Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEN. RAŠTIKIO ATSIMINIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis K. Girnius   

Stasys Raštikis: LIETUVOS LIKIMO KELIAIS: Iš mano užrašų. Išleido Akademinės skautijos leidykla, 1982, 792 p.
Kadaise socialdemokratų veikėjas Kipras Bielinis pažįstamam pareiškė— "Nenumirk, kol nesi parašęs viską, ką žinai apie Lietuvą". Savo atsiminimų ketvirtame tome, pavadintame Lietuvos likimo keliais, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis ne vien tik cituoja Bielinio žodžius, bet ir juos įgyvendina. Su šia arti aštuonių šimtų puslapių knyga Raštikis yra parašęs beveik tris tūkstančius atsiminimų puslapių. Tiek daug rašant, neišvengiamai atsiranda pasikartojimų ir perdėm ištęstų mažai reikšmingų įvykių aprašymų. Tačiau, kaip jau pabrėžė ne vienas ankstesnių tomų recenzentas, Raštikio atsiminimai bene nuodugniausiai aptaria paskutiniųjų nepriklausomybės metų politinius įvykius, ir ne tik tuos, kurie buvo susieti su kariuomene.

Raštikio atsiminimus galima skirstyti į dvi dalis. Pirmieji du tomai, išleisti prieš dvidešimt penkerius metus, yra vientisas ir nuoseklus svarbiausių autoriaus gyvenimo momentų atpasakojimas. Paskutinieji du tomai nėra tiesioginis atsiminimų tęsinys, bet rinkinys įvairių pastabų ir papildymų, atsakymų kritikams, kitų autorių atsiminimų komentavimų. Kadangi trečiame, prieš dešimt metų išleistame, atsiminimų tome Raštikis nuodugniau nagrinėja kon-traversinius pirmuose tomuose iškeltus klausimus, aptarė buvusius vyriausybės vadus bei vyresniuosius karininkus ir plačiai atsakė savo kritikams, tai šiame tome jis labiau liečia šalutinius klausimus. Antai — ilga studija apie Vyčio kryžiaus ordiną, juo apdovanotų karių sąrašas ir aprašymas dalies tų apdovanojimą pel-nusių žygių.Perspausdinami dar 1926 m. "Karo archyve" paskelbti atsiminimai apie bolševikų nelaisvėje praleistus 1919-21 metus. Ilgame straipsnyje "Lietuvių tautos kova prieš SS legioną" autorius aptaria visus vokiečių bandymus suorganizuoti lietuvišką SS legioną. Studijos pagrindą sudaro autoriaus panašaus pavadinimo slapyvardžiu pasirašytas straipsnis, kuris buvo išspausdintas "Tėvynės sarge" dar 1948 m. Nemaža puslapių užima ištraukos iš dienoraščio nuo 1948 m. iki 1978 m. Dar koks šimtas puslapių skirti pasisakymui dėl visų, palankių ir nepalankių, jo atsiminimų trečiojo tomo recenzijų. Kaip visada, jis kietai gina savo sprendimus ir poelgius, bet tai daro mandagiai, kad kitų neįžeistų. Be to, jis aptaria Kazio Ališausko, Jono Matulionio, Kazio Škirpos veikalus, gina generolą Kubiliūną nuo griežtesnių kritikų, paskelbia dalį savo susirašinėjimo su Mykolu Krupavičiumi, Juozu Brazaičiu, Vladu Nagevičiumi ir Pranu Saladžiumi.

Vien iš paliestų klausimų įvairumo aišku, kad ketvirtame Raštikio atsiminimų tome nėra nei jokios bendros temos, nei jas vienijančios gijos. Net trečiasis tomas, kuriame irgi vyravo įvairios pastabos, papildymai ir komentarai, sudarė vientisesnio veikalo įspūdį ir turėjo daugiau istorinės reikšmės, nes tuo metu autorius išsamiau pasisakė kai kuriais kontra-versiniais klausimais, ypač dėl 1939 m. mobilizacijos ir demobilizacijos, dėl vyriausybės ir kariuomenės neryžtingumo komunistų ultimatumo atveju. Be to, iki 1972 m. nemaža kitų valstybės ir kariuomenės veikėjų buvo parašę atsiminimų, kuriuos Raštikis prasmingai papildė savo atsiminimuose. Tačiau po 1972 m. paskelbta nedaug atsiminimų, tad buvo mažiau ką komentuoti. Knygoje yra pasikartojimų, iš dalies dėl to, kad autorius jaučia reikalą atsakyti beveik visiems savo kritikams. Kadangi jų pagrindiniai priekaištai kartojasi, kartojasi ir jo atitinkami atsakymai savo kritikams.

Asmuo, neskaitęs ankstesnių Raštikio tomų, galėtų ne visur susigaudyti, gal net suabejoti, kam iš viso išspausdintas toks ilgas veikalas. Tačiau Raštikio raštų mėgėjai ir visi, kurie domisi nepriklausomos Lietuvos istorija, ras vertingos medžiagos. Ypač įdomūs tie straipsniai, kuriuose autorius komentuoja kitų karininkų pasisakymus įvairiais klausimais. Antai, gindamas generolą Kubiliūną nuo pulkininkų Urbono ir Šovos priekaištų (233-253), Raštikis ne vien tik atpasakoja jų pagrindinius teiginius, bet ir juos papildo tokiu būdu, kad paaiškėja, kaip kariuomenės vado mėginimus pravesti nuodugnesnes kariuomenėje permainas supančiodavo tautininkų politika, kuriai rūpėjo proteguoti sau ištikimus, nors kariniais reikalais nesidominčius aukštus karininkus. Geresni, bet tautininkams politiškai nepriimtini, jauni karininkai buvo paleidžiami į atsargą. Kariuomenės viršūnių kaitaliojimas buvo toks didelis, kad per nepriklausomybės metus buvo 22 krašto apsaugos ministrai ir 12 kariuomenės vadų. Šitokia kadrų politika, ypač silpnų kraštų apsaugos ministrų paskyrimas, neišvengiamai turėjo paveikti karių nuotaikas, karinį pasiruošimą, prisidėti prie kariuomenės vadų demoralizacijos.

Raštikis cituoja ir komentuoja pulkininko Ališausko pasisakymus apie gynybinį planą "R", kuris nurodė, kaip gintis rusų užpuolimo atveju (609-611). Pirminiai planai buvo paruošti dar 1939 m., vėliau Vitkausko pataisyti, bet niekada neįgyvendinti. Pažymėtina, kad gynybiniam planui "R" nemaža dėmesio skiria sovietiniai istorikai, pavyzdžiui, Vytautas Kancevičius savo straipsnių serijoje "Žlugimo išvakarėse", išspausdintoje 1979 m. Švyturio 12 - 18 numeriuose.Buvęs prezidento Smetonos adjutantas pulkininkas Šliogeris pažymi, kad, vykstant deryboms Maskvoje 1940 m. birželio mėnesį, kariuomenei nebuvo duota jokių įsakymų rengtis galimiems karo veiksmams, net nebuvo nurodyta laikytis "karo parengties stovyje". Pasak Šliogerio (622), toks neveikimas buvo nepateisinamas, nes "prezidentas gerai žinojo, kad per kelias valandas kariuomenės nesukelsi ir nepastatysi į gynybines pozicijas". Teigimas įdomus, nes jei jis yra teisus (čia turėtų pasisakyti karinių reikalų žinovai), tai "paskutinio posėdžio" vaidmuo tautos likiminę valandą pervertintas. Ne tiek paskutinis posėdis, kiek valstybės ir kariuomenės viršūnių neveiklumas pirmomis birželio savaitėmis užtikrino, kad nebus priešinamasi ginklu. Tuo atveju negaliotų Raštikiui, ir ypač Bizauskui, nuolat taikomi priekaištai.

Vertės turi ir Raštikio dar 1924 m. parašyti atsiminimai apie bolševikų nelaisvėje praleistus dvejus metus po to, kai jis buvo sužeistas kautynėse netoli Daugpilio. Rusijos pilietinio karo žiaurumų ir sunkių belaisvių kalinimo sąlygų vaizdai nėra tokie šiurpūs šių laikų žmogui, žinančiam nacių ir komunistų ištobulintas masinio naikinimo ir kankinimo priemones. Tačiau šie atsiminimai parodo, kad Raštikis jau tada turėjo kai kuriuos jam būdingus charakterio bruožus, pavyzdžiui, pasitikėjimą Dievu, savo kančių, o ne drąsos iškėlimą, polinkį manyti, kad nebuvo pakankamai įvertintas jo už tėvynę pralietas kraujas ir pasiaukojimas (217-219).

Vietomis pasigendama stipresnės redaktoriaus rankos. Išspausdintas Raštikio įsakymas dėl Šaulių sąjungos pertvarkymų (644-646), nors jis jau buvo paskelbtas pirmame atsiminimų tome (404-406). Autorius dažnai mini, kad kovose dėl nepriklausomybės gautos žaizdos dar skauda, kad ne jis kaip kariuomenės vadas, bet Smetona kaip respublikos prezidentas turėjo lemiamą balsą, nutariant ar bus ginklu priešinamasi ultimatumui, kad kai kurie žmonės žiauriai reagavo į jų šeimos tragediją. Šiuos klausimus galima iškelti, bet jų pakartotinis minėjimas nėra reikalingas. Ištraukos iš dienoraščių, kai kurie atsiliepimai kritikams ir dalis susirašinėjimų neturi didesnės vertės.

Atsiminimai yra labai savotiškas žanras. Jie yra iš dalies istorija, iš dalies literatūra, iš dalies gyvenimo aprašymas — dažnai savo gyvenimo ir veiklos pateisinimas. Atsiminimų kritikai gali daugiau dėmesio skirti vienam ar kitam šių aspektų. Bet, kadangi atsiminimų kaip tikrovės aprašymo įvertinimas yra dažnai sietinas su autoriaus vaidmens įvertinimu, kartais ne tiek kalbama apie atsiminimus kaip istorinį ar literatūrinį veikalą, bet ir apie patį autorių, jo savybes bei veiksmus. Tokio likimo sulaukė Raštikio atsiminimai, kurie buvo dažnai kritikuojami ne dėl to, kad jis klaidingai nušvietė faktus, iškreipė ar nutylėjo reikšmingus įvykius, bet kad jis tokiomis ir tokiomis aplinkybėmis prieš dvidešimt ar trisdešimt metų ne taip darė, kaip būtų turėjęs. Raštikis buvo kritikuojamas ne dėl to, kad jo atsiminimai buvo nevykę, bet dėl to, kad jis neva priešinosi Smetonai, "politikavo", nekovojo su bolševikais ir t.t. Nors sunku įvairius atsiminimų aspektus atskirti, juos vertinant nepasisakyti ir dėl autoriaus veiksmų, bet gana aišku, kad negalioja principas: "Tavo veiklai nepritariu, tad tavo atsiminimai yra prasti". Pats Raštikis iš dalies prisidėjo prie autoriaus ir atsiminimų vertinimo su-vėlimo, kartais per jautriai ir per asmeniškai reaguodamas į kritikus, sutapatindamas atsiminimams taikomus priekaištus su jo asmens puolimu.

Koks bebūtų galutinis Raštikio vaidmens įvertinimas, vis dėlto reikia pripažinti, kad jo atsiminimai turi neįkainojamą vertę. Jiems nėra prilygstančių, išskyrus Bielinio, Požėlos ir Kairio veikalus apie socialdemokratų veiklą šimtmečio pradžioje, jeigu jie laikomi vieno asmens darbu. Galima pastebėti, kad kiti autoriai ir jų atsiminimai ne visada taip traktuojami, kaip Raštikis. Juk niekas nekritikavo kanauninko Vaitkaus atsiminimų dėl to, kad jis palaikė draugiškus santykius su Salomėja Nerimi, ar kad, organizuodamas pobūvius, jis atsižvelgė į Maironio pageidavimą nekviesti Jakšto.

Ketvirtą atsiminimų tomą Lietuvos likimo keliais Raštikis pavadino savo paskutine knyga. Ja, kaip ir kitais tomais, galima itin džiaugtis, nes Raštikis pateikė svarbios medžiagos ir būtent tokiu metu, kai pagrindiniai Lietuvos respublikos archyvai prieinami tik partijos numylėtiniams. Jo atsiminimų išskirtinė vertė lengviau pajuntama, palyginus jo raštus su kitų veikėjų atsiminimais, o ypač su daugelio absolučia tyla. Pasidaro net gaila, kad 1940 m. pradžioje Raštikis buvo pašalintas iš pareigų, nes, net ir tuo atveju, jei jis nebūtų suorganizavęs ginkluoto pasipriešinimo bolševikams, jis būtų bent iš dalies atpasakojęs, kodėl taip padaryta.

Skaitant Raštikio atsiminimus, sunku bent akimirkai neprisiminti gilios istorinės ironijos. Jo aršiausi kritikai buvo tautininkai, kaip Rastenis, Raila, gen. Musteikis. Pabrėždami Raštikio ir prez. Smetonos kivirčus, jie Raštikio atsiminimus traktavo ne tiek kaip mėginimą apibūdinti reikšmingą Lietuvos istorijos laikotarpį, kiek juos laikė prez. Smetonos ir jo režimo puolimu (nors Raštikis visą laiką, net ir šiame tome, pvz. psl. 712, save laiko Smetonos "senu gerbėju"). Tad jie su dideliu entuziazmu kėlė Raštikio ydas, jomis pasigardžiuodami, lyg pasityčiojimas iš Raštikio kokiu nors stebuklingu būdu pateisintų Smetonos ir tautininkų politiką. Sakoma, jog plunksna yra galingesnė už kardą, tad manytum, kad savo raštais ir atsiminimais patyręs žurnalistas Smetona būtų lengvai nugalėjęs karininką Raštikį. Bet įvyko visai atvirkščiai. Raštikio atsiminimai, apstūs patrauklaus nuoširdumo ir pakartotinių aiškinimų, parašyti žmogaus, nepasitikinčio savimi, bet tuo pačiu metu giliai įsitikinusio savo veikimo teisumu, atskleidžia sudėtingą asmenybę, kurios patriotizmu negalima abejoti. Tuo tarpu prez. Smetonos paskutinis reikšmingas rašinys buvo toji savotiška "Pro Memoria" (parašyta vos mėnesį po pabėgimo iš Lietuvos), kurioje paskendimas smulkiuose asmeniniuose reikaluose ir leidimasis į senus politinius ginčus toks akivaizdus, kad net gali kilti pavojus pamiršti jo ankstesnius nuopelnus Lietuvai.
Kęstutis K. Girnius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai