Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PLUOŠTELIS MINČIŲ PIE JUOZĄ KELIUOTĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS SANTVARAS   

1902.VIII.22 — 1983.111.25
Nekrologo vietoje

Kiekvienas laikotarpis į gyvenimą atsiveda savo žmones. O jie paprastai būna margi, kaip geniai. Tų žmonių tarpe rasim kūrybingų asmenybių, idealistų ir kovotojų už tauriuosius žmonijos siekimus, rasim pragmatikų, arivistų, savanaudžių ir niekšų.
Deja, tokia yra gyvenimo upė — ne vien skaidri srovė, bet ir drumzlės! Ir ne mūsų valioj tos upės tėkmę nukreipti į meilės ir taikos sodus, to iki šiol net kilniausios asmenybės nepajėgė padaryti.

Lietuvos nepriklausomybės trumpi dešimtmečiai taip pat atsivedė savo žmonių pulkus. Vieni įtempė visas kūno ir dvasios jėgas krašto kultūrai ir gerovei kelti, o kiti (dėkui Dievui — negausi saujelė) nepabūgo ir tautos idealų išdavimo, nepabūgo ir savo asmeninio dvasios veido su-kreivoti. Ir tada sakėm: žmogaus siela — tamsi ir klaidi giria, nelengva toj girioj susigaudyti, nes garbėtroškos ir savanaudžiai skelbia "tiesą", kurios nėra . . .

Juozas Keliuotis (1902 - 1983) — publicistas, rašytojas, redaktorius, taurus lietuvis patriotas, Lietuvos nepriklausomybės laikotarpy buvo vienas tų žiburių, kuris pajėgė aplink save sutelkti itin gausų būrį šviesių žmonių. Baigęs Lietuvos universiteto Teologijos - filosofijos fakutletą, jis tris metus (1926 - 1929) studijavo Paryžiaus Sorbonoje filosofiją, literatūrą, žurnalistiką, dailės istoriją ir sociologiją. Iš Paryžiaus Keliuotis parsivežė į Lietuvą ne vien vakarietinį išsimokslinimą, bet ir gilią Vakarų demokratijos sampratą. Būdamas tvirtai apsisprendusiu katalikų pasaulėžiūros žmogum, jis mokėjo darniai bendradarbiauti ir su kitokių įsitikinimų žmonėm. Turėjo ir savo asmeninių siekių, buvo įsižiūrėjęs į tolumoj žėrintį žiburį — į lietuvių tautinės vienybės idealą. Juk tai Juozo Keliuočio palikimas yra tas Vienybės sąjūdis, kurio vardas retkarčiais dar ir dabar suskamba mūsų politinėj ir visuomeninėj veikloj.

Velionis Juozas Keliuotis kurį laiką (1929 - 1931) buvo dienraščio Ryto vyr. redaktorius, redagavo mokinių žurnalą Ateities spindulius, nuo 1935 m. dėstė žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete, 1942-44 m. buvo tos katedros vedėjas, vokiečių nacių okupacijos metu redagavo kultūros žurnalą Kūrybą. Reiškėsi jis ir kaip svetimų literatūrų vertėjas į lietuvių kalbą. Pats yra parašęs ir iš-leisdinęs stambų romaną Svajonės ir siaubas (kaip įdomu būtų šiandien tą jo kūrinį paskaityti), stambią studiją Visuomenės idealas, visuomeninės filosofijos metmenys (1935 m.). Iš Keliuočio vertimų minėtinas Louis Bertrando Šventasis Augustinas (1930 m.). Sovietinių rusų okupacijos metu išvertė keletą scenos veikalų teatram, su P. Rapšiu A. Daudet apsakymų rinkinį Gražioji Nivernietė ir kt. Rašė atsiminimų apie savo artimus žmones — rašytojus ir dailininkus, deja, tų atsiminimų mes tematėm tik vieną kitą nuotrupą (šiek tiek jų buvo spausdinta Literatūroj ir mene).

Tautinės kultūros — lietuvių Mokslo ir Meno ugdymas daug vietos rado jautrioj Juozo Keliuočio širdy. Rūpestis ir nerimas, kad per lėtai žengiam į priekį, įžiebė mintį, pakursčiusią steigti kultūros ir visuomenės žurnalą Naująją Romuvą (klausykit, kokia atnaujinta senovė skamba tame žurnalo varde). Keliuočio mintis tokį žurnalą kurti gimė prinokusiu laiku. Tegu Naujoji Romuva medžiaginių lobių ir nesusikrovė, bet keletą metų (1931 -1940) ji pakankamai stipriai laikėsi, bendradarbių, rėmėjų ir skaitytojų jai nestigo. Ir ne ta medžiaga čia yra svarbi, daug svarbesni yra dvasiniai polėkiai, dvasinė kultūra, lietuvių tautos šviesėjimo ir apsivalymo siekimai. Tie siekimai buvo tarsi žiburiai, kuriais dabinosi Juozo Keliuočio redaguojama Naujoji Romuva.
Žurnalo darbam, jo daromai įtakai panagrinėti ir aptarti būtų reikalinga atskira mokslinė studija.

Šiuo atveju, kai skendėjam nekrologo grauduly, pakaks tarti, kad Lietuvos nepriklausomybės laikotarpy Keliuočio Naujoji Romuva švyti gausiom ir pergalingom liepsnom, mūsų kultūros gyvenime ji tikrai yra palikusi gilius pėdsakus ne smėly, o žmonių sąmonėj ir anuometinėj tautos kasdienybėj. Per visą laiką, kol lemtis leido Naujajai Romuvai gyventi, ji niekad nenuklydo į asmeniškumus, į aklą opoziciją, į uždarą partiškumą, į neapykantos kurstymą, su kiekvienu numeriu verždamosi į aukštesnį dvasinės kultūros lygį.
Tiesa, kai kada Naujoji Romuva sukeldavo stiprų šurmulį, nemaža kalbų ir komentarų. Toks sujudimas buvo ir tada, kai Juozas Keliuotis savo žurnale paskelbė stilingą ir tvirtai motyvuotą straipsnį apie arivizmą ir arivistus. Ypačiai Kaune žmonės pradėjo vienas kitam aiškinti, ką tie svetimi žodžiai reiškia, o arivistai, kurių, deja, ne-stokojom, ne juokais krūptelėjo. Gal tai buvo ano meto gyvenimo profilaktika, bet ji buvo reikalinga ir neišvengiama. Kita vertus, gal dabar tai ir paradoksu nuaidi, tokie dalykai stiprino Naujosios Romuvos išsilaikymo pagrindus, atvėrė jai giedresnius akiračius į ateitį.

Naujoji Romuva spausdino akademiniu lygiu paruoštus pasisakymus lietuvių kultūros ir visuomenės klausimais, spausdino pluoštus mūsų naujosios poezijos ir prozos, nuosaikiai ir blaiviai recenzavo knygas, skelbė kultūrinę ir visuomeninę kroniką, savo pasisakymų esme skatino žmones su viltim žvelgti į tautos ateitį. Norėdami Naująją Romuvą trumpai apibūdinti, neabejodami galime tarti, kad ir savo dailiu formatu, ir estetišku pavidalu, ir prasmingu turiniu žurnalas buvo Vakarų kultūros atspindys gerąja tų žodžių prasme, netgi kai kuriuo požiūriu — provakarietinis leidinys. Ir tai plieskė gaivia šviesa anuometiniame mūsų kultūros ir visuomenės gyvenime. Tos šviesos įžiebime slypi visi didieji Naujosios Romuvos redaktoriaus nuopelnai.

Juozo Keliuočio krikščioniškoji pasaulėžiūra, jo lietuvybė ir patriotizmas, kaip nelemti istoriniai įvykiai parodė, buvo jo "nusikaltimai", buvo jo "priešai" ir jo asmeninė gyvenimo drama. Kiek turim žinių, dėl minėtų įsitikinimų Juozas Keliuotis net du kartus buvo tremiamas į Sibirą. Nepatikrinti gandai skelbia, kad pirmą kartą iš Sibiro jį išvadavo rusų rašytojas Uja Erenburgas, kaip kolegą PEN klubo narį. Antrą kartą, kaip atrodo, A. Keliuotį palietė Nikitos Chruščiovo amnestija. Grįžęs į Vilnių, negavo buto, negavo darbo, vargo ir skurdo, tik vėliau jam davė į lietuvių kalbą versti vieną kitą veikalą, o už tai į velionio delną įbiro    ir  vienas  kitas   skurdokas  rublis.  Keisti


ir sunkiai suprantami tie dalykai, kai į juos pažiūri lietuvio artimo akim, bet taip dabar yra — ne tik romėnų laikais, bet ir šiandien gan dažnai žmogus žmogui, net lietuvis lietuviui — vilkas.

Vienas artimiausių Naujosios Romubos bendradarbių buvo poetas Faustas Kirša (1891 - 1964) Jo šviesiam prisiminimui čia reikia tarti, kad velionis poetas Keliuočio rūsčia lemtimi labai rūpinosi ir sielojosi. Kai tik buvo gauta žinia, kad Keliuotis iš Sibiro grįžo į Vilnių, Kirša pradėjo siųsti jam siuntinius, beveik niekad kitų neparaginęs kuo nors prie tų siuntinių prisidėti. Kiek tuo metu buvo įmanoma, seni draugai gan aktyviai keitėsi laiškais. Kai tik Faustas Kirša gaudavo Juozo Keliuočio laišką, nedelsdamas ateidavo pasidalinti "gera" žinia.

Liūdni ir graudūs buvo J. Keliuočio laiškai! Vienas buvo toks nepaprastas ir jaudinantis, kad jo turinys ir po būrio metų atminty tebespindi. Ką tik grįžęs iš Sibiro tremties, Keliuotis nuvažiavo į Palangą nors šiek tiek jėgų atgauti ir pailsėti. Daugumas buvusių pažįstamų ir kolegų tada Palangoj jau turėjo savo atskiras vilas. Deja, nė vienas sibirioko pas save nepakvietė, nepriglaudė, nenorėjo su Keliuočiu susitikti ir net pasikalbėti. Palangos pajūry jis matęs besivaikščiojančius mohikanus Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ir Kiprą Petrauską, matęs ir kitų gerai pažįstamų veidų, tik visi ėję pro šalį kaip nepažįstami. Ir, aiman, ne visada Palangoj vasaros metu kaitino saulė, ne visada ir naktų šilima dvelkia. Tai ir Juozas Keliuotis, kai naktys būdavo šiltos, nakvodavęs ant Birutės kalno po pušele, o kai lydavo — kurioj nors svetimų namų verandoj . . . Tie laiškai yra vaizdinga medžiaga velionio asmenybei paryškinti.

Koks buvo žmogus Juozas Keliuotis, kuo jis buvo būdingas, kuo iš kitų išsiskyrė? Visų pirma — jis nebuvo dabita. Kaip daugumas ano meto kauniečių, drabužius siūdinosi iš gerų angliškų medžiagų, mėgo tamsius audinių tonus, bet beveik niekad tie drabužiai ant jo pečių negulė su elegantiškumu (nežiūrint, kad jo stotas buvo gan aukštas ir tiesus), retai kada matei nesusikreivo-jusį J. Keliuočio kaklaryšį (nors jo artimas bendradarbis Faustas Kirša kadaise buvo taręs, kad pirma reikia išmokti pasirišt kaklaraištį, o tik paskui eiles rašyti. . .), kai kada šypsodavosi kiauri kojinių kulnai. . . Bet ar tie dalykai sudaro iškilią ir intelektualią asmenybę? Keliuočiui nebuvo svarbus žmogaus drabužis, jo išorinė apranga, jam buvo svarbi ir įdomi tik žmogaus siela. Ir pats jisai savo aplinkoj švietė išmintim ir erudicija, savaiminga dvasine kultūra, dideliu darbštumu, bičiuliška šilima, gera valia ir neveidmaininga artimo meile . . .

Tai tokio Juozo Keliuočio mes šiemet netekom, neturėję galimybių prie jo kapo tarti jam padėkos žodžio už gerus darbus, į jo amžino poilsio duobę neįmetę net gėlės žiedo . . .

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai