Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAILININKO VYTO REMEIKOS KŪRYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Henrikas Nagys   
Lėtai pavasarėjančio vėlyvo kovo popietę dar kartą važiavau senojo Montrealio priemiesčio Lachine Švento Juozapo gatve, vingiuojančia pačia Šv. Lauryno upės pakrante. Vėl žiūrėjau į gerai pažįstamus senus, vėjų ir lietaus nugairintus ir nuplautus, namus ir veidus. Prie vieno iš tų mūrinių namų stabtelėjau: pro gretimo nugriauto namo properšą sužvilgėjo platūs ir pilki pavasariniai vandenys, virš jų tiltai, dar toliau — Montrealio padūmavę bokštų, dangoraižių ir kaminų siluetai. Pavažiavus dar mylią ta pačia gatve, pasiekiau krantinę su švyturiu. Darbininkai dažė didžiules metalines plūdes laivkeliui nužymėti per Lac St. Louis, nes toje vietoje upė išsiplečia ir išsilieja taip, kad vos vos kitą krantą matai. Keli seniai ir keli su-styrę berniukai atidžiai stebėjo sumerktų meškerių, greitos srovės ritmingai supamus kotų smaigalius. Visiškai nuogų medžių šakom ūkė dar ledinis vėjas . . . Bet prieplaukoj jau keli entuziastai grandė seną dažą nuo burlaivių dugno, kiti kalė atbrizgusias lentas, dar kiti vyniojo dėmėtą brezentą . . . Girdėjosi varnėnų skardus čirenimas . . . Pavasaris buvo kažkur netoliese.

Iš tiesų, aš stovėjau Vyto Remeikos paveikslų pasaulyje. Buvau taip pat maža dalis, gal tik dėmė, to neaprėpiamo gamtovaizdžio, iš kurio jis nuolat ir nuolat sėmėsi savo drobėms temų, nuotaikos, spalvų, paskato. Gal dar daugiau, nes visa tai buvo jo gyvenimo dalis, taip neatskiriama, kad su jo mirtim tarsi mirė dalis to šiaurės priemiesčio ir vandenų.
Dabar beliko visa tai surinkti, sudėstyti prieš save nuotraukas, bandyti prisiminti spalvas, vėl įsijausti į tą žodžiais taip sunkiai apsakomą nuotaiką ir šviesą, sklidusias j žiūrovą. Betgi tokia yra visados rašančiojo apie dailę dalia: būti tarpininku ir žodžiais vėl pabudinti spalvų, linijų, įvaizdžių, pavidalų, trečiosios magiškos dimensijos tylą.

Apytikriai šiek tiek daugiau kaip dešimtmetį buvo lemta Vytui Remeikai kurti, nes maždaug prieš tiek laiko jis rado savitą braižą ir būdą išsakyti savo kūrybinį pasauli dažais. Nesakau teptuku, nes jo tapybinėj technikoj teptukas nebuvo svarbiausiu Įrankiu — didžiausią dalį savo kompozicijų Remeika atliko paprastu virtuviniu peiliu (jį matome jo portretinei nuotraukoj!), nes pagaliau tai viena pačių nereikšmingiausių kūrybinio proceso detalių. Gal tereikėtų paminėti, kad šį peilį jis naudojo virtuoziškumu, prilygstančiu auksakalio įmantriausiems įnagiams.

Kad Vyto Remeikos turėta Įgimto talento, liudijo jo patys pirmieji studijų metai (1947-48) Ecole de* Arts et Metiers Freiburge ii. Br. . Jo piešinys buvo lengvas ir subtilus, niekad neužkankintas, ir tapė jis su entuziazmu, kurį teturi žmonės, gimę dailininkais. Šviesiaplaukis berniukas tuo metu teturėjo dvi aistras: tapyti ir žuvauti. Iš tikrųjų, tiedu polinkiai taikliai nusako ir jo gyvenimą, ir kūrybą: labiausiai savas jautėsi jisai gamtoje (ypač mylėjo vandenis) ir kai tapydavo. Atvirumas visoms gamtos apraiškoms ir visiems žmonėms todėl taip būdingas buvo Remeikai — kaip žmogui ir kaip dailininkui. Jis mylėjo ir aplinką ir žmogų. Jo figūrinėse ir gamtovaizdinėse kompozicijose akivaizdu, kad siužetas čia nėra vien tiktai grynai tapybinio sprendimo objektas, bet kad dailininkas tapydamas jį išgyvena, tarytumei, dar kartą intymiai bendraudamas su juo, stengdamasis perduoti ir savo jausminį artimumą }» lumą. Todėl visi Remeikos tapyti žmonės yra gyvi žmonės, atskleidžia žiūrovui savo dvasinį pasaulį (dažniausiai — trapią melancholiją), todėl ir jo laivai bei priemiesčiai, jo šiaurės gamtovaizdžiai, pavasariai ir žiemos yra sklidini arba neišsipildžiusio ilgesio, arba gilios užuojautos, arba tiesiog subtilios meilės švariai ir nepaliestai dangaus ir vandenų platybei. Tą jo kūrinių vibruojančia šilumą pastebėjo ypač kanadiečiai prancūzai dailės kritikai, pavadindami jį Kanados (ir Kvebeko) šiaurietiško peizažo ir žmogaus tapytoju. Betgi meilę žemei ir žmogui Remeika neabejotinai atsinešė jau iš Lietuvos, nes reikėjo tik įsiklausyti su kokiu vaikiškai skaidriu džiaugsmu jis pasakodavo apie tvenkinius, upelius ir miškus prie Radviliškio, kur jam teko praleisti savo vaikystę. Dar ir dabar manyje, lyg vakar, gyva toji popietė, kai jis rodė savo tėvo nuotrauką (jo tėvas — geležinkelininkas — mirė Lietuvoje, jam dar vaikui esant) su blizgančiu gaisrininko šalmu ir, pusiau juokais, pusiau rimtai (kaip paprastai) sakėsi nutapysiąs
savo tėvo portretą: "... ir tas šalmas, lyg auksinis . . ." Toks tėvas liko jo atmintyje — su auksiniu šalmu . . .

Patys pirmieji Vyto Remeikos darbai buvo laivai ir berniukai. Laivai, valtys ant kranto. Įvairiausių spalvų, formų. Burlaiviai, žemsemės. Laivai jam buvo lygiai gyvi kaip žmonės. Kiekvienam laive jis jautėsi kaip namuos. Ir nors tapybiškai jie dar buvo nevisai išbaigti, nors kompozicija dažnai persikraudavo, norint jų atvaizduoti daug, kiek galima daugiau, bet pagrindiniai jo tapybinio braižo metmenys jau buvo aiškiai į-žvelgiami. Tie pirmieji darbai tiesiog spinduliavo gyvenimo džiaugsmu, žėrėdami visom spalvom tradiciškai mėlynam pagrindiniam fone. Atrodė, kad jis niekad nepavargs juos tapydamas: šimtus variantų, įvairiausiose aplinkybėse, kartu su savo laivais išgyvendamas ir metų laikus, ir vėjo plazdėjimą akinančiose burėse, ir tylų miegą apledėjusiame uoste, ir pagaliau jų nuolankią mirtį prie lėtai yrančios krantinės, prirakintiems rūdijančių grandinių. Panašiai ir pirmieji berniukai atėjo į priemiesčio pasaulį skaisčiai mėlynom akim, kupinom nuostaba, laikydami rankose žaislinį laivelį, obuolį, sviedinį, laikraščių prikimštą perpetinį maišą . . .

Tolydžio laivai kito. Keitėsi ir jo tapomi žmonės. Pats dailininko braižas taip pat darėsi vis aštresnis, labiau užtikrintas, ir ypačiai jo miniatiūrinėse kompozicijose (kurių jis sukūrė geroką pusšimtį) vis labiau išsikristalizavo Remeikos individuali koloritinė gama. Iš esmės likdama dominuojančiai mėlyna, ji sužėrėjo drąsiais šiltų tonų akcentais, kurie tuos miestovaizdžius bei portretus padarė beveik be priekaišto išbaigtais kūriniais. Tada jis taip pat pirmą kartą savo tapybai panaudojo akriliškos kokybės dažus, nes jie paveikslams suteikė visai skirtingo Šviežumo ir lengvumo. Įsigytoji technika išliko jo kūriniuose iki mirties. Tiktai formatai vėl ėmė didėti, ir paskutiniųjų kūrinių taipe buvo tokių, kurie tiesiog alsavo visa šiaurės neaprėpiama platuma ir didybe. Paskutinėse kompozicijose taip pat objektų skaičius sumažėjo: dailininkas dažnai pasitenkindavo vienu arba keliais pagrindiniais motyvais, nuotaiką išgaudamas subtiliai fak-tūruojamomis tapybinėmis plokštumomis, atveriančiomis dimensinę gelme ir erdvę.

Lygiai charakteringai brendo ir Vyto Remeikos portretinės bei figūrinės kompozicijos. Ypatingai pastarosiose žmogus tampa viso paveikslo dominuojančiu centru. Nebe nuostabos kupinom akim, bet sklidinom vienatvės. Ima jaustis gyvenimas, lenkiąs pečius. Ima rodytis ženklai giliai užslėpto dialogo su mirtim. Žmogiškoji patirtis išskaitoma veiduose ir temose. Pirmas stiklas yra ir pirmas žingsnis į skaudžią patirtį, į gyvenimą ir tikrovę, kuri išlanksto medžius pavasarį, priemiesčio namus vidurnaktį, burlaivius sukrauna į beveik abstraktų baltų burių ir laivo formų totemą. Namų fasadai ima panašėti į plokščių, negyvų dekoracijų kartonus, pro kuriu negyvas langų angas žvelgia Į mus kraupi tuštuma. Kartais miestas pasirodo tarsi kolažas, lyg savotiškas nature morte. Ir retkarčiais, lyg ilgai nešiota svajonė, lyg niekad nepasieksima svajonė, prašoka egzotiški meksikiečiai, pajacai, arlekinai. Bet už jų vis tiek dominuoja ilga, vieniša krantinė su liūdnu žibintu, sminganti naktin ir pilkumon, ledo lytys (ir nieko daugiau) ant liūdnų ir plačių upių krantų, nuogi medžių skeletai belaikėje tuštumoje . . .
Ir keliolika savaičių prieš mirti dailininkas vėl ima svajoti apie žmogų, kuris turi grįžti jo tapybon. Kok-būtų buvęs tasai žmogus? Tuščia drobė — nebyli . . . Gali būti, tėvas su auksiniu šalmu? . . . Kas žino?

Palaidojome Vytą Remeiką žvarbų ir šaltą vasario šešioliktosios rytą aukštam kapinių kalne, pačiam Mont-realio miesto viduryje, su visom ne-nutapytom svajonėm. Ir taip lietuvių dailė (išeivijoje ir Lietuvoje) prarado dar vieną kūrėją. Ir, vienam akimirksniui, šiaurė tapo šaltesnė už ledą.
Henrikas Nagys
Biografinės žinios: Vytautas Antanas Remeika buvo gimęs 1930.IX.2 Radviliškyje. Mirė 1972 vasario 13 Mont-realyje. Dailę studijavo Freiburge i. B r. ir Ecole des Beaux-Arts Montre-alyje. Parodos: Montrealyje, Toronte. Čikagoje, Bostone, New Yorke, Detroite, Niagara Falls ir Petawawoj, Que.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai