Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVYBĘ ATGAIVINTI, IŠLAIKYTI AR SUKURTI? PDF Spausdinti El. paštas

Red. kun. Kęstutis Trimakas, Ph.D., S.T.L.

DR. ANTANO SUŽIEDĖLIO PASKAITOS SANTRAUKA
1982 m. spalio 14 - 16 d. Chicagoje įvyko "Ateities" akademinis savaitgalis tema "Lietuvis išeivis — naujų sąvokų ieškojimas". To savaitgalio pirmosios paskaitos santrauka buvo spausdinama "Aiduose" 1983 5 nr., 