Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOSIOS DVASIOS GELMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. NATKEVIČIUS   
LIETUVIŠKOSIOS  DVASIOS  GELMĖ
VAIŽGANTO ASMENYBĖJE IR JO VEIKALŲ PERSONAŽUOSE


VAIŽGANTO MIRTIES PENKIASDEŠIMTMEČIUI
Iš mūsų klasikų rašytojų Juozas Tumas-Vaižgantas, nuo kurio mirties šiemet balandžio mėn. suėjo 50 metų, yra pats nuostabiausias. Nuostabą kelia jo charakterio ir dvasios savybės, nes jos prašoka įprastines normas. Mus nustebina Vaižgantas savo nepaprastu žmoniškumu. Tuo galėtume mūsų klasiką rašytoją laikyti net lietuviškosios, ypač aukštaitiškosios, dvasios prasmeniu, simboliu, nes mūsų charakterio tyrinėtojai, ypač J. Girnius, teigia, kad žmoniškumas su iš jo plaukiančiu idealistiniu principingumu esanti pagrindinė lietuviškosios dvasios žymė.1

Be abejo, tautos charakteris keičiasi ir įvairuoja. Lietuviuose jis bus buvęs vienoks 19 amžiuje ir kiek kitoks šiandien, po sukrečiančių įvykių tautoje — nepriklausomybės, partizaninių kovų, tebesitęsiančios komunistinės okupacijos. Vis dėlto ir per šitą kaitą tautos charakteryje pasilieka pastovių bruožų, kurie ilgainiui suformuoja tautos dvasią, aną paslaptingą gelmę, paviršutiniškam žvilgsniui nepasiekiamą. Tautos dvasia dažnai tik nujaučiama, juslėmis ar protu sunkiai "pagaunama": ją tegalima pajusti tik visomis žmogaus asmens galiomis, ypač įjungus jausmą, širdį, intuiciją. Taigi tautos dvasią reikia "atkasti". Šitaip yra elgęsis ir J. Girnius, iš objektyviųjų duomenų — kronikų, liaudies papročių, mūsų senesnės ir naujesnės istorijos — intuityvine ir intelektine pagava "atkasęs" lietuviškąją dvasią. Kad jis lietuviškąją dvasią bus teisingai charakterizavęs, parodo mūsų naujausia istorija ir dabarties įvykiai krašte. Juk lietuvis ir paskutiniu laiku paliko tauriai žmoniškas, pareiškęs idealistinio principingumo, besipriešindamas komunistiniam pavergėjui partizaninėmis kovomis ir tąjį pasipriešinimą betęsiąs pogrindiniais laikraščiais ir žmogaus teisių reikalavimu.

1. Vaižganto gyvenimo kova dėl žmoniškumo ir laisvės tautai bei sau pačiam
Norint žvilgterėti į Vaižganto sukurtųjų personažų dvasios gelmę, visų pirma reikia atskleisti jų kūrėjo asmenybę, kai kuriais atvejais čia pastebėsim dvasinę giminystę tarp autoriaus ir jo sukurtųjų personažų.

Nuostabųjį rašytoją mums padovanojo gražioji rytų aukštaičių žemė, Maleišių kaimas Svėdasų parapijoje. Gamta čia nusėta kalneliais, upeliais ir ežerais; netoliausia teka Šventoji. Būsimasis rašy-šytojas buvo vidutinių ūkininkų Tumų paskutinis vaikas, atėjęs pasaulin 1869 rugsėjo 8, taigi Mergelės Marijos gimimo dieną, 12 vai., t. y. per pat sumą. Giliai tikinčiai motinai tai buvo tarsi iš dangaus siųstas ženklas vaiką skirti Dievo tarnybai. Ji, iškėlus rankas, palaimino kūdikį ir karštai meldė Viešpatį, kad Jis malonėtų jį priimti į savo kunigus. Vaikas buvo pakrikštytas Juozo vardu Svėdasų bažnyčioje; Svėdasai, kur paaugęs vaikas dažnai su tėvais lankydavosi, guli ant kalnelio, tarp dviejų ežerų — Alaušo ir Beragio. Kalnelis ir ežerai buvo apipinti gūdžiais padavimais, anksti įaugusiais į vaiko sielą.

"Aš čia gyvenu", pasakos vėliau rašytojas, "gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksmai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti. Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti, ne-pramatyti".2 Taigi rašytojas neabejotinai laiko savo dvasią paveiktą gimtojo krašto gamtos, jo padavimų ir jo žmonių mistikos, žmonių, giliai religingų ir humaniškų.

Sūnus vykdė motinos norą ir, baigęs Daugpilio realinę mokyklą, 1888 įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune; ją baigė ir buvo įšventintas kunigu 1893. Koks buvo Tumas Daugpilyje ir kunigų seminarijoje savo jaunystės metais? Reikia pabrėžti, kad jaunuolis buvo susirišęs su šeima subtilia meile, ypač su motina ir seserimis (jų buvo trys). Ką vaikas Tumas buvo įsiurbęs savo sielon — mistinį santykį su gamta ir su Dievu, nuostabius tarminės kalbos lobius, optimistinį požiūrį į gyvenimą, šitai jaunuolis Tumas anais meilės ryšiais jau sąmoningai puoselėjo ir ugdė. Dėl to Tumui neiškilo jokio konflikto dėl lietuvybės, kaip kadaise gimnazistui ir studentui V. Kudirkai. Lietuvybė jam buvo tarsi savaime suprantama. Juo labiau, kad į lietuvybę lenkė vyresnieji draugai, duodami perskaityti lietuviškų draudžiamų knygų. Beveik neturėjo nė pasaulėžiūrinių konfliktų: Daugpilio gimnazijos materialistinė ir socialistinė dvasia neįveikė Tume iš šeimos, iš rytų aukštaičių kaimo paveldėto nuoširdaus religingumo ir lietuvybės.
Tiesa, A. Merkelis monografijoje apie Tumą pasakoja, kad šis paskutinėse klasėse buvo padykęs. Tai rodo net grupinė mokinių nuotrauka, kurioje į akis krinta Tumo temperamentas, nepaprastas gyvumas, iš prašmatnios pozos trykštanti nenuoramos dvasia. Padykėlis įjunkęs smarkiai rūkyti, siurbti alutį ir flirtuoti su mergaitėmis; net susimokęs su kitais gabiaisiais mokiniais paskutinėje klasėje patingėti ir tyčia likti antrus metus.3 Betgi ar tai neparyškina žmogiškųjų Tumo charakterio bruožų, kurie jame, sangvinike, iš dalies išliks visą gyvenimą, iškeldami aikštėn jo natūralumą, aną gamtinį pradą, paveldėtą iš rytų aukštaičių ir įkūnytą, kaip matysime, jo liaudiniuose personažuose?

Kunigų seminarijoje impulsyvusis Tumas susi-drausmino: griežta jos tvarka įpratino dirbti ir atlikti uždėtas pareigas. Baigęs seminariją, jis, niekieno neverčiamas, prisiėmė kunigystės pažadus ir juos kilniai išlaikė visą gyvenimą, nors lenkuojanti bažnytinė vyresnybė ir per uolūs siaurosios katalikybės atstovai ne kartą Tumą tiek įskaudindavo, kad kitas jo vietoje gal būtų kunigystę ir. metęs. Tos nuoskaudos prasidėjo jau seminarijoje, kurios vadovybė stengėsi klierikus atgrasinti nuo lietuviškos veiklos. Už ją kartais būdavo Tumui pavojaus net būti išmestam iš seminarijos. Išgelbėdavo Tumą labai jį mėgęs seminarijos inspektorius prel. Ed. Barauskis. Tumo patriotizmas seminarijoje išaugo į sąmoningą; jį ugdė K. Jauniaus lietuvių kalbos pamokos, artimi bičiuliai klierikai A. Kaupas ir K. Pakalniškis, slaptosios Lietuvos mylėtojų ir Šv. Kazimiero draugijos, "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga", kurioje Tumas dalyvavo savo pirmaisiais publicistiniais straipsniais, nuo 1895 pasirašydamas Vaižganto slapyvardžiu.

Vos tapęs kunigu, Tumas tuoj patyrė iš prolenkiškos bažnytinės vyresnybės ne tik nuoskaudų, bet tiesiai skriaudų ir persekiojimo. Sulenkėjusio latgaliečio seminarijos inspektoriaus kun. Pr. Kriš-kijono pastangomis, jaunasis kunigas patriotas skiriamas lyg patyčiai vikaru latviškai parapijai Mintaujoje, kur iš tikrųjų naujo kunigo nė nereikėjo ir kur lietuvių parapiečių buvo nedaug. Į savo tarpą nepriimtas sulenkėjusių ir sumiesčionėjusių konfratrų, Tumas suėjo į artimus santykius su vadinamaisiais kairiaisiais lietuvių inteligentais — J. Jablonskiu, A. Kriščiukaičiu, M. Lozoraičiu, G. Petkevičaite ir kitais, kurių dalis gyveno pačioje Mintaujoje, dalis retkarčiais atvažiuodavo pas savo draugus; jie visi telkėsi apie "Varpą". Šitais santykiais pradėjo reikštis Tumo liberalumas, iš tikrųjų katalikybei deramas platumas, kuris vėliau rašytojui iššauks įvairių konfliktų.

Susikirtęs su savo kolegomis kunigais, kuriems iš tikrųjų rūpėjo ne tiek pastoracija, kiek linksmai leisti dienas nesibaigiančiose vaišėse ar prie kortų, nepaskaitant jokios knygos. Tumas trokšte troško geresnės darbo dirvos savo krašto žmonių tarpe. Kai vienąkart 1895 pavasarį į jo rankas pateko Maironio poema "tarp skausmų į garbę", jo sieloje kilo tokia jausmų audra, kad jis tuoj sėdo rašyti laiško dvasinei vyresnybei, prašydamas išgelbėti iš tremties ir duoti kunigo vietą tarp savųjų. Karštai ir įtikinamai parašytas laiškas paveikė kuriją, ir Tumas buvo labai greitai atleistas ir gavo per apsirikimą . . . vikaro vietą Mosėdyje (iš tikrųjų buvo nužiūrėtas dar didesnis Žemaitijos užkampis). Čia jaunasis kunigas visomis jėgomis kibo į tautinį darbą ir suorganizavo bei redagavo "Tėvynės Sargą" (1896 - 1902). Skaudžiausias Tumui pergyvenimas Mosėdyje buvo tai, kad už "Tėvynės Sargo" gabenimą į Svėdasus, kur laikraštis dar buvo neskaitomas, buvo suimtas jo brolis ir general gubernatoriaus nubaustas trejus metus kalėti ir po to dvejiems metams ištremtas į Besarabiją. Ir pats Tumas turėjo būti ištremtas penkeriems metams iš Lietuvos, bet vidaus reikalų ministras bausmę pakeitė kalinimu gyvenamajame bute.

1898 Tumas savo valia nusikėlė į Kulius, kur klebonavo lietuvis patriotas kun. V. Jarulaitis. Iš čia buvo netoli Rytų Prūsija, todėl buvo galima greitai pasiųsti rankraščius "Tėvynės Sargui" ir gabenti draudžiamąją lietuviškąją literatūrą. Kuliuose buvo sumanyta leisti inteligentams žurnalą "Žinyčią", kurią taip pat redagavo Tumas. Ji pasirodė 1 ližėje 1900.

Sulenkėję kunigai ir dvasininkai ir toliau nedavė Tumui ramybės ir skundė vyskupui už lit-vomaniją. Vysk. M. Paliulionis iškėlė Tumą į Micaičius, užkampių užkampį, kur nebebuvo nė bažnyčios, vien koplytėlė; klebonija bei tarnų gyvenamieji pastatai — tikros lūšnos. Bet ir čia optimistas Tumas nepuolė neviltin, ieškodamas bičiulių kultūringesnių dvarininkų tarpe. Netrukus ir vėl lenkomanai kunigai susibaudę prieš Tumą ir jau formaliai įskundė vyskupui ne tik dėl litvo-manijos, bet ir dėl kanonų nesilaikymo bei plačiai paplitusio kun. Tumo atlikto katekizmo vertimo, kad jis išmetė kai kuriuos įsigalėjusius lenkiškus barbarizmus . . . Skunde užrašė ir tai, kad kartą Tumas per ilgai užsitęsusiose diskusijose dėl kažkurios popiežiaus enciklikos savo kolegas kunigus pakvietęs vakarienės, sakydamas: "Meskime pagaliau tą Rymą velniop ir verčiau eikime degtinės atsigerti!".4 Impulsyvusis sangvinikas nesisaugo-davo leptelti, kas ateidavo ant liežuvio. Ir taip Tumui ne kartą gyvenime išsprūs ir visai ne-cenzūriški išsireiškimai. Vysk. Paliulionis vėl kėlė Tumą, praėjus tik 10 mėn. nuo įsikūrimo Mi-caičiuose, į Vadaktėlius, dar didesnį užkampį nei Micaičiai, nes čia gyveno vos 23 ūkininkai, kurie nestengdavo savo kunigo nė žmoniškai išmaitinti . . . Matome, kad ilgainiui Tumui gyvenimas darės nebepakenčiamas: sekė nuolat žandarai, šmeižė lenkininkai kunigai, vyskupas mėtė iš vieno užkampio į kitą. Buvo sumanęs išsikelti iš Žemaičių vyskupijos į Rygą ar Petrapilį. Tik Maironis atkalbėjo: ir ten geriau nebūsią; čia, Lietuvoje, bent su savaisiais žmonėmis galįs dirbti.

Vyskupas jau rengėsi Tumą kelti ir iš Vadaktėlių, bet pirma laukė, kad vyskupijos konsistorija išspręstų aną skundą. Teismui reikalaujant, kun. Tumas teisinosi ne tik žodžiu, bet ir raštu, karštai gindamas lietuvių tautinį atgimimą ir argumentuotai atmesdamas tariamus nusižengimus bažnytiniams kanonams. Konsistorija Tumą išteisino, vis dėlto ryžos užgniaužti jo tautinę veiklą. Ji nusprendė, kad kun. Tumas turįs neįsitraukti į tokius dalykus, kurie svetimi jo, dvasininko, pašaukimui. Jam buvo uždrausta siųsti į žurnalus ir laikraščius straipsnius ir išvažiuoti iš gyvenamosios vietos be leidimo. Kaip teisto, vysk. Paliulionis nutarė Tumo niekad nepakelti klebonu.

Nesunku nujausti, kaip turėjo reaguoti laisvės entuziastas, vyskupo pažabotas apinasriais. Savo artimam bičiuliui, tada Dvasinės Petrapilio Akademijos profesoriui kun. A. Dambrauskui rašė jis 1903. 1.13: "Aš tiesiog trokštu. Kad galėčiau prieš ką išsirėkti, grubijoniškai užprotestuoti, rodos, būtų lengviau. Kartais ima noras nukakti pas Paliulionį, išvemti jam visą teisybę . . . Gendu, bra, kunigiškai. Net baisu pamislijus, kieka širdžių Paliulionis skeptyste užvaisė. Su kokiuo entuziazmu kalbėdavome pirmiau apie Paliulionį — protestantą, su tokiuo šlykštumu dabar kalbam apie jį retrogradą. Oi vej!".5 Nedaug trūko, kad pakeltų sparnus į Ameriką, kur kun. A. Milukas siūlė lietuvišką parapiją.

Vadaktėliuose būdamas, Tumas sužinojo apie spaudos draudimo panaikinimą 1904 gegužės 4. Tai buvo didelis laisvės pragiedrulis, dėl kurio Tumas uoliai kovojo. Jo sielą užvaldė nesulaikomas džiaugsmas, nes laisvės geismas sau ir tautai giliai glūdėjo jo dvasioje. Jau vaikas Tumas išsiugdė neapykantą baudžiavai, apie kurią daug girdėjo iš tėvų. Pasakojimai apie baudžiavinę vergiją, be abejo, stiprino jo sieloje laisvės ilgesį. Apie tai Tumas rašo: "Man gi vergija tebebuvo gyvas faktas; jis tebesireiškė tėvelio nejučiomis tebesilaikomu ir kitiems tebepatariamu dėsniu: lenkis, kad ir tau nekliūtų. Manęs tai neįtikino; manęs nebeėmė noras lenktis, ir aš paskui nebesilenkiau, daug kam galingam paprieštaraudamas. Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop apsisprendžiau laisvas, laisvą savo sumetimais sudarąs savo valstybę. Man buvo nepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava".6 Be krašto džiaugės Tumas lietuvių spaudos laisve, nes tai reiškė, kad turėjo palengvėti santykiavimas su liaudimi, su visa tauta, kad jau bus galima laisviau dirbti liaudies ir visos tautos kultūrai.

Šviesti, kultūrinti liaudį ir visą tautą — juk tai buvo didysis jo, Tumo, ir visų ano meto veikėjų uždavinys. Betgi jaunuosius kunigus, dirbusius liaudies kultūrai, o patį Tumą užvis labiausiai despotiškai persekiojo senieji lenkomanai kunigai ir Žemaičių vyskupas. Apie tai Tumas kraupiai rašo prof. kun. A. Dambrauskui: "Kunigija, ta pirmoji užmazga krikščioniškosios meilės surištos draugijos, ut unum cor sit, tai banda žvėrių; sacerdos sacerdoti lupus est. Gyvendamas pašonėje kunigų policeiskio džiakono plepiko, prisiklausiau tiek gero, kad net vemti verčia. Hierarchija, kunigų laipsniavimas — tai ne šeimynų surėdymas, kur vienas yra tėvas, kitas dėdė, trečias sūnus, bet senovės luomų palaiką, kada aukštiesiems privalėjo be apeliacijos skriausti ir mindžioti žmonišką ypatą žemųjų; vergai esame kits kito: kamendoriai klebonų, klebonai džiakonų, džiakonai kanauninkų, pralotai vyskupo. Aš baigiu trokšti šioje garbingoje atmosferoje. Kanauninkas Styra, kad jam didis pilvas persprogtų, mindžioja mane su purvinu savo batu kasdieną. Kenčiu dantį sukandęs ir ašaras rydamas. Po du kart ant dienos pasigaili, kad neesi svietiškame stovyje ir negali už brutališkumą su krėslu į kaktą drožti".7

Norėdamas pilniau nušviesti Tumą kovotoją dėl savo ir tautos laisvės, užbėgsiu biografiniams faktams už akių ir šitoje vietoje paliesiu jo santykius su buvusiu Lietuvos prezidentu A. Smetona. Šis buvo Tumo idėjinis bičiulis. Bet tai nesutrukdė Tumui pasisakyti prieš Smetonos diktatūrismą. Anuomet šito Lietuvoje nežinojom. Tai patiriam tik dabar, kai imta skelbti Vaižganto laiškus. Štai kaip Tumas kritikuoja Smetonos diktatūrą laiške (1932. IX. 1) P. Klimui, tuometiniam Lietuvos pasiuntiniui Paryžiuje: "Buvau pas p. Prezidentą raginti, kad greičiau susitartų su mr. Arrata ir nuramintų katalikus. Aš kalbėjau vaikiškai, bet sąžiningai. . . . Ponas Antanas Smetona paklausė paklausė nesklandžios mano kalbos ir nusikvatojo. Man pasirodė, kad tuo momentu tarp mudviejų užsileido šlagbaumas: aš likau su mikro visuomene savo širdyje, jis su makro diktatorybe savo. Jis eis griežtu keliu, nebijodamas to, ko aš bijau: jei opozicija taip susiorganizuos, kaip katalikai, tai diktatoriaus pusėje beliks ginkluotos kariuomenės, policijos pajėgos, dar skautai ir Jaunoji Lietuva, kur aš kiek kišdavaus. Matau, kad kištis nebėra ko. Ir pats Prezidentas lyg tarstelėjo: Išstok. Matyt, be manęs būtų konsekventingiau elgtis su tautiškąja jaunuomene, apsieinant be religinio auklėjimo. Man tai aišku, kad bent Lietuvos jaunimas pozityviškai ir pozityviai tegalima išauklėti su religija; jei be jos — išauklėsi kairįjį elementą, kurs nebesužinos savo krašto galo. — Man liūdna".8

Laisvės geismu, vergijos, bet kokio despotizmo, iš aukščiau primestos tvarkos, nuolatinės kontrolės, cenzūros neapykanta, man rodos, lietuvio siela ypač pasižymi; tai yra didžiai žmogiškas bruožas, iš-reiškiąs ir lietuvio žmoniškumą: juk yra žmoniška kito neprievartauti, pagerbti jo nuomonę, pripažinti jam laisvę, tuo pačiu tokios pat pakantos ir laisvės reikalaujant ir sau pačiam. Vaižgantiškas laisvės geismas rodo rašytoją buvus nepaprastai žmonišką, kuris slypi lietuviškosios dvasios gelmėje.

Tęsiant toliau Tumo veiklos apžvalgą, tenka suminėti, kad jis, kaip krikščionių demokratų atstovas, dalyvavo 1905 metų Vilniaus seime (jo metu drauge su kun. P. Būčių net paruošė šios partijos programą). Grįžęs iš seimo į Vadaktėlius, uolusis Tumas bandė vykdyti seimo nutarimus: kūrė valsčiaus savivaldybę, kvietė valstiečių susirinkimus. Visa ši veikla, žinoma, nepatiko nei caro valdžiai, nei dvasinei vyresnybei. Vyskupas, painformuotas dekano prel. R. Styros apie Tumo darbus, 1905 gale jį perkėlė filialistu į Sidabravą.

Praūžus 1905 metų revoliucijai, caro valdžia ėmė ieškoti jos kaltininkų. Be abejo, užkliuvo ir už Tumo. Prasidėjo tardymai. Caro valdininkai pareikalavo, kad vyskupas Tumą iškeltų kuo toliau nuo tos vietos, kur jis "darė revoliuciją". Nesušilęs nė kojų Sidabrave, po trijų mėnesių, 1906 pradžioje jis buvo iškeltas už 15 mylių į Pa-miltuvio Stakius, Raseinių apskr. Netolimos Mitu-vos šlaitų grožis gydė veikėjo Tumo žaizdas; parapiečiai   buvo gryniausi žemaičiai, tad čia nereikėjo apaštalauti lietuvybės idėjai. Todėl tautinę propagandą čia pakeitė ekonominė veikla. Nusausino klebonijos ūkio laukus, žemę tręšė ko geriausiomis trąšomis. Aistringasis kultūrininkas tapo aistringu ūkio gerintoju.

Neilgai betgi Tumas ilsėjosi nuo kultūros ir politikos darbų Stakiuose: 1906 gale kunigai jį delegavo į "Vilniaus Žinių" redakciją Vilniuje. Buvo laukta, kad naujasis redaktorius dienraštį išgelbės finansiškai, tai nepasisekė, bet užtat Tumas jį žymiai pagyvino. Netrukus dienraštis sustojo, ir 1907 kunigai, daugiausia Tumo iniciatyva, įsteigė "Vilties" draugiją naujam laikraščiui leisti. To paties vardo laikraščio redaktorium - leidėju pasirašė A. Smetona, betgi tikruoju redaktorium buvo Tumas. Redaguodamas "Viltį", jis artimai susirišo ne tik su Smetona, bet ir su kitais uoliais laikraščio bendradarbiais L. Noreika, J. Kubilium. Su jais 1917 sukurs Tautos Pažangos partiją, iš kurios išriedėjo tautininkai.

Per "Viltį" ir per Vilniaus vyskupijos kunigus Tumas vedė aštrią kovą su Vilniaus krašto lenkininkais. Tai neišvengiamai turėjo sukelti audrą prieš jį.Vilniaus vyskupijos administratorius Michalkevičius kreipėsi į Žemaičių vyskupą Cirtautą, kad Tumą iš Vilniaus atšauktų. Ir turėjo 1911 pradžioje skirtis su "Viltimi", pirma jai parašęs atsisveikinimo straipsnį, kupiną tvirto tikėjimo, kad Vilniaus krašto lietuviai vieną kartą išsilaisvins iš lenkų teroro. Šį kartą Tumas gavo jau klebono vietą Laižuvoje (Vysk. Paliulionis, žadėjęs niekad jo neskirti klebonu, jau buvo miręs, Kaune buvo naujas vyskupas G. Cirtautas). Tumas manė čia pailsėsiąs, rašysiąs toliau aukštaičių vaizdelius. Išėjo kitaip.

Vos praėjus 3 mėnesiams nuo Tumo atvykimo Laižuvon, kun. K. Olšauskas jį pakvietė važiuoti į Ameriką rinkti aukų sumanytiems statyti "Saulės" draugijos namams. Nenoromis sutiko. Išbuvo Amerikoje tris mėnesius, aplankė daugybę lietuvių kolonijų, namams statyti parvežė daugiau kaip 34,000 rublių. Tai buvo didelė suma. Jau prieš važiuodamas į Ameriką, nujautė, kad Amerika — tai "Mefistofelio karalija". Neapsiriko. Amerika jam pasirodė daugiau vargo nei laimės šalis. Grįžęs iš jos, apvažiavo kelias dešimtis Lietuvos miestelių ir agitavo prieš emigraciją į Ameriką bei kitus užsienio kraštus. Tas savo kalbas ir pranešimus surašė knygelėn "Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime tėvynės" ir 1912 išleido.

Netrukus vėl kviečia Tumą į žurnalistinį darbą — redaguoti "Rygos Garso", bet jis nesutinka. Atsisako kandidatuoti ir į dūmą: nori daugiau atsidėti rašymui. Tik 1914 gale, skatinamas vysk. P. Karevičiaus, išvyksta iš Laižuvos "Rygos Garso" redaguoti. 1915 nusikelia Petrapilin į Lietuvos Centrinį komitetą ir, kaip jo įgaliotinis, apkeliauja daugelį lietuvių tremtinių kolonijų Rusijoje su pranešimais. Kaip Tautos Pažangos partijos atstovas, dalyvauja 1917 gegužės 31 - birželio 2 Petrapilio seime. Jame reikalauja Lietuvai nepriklausomybės. Kairieji atstovai pasisako prieš šį reikalavimą ir išeina iš seimo. Tada Tumas nuoširdžios išraiškingos kalbos gale sušunka: ". . . sudiev, piliečiai veikėjai: aš — nebe politikas".9

Laisvė, nepriklausomybė buvo didžiausia Tumo svajonė. Jis savo sieloje jau regėjo ją realizuojamą. Tad buvo labai skaudu veikti kartu su tais, kurie ja netikėjo. Dėl to ir apsisprendė visai trauktis iš politikos. Vis dėlto dar tais pačiais metais dalyvavo lietuvių konferencijoje Stockholme. Iš jo ryžosi prasimušti į vokiečių valdomą Vilnių ir dirbti Lietuvoj pasilikusioje Centrinio komiteto dalyje. Leidimo iš vokiečių teko laukti 7 mėnesius. Ir kibo, nostalgijos ir atšiauraus Skandinavijos klimato slegiamas, rašyti "Pragiedrulius", pradėtus Petrapilyje. Įskųstas kun. K. Olšausko vokiečiams socialistu už tai, kad nepalaikė šio kandidatūros į vyskupus, Tumas buvo visai praradęs viltį gauti leidimą. Betgi kiti lietuviai veikėjai, buvę pažįstami su Vokietijos kancleriu Erzberge-riu, pagaliau šiaip taip išrūpino leidimą.

1918 gegužės mėn. pasiekia Tumas Vilnių. Dirbo laikraščių redakcijose. 1919 Vilnių užėmus bolševikams, Tumas mėgino bendradarbiauti ir su V. Kapsuku. Kai šį išvijo lenkai, bandė veikti ir toliau Vilniuje, plunksna kovodamas su naujaisiais okupantais. Nuo 1920 persikėlė į Kauną, kur, be kitko, aktyviai dalyvavo Steigiamojo seimo rinkimų agitacijoje už Tautos Pažangos partiją. Krikščionims demokratams laimėjus absoliutinę atstovų daugumą, o Tautos Pažangos partijai nepravedus nė vieno atstovo, Tumas aštriai kritikavo krikščionis demokratus ir vis labiau linko į tautininkus, nors jų formaliu nariu ir netapo.

1921 vysk. P. Karevičius Tumą pakėlė kanauninku. Įvilktas į kanauninko rūbą ir gavęs kanauninko kryžių, Tumas suruošė iškilmingą padėkos vakarienę. Svečiai, jų tarpe ir vysk. Karevičius, buvo vaišinami vynu bei lietuvišku krupniku. Ir šeimininkas nevengė gerą nuotaiką pastiprinti stikleliu. Matyt, buvo "paimta" per daug, kad vyskupas po poros dienų naujam kanauninkui rašė: "Tamstos užtikrinimu pasitikėjau, jog iš blaivumo ribų niekad neišeini. O štai užvakar netikt nekurius svečius per gausiai įvaišinai, bet ir patsai įkaušei, 'kunigiško stiliaus', nuog Tamstos betariant, neišlaikei. Galop svečius "sursum corda"
 
ADOMAS  GALDIKAS  LIETUVOS SENA SODYBA (1945)
 
kelti karštai paraginęs, patsai troškulį godžiai iš stiklinės gesinai! Pabūgau, kad tai nebūtų prie alkoholio palinkimo žymė. Išėjau iš vaišių sužeista širdžia. Žaizda užgis tikt tada, kada Tamsta visiškai svaiginančio gėralo nebragausi ir savo įtekme kitus prie blaivybės trauksi".10 Tuoj vyskupą raštu atsiprašė ir sakėsi tapsiąs abstinentu. To maža. Netrukus "Lietuvos Balse" pasirodė Tumo straipsnis, kuriame be gailesčio pliekiamas straipsnio autoriaus "geras prietelis" Vaižgantas už įkaušimą, sutinkant Naujuosius Metus rotušės salėje ir per iškilmių vakarienę kanauninko titulo suteikimo proga .. . Tai turbūt vienintelis toks viešas savęs plakimas mūsų kultūros istorijoje. Jis vėl parodo giliai žmogiškąjį Tumo charakterio bruožą — nuoširdumą, išsiliejantį bekraščiu atvirumu. Juo atsiveria, man rodos, lietuviškos dvasios gelmė, netrukdoma konvenansų ir santykių korsetų.
Nepriklausomoje Lietuvoje Tumas dirbo nesuskaitomoje daugybėje visuomenės, mokslo ir meno organizacijų. Pagrindiniai jp darbai, be abejo, buvo du: universitete ir Vytauto Didžiojo bažnyčioje.

Universitete jis dėstė lietuvių literatūrą nuo 1922 iki 1929. Čia jo didysis nuopelnas — smulkiausiai aprašė daugybę spaudos draudžiamuoju metu dirbusių veikėjų, suregistruodamas visus jų literatūrinius ir visuomeninius darbus ir darbelius. Už tai vertai, jam pasitraukiant iš universiteto, Humanitarinių mokslų fakultetas suteikė literatūros garbės daktaro laipsnį.

