|
|
POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II LAIŠKAS KARD. WILLEBRANDS'UI |
|
|
|
Parašė JONAS PAULIUS II
|
POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II LAIŠKAS KARD. WILLEBRANDS'UI
MARTYNO LIUTERIO 500 METŲ GIMIMO SUKAKTYJE
Šiemet lapkričio 10 dieną sueina 500 metų nuo daktaro Martyno Liuterio gimimo. Sukakties proga krikščionys, ypač evangelikai - liuteronai, mini šį teologą, kuris, stovėdamas ant naujųjų amžių slenksčio, pagrindinai prisidėjo prie radikalaus bažnytinės ir socialinės padėties pakeitimų Vakaruose. Pasaulis net ir šiandien dar tebejaučia jo istorinę įtaką.
Katalikams gi Martyno Liuterio vardas šimtmečiais primena liūdną laikotarpį, kuriame įvyko gilūs Bažnyčios suskaldymai. Dėl tos priežasties Martyno Liuterio gimimo 500 metų sukaktis siūlo mums progą su tikėjimu bei krikščioniška meile pamąstyti apie istorinės reikšmės įvykį — reformacijos periodą. Laiko nuotolis, skiriąs mus nuo istorinių įvykių, dažnai padeda juos geriau pažinti ir išgyventi.
Tad nestebėtina, kad liuteroniškos krikščionybės žymūs asmenys bei institucijos mano, jog šiuos Liuteriui skirtus metus tinka perdvelkti ekumeniška dvasia ir apie Liuterį diskusijas nukreipti į krikščioniškos vienybės ugdymą. Aš nuoširdžiai sveikinu tas intencijas ir jose įžvelgiu brolišką kvietimą sykiu prieiti prie gilesnio bei pilnesnio istorinių įvykių vaizdo, o taip pat ir prie kritiško Liuterio daugiaspalvio palikimo įvertinimo.
Iš tikrųjų evangelikų ir katalikų mokslininkų tyrinėjimai, kurie jau privedė prie vieningų išvadų, taip pat praskynė kelią pažinti Liuterio pilnesnę bei skirtingesnę asmenybę ir pirmosios 16-ojo amžiaus pusės sudėtingą socialinę, politinę ir bažnytinę istorinę tikrovę. Ryšium su tuo aiškiai iškilo Liuterio gilūs religiniai išgyvenimai, pagrįsti tiesiog liepsnojančia amžinojo išganymo problemų aistra. Taip pat paaiškėjo, kad Bažnyčios vienybės suskaldymas negali būti siejamas nei su supratimo stoka iš Katalikų Bažnyčios autoritetų pusės, nei su Liuterio trūkumu pažinti tikrą katalikybę, nors abu veiksniai atliko svarbų vaidmenį.
Padarytieji sprendimai turi daug gilesnes šaknis. Ginčuose apie tikėjimo ir padavimo sąryšį susidūrė pagrindinės problemos apie krikščioniškojo tikėjimo teisingą išaiškinimą bei priėmimą. Kaip tik tenai ir slypi galimybės bažnytinio suskilimo, kuris negali būti išaiškinamas vien tik istorinėmis priežastimis.
Atsiminus tai, reikalingos dvigubos pastangos — viena Martyno Liuterio, antra vienybės atstatymo atžvilgiu. Čia pirmiausia būtina tęsti tikslias istorines studijas. Tyrinėjimų pagalba —be iš anksto susikurtų idėjų — ieškant tiktai tiesos, galima susidaryti tikrą reformatoriaus, reformacijos laikų ir juose veikusių asmenų vaizdą. Klaida, kur ji bebūtų, privalo būti pripažinta. Ten, kur polemika pritemdė žvilgsnį, tas žvilgsnis turi būti visapusiškai nuskaidrintas, nežiūrint, kurią pusę tai liestų. Be to, mes negalime padaryti savęs istorijos teisėjais, bet, tiktai geriau suvokdami priežastis, kodėl taip atsitiko, tapti tiesos šaukliais. Tiktai besąlygiškai nuskaidrindami save tiesos meile, mes surasime bendrą praeities išaiškinimą ir tuo pačiu įsijungsime į dabarties dialogą.
Tai kaip tik ir yra antrasis būtinas reikalas. Išsiaiškinimas istorijos, kuri dėl jos tebegalio-jančios reikšmės liečia praeitį, privalo eiti lygiu žingsniu su tikėjimo dialogu, kuriam, ieškodami vienybės, esame įsipareigoję. Pagal evangelikų -liuteronų religinius raštus tas dialogas turi tvirtą pagrindą, jungiantį mus net po išsiskyrimų, būtent Šv. Raštą, Tikėjimo išpažinimą ir ankstyvuosius Bažnyčios susirinkimus. Aš tikiuosi, jog ant šio pagrindo ir šioje dvasioje vienybei puoselėti Sekretoriatas, kuriam Jūs vadovaujate, tęs tą dialogą, jau prieš II Vatikano susirinkimą labai rimtai pradėtą Vokietijoje, ir tai vyks pagal turimą tikėjimą, sujungtą su atgaila ir noru mokytis klausant.
Nuolankiai apmąstydama dieviškos Apvaizdos paslaptį, pamaldžiai klausydama, ką šiandien moko Viešpaties Dvasia, taip pat atsimindama reformacijos laikų įvykius, Bažnyčia siekia praplėsti savo meilės ribas, kad būtų jungiami vienybėn visi tie, kurie per krikštą yra pažymėti Jėzaus Kristaus vardu. Iš savo pusės specialia malda bei laiminimu lydžiu šio Sekretoriato darbus ir visas ekumenines pastangas sujungti krikščionis vienybėn.
Rašyta Vatikane 1983 metais spalio 31 d.
JONAS PAULIUS II
|
|
|
|