Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ELENOS URBAITYTĖS KŪRYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Gail Gelburd   

Jei skulptūra yra masės ar tūrio erdvėje apimtis, kuri šviesoje tampa matoma, — tai Elenos Urbaitytės darbai yra formų išryškinimas ir jų identifikavimas apšviestoje salėje. Jos vėliausieji darbai yra paprastų lenktų aluminijaus formų, apšviestų iš visų pusių ir iš vidaus. Apšviesti volframo, saulės ar švytėjimo (floa-rescent), Urbaitytės kūriniai akcentuoja atspindžio ir lūžtančios šviesos jėgą.

Meninę karjerą Elena Urbaitytė pradėjo tapybos darbais: aštriais spalvų kontrastais ir surrealistiniais įvaizdžiais. Ji sukūrė įspūdingas spalvų plokštumas realioje erdvėje ir psichologinėje plotmėje. Panaudodama technologines išmones ir ryškias spalvas tapyboje, Urbaitytė pradėjo kurti skulptūras, priešpastatydama aluminijaus plokštes su švytinčia šviesa. Įvairios spalvos stipriai apšviečia metalo paviršių, suformuoda-mos atsispindinčių ryškių spalvų juostas.

1980 metais ji pradėjo dirbti su šviesos strypais (Light bars). Tai eilė strypų su lygiagretainio formos išpjovom, iš kurių srovena kontroliuojamos šviesos pluoštai. Jie tada sugrupuojami ant sienos, lyg kokios geometrinės šviesos formos. Dabartiniai jos darbai tęsia eksperimentavimą tos pačios sampratos, kurią mes matome visoje jos kūryboje. Tai yra kombinacija meno ir technologijos: geometrinės plokštumos, sudinamintos šviesų, sklindančių iš išlaukinės ribos į erdvės aukštumas.

Urbaitytės "Saulės skrydžio" serijos klajoja ant sienų, puola ant grindų, gali būti pergrupuojamos ir vėl peršviečiamos įvairiausiais būdais — visada judrios ir išsemiančios variacijos tos temos, kuri glūdi Urbaitytės kūryboje. Šviesuliai ir šešėliai žaidžia, vieni kitus stumdydami. Aluminijaus formos, paskendusios šviesoje, meta šešėlius. Kai keli darbai yra matomi kartu, jų sąveikoje šviesos ir šešėliai pakaitom reflektuoja vieni kitus. Kai kelios šviesos srovės kerta aluminijaus formų paviršių, atrodo, lyg jos suardomos ir keičia formas. Kai jos apšviečiamos, žiūrovas suvokia, jog sparnuotos geometrinės figūros yra netobulos ir įvaizdžiai ne visi identiški. Formų pasikartojimas yra pabrėžtas ir net jų kintanti pozicija ant sienų ir ant grindų, o taip pat ir jų santykis su šviesos šaltiniu primena mums kiekvienos formos savitą kokybę, kurią keičia mūsų įžvalgumas.

Kiekviena skulptūra yra apšviesta kitokio stiprumo šviesa ir padėta skirtingame nuotolyje nuo žiūrovo. Tie įvairumai padeda mums nuolat keisti formų ir erdvės pagavą. Leonardas da Vinci pirmas pastebėjo, kad objekto vaizdas yra keičiamas fiziologinių pakitimų — ypač jis priklauso nuo gaunamos šviesos kiekio. Da Vinci rašė: "Akis pagauna ir atpažįsta savo regėjimo objektus tuo didesniu intensyvumu, kuo labiau yra išplėstas akies vyzdys". Leonardas da Vinci taip pat suprato, kad akys, pripratusios prie skaisčios šviesos spalvos, mato kitaip, negu akys, pripratusios prie tamsos. Taigi, kai žiūrovas pasitraukia nuo Urbaitytės skulptūros iš apšviesto ploto į šešėlingą ar tamsų, jo formų, kontūrų ir spalvų pagava keičiasi. Visa tai sustiprina judesio pajautimą, jau esantį aluminijaus formose, kurios pakreiptos ar nulenktos tartum skrenda link šviesos versmių.

Šiais naujais darbais Urbaitytė nukrypsta nuo mūsų miestų technologinės aplinkos į sklandų fantazijos skrydį. Tos sklandžios žvilgančios formos lekia sienom per šviesos ir šešėlių plokštumas. Mūsų technologijos pasaulis čia yra parodytas kaip kintanti aplinka. Praslystančios formos pakaitom pasirodo viena kitoje, lyg migloti ir šviesūs atspindžiai erdvėje. Tos formos tenai yra išryškintos šviesa, ir tai padeda mums suvokti skulptūros reikšmę dabartiniame nuolat besikeičiančiame energe-tiškame pasaulyje.
Gail Gelburd,
Emily Lowe galerijos Hofstra universitete direktorė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai