|
|
Romanas "Ledlaužis" ar oficialioji mitologija? |
|
|
|
Parašė Scrib.
|
Jonas Avyžius: DEGIMAI. Išleido Vaga, Vilnius, 1982, 504 psl.
Retas pokario romanas okupuotoje Lietuvoje sukėlė tiek triukšmo, kiek Jono Avyžiaus "Degimai". Į jį labai gyvai reagavo skaitytojai, dėl jo pakeltais balsais ginčijasi kritikai. Užuominų apie jį pasirodo ir kompartijos vadovų straipsniuose ir kalbose. Rašytojas A. Kašauskas "Degimus" palygino su galingu ledlaužiu, kuris gabena "visuomenei brangų, o žmogaus širdžiai taip reikalingą krovinį — drąsų, tvirtą ir teisingą žodį, prakirsdamas kelią kitiems, mažesniems laivams ir laiveliams" (Literatūra ir menas, 1982 gegužės 15). Šį įvaizdį pakartojo kritikas Aleksandras Krasnovas ("Ledlaužiu būti nelengva", Pergalė, 1983 Nr. 5). Dauguma partinių kritikų Lenino premijos laureato romanu buvo nepatenkinti.
Apie "Degimus" palankių balsų pasigirdo ir išeivijoje. Avyžiaus romanas vadinamas drąsiu, nes jame paliečiamos "uždraustos" temos — alkoholizmo tvanas, mišrių santuokų tragizmas, Sibire "supūdyti" tremtiniai, "didžiojo brolio" akiplėšiškumas, jaunimo nutautėjimas, partinių ponų privilegijos. Autoriaus vardas dažnai linksniuojamas teigiamai, nes jis prasitaria apie tai, ko daugelis eilinių rašto piliečių negali viešai ištarti, ir apie ką pilnai terašo pogrindžio spauda.
Visame tų mišrių balsų chore, palyginant, nedaug girdėti apie romano meninę vertę. Avyžiaus užmojis labai platus — pasirodė Degimai, Literatūroje ir mene pernai išsirikiavo Sodybų tuštėjimo meto antrojo tomo ištraukos. Ryškėjo rašytojo epinis polėkis romanų serija aprėpti pokario Lietuvos gyvenimą. Degimuose jis naudoja Girinių šeimos medį visai Lietuvos žemdirbių likimo giriai pavaizduoti. Tačiau kaip prozininkas Avyžius neprilygsta šiuolaikiniams lietuvių pasakojimo meistrams. Romano teigiamas savybes — užmojo platumą, nerimą ir energiją, kolchozinės panoramos detalių tirštumą, su mūsų prozos klasikais susisiekiančius gamtos vaizdus — nusveria begalinis ištęsimas (sodyboms tuštėjant, Avyžiaus tomai vis pilnėja), žliaugiantis sentimentalumas, laikraštinio filosofavimo klodai. Užuot pasilikęs prie jam natūralaus, nors ir nerangaus, tradicinio tikrovinio pasakojimo, Avyžius mėgina integruoti modernistines stiliaus priemones, kurios nepritampa prie romano kūno. Kaip neretai atsitinka Rytų Europoje, žmones sujudino ne literatūros menas, o politinės implikacijos, įprastinių cenzūros ribų peržengimas, uždraustų opių temų palietimas.
Reikia klausti, ar Avyžiaus pagrindinis tikslas yra išplėsti lietuvių literatūros tematikos ribas, prasiveržti pro "tabu" užtvaras? Iš romano visumos susidaro kitoks įspūdis. Kaip ir Michailas Šolochovas, kurio pavyzdžiu Avyžius seka, jis iškelia negerovių ir nusikaltimų fragmentus tam, kad juos nušvietus marksizmo -leninizmo šviesa. Kaip kariniai inžinieriai detonuoja minas, taip Avyžius stengiasi neutralizuoti, paversti nepavojingais žmonių sąmonėje susitelkusius kraupius prisiminimus, neatsakytus klausimus ir juos integruoti į bolševikinę mitologiją. "Degimuose", kaip ir agitatoriaus vadovėlyje, tvirtinama, jog kelyje į komunizmą padaryta klaidų, bet esminė komunizmo tiesa išlieka nepaliesta.
Ši Avyžiaus strategija ypač akivaizdi jo neigiamų veikėjų portretuose. Kokie žmonės priešinasi sovietinei santvarkai? Vienas jų — buvęs mokytojas Marma, kuris partizanavo ir kentėjo Sibire, o dabar žiūri į gyvenimą, kaip į "mėšlo krūvą", įsivelia į kraujomaišą, galiausiai pasikaria. Tai iš jo lūpų pasigirsta oficialioje lietuvių literatūroje dar negirdėtas kaltinimas autoriaus įspraudžiamas į neigiamo veikėjo lūpas, tuo mėginant jį sumenkinti ir neutralizuoti.
Asyžiaus neigiami veikėjai iš esmės nesiskiria nuo stalininio laikmečio romanuose krypuojančių, Baltrūno ar Usačiovo nupieštų karikatūrų. Buvęs "buožė" Antanas Grigas ir tarybiniame kolūkyje išlieka godus, gamina nuodingą naminę. Kai Lietuvos pogrindžio spauda dėl alkoholizmo šalyje kaltina valdžią, kuri draudžia organizuotą blaivybės akciją, Avyžius pirštu beda į "buožes" — tai jie, "praeities atgyvenos", palaiko alkoholizmą.
Pagal socrealizmo taisykles tikrovės šešėlius ir neigiamus veikėjus turi atsverti "teigiamas herojus". Šis vaidmuo "Degimuose" atitenka rajono sekretoriui Danieliui Giriniui. Kad jo nepavertus plakatiniu didvyriu, Avyžius suteikia Giriniui porą mažyčių silpnybių, kurias nustelbia labai šviesūs bruožai. Girinis atranda laiko ištikimai tarnauti partijai, drąsiai ginti skriaudžiamas moteris ir net rašyti eiles. Jo širdis kartais pakovoja su dialektinio materializmo dėsniais, bet, kaip dera, pastarieji paprastai nugali. Danielius Girinis yra Avyžiaus "strėlė į ateitį", besiformuojančio komunistinio "naujojo žmogaus" vizija. Kokia muzika girdisi toje ateityje? Kai Girinis, autoriaus pagrindinis ruporas, pravera burną didiesiems dabarties ir ateities klausimams aiškinti, pasigirsta . . . Tiesos vedamųjų retorika. Kaip George'o Orvvell'o romane 1984, Avyžiaus utopijos "gerieji" gyventojai kalba "Didžiojo Brolio" šūkiais.
Įdomesnis teigiamas veikėjas yra Danieliaus Girinio brolis Untė, primenantis iškiliuosius lietuvių literatūros svajotojus - maištautojus. Jisai nori sustabdyti gamtą teršiančio fabriko statybą, protestuoja prieš planus statyti paminklą stalininiam nusikaltėliui Žgutui - Ženguliui, kovoja už kultūros namų pastatymą. Jisai lieka "teigiamas", nes jis nestoja prieš pačią santvarkos esmę. Kaip ir kiti Avyžiaus romano valstiečiai, jis jau nebeturi gilesnio religinio matavimo, tautinio sąmoningumo ar savarankiškos pasaulėžiūros. Autoriaus vizijoje, tie "dezinfekuoti", iš vienkiemių stumiami valstiečiai yra tarsi žaliava, iš kurios kuriamas "naujas tarybini? žmogus".
Avyžius Degimuose užčiuopia daug sovietinės sistemos negerovių, bet jas "išaiškina" ir pateisina "didžiosios komunistinės Tiesos" plane. Taip, alkoholizmo tvanas baisus, bet jį nugalės partijos puoselėjama "kultūra". Teigiamų veikėjų protestai nepajėgia sustabdyti paminklo nusikaltėliui Žgutui - Ženguliui, bet valdžios viršūnės paaiškina, kad tokio paminklo reikalauja "aukštoji politika',' ir išmintiegiesiems to pakanka. Avyžiaus balansavimo menas ypač ryškus dviejų rusų veikėjų portretuose. Arogantiška šoviniste, iš aukšto į lietuvių tautą ir kultūrą žiūrinti Fima yra pirma tokia veikėja sovietinėje lietuvių literatūroje. Jos neigiamybei atsverti, Avyžius sukuria "viršžmogį" bolševikinį pareigūną Vadimą Fomičių. Išmintingas, visapusiškai išsilavinęs, "gero - skvarbaus žvilgsnio", jisai primena 19-ojo šimtmečio imperialistinės literatūros "aukštesniosios rasės" atstovus, kurie kantriai šviečia ir civilizuoja atsilikusius vietinius gyventojus. Vadimas Fomičius simbolizuoja maskvinės partijos viršūnių olimpišką, nepasiekiamą pranašumą.
Avyžiaus ir jo veikėjų požiūris į valdžios viršūnes vertas ypatingo dėmesio. Komunizmo ideologai kadaise skelbė, kad su komunistinės santvarkos atėjimu "nužemintieji" darbo žmonės atsities, paims valdžią į savo pūslėtas rankas ir nebesilenks "nei Dievui, carui, nei galiūnui". Tačiau "Degimuose" toji valdžia tūno aukščiau, yra labiau nepasiekiama, kaip tradicinės dievybės ar valdovai. Valdžia yra valdžia — anapus paprastų žmonių supratimo, visažinė, visagalė, neliečiama, nekritikuojama. Teigiamas herojus teigiamas, nes jis klusniai vykdo valdžios nurodymus. Avyžiui reikia dėkoti, kad jis, greičiausiai nesąmoningai, pateikė tokį išraiškų liaudies bejėgiškumo vaizdą.
Avyžiaus knygų recenzijose dažnai užsimenama apie jo moralinį pradą, "gerumo" ilgesį. Ir Degimų veikėjai nori "tyresnio", "doresnio" pasaulio. Avyžius myli savo žemdirbius, jų dirvonai jam artimesni už miesto blizgesį, bet kai tų žemdirbių galvosena ar elgsena nesiderina su partijos linija, Avyžius stoja už partiją. "Buožėmis" paženklinti žemdirbiai autoriui nėra žmonės, Sibiro kapai jiems natūrali buveinė. Vienoje centrinių romano scenų neigiamas veikėjas Marma meta herojui Danieliui Giriniui tokį kaltinimą: "Juk tai jūs ap-vertėte pasaulį aukštyn kojomis, padarėte jį artimųjų kapinėmis, kur išlikę gyvieji dar iki šiol aprauda savo mirusius". Į tuos žodžius autorių atstovaujantis Danielius atsako "su gaižia pašaipa ir gailesčiu": "Taip, mes humaniški, kartais net per daug, ir tas humaniškumas kartais atsigręžia prieš mus pačius". Avyžiaus nuomone, gulaginė civilizacija dar per daug humaniška, Sibire buvo galima "sutvarkyti" ir daugiau "buožių" . . . Štai koks autoriaus moralinis pradas. Toks galutinėje išvadoje ir jo "gerumo ilgesys".
Jono Avyžiaus Degimai yra ambicingas bandymas sutuokti tradicinės Lietuvos klodą su marksistine - leninine pasaulio samprata: atrasti dėsningą sąsają tarp Krėvės Grainio liepos ir Šolochovo "Pakeltos velėnos"; meninėmis priemonėmis parodyti, kad iš tradicinės Lietuvos tezės ir Maskvos antitezės organiškai išsivystys "tarybinės Lietuvos" sintezė. Tačiau romane, kaip gyvenime, tie pasauliai pasilieka vienas kitam svetimi. Baigminėje romano scenoje senosios Lietuvos atstovas Jonas Girinis mirdamas regi Paukščių Taką, išvysta visą savo plačią giminę, kurių "kiekvienam šviečia savas žvaigždynas, įkūnijantis žmogaus nemirtingumą". Šio vaizdo vaiski šviesa ateina iš nekolchozinės, nesovietinės Lietuvos. Romano sovietinė buitis palieka pilką, slogų įspūdį.
Scrib.
|
|
|
|