romane atsiskleidžia daugialypiai tremties ir cenzūros pavidalai. Disidentas poetas ištremiamas į Vakarų Vokietiją, bet Rothų šeima patiria vidinę tremtį. Šeimos narius ima skirti didėjantys nuotoliai, ilgėjančios tylos. Nataša ir jos vyras išsiskiria; Stefanas nutolsta nuo savo tėvų.
Pasirašydama protestą prieš poeto ištrėmimą, Nataša pajunta ir laisvės skonį. Šiuo gestu ji patvirtina savo teisę kalbėti — jai nebėra pavojaus susilaukti nebylės likimo. Kaip ir knygos autorius, ji laisvės ieško ne emigracijoje iš Rytų Vokietijos, bet nemeluotoje literatūroje.

Rolfo Schneiderio romanas Lapkritis vaizduoja, kaip ypatinga asmeninė ir politinė patirtis paverčiama menu. Tai irgi būdinga Rytų Europos literatūros tema, kurią sutinkame ir lietuvių raštijoje.

IV
Kaip tvirtina čekų pogrindžio spauda, literatūra Čekoslovakijoje šiandien slopinama labiau negu nacių laikais. Bet čekų rašytojai nenugrimzdo į visišką tylą — jų balsas tebesigirdi iš pogrindžio leidinių ir iš užsienio, kur daugelis jų atsidūrė.

Neseniai Europoje ir Amerikoje keliomis kalbomis pasirodė romanas Korike, kurio autorius, čekų dramaturgas ir prozininkas Pavelas Ko-houtas, prieš keletą metų išstumtas iš savo tėvynės, dabar gyvena Vienoje. Kaip ir Siniavskis ar Zinov-jevas, Kohoutas mano, kad totalitarinei sistemai vaizduoti geriausiai tinka fantastikos, grotesko bei ironijos priemonės. Ir taip jis sukuria fantastinį pasauli, kuriame skaitytojas nesunkiai atpažins Čekoslovakiją po 1968 metų invazijos.

Romano eigoje kryžiuojasi trijų pagrindinių veikėjų — profesionalo budelio Friedricho VVolfo, saugumiečio Pauliaus Simso ir naivios merginos Lizinkos — likimai. Wolfas paskiriamas egzekucinių mokslų profesoriumi ir su valstybės parama įsteigia instituciją, kurioje galima specializuotis egzekucijose ir gauti antrinį diplomą kankinimo mene. Vienas instituto uždavinių yra "pažangiųjų" Azijos ir Afrikos šalių aprūpinimas gerai išlavintais budeliais. Šie Wolfo žodžiai apie padėties "sunormalė-jimą" yra geras autoriaus ironiško tono pavyzdys:
Tiesa, masinių egzekucijų aukso amžius dar negrįžo, dar tebesijautė naivus pasibjaurėjimas politiniais teismais, bet krizė pasibaigė ir stabilizacija pasireiškė griežtesniu požiūriu į nusikaltėliškus veiksmus. Atsakingi elementai pagaliau suprato,... kad egzekucijos turi sveiką poveikį gyventojams: eilinis pilietis jaučia tvirtą vyriausybės ranką ir savo paties doro elgesio vertę; politinė opozicija . . . žino, kad valdovai nusprendžia, kaip panaudoti mirties bausmę.

Našlaitis Paulius Simsa ištikimas valstybei, kuri jį išaugino ir išauklėjo. Jis pradeda savo karjerą kankintoju "revoliucijos sargų", SEAR, organizacijoje. Kaip daugeli komunistų pareigūnų, jis žavisi sistema, nes priklauso išrinktiesiems, kurių žmonės bijosi, o ne tiems, kurie turi gyventi baimėje. Bet "revoliucijos sargus" reikia išvalyti nuo "sąmokslininkų" ir taip SEAR pagimdo ypatingą vienetą SRAP. Valymo metu, Simsa nušauna savo buvusį geradarį SEAR pulkininką Artūrą ir iškyla į SRAP vadovybę. Tačiau valymai nesiliauja, SRAP pagimdo SRAG, kuri likviduoja patį Simsą.

Trečioji veikėja, Lizenka, neišlaiko abitūros egzaminų, nepraeina į dramos mokyklą ir konservatoriją. Jos tėvai ją nusiunčia į budelių institutą, kur ji išmoksta smaugti, kapoti, durti, nuodyti dujom. Romano pabaigoje, ji triumfuoja — pirmoji moteris, kuriai įteikiamas mirties specialistės diplomas.

Kohouto romanas Korike išaugo iš ypatingos  autoriaus  ir jo tėvynės patirties. Jis ir Čekoslovakija išgyveno nacių ir komunistų valdžią, nesiliaujantį istorijos klastojimą, melo viešpatiją. Romane jaučiamas čekų literatūrai būdingas tikrovės ir fantazijos junginys primena žymiausio Prahos rašytojo Franzo Kafkos pasaulį, ypač jo novelę. "Baudžiamojoje kolonijoje", kurioje ypatinga mašina "išaiškina" nuteistajam jo "nusikaltimą" prieš pat egzekuciją ant jo nugaros ištatuiruodama sulaužyto įstatymo žodžius. Skaitant Korike, prisimena ir prancūzų rašytojo Alberto Camus essay apie mirties bausmę, kuriame jis rašo, kad komunistai pateisina neklusniųjų žudymą, sakydami, kad to reikalauja tobula ateities sistema, kuriai jis suteikia dievybės vaidmenį.

"Nebūkime nei budeliais, nei aukomis", ragino Albertas Camus. Kohouto romanas tvirtina, kad totalitarinėje santvarkoje žmogus tegali būti tik budeliu arba auka.
J. Liepinis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai