|
|
KRIKŠČIONIŠKOJI VAKARŲ PASAULIO LITERATŪRA |
|
|
|
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS
|
XX amžiaus vokiečių, austrų ir šveicarų literatūros autoriai
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 5
Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo
Šiuo metu buvo sukurta jau kur kas aukštesnės meninės vertės kūrinių. Nebesitenkinta vien "gražaus" gyvenimo pavaizdavimu, bet siekta ir į jo gelmes. Nemaža tos literatūros atstovų buvo konvertitai, kurie po Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų geriau įžvelgė aukštesnės, naujos tvarkos ("neue Ordnungen") reikalą naujojo gyvenimo aplinkybėse. Ne vienas tos literatūros autorius gali stoti į vieną gretą su tokiais prancūzų krikščioniškosios literatūros atstovais, kaip Paul Claudel, Francis Jammes, Charles Pėguy, Georgės Bernanos Francois Mauriac, Julien Green, ar su anglų Gerard M. Hopkins, G.K. Chester-ton, T.S. Eliot, Evelyn Waugh, Graham Greene ir kt.
Viena iš aktyviausių ir net anglosaksų kraštuose populiariausių to meto vokiečių katalikiškosios literatūros kūrėjų buvo Gertrud von Le Fort (1876-1971). Kilusi iš Mindeno (VVestfalen), iš hugenotų šeimos, tų hugenotų, kuriuos, apsigyvenusius Rytprūsiuos, mini ir Donelaitis savo "Metuose". Gertrūdos tėvas buvo prūsų armijos karininkas. Teologiją, istoriją ir filosofiją studijavo Heidelberge, Marburge, Berlyne. 1926 m. Romoj tapo konvertite. Rašyti ji pradėjo palyginti vėlokai, turėdama apie 50 metų amžiaus. Jos pirmas žymesnis kūrinys "Himnai Bažnyčiai" buvo parašytas dar prieš atsivertimą (1924). Tai eksta-tiška, psalmių stilium parašyta, svari poezija. Tai dabarties žmogaus sielos tragiškas balsas:
Nes visur žemėj pučia apleidimo vėjas:
klausyk, kaip jis pasaulio laukuose skundžiasi!
Visur tėra vienas ir nėra dviejų!
Visur vienas riksmas kalėjime ir viena ranka
už užmūrytų vartų;
Visur vienas gyvas palaidotas
Nes visoks žmonių artumas kaip gėlės, kurios
vysta ant kapų, ir visokia paguoda kaip balsas
iš lauko.
Bet Tu esi kaip balsas sielos viduj.
("Corpus Christi mysticum")
Le Fort konversija artimesnė ekumeniniam judėjimui. Jai rūpėjo ne tiek pats atsivertimas, kiek "atsiskyrusių tikėjimų vienybė".16 Jos literatūriniam darbui turėjo įtakos jau anksčiau minėtoji "Hochlando" programa. Jai būdinga simbolinis ir optimistinis idealizmas, dieviškosios malonės įžvalga.
Iš G. von Le Fort prozinių kūrinių ypač populiarūs "Paskutinioji prie ešafoto" (1931), versta į daugelį kalbų, ir romanai "Magdeburgiškės vestuvės" (1938) ir "Veronikos skara" (1946). Bet labiausiai jos pamėgta literatūros forma yra novelė, pvz. "Prie dangaus vartų", "Piloto žmona" (1955) ir kt. Jos pasaulėvaizdis simboliškas: per gamtą į antgamtę, į kilnesnę pasaulio tvarką. Istorinės temos jai padeda geriau suprasti dabartį. Tai viena iš krikščioniškiausių vokiečių literatūros rašytojų mūsų laikais.17
Ne mažiau už Le Fort prasmingumo istorijoj ir gamtoj ieško Werner Bergengruen (1892-1964), kilęs iš Rygos, iš gydytojo šeimos. Tai vienas iš iškiliųjų šių dienų vokiečių literatūros atstovų. Krikščioniškasis elementas jo kūryboj stiprus. 1936 m. jis perėjo į katalikybę, ir netrukus nacių įsakyta jį pašalinti iš vokiečių rašytojų draugijos. Gausiuose prozos raštuose Bergen-gruenui rūpėjo iškelti "amžinos tvarkos" dėsnius istorijos ir gamtos vyksme, žmonių ir tautų likime. Dievas sutaiko konfliktus, blogis yra jo planuose. Tai atbaigtos formos, gilios minties, etiškai krikščioniškos nuotaikos pasakotojas.
Iš Bergengrueno romanų ypač minėtini "Didysis tironas ir teismas" (1935) ir "Danguj kaip ir ant žemės" (1940), kur baimės sukeltą nusikaltimą anuliuoja dieviškosios malonės veikla. Bergengruenas sukūrė ir gerų novelių, pvz. "Išbandymas ugnimi" (1933), "Trys sakalai" (1946 ir kt., kur veiksmas veda į neišvengiamą apsisprendimą, bet yra malonė ir atleidimas.
Bergengrueno lyrika turi realistinio, ekspresionistinio ir baroko stiliaus elementų, kelia tikė-
Gertrud von Le Fort
Werner Bergengruen
jimu išganomo pasaulio reikalą. Kartais joj pasigirsta maldos atgarsys:
Nepaliki manęs vieno,
Kai degs žvakė man vaškinė,
Kai kelionei paskutinei
Kaulai sudrebės tą dieną,
Nepaliki manęs vieno.
Nepaliki manęs vieno,
Vesk iš įkapių lininių
Į tą šalį begalinę,
Kur visų Pradžia gyvena,
Nepaliki manės vieno. ("Angele").
W. Bergengruenas buvo lietuvių artimas bičiulis. Į kai kuriuos savo kūrinius veikėjais jis yra įtraukęs ir lietuvius, pvz. novelėj "Rankos prie laivo stiebo" (1949).
Dvasiškai artima Bergengruenui ir Gertrūdai von Le Fort, yra Elisabeth Langgaesser (1899-1950), kilusi nuo Reino. Bet ji yra žengusi dar žingsnį pirmyn, kurdama "naują katalikišką" pasaulėvaizdį, rodydama dieviško gėrio ir demoniško blogio kovą. Savo romane "Neištrinamas antspaudas" (1946) ji vaizduoja nuodėmę realistiškai ir šiurpiai. Tai žydo Befoltaino perėjimo į katalikybę istorija ir tolimesnės jo prasiradimo odisėjos, kol tampa "Dievo malonės elgeta". Neištrinamas antspaudas čia eina krikšto simboliu. Ir kitame savo romane "Argonautų žygis į Brandenburgo marką" (1950) ji vaizduoja 7 berlyniečius, ieškančius "dieviškos malorės aukso kailio". Kaip "pusiau žydei" nacių jai buvo uždrausta spausdinti savo raštus.
Ir lyrikoj Langgaesser ekstatiškais himnais ieško žmogaus išsivadavimo iš demoniškumo. Jos įsijautimas į dievybę subtilus:
Liepsnoja pėda, dega smėly kruvina,
Bet man vis tiek, jei Dievo degina liepsna.
Jis buvo mano, nūn pas Jį aš pakelėj,
Didžioji piligrime, sraigės kevale.
Jei rasis kur šaltinis, vengsiu atgaivos,
Negersiu, kol Jis mano dar nebus.
("Kryžiaus žygis").
Vienu iš žymiausių vokiečių katalikų dvasinės poezijos kūrėjų laikomas Konrad Weiss (1880-1940). Jis lyginamas su anglų mistiškai ekstati-nės poezijos kūrėju G.M. Hopkins. Savo poezijoj Weiss nuolat kalba apie krikščioniškąją paslaptį ir krikščioniškąją tvarinių ir pasaulio tvarką. Tačiau jo poezija hermetiška, sunkiai suprantama ir kol kas dar kaip reik neišaiškinta. Jo ir kūrinių pavadinimai liturgiškai mistiški: "Tantum dic verbo" (1918), "Žodžio širdis" (1929), "Žemės prasmės karalystė" (1939). Mistiniai vaizdai dažnai išreiškiami gausiais palyginimais:
Žvitriai lyg kregždei virš vandenų,
žuvėdrai tvirtai palapinėj dangaus,
lyg strėlei paleistai, ir ne lėčiau,
leisk, Viešpatie, perbėgt pasaulį.
Maistas, kurį pasigauna skrendąs
paukštis, kuris jį vis traukia,
kurio nebetenkant sustoję,
valgis tai Tavo šventoji dvasia.
("Malda ant vandens").
Savo kelionių aprašymuose ("Kelionė į Prūsus") K. Weiss stilingai fiksuoja savo įspūdžius Baltijos pakrantėj (Klaipėdoj, Nidoj ir kt.).18
Kaip lyrikė kur kas lengvesnio stiliaus už LeFort yra Ruth Schaumann (1899-1974), kilusi iš Bremeno, ištekėjusi už "Hochlando" red. Frd. Fuchso. Pradžioj ją veikė Rilke, ekspresionizmas, vėliau susirado savitą formą. Ji, be to, skulptorė ir grafikė. Tiek jos lyrika, tiek vėliau rašyti proziniai raštai giliai persunkti katalikybės dvasia. Į katalikybę ji perėjo 1924 m. ir ilgus metus gyveno Muenchene. Jos prozinių raštų temos daugiausia iš motinos ir vaikų pasaulio (pvz. romanai "Yves", "Majoras" ir kt.), o ir kai kurie jos lyrikos rinkiniai turi religinius pavadinimus (pvz. "Katedra", "Pasionalas" ir kt.). Dėl to poetei ir visata atrodo kaip Dievo palapinė:
Visata —
Išpuošta
Dievo palapinė:
Joj mes sėdim ir linksmi,
Metų vingiais žaisdami,
Amžinybės laukdami,
Stačiusį ją mintim. ("Dievo palapinė").
Krikščioniškąją literatūrą žymiai praturtino savo prozine kūryba du beveik tuo pačiu metu (1927-28 m.) pradėję kurti rašytojai — Edzard Schaper ir Stefan Andrės — kilę iš gan skirtingų vietovių, bet giminingi savo raštų motyvais.
Iš Poznanės apylinkių kilęs, Edzard Schaper (g. 1908 m.) yra studijavęs muziką ir vaidybą, buvęs sodininku ir jūrininku, po šio karo apsigyvenęs Šveicarijoj. 1951 m. iš ortodoksų tikėjimo perėjo į katalikybę. Savo proziniuose raštuose, daugiausia iš rytų ir šiaurės Europos istorijos, skelbia krikščioniškąją dorovę, rodo krikščionybės ir komunizmo susidūrimą. Tai, be to, laisvės rašytojas, pats dėl jos daug iškentėjęs. Jau viename iš pirmųjų savo romanų, "Mirštanti bažnyčia" (1935), Schaperis vaizdavo rusiškojo tikėjimo pobūdį, politinį revoliucijos smurtą. Romane "Belaisvio laisvė" (1950) rodė išvidinės
Elizabeth Langgaesser
laisvės pergalę prieš išorinę bei politinę. Dažnas motyvas — šio pasaulio jėgos susidūrimas su Aukščiausiojo nematoma ("bejėge") galia. Laisvės, tikėjimo, sąžinės ir valstybinės galios kolizija ir jos išsprendimas krikščioniškosios pasaulėžiūros prasme yra pagrindinis ir kitų Scha-perio kūrinių bruožas.
Į kai kuriuos savo veikalus E. Schaperis yra įtraukęs ir lietuvius, pvz. iš praėjusio karo bėglių gyvenimo romanas "Žvėris" (1958) vaizduoja klaipėdiškio Stepunaičio odisėją, apysakos "Dvasių kelias" vyriausias veikėjas irgi yra Vi-toldas (Vytautas) Adameit, o "Ištremtųjų tėviškėje" (1968) parodyta kretingiškio Jono Jasulaičio tremtis Sibire.19
Nuo Triero kilęs Stefan Andrės (g. 1906 m.) savo proziniuose raštuose irgi vaizdavo diktatūrinio kolektyvizmo žalą individui ir krikščioniškojo humanizmo reikšmę sukrėsto pasaulio harmoningam atkūrimui. Jo stilius gana gyvas, pasakojimas realistiškas, kalba vaizdi. Dažnos jo raštų antitezės — baimė ir grožis, ramybė ir mirtis, kaltė ir atgaila. Jam, kaip ir Le Fort ar Bergengruenui, rūpi pavaizduoti aukštesniąją "pasaulio tvarką". Garsiojoj novelėj "Mes Utopija" (1943) parodytas priešų susitaikymas, aukštesnei malonei veikiant. Panašią eigą rodo ir romanas "Priešų vestuvės" (1947). "Tvane" parodytas "Trečiojo Reicho" laikmetis — gyvenimo "užšaldymas normose. "Norma, kolektyvas, yra žmogaus prigimties sulaužymas, jos dieviškos kilmės išdavimas, nusikaltimas žmogaus vertei".20
St. Andrės rašė ir laisvų ritmų, barokinio atgarsio lyriką. Su psalmininku poetas nuolankiai gieda:
Kai kūnas ir širdis paliegs, o Dieve,
Tu liksi man vilties uola.
Mačiau Tave pametusius, apleistus.
Nes Tu sugriauni kekšišką pasaulį.
("72 psalmė").
Itin aktualus mūsų laikų krikščioniškosios nuotaikos rašytojas yra iš Baden-Badeno kilęs Reinhold Schneider (1903-1958). Gimęs kataliku, vėliau nuo katalikybės nutolęs ir 1938 m. vėl į ją grįžęs, jis yra novelistas, dramaturgas, lyrikas, eseistas, biografas, kultūros filosofas — plačios amplitudės dvasinė asmenybė. Jam pirmiausia rūpi dabarties meto problemas spręsti pagal krikščioniškai humanistinę tradiciją. Reikalas eina apie amžinas grumtynes, kaip krikščionišką buitį įgyvendinti žemiškame gyvenime. Tatai matyti iš jo biografijų ("Camoės",MHohenzollernai" ir kt), apysakų ("Taganrog"), dramų ("Didysis atsisakymas", 1950) ir kt.
Kaip lyrikas R. Schneider ypač buvo pamėgęs sonetą kaip disciplinuotą formą prieš laiko chaotiškumą. Poetas nori būti "bokštas tamsoj". Kviečia maldai, nes tik maldautojam pasiseks "sulaikyti kardą virš mūsų galvų". "Kam klausti pasaulį?" sakoma "Elizabeth Tarakanovv" (1939). "Jis atsakys falšyvais žodžiais. Maldoj viską sužinosi". Gyvenimas — kova su chaosu:
Išliks, kas didžio, formą kas įgavo,
Kas nugalėti chaosą galėjo;
Švies mums kaktoj, jei būsim pralaimėję,
Šviesa, kuri iš aukšto spinduliavo.
Nes sumuštiems Dvasia parodys savo
Didingą meilę, kurią jiems išlieja,
Nutils prieš Viešpatį kariaujantieji,
Prabils, kas gerbt jį užsiangažavo.
Ir virš neženklintų kapų eilės
Pasklidęs aidas skelbs žodžiu:
Sukurta liks negęstančiuos vaizduos.
Kol reginiai toj sieloj susilies,
Kuri apverks laikų kančias, žygius
Ir jųjų formas giesme išvaduos.
("Išliks, kas didžio").
Vienas iš žymiausių mūsų amžiaus austrų lyrikų yra Josef Weinheber (1892-1945), kilęs iš Vienos, kai kurių literatūros kritikų statomas "trečiuoju" šalia Rilkės ir Georgės. Tragiška gyvenimo samprata krikščioniškąjį elementą jo kūryboj gerokai nustelbia. 1927 m. iš kataliko jis tapo protestantu. Kaip ten bebūtų, vis dėlto jam didžiai rūpėjo mūsų laikų pasaulio gelbėjimas iš chaoso. "Sunku bus Vakarus apginti, jei bus apie tai klaidingai kalbama. Jei Kristus bus nutylimas... Aš tikiu į Žmogaus Sūnų ir giliausią dieviškumo įsikūnijimą žmoguje".21 Tai vieni iš paskutiniųjų VVeinheberio žodžių. Vienoj "Vėlyvosios karūnos" rinkinio odėj kviečia pasitikėti Dievu:
Štai šis žino savo kelią ir eina juo išdidžiai.
Arba klastingai
pakiša savo planus. Arba jį gena tik
naktis.
Visi mes akli ir nematom, kaip kažkas
Aukštesnio
suka karuselę ir kiekvienas eina pro šalį ratu
pro sustingusį veidą, ir kas kartą ir
vėlei,
ir kas kartą bręsta baimė didžiau ir tikriau.
Susidrausk, pabandyk! Kelk koją nerangią iš
balno kilpos
savo arklio medinio: Šok ir Dievu pasikliauk!
("Apie tai, kas neišvengiama").
Jei krikščioniškasis elementas Weinheberio kūryboj tik tarpais blykstelėdavo, tai "tyrą krikščionybę" buvo užsimojęs kūryba skelbti Ludvvig Derleth (1870-1949), kilęs iš Frankonijos, tikras ir karingas katalikas. Pagal amžių jis turėjo priklausyti ankstyvųjų autorių eilei, bet jo epochinis kūrinys "Frankoniškas Koranas", vaizduojąs piligriminę sielos kelionę į Dievą, tebuvo paskelbtas 1933 m. Meniškai vertingesnis tęsinys "Tanatoso mirtis" (1945), kur, kaip ir Novalio poezijoj, Kristus skelbiamas Tanatoso (mirties dievaičio) nugalėtoju. Derletho "Korane" gausu barokiško ir orientiško elemento, ekstatinės išraiškos:
Aplink mane ganėsi auksinės Olimpo avys,
o viršum manęs keliavo žvaigždės.
Ir aš žinojau, kur mano tėviškė.
O mistiškai dangiška muzika!
Čia saldžiau kelia kvepiančią taurę giesmė
ir mane supa bičių niūniuojantis tonas,
maloniai užpildytų tolumų nujautimas,
kurį turėjo Adomas sapnuodamas.
(Iš "Frankoniško Korano", I d.)
Tuo pat metu, kai Derleth paskelbė savo "Koraną", Jochen Klepper (1903-1942) išleido romaną "Linksmų žmonių laivelis", bet iš tikrųjų jo romanas "Tėvas" (1937) jam pelnė krikščioniškojo romano atnaujintojo vardą (iš Prūsų karaliaus Fridricho Vilhelmo I gyvenimo). Čia keliamas "dieviškosios tvarkos" reikalas kaip ir Bergengrueno kūriniuose. Rašė J. Klepper ir lyriką, ji savo pobūdžiu artima R.A. Schroederio dvasiškai religinei poezijai. J. Klepper yra vienas iš "vidinės emigracijos"atstovų hitlerinės eros metu. Kilęs iš evangelikų šeimos, buvo vedęs žydę našlę, su kuria ir jos dukterim, vengdamas teroro, savanoriškai pasitraukė iš gyvenimo.
Šiam laikotarpiui dar priklauso vokiečių autoriai Franz Johann Weinrich, Manfred Hausmann, Georg Britting, Friedrich Schnack, Gottfried Ha-senkamp, Johann Kirschweng, Bernt von Hei-seler, austrų Joseph Magnus Wehner, Rudolf Henz, Paulą Grogger, Dolores Vieser, M.V. Ru-batscher, Paulą von Preradovič, Georg Rendl, M.L. Kaschnitz, Josef Leitgeb; šveicarų Josef Maria Camenzind ir kt.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario sutoriai
Čia priklauso tie rašytojai, kurie pradėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse arba pasireiškė jau šio pokario metu. Tad ir ne vieno jų kūryboje atsispindi praėjusio karo pergyvenimai, nors jau ir kur kas anksčiau už juos pradėję rašyti tuos pergyvenimus kūrybine forma fiksavo, pvz. W. Bergergruen (jo rinkinys "Dies irae" 1945) ir kiti, primindami "Metanoeite" (Atgailokite) reikalą.
Rytų ir pietų rytų frontą kaip ligoninės kapelionas pergyveno iš Wuerttembergo apylinkių kilęs Albrecht Goes (g. 1908 m.). Senos švabų dvasininkų giminės palikuonis, jis studijavo teologiją Tuebingene ir Berlyne. Rašė prozos ir poezijos kūrinius, idiliška ir gamtai artima nuotaika buvo giminingas Moerikei. Bet jam rūpėjo ir krikščioniškai bei humanistiškai suprasta aukštesniojo gyvenimo tvarka. Tai atsispindi jo poezijos rinkiniuose "Kaimynas" (1940), "Užeiga" (1947), apysakoj "Nerami naktis" (1949). Mirties motyvą gaubia prisikėlimo nuotaika:
Nė viena valanda
Nesiskelbia: Esu;
Šiame mirusiųjų sode
Diena ir naktis už dausų.
Skubiai nusineš jų vardus
Metų srovė plaukdama;
Ką reiškia bemiegantiems čia
Vasara arba žiema.
Tik gėlės čia nuolatos
Liūdesį tykiai sklaidys,
Kol nuo angelo didžio trimito
Suduš ir tyla ir mirtis. ("Velykiniai kapai").
Reinhold Sneider
Josef Weinheber
Nuo Harco kalnų kilęs Rudolf Hagelstange (g. 1912) karą praleido Prancūzijos ir Italijos frontuose, 1945 m. buvo amerikiečių paimtas į nelaisvę, po to savo tėviškėj atsidėjo vien kūrybai. Rašė poeziją, prozą, literatūrines apybraižas, krikščioniškai nusiteikęs ir karo sukrėtimuose ieškodamas to, kas nepraeinama ir nesugriaunama. Ypač žinomas jo sonetų rinkinys "Venecijos credo" (1945). Kiti jo poezijos rinkiniai: "Laiko srovė" (1948), "Baladė apie užgriautą gyvenimą" (1952), "Tarp žvaigždžių ir dulkių" (1953), "Metų daina" (1961).
Praėjusio karo aidai dar ir dabar tebeaidi žmonių širdyse:
Prie krantų Babilono
mums neteko sėdėti,
bet skundo garsai
ir dabar dar girdėti.
Trimitais nedrebinom
Jerichono mes sienų,
bet griūvančius mūrus
girdim net po velėna.
Maldininkais nelankėm
mes Jeruzalės vietų,
bet įminkytas duonon kasdienėn
mums kraujas Semo ir Seto. ("Memento").
Tarp idealistinės Le Fort ir realistinės Langgaesser kūrybos stovi savo daugiau psichologine prozine kūryba iš pietų Bavarijos kilusi Luise Rinser (g. 1911 m.). Savo romane "Gyvenimo vidurys" (1950) ji, kaip ir Le Fort, daug vietos skiria moters problemai. Kiti jos romanai: "Dorybės nuotykis" (1957), "Tobulas džiaugsmas" (1962). Čia keliami krikščioniškai religiniai klausimai, tikėjimo ir netikėjimo problemos ir kita.
Rytų frontą, kaip ir Goes, trejus metus pergyveno iš šiaurės Vokietijos kilęs Hans Egon Holthusen (g. 1913 m.). Rašė lyriką, prozą, literatūrinius nagrinėjimus. Jam įtakos turėjo Rilke, Eliot, Auden. Kaip krikščioniškojo egzistencializmo ir kultivuotos formos atstovui, jam pirmiausia rūpėjo karo sukrėsto žmogaus problemos. Kaip ir Schneideris, pamėgęs soneto formą lyrikoj. Iš jo poezijos rinkinių minėtini: "Šičia laike"
(1949), "Labirintiniai metai" (1952), iš romanų "Laivas" (1956).
Išskaičiavęs šiurpius karo padarinius, poetas prisimena praregėtą dieviško suraminimo šviesą:
Tavo meilės maudynė, o Viešpatie, tas drąsus
pakeitimas
Kentėjimo vilnies į tavo pagailumo marias, Siekia mums bemaž iki smakro, po giedančiom
lūpom,
Ir tamsoj siūbuojanti tavo atėjimo šviesa Šviečia mums neribotai stipriau, lūždama
šimtą kartų, Kai išvystam mes ją pro kristalą saldžiausių
mūs ašarų.
("Palaiminga žvejonė").
Į mistinę savo poezijos išraišką ir disciplinuotą formą linkusi austrų poetė Christine La-vant (1915-1973). Ji, kaip ir R. Schaumann, pamėgusi vaikų pasaulį, jų kūno ir sielos kančių pavaizdavimą. Be didesnio mokslo, likusi kaimo mezgėja, ji yra išleidusi kelis poezijos rinkinius: "Neužbaigta meilė" (1949), "Elgetos dubenėlis" (1956), "Varpstė mėnuly" (1959) ir kt., apysaką "Vaikas" (1948).
Jos religinis pergyvenimas subtilus:
Pro vieną iš daugelio geltonų
plyšių danguje
veržias mano malda
į namus auksinius.
Įeiti įjuos dar ilgai negaliu.
Dūžta širdys
stiklinės lengvai
jas tiriančioj rankoj.
("Egetos dubenėlis").
Karo pergyvenimus ir pokario vargus plačiai aprašė vienas iš labiausiai žinomų šių dienų vokiečių rašytojų Heinrich Boell (g. 1917 m. Koelne). Jis net šešetą metų praleido kare ir buvęs keturis kartus sužeistas. Pradžioj studijavo knygų prekybos mokslą, o vėliau germanistiką. Nemaža keliavo (ypač po Airiją, Sov. Rusiją). Boellio raštams būdingas katalikiškai religinis ir ironiškai kritinis požiūris (dėl pastarojo ir pirmasis kiek apsiblausia).22
Be karo šiurpumų Boell kelia ir kitas aktualias žmogiškas ir socialines problemas. Rašė romanus, apysakas, radijo vaidinimus. Jo stilius daugiausia realistiškas su gera humoro bei satyros doze. Iš jo romanų žinomesni: "Kur buvai, Adomai?" (1951, karo romanas), "Ir nepasakė nė žodžio" (1953), "Namai be šeimininko" (1954),
Heinrich Boell
"Biliardas pusę dešimtos" (1959) ir kt. Boellio kūrinių versta daugiau kaip į 30 kalbų.23
Į lietuvių kalbą E. Vengrienės išversti "Biliardas pusę dešimtos", "Klouno akimis", "Namai be šeimininko".
Boell yra krikščioniškos šeimos gynėjas (pokario vargai romanuose "Namai be šeimininko" ir "Nepasakė nė žodžio"). Jis stoja prieš "fari-ziejišką" krikščionybę, dažnai už "pamaldumo kaukės" matydamas egoizmą, turtų ir valdžios troškimą. Romane "Biliardas pusę dešimtos" sakoma: "Jei tiki į Kristų, kodėl nedarai, kaip jis liepia?" Bene krikščioniškiausias jo romanas yra "Ir nepasakė nė žodžio", kur Frau Franke yra uolios katalikės pavyzdys, bet jai stinga artimo meilės. Kaete Bogner, kad ir nutolusi nuo bažnyčios, bet tikinti ir sunkumuose vyrą ir vaikus mylinti žmona ir motina. Ji net vyrą įspėja: "Ir niekad nepagalvojai, kad tik malda galėtų išgelbėti".
Romane "Namai be šeimininko" Boell pasisako už praktikuotiną "krikščioniškąjį realizmą". Kelionė į Airiją bus įkvėpusi jo "Airišką dienoraštį" (1954), kur matė daug skaidresnę ir nuoširdesnę krikščionybę kaip savo gimtajame krašte.
Kad ir kaip kritiška Boellio kūryba Bažnyčios ir visuomenės atžvilgiu, tačiau ji nėra vienašališka, nes šalia tokių neigiamų gyvenimo pusių, kaip neapykanta, egoizmas, apsivylimas, statomos ir teigiamos, kaip meilė, draugiškumas, viltis. "Nėra nė vienos Boellio knygos", sako H. Plard, "kurioj nebūtų tos malonės inkarnacijos".24
Notre Dame, Ind. 1978-81
16 G. Kranz, Europas christliche Literatui-..., 460.
17 Plačiau apie G. v. le Fort kūrybą žr. "Aidai", 1955, nr. 7. p. 259-263.
18 K. Weiss, "Auf der kurischen Nehrung" (jo kn. "Deutsch-lands Morgenspiel", Muenchen 1950, II, p. 90-97).
19 Apie lietuviškąją tematiką E. Schaperio kūryboje žr. "Aidai", 1970, nr. 4, p. 164-166.
20 W. Grenzmann, Deutsche Dichtung der Gegenwart..., 417.
21 /. Weinheber, Saemtliche Werke, Salzburg 1956, t. 5, p. 599. (Iš laiško Marijai Mahler, 1943.12.30).
22 Plg. Maling, Heinrich. Heinrich Boell — eine "christliche" Position? Zuerich, 1974.
23 G. Kranz, Lexikon der christlichen Weltliteratur..., 271.
24 Cit iš O. Mann, Christliche Dichter..., 514.
Bibliografija
Arnim, Hans von. Christliche Gestalten neuerer deutschen
Dichtung. Berlin, 1961. Duwe, Wilhelm. Deutsche Dichtung des 20. Jahrhunderts.
Zuerich, 1962.
Foster, Joseph R. Contemporary Christian voriters. New York, 1963.
Friedman, Hermann. Christliche Dichter der Gegenvoart.
Heidelberg, 1955. Giesecke, Hans. Christliches Erbe und lyrische Gestaltung.
Leipzig, 1961.
Grenzmann, Wilhelm. Deutsche Dichtung der Gegenwart.
2. Aufl. Frankfurt am Main, 1955. Grenzmann, Wilhelm. Dichtung und Glaube. 2. Aufl. Bonn,
1952.
Grenzmann, Wilhelm. Gott und Mensch imjuengsten deutschen
Roman. Bonn, 1948. Grenzmann, Wilhelm [et al.] Was ist das Christliche in der
christlichen Literatur? Muenchen, 1960. Klieneberger, H.R. Christian voriters of "inner emigration".
Hague, 1968.
Kranz, Gisbert. Europas christliche Literatur von 1500 bis
heute. 2. Aufl. Paderborn, 1968. Kranz, Gisbert. Lexikon der christlichen Weltliteratur. Frei-
burg [1978].
Kunisch, Hermann. Handbuch der deutschen Gegenwarts-
literatur. 2 Aufl. Muenchen, 1969. 2 t. Mann, Otto, hrsg. Christliche Dichter im 20. Jahrhundert;
Beitrage zur europaeischen Literatur. Bern, 1955. Nadler, Josef. Deutsche Literaturgeschichte. Wien, 1951. Nadler,' Josef. Literaturgeschichte Oesterreichs. Linz/D., 1948.
Nadler, Josef. Literaturgeschichte der deutschen Schtveiz. Leipzig, 1932.
Rali, Theodor. Deutsches katholisches Schrifttum gestern
und heute. Einsiedeln, 1936. Salzer, Anselm. Illustrierte Geschichte der deutschen Lite-
ratur. Regensburg, 1926. 3 t. Schomerus-Wagner, Johanna. Deutsche katholische Dichter
der Gegenuiart. Nuernberg, 1950.
Signer, Leutfrid. Deutsche Litereturgeschichte. 3. Aufl. Luzern, 1951.
Wilpert, Gero von, hrsg. Lexikon der Weltliteratur; bio-graphisch-bibliographisches Handwoerterbuch nach Autoren und anonymen Werken. Stuttgart, 1963.
Wilpertl Gero von, hrsg. Hauptwerke der Weltliteratur in Charakteristiken und Kurzinterpretation. 2. erw. Aufl. Stuttgart [1980]
|
|
|
|