Kan. Tumo, kaip Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriaus, veikla (1920-1932) iškelia kitą jo dvasios bruožą, į kurį reikia atkreipti ypatingą dėmesį. Tai jo katalikiškųjų pažiūrų platumas. Iš tikrųjų dėl jų, ne dėl tariamo liberalumo ar net erezijų jis buvo pamėgtas Kauno inteligentų. Jie ėjo klausyti jo įdomių pamokslų, jie veržės pas jį susituokti ir krikštyti savo vaikus, nes jis buvo didžiai žmoniškas, nerūstaująs, nebarąs už apsileidimus ir nuodėmes. Už ką gi barsi, jei ir atšalęs nuo Bažnyčios sūnus ateina pagrindinių tikinčiojo pareigų atlikti: susituokti, mišių išklausyti? Argi už tai, kad jis ne katalikų politinėje partijoje? O anuomet buvo baramasi ir už tai. Tumas prilaikė Bažnyčiai tuos kitus, nekatalikiškų partijų žmones ar nepartiniuSj apskritai visus ĘHevo ieškotojus. Šis platumas skverbės ir į ano meto jaunųjų katalikų tarpą, nors nebūtinai dėl Tumo įtakos. Praėjus keleriems metams po Tumo mirties, pasirodys
 
ADOMAS  GALDIKAS  ŽIEMA LIETUVOJE (1945)
 
J. Ambrazavičiaus knygelė "Siauroji ar plačioji katalikybė?", kurioje bus kritikuojamas kai kurių lietuvių kunigų užsisklendimas savo tarpe, nespinduliuojant į aplinką savo elgesiu ir darbais, kūrybinės minties dusinimas bažnytine cenzūra ir pan.

Platumas ir tolerancija vedė Tumą bandyti bendradarbiauti ir su komunisto Kapsuko valdžia; jį, "didžiausią lenkų priešą", nuvedė pas lenkus jų pasveikinti, kai tie Vilniuje atkūrė universitetą; jis nepritarė, kaip jam atrodė, per daug siaurai įsipolitikavusiai krikščionių demokratų partijai, bet jis mielai rėmė tų pačių krikščionių demokratų kultūrinę veiklą; jis tapo net kairiosios šiauliškės "Kultūros" bendradarbiu ir, tik verčiamas vyskupijos ordinariato, iš bendradarbių pasitraukė.

Dvasios platumas, formulės, konvenansų nepaisymas, man rodos, yra lietuviškos dvasios žymė, gal apskritai rytietiškos dvasios reiškinys. Ne vien Tumo emocinis mąstymo būdas, neįspraudžiamas į griežtos logikos rėmus, vertė jį prieštarauti formalizmui. Tai nebuvo tam tikra individuali psichologinė kategorija, tai kilo iš Tumo dvasios gelmės, bene būdingos apskritai lietuviui. Vakarietiškas formalizmas yra likęs lietuvio dvasiai svetimas. Tai yra, mano įsitikinimu, ne atsilikimas, ne nespė-jimas eiti su vakarietiniu išsivystymu, o skirtinga dvasios laikysena, kurią mes turėtume ypačiai vertinti. Jei Tumui išsprūsdavo pamoksluose tokių išsireiškimų, kad Bažnyčia yra tik "maža apeiga", Šv. Raštas — poezija, arba jei jis anais griežtos bažnytinės tvarkos laikais galėdavo moterėlę, per atlaidus visą dieną neprisigrūdusią prie klausyklos, išpažinties išklausyti atsisėdęs ant kaladės, — visa tai sietina su lietuviškosios dvasios gelme, kurioje formalizmas neįveikė gilaus turinio: žmogiško gerumo, atvirumo bei platumo. Šį turinį galėtume vadinti liaudiniu natūralumu, gamtiniu paprastumu bei apskritai į jokius rėmus neįspraudžiamu humanizmu.

Sutraukiant visa, kas pasakyta apie Tumo lietuviškosios sielos gelmę, būtų galima pakartotinai iškelti: Tumo asmenybėje pastebime giliai žmogiškų bruožų, tarp kurių labiausiai krinta į akis jo geraširdiškas atvirumas, liaudinis natūralumas, dvasinis platumas, laisvės branginimas, pasisakant prieš bet kokią dvasinę priespaudą, vis tiek, ar ji kiltų iš pertempto formalizmo, ar atviros diktatūros. Rašytojo asmenybė tuo atveria lietuviškosios dvasios gelmę, kurioje slypi homo humanissimus —
 
landžiojo po tamsiausius tankumynus, klausės, kaip medžiai ošia, kaip paukščiai čiulba, stengdamasis suprasti gamtos šneką. Tokiu būdu Valeras tapo tikru gamtos padaru ir augintiniu. Nemokėjo jis poterių, neidavo į bažnyčią. Kai tėvas mirė, sūnus paveldėjo jo amatą — drožti tošines — ir gyvenimo būdą — beveik su niekuo nebendrauti, nekalbėti, tinginiauti. Kiek kalbėjo, tai vis užsikirsdamas, "burbuliuodamas", tad gavo Burzdulio pravardę.

Atsitiko, kad, iškilus karui tarp karalių, juodžiaus kelmo apylinkės ūkininkai turėjo duoti paštui arklių su vežėju; tai buvo uždėta kaip lažo prievolė. Ūkininkai sumanė prašyti Valerą, kad juos pavaduotų. Šis tylėjo kaip paprastai, bet ūkininkų pasakojimai apie ponus, gražius, meilius, keistai pasipuošusius, margus kareivius su nematytais ginklais, ant nematytų arklių ir vežimų dirgino jo vaizduotę. Valeras panoro visa tai pamatyti. Tiesa, kai atėjo į pašto stotį, ten buvo visai tuščia — nei ponų, nei karietų, nei kareivių; galvojo, jog jį ūkininkai apgavo. Jį traukė atgal jo iš tolo labai gražiai atrodanti trobikė su savo nepaprasta tyla; jis nujautė artėjančią nelaimę ir buvo jau, palikęs arklį, bebėgąs atgal namo. Tik staiga išgirdo baisiausius šūkavimus, kad net laukai skambėjo: stoties viršininkas šaukė kuo greičiausiai šokti ir paruošti kinkyti arklius audra atlekiančiai karietai, kuria važiavo caro pasiuntinys karininkas. Gavęs kelis kartus kumščiu į nugarą nuo stoties viršininko, negreitas ir nerangus Valeras vis tiek nepajėgė vikriau rangytis su savo juodžiu. Niekad nevažiavęs kelių arklių karieta, jis nebeišmanė, kaip arklius įvaryti į šuolius; to reikalavo karietoje dūkstąs, trypiąs ir gargaliuojąs kurjeris, paspringęs pykčiu. Ponas karietoje kartu su pikčiausiais žodžiais krovė jam antausį po antausio bei kietus kumščius į sprandą, dar pabadydamas jo šonus kardo makštimis ir spardydamas batais. Juo daugiau Valerą mušė kurjeris, tuo labiau anas pliekė botagu arklius. Juodžio vis tiek nepasisekė priversti bėgti šuoliais. Pasiekęs sekančią stotį, Valeras jau regėjo savo mielą trobelę, kaip jis, ten sugrįžęs, ramiai gyvens ir niekad neis pasižiūrėti nematyto pasaulio, jo ponų, karietų. Tik štai kurjeris, iššokęs iš karietos, partrenkė Valerą ant žemės ir šoko jį nežmoniškai mušti: pliekė rankomis, spardė batais, badė kardo makštim, kol tas "visas paplūdo kraujais, apalpo ir pasirodė nebegyvas". Valeras atsigavo tik po kelių dienų. Kitas "ponas" jį nusigabeno kažkur į kareivines, paskui į didelį miestą, galų gale kažkur toli į kaimą "egzekucijos"; taip rusų kariuomenėje vadino bausmę už nerimą ir nepaklusnumą valdžiai; ją atlikdavo prasikaltėliai pas baudžiauninkus, kurie turėdavo juos maitinti.

Baudžiauninkai, patys būdami skurdžiai, ne ką galėdavo "egzekutininkams" duoti. Dėl maisto kildavo muštynių. Žmonės bijojo "egzekutininkų" ir jų nekentė. Kitaip buvo su Valeru. Kaimiečiai, kuriems buvo paskirtas Valeras, buvo ne rusai, su juo nesusikalbėjo, bet prie jo prisirišo, kad jis buvo ramus, tylus, nereikalavo nė to maisto, kuris jam buvo paskirtas. Valerą pamilo ir tiesiog užuojautos ašaras liejo, "matydami, kaip tą geriausią žmogų, lyg tyčia, nuožmiausiai kankina".

Karo vadovybė po kiek laiko Valerą kažkur išsiuntė, niekas nežinojo kur: nei draugai kareiviai, nei kaimiečiai, pas kuriuos stovėjo. Baisiausias kančias kęsdamas, Valeras išbuvo rusų kariuomenėje 25 metus. Grįžo į tošynę susenęs, atsinaujino apirusią trobelę ir toliau joje gyveno. Už tarnybą kariuomenėjevValeras gavo 36 rublius metinės pensijos, du varinius medalius ir ^emės dešimtinę aplink Juodžiaus kelmą.

Gerasis primytivusis gamtos žmogus Valeras po baisių kančių kariuomenėje buvo pasikeitęs: jis degė neapsakoma neapykanta rusams. Todėl Vaduvų krašto knygnešių organizatoriui Žaltvykš-čiui nebuvo sunku jį įtraukti į knygnešystę, paaiškinus, kad jis neša "nuodus maskoliams".

Žaltvykštis panūdo panaudoti Valero neapykantą rusams, kad atkeršytų žandarui Aggiejevui už lietuvių persekiojimą. Šis žiaurusis žandaras buvo keistai sumušęs Žaltvykštį, kad tas tik vargais negalais parskersavo į tošynę pas Burzdulį, kur buvo apsistojęs. Nustebusiam Valerui Žaltvykštis paaiškino, kad jį taip baisiai sumušę maskoliai už nuodus ir kad žadėję tą patį padaryti ir su Burzduliu. Tada atsiminė Valeras, kad ir jį kadaise kurjeris taip pat buvo kruvinai sumušęs, kaip štai jo bičiulį. Atsiminė visas kančias kariuomenėje. Ir rodės jam geriau mirti, negu dar kartą ką nors panašaus perkentėti. Į kurstomąjį Žaltvykščio klausimą, ar jis pasiduotų maskoliui, kaip kadaise kurjeriui, jei maskolius ateitų jiediem bloga daryti, Valeras atsakė, jog šį užmuštų. Kaip tik netrukus įžengė į trobelę klasta čia atviliotas Aggiejevas. Žaltvykščiui nereikėjo dusyk sakyti, kad Valeras jį nuneštų į pelkę prigirdyti. "Burz-dulis palengva krypavo pro Juodžiaus kelmą ir savo tėvo Morkaus kapą, lyg arkliams nešdamas didelį glėbį šieno. Priėjęs ant pat aukšto kriaušiaus iš viso vieko bedė savo nešulį į skystą paversmio maurą — kisielių, kaip bedama mietas į kietą žemę. Nė nepliukštelėjo. Tik samanų duknos prasiskyrė ir vėl užsiraukė; lyg bedugnis liežuvis išsižiojo ir, gavęs kąsnį, vėl susičiaupė. Vos žymelė paliko, ir tai lyg akmeniui nugrimzdus. — Vakaro tyla ties Juodžiaus kelmu tapo tokia baisi, lyg pačiai Juodžiaus dvasiai išskėtus laiminančias savo rankas, kaip liko jo žynys — milžinas gyvakaras, aukotojo gestu ištiesęs — savo rankas". Atlikęs Juodžiaus kelmo sargo darbą, Valeras prie pelkės susmuko ir pamažu mirė.

Šis kraupus primityvaus žmogaus kerštas už patirtą panieką, už atimtą laisvę, už nesiskaitymą su juo, už nelaikymą žmogum, už kančias — mus nukrečia šiurpu. Jis priverčia mus susimąstyti, koks beširdis ir brutalus yra vadinamas civilizuotas žmogus ir kokia nežmoniška yra jo sukurtoji gyvenimo tvarka. Autorius tarsi meta pirštinę ne tik caro rusams, bet per juos visai civilizacijai, anam nužmogintam pasauliui, kuriame nėra vietos natūraliam gamtos vaikui Valerui.

Ar galima šitaip baisiai keršyti? Psichologiškai Vaižgantas įtikina: Valeras buvo tiek rusų prikankintas, kad Aggiejevą jis galėjo lyg šieno glėbį, o ne kaip žmogų sviesti į pelkę. Bet rašytojas ne tik psichologiškai pagrindžia savo veikėjo elgesį. Jis, man rodos, bando atskleisti ir paslaptingąją, lietuvio dvasios gelmę: ir primityviausias lietuvis jaučia savo vertę, žino, kad jis žmogus, ir todėl su juo turi būti elgiamasi kaip su žmogum. Mes reikalaujame sau žmoniško elgesio, betgi galime už kitų nežmoniškus darbus keršyti panašiu nežmoniškumu. Taip atrodo Valero elgesys, interpretuojamas kaip mūsų dvasios prasmuo.

Dėl Valero baisaus keršto Vaižgantas jaučiasi privaląs duoti paaiškinimą. Būtent jis aiškina, kodėl Valeras Kukulis, įmetęs Aggiejevą į liūną, paliko stovėti iškėlęs rankas: gal dėkojo Juodžiui, tai gamtos dievybei, kad tas suteikė jam jėgos išsivaduoti iš skriaudėjo, ar gal buvo pats savo darbo išsigandęs.12 Antrasis paaiškinimas, kad Valeras būtų jautęs sąžinės priekaištų, lyg pradingsta pirmajame — gerai, kad skriaudėjas gavo atpildą, gerai, kad Aggiejevas susilaukė liūdno galo. Tai galėtų reikšti: kai skriaudos pasiekia tokį dydį, kad jos šaukiasi "dangaus keršto", vadinas, pranoksta žmogaus jėgas, tada žmogus elgiasi "nežmoniškai", pasisavina sau dangaus teisę spręsti ir bausti "nežmoniškai". Betgi, šitaip bausdamas, jis jaučiasi vadovaująsis ne savo teise, o aukštesne "dangaus", kuri jam nepriklauso, todėl jis turi išsigąsti, kad peržengė žmogui nustatytą ribą. Šita prasme Vaižgantas abiem paaiškinimo galimybėmis teisingas ir kartu giliai psichologiškas.

Dar būtų galima galvoti, kad Burzdulio epizodu Vaižgantas lyg pratęsia A. Mickevičiaus "Konrado Valenrodo" mintį, kad visos priemonės — ir nemoralios — leistinos tautų kovoje už būvį, už laisvę, už išlikimą, kai priešas naudoja nežmoniškas, nenormalias priemones tautai sunaikinti. Šiandien linkstame pateisinti šitokias priemones, egzistencijos filosofijos paveikti, vadinamomis ribinėmis situacijomis: mirties žlugimo akivaizdoje iškyla kitokios elgesio normos, ne įprastinės, ne paimtos iš žinomų kodeksų.

4. "Dėdžių ir dėdienių" Mykoliuko susitaikymas su likimu kaip lietuviškosios dvasios prasmuo
Valeras Kukulis blogiui, nežmoniškumui pasipriešina, su juo negali susitaikyti, jį šalina primityviu kerštu. Todėl jį reikėtų priskirti prie aktyviųjų kovotojų su žmoniškumo priešais. Kitoks yra "Dėdžių ir dėdienių" pagrindinis personažas Mykoliukas Šiukšta, atskleidžiąs kitą, pasyvųjį, lietuviškosios dvasios aspektą.

Šitoje apysakoje autorius skaitytoją nukelia į Rytų Aukštaičių kaimą gale baudžiavinio-ir pradžioje pobaudžiavinio laikotarpio. Buvo anuomet Aukštaičių ūkininkuose įsiveisęs blogas paprotys dalintis žemę tarp brolių ir seserų, kai šie suaugę palikdavo gimtinę. Tuo būdu ūkis susmulkėdavo ir pasidarydavo nenašus. Ūkio naudai reikėdavo, kad brolis ar sesuo pasiaukotų ir neimtų savo dalies žemės gabalu, o pasiliktų ūkyje kampininku, užsirašęs išimtinę prie brolio šeimininko. Tokie kampininkai Rytų Aukštaitijoje buvo vadinami "dėdėmis ir dėdienėmis". Vaižgantas savo veikale parodo trijų dėdžių ir dėdienių likimą: Mykoliuko Šiukštos, Rapolo Geišės ir Severjos Paukštaičios. Man labiausiai rūpės Mykoliuko charakteris.

Baudžiauninkas Mykolas Šiukšta buvo arti 30 metų, gražiai nuaugęs, pačiuitas, mėlynų akių stiprus vyras, kuriam ir sunkiausi darbai buvo lyg žaidimas. Dirbo tyliai, daug nekalbėjo, bet nebuvo paniuręs. Jau už tas mėlynas akis, ramias ir malonias, jo nebuvo galima kitaip šaukti, kaip My-koliuku. Maža jis kalbėjo, o atrodė nuolat šnekąs, nes lūpos buvo truputį atsivėrusios, lyg norėtų tuoj pasakyti, ką jis gero sugalvojo: "Mykoliukas kažin kuo džiaugės, kažin kam šypsojos".13 Jis buvo kažin kaip vienas, nors su niekuo kaime ir dvare nebuvo susipykęs, išsipravardžiavęs. Jis atlikdavo visus darbus, nuolat siunčiojamas tijūno Geišės: "My-koliuk, šen, Mykoliuk, ten, Mykoliuk, tekinas". Niekas jo už tai nepagyrė ar geresnio valgio kąsnelio nepasiūlė. Dėl to Mykoliukas šypsojosi lyg kažkaip ne žmonėms, o kitam pasauliui "su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu". Žmonės Mykoliukui lyg ir nebuvo reikalingi, betgi žmonėms jo labai reikėjo.

Į ūkį Mykolas Šiukšta nesikišo, jį valdė vyresnysis brolis, vedęs ir apsikrovęs vaikais. Kai tijūnas nevarydavo į dvarą, brolis tuoj užkardavo jam ant rankų vaikus ar supti lopšyje klykiančius. Ir Mykoliukas ėmės tų "darbų, lygiai meiliai ir švelniai šypsodamos, kaip ir vežimų krauti". Vaikams nešė iš laukų paukščiukus, kiškiukus, iš miestelio riestainius. Ir vėl niekas jam už tai nedėkojo: juk jis "dėdė", nevedęs, neturįs savo šeimos, tai besidžiaugęs svetima savo malonumui. Mykoliukui turi užtekti, kad brolis jam pasėja šiek tiek pasėlio, brolienė apskalbia ir kasdien ant stalo padeda šaukštą, tuo jam pripažindama teisę valgyti. Miegoti eina Mykoliukas ten, kur vietos nuo vaikų atlieka, dažniausiai betgi daržinėje šiene ar šiauduose, o kartais arklidėje, nes ten šilčiau ir nuo vagių arklius apsaugoja. "Taip Mykolas Šiukšta pamažu virto 'dėde', tuo senovės šeimos žmogum - ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja; tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis, ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų. — Dėdė — tai pati tylioji žemė: vaiso, nesididžiuodama, nesigirdama".

Vienintelis atsikvėpimas nuo darbo, vienintelė pramoga Mykoliukui buvo griežti savo paties pasidirbtu prastu smuikeliu, iš kurio jis išgaudavo ir prastutę melodiją: "Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju". Grieždavo jis ne tiek kitiems, užsigeidusioms šokti jaunoms poroms, kiek dėl to, kad lygiai panašiai, pagal gamtos tvarką, pievoje čirškė gamtos brolis žiogas. Griežė Mykoliukas liūdnai, kad buvo sieloje liūdna, kad joje kilo ilgesys eiti toli į gražiąją prakilniąją gamtą. Tokia muzika atitiko vidinę sielos nuotaiką.
Nutraukiu vaižgantinę Mykoliuko charakteristiką, kad šiek tiek žvilgterėčiau į jo sielą. Rodos, du Mykoliuko charakterio bruožai galėtų kristi į akis: dvasingumas ir individualumas. Mykoliukas, toks visų gainiojamas, visur siunčiojamas, toks pastumdėlis baudžiauninkas, yra "sau žmogus", ne kitiems, tariant Vydūno žodžiu, "Selbtsein", filosofo K. Jasperso terminu. Jis yra individuali asmenybė, komunikuojanti su žmonėmis, bet drauge ir jų nereikalinga, nes ją sieja paslaptingi ryšiai su kitu, aukštesniu, dvasios, pasauliu. Mykoliukas iškilęs aukščiau savo aplinkos žmonių, juose nepasinėręs ir nedingęs, nors jų ir nelaikomas lygiu kitiems žmonėms: jis tik ašvienis . . . Kad lietuvis save pergyvena kaip asmenį, kad jis žino savo vertę, kad jis draugiškai atviras, bet ir santūrus, sugebąs tuo būdu lyg ir jungti savyje širdingumą ir santūrumą, — šitai pabrėžia beveik visi, gilinęsi į lietuvio charakterį. Suminėtini J. Girnius ir J. Brazaitis.

Giliai į lietuvio dvasią bus pažvelgęs Vaižgantas ir savo pastaba, kad Mykoliukas savo dvasios gelmėse išgyveno liūdesį ir ilgesį. Šią eleginę nuotaiką yra nesunku pastebėti mūsų dainose, mūsų tautodailėje, ypač rūpintojėlyje, kurs sielvartauja dėl vargo ir neteisybių žmonių gyvenime. J. Brazaitis, kėlęs viename straipsnyje lietuvio charakterio vertybes, atrodo, bus teisingai nurodęs tam tikrą harmoniją lietuvio būde: jame esanti išlaikyta pusiausvyra tarp proto ir jausmo, tarp intelekto ir emocijos. Vis dėlto ir jis turėjo pripažinti, kad "jausminė galia lietuvio gyvenime pasireiškia šiek tiek stipriau nei protinė.13 Lietuvio jausmas, pastebi toliau Brazaitis, dažniausiai yra "eleginis', t. y. kyla iš gyvenimo stebėjimo ir tą gyvenimą priima pasyviai, jį tik savyje išgyvendamas, sielvartingai, inesiimdamas reformuoti".14 Ir kaip tik šitaip pasyviai, sielvartingai, rezignuojamai gyvenimą priėmė Mykoliukas. Tai ypačiai atskleis jo gyvenimo tolimesnė istorija.

Vaižgantas, kaip užsiminta, ryškino ir Mykoliuko susigyvenimą, kone susitapdinimą su gamta. Vertas dėmesio palyginimas, kad jis griežė taip, kaip "griežia" žiogas pievoje, be abejo, nėra nauja mūsų literatūroje. Jau anksčiau už Vaižgantą lietuvio "gamtiškumą" kėlė S. Daukantas, Antanas Baranauskas, Maironis, V. Krėvė. Būdami indoeuropiečiai, šituo "gamtiškumu" turbūt išreiškiame savo dvasios sąlytį su panteizmu, indoeuropiečiams būdinga filosofine religija.

Ir sukilusią Mykoliuke meilę Severijai Paukš-taičiai Vaižgantas aiškina visų pirma gamtiniu instinktu. Tik, žinoma, dvasios žmogus Mykoliukas mylėjo kilniai, idealiai. Kaip šitas dvasingumas reiškiasi? Nė juste nepajusdavo Mykoliukas, kad jo smuikelis tyliau griežia, jei šokančiųjų tarpe nėra Severjos ir kad jis triumfo balsu suskambėdavo, kai ši pasirodydavo. Jis matė ją nežiūrėdamas, jautė ją artinantis, kaip jaučiama šilima. Ir ji atrodė jį pamilusi. Svajojo Mykoliukas apie savo laimę, nors nežinojo, kaip ją pasiekti, nes reikia aukotis dėl brolio, kad ūkis išliktų sveikas. Kur jis, paskirtas "dėdės" likimui gyventų su savo Severiu-te? Jo svajones palaidojo Rapolas Geišė, Saveikių dvare tijūnas. Jis, apsenęs vyras, dar neužgesusia milžino galiūno aistra pamilo Severją ir jai pasipiršo. Jo meilė buvo kitokia nei Mykoliuko: ne dvasinė, o biologinė. "Su Mykoliuku buvo tik dvasių susituokimas; su Geiše — ko kito". "Nuo Geišės akys temo, nuo šio šviesiau darės. Nuo ano neramu, nuo šio gera gera; taip gera, jog vargu beužmirština", — rašo Vaižgantas. Severja pasirinko Geišę, o ne Mykoliuką dėl ano geresnės socialinės padėties. Ta proga autorius užsimena problemą, katroji meilė tikroji. Aiškaus atsakymo vengia. Skaitytojas tikrąja meile bus linkęs laikyti Mykoliuko meilę, bent jam reikš simpatijų ir liūdės

dėl jo likimo. Šita Mykoliukui užuojauta, kurią Vaižgantas mumyse sukelia, rašytojas betgi, kad ir nenoromis, angažuojasi atsakymui, katroji meilė yra tikroji.

Mykoliuko meilė buvo persmelkusi visą jo asmenį. Kai jis išgirdo, kad Severjai pasipiršo Geišė, jis nutirpo, lyg į jį būtų trenkęs perkūnas. Jis dabar aiškiai suprato, kad Severjutė ne jam, ne jam — dėdei. Jis jai nė nesipiršo. Kurgi jis savo žmonelę dėtų pirkioje, jei net jam ten vietos nėra. "Ne, jis ne rungėjas kitų". Nieko jis nedarė, nieko nesiėmė savo daliai pakeisti. "Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems", — sako autorius.
Atsisveikinimas su Severja buvo liūdnas, rašytojo perduotas lyriniu grauduliu. Severiutė atėjo pakviesti Mykoliuko į savo vestuves, kad jis jai paskutinį kartą pasmuikuotų. Vos galįs sielvartą pakelti, kone mirštąs Mykoliukas iš pradžių atsisakė, bet Severja karštai jį išbučiavo ir tuo atsiprašė už jam suteiktą skausmą, tad sutiko. . . į Severiutės meilę jis atsiliepė visa savo būtybe. Nieko panašu jis nebuvo patyręs per visą savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių". Per vestuves griežė nepaliaudamas, nėjo nei valgyti, nei gerti, griežė iki išnaktų, kol pasigirdo skaudus balsas — brrrn: trūko smuikelio stygos. Už meilę, už muziką Severja, sugrįžusi iš bažnyčios, padovanojo Mykoliukui žalią šaliką su geltonomis ir raudonomis gėlėmis. Jį laikys Mykoliukas savo klėtelėje, šalia sugedusio smuikelio kaip relikviją visą gyvenimą; jis stovės ten, kai Mykoliukas bus susenęs ir tapęs dėde Mykolu, pramintu Dzidorium artoju; šaliką užsidės tik per atlaidus ar eidamas šventųjų sakramentų. Tuo išsakys savo amžiną meilę Severjai, ją jungdamas su meile gamtai ir Dievui, kuris vienas buvo palikęs jo intymiausiu draugu.

Tokia liūdna Mykoliuko istorija, kai kur mano perduota paties Vaižganto vaizdingu žodžiu. Teisingai Vaižganto tyrinėtojai teigė, kad Mykoliuko personažu rašytojas atskleidė vieną pusę rytų aukštaičių sielos. Antroji pusė — Rapolas Šiukšta, dvaro tijūnas: jis rūpinasi iš gyvenimo paimti "kas reikia", nors stengiasi kuo mažiausiai ar visai nedirbti; jis moka naudotis kitais, visuomene. Netekęs socialinės atramos joje, atleistas iš tijūnų, panaikinus baudžiavą, tampa kitiems našta. Bet ne ši antroji lietuvio aukštaičio pusė įsirėžė skaitytojo ir literatūros tyrinėtojo sąmonėn. Joje, atrodo, kone neišdildomai įsigyveno Mykoliukas su savo idealistiniu dvasingumu, bet kartu ir su sielvartu bei rezignacija. Juk akivaizdu, kad Mykoliukas savo kilnia auka gyventi visų pirma ne sau, o kitiems išreiškia minėtą idealistinį nusistatymą, būdingą lietuviškajam humanizmui. Mykoliuko rezignacija, susitaikymas su savo dalia yra naujas šio humanizmo bruožas. Ši rezignacija betgi nereiškia, kad reikėtų visiškai pasiduoti įvykių tėkmei, tapti absoliučiai pasyviu, netikėti gyvenimo prasme. Mykoliukas ir rezignavęs gyveno prasmingai: tapo visiškai savotiškai gerbiamu dėde Dzidorium artoju, aukštesnę prasmę suradusiu santykyje su Dievu. Susitaikymas su savo dalia betgi nenuteikia džiugiai; jis nuliūdina, nors ir daro žmogų kilnų, simpatingą, susilaukiantį kitų užuojautos. Jis iššaukia melancholiją, jis verčia sielvartauti ir skųstis.

Ne vienas Vaižgantas yra mums davęs rezignuojančių personažų. Vieno geriausių mūsų romanų Putino "Altorių šešėly" vyriausias veikėjas Liudas Vasaris yra rezignuotojas, J. Grušo "Karjeristų" Domantas toks pat, Žemaitės Petras Kurmelis taip pat ne kitoks. Taigi nemaža mūsų beletristų liudija lietuviškosios sielos rezignaciją bei melancholiją. Tik neužmirština, kad yra ir antroji lietuviškosios dvasios pusė — ryžtingoji. Ji ypač taikliai išreikšta tautos herbe — vytyje. Ją ir Vaižgantas, kaip matėme, atskleidė Valeru Burzduliu, iš dalies Geiše bei kitais personažais, čia nepaliestais.
 
1.    J. Girnius, "Lietuviškojo charakterio problema", Augsburgas 1947, 7 p.
2.    A. Merkelis, "Juozas Tumas-Vaižgantas", Čikaga 1955, 9 p.
3.    Op. cit., 23 p.
4.    Op. cit., 118 p.
5.    Op. cit., 133 p.
6.    Op. cit, 12 p.
7.    Op. cit., 152 p.
8.    "Metmenys", 1970, 19 nr., 64-65 p.
9.    A. Merkelis, op. cit., 236 p.
10.    Op. cit., 310 p.
11.    Charakterizuojant "Pragiedrulių" Napalį Šešiavilkį, Valerą Kukulį-Burzdulį ir "Dėdžių ir dėdienių" Mykoliuką Šiukštą bei kitus šios apysakos veikėjus, daug kartų cituojama: Vaižgantas, "Pragiedruliai", I t, Kassel-Mattenberg 1948, III t., Kassel-Mattenberg 1948, "Dėdės ir dėdienės", Kassel-Mattenberg 1949. Nenorint varginti skaitytojo, cituojamų veikalų puslapiai nenurodomi.
12.    "Pragiedrulių" III t., 190-191 p.
13.    J. Brazaitis, "Lietuvių charakterio vertybės", Aidai 1961, 3 nr., 111 p.
14.    Op. cit., t. p.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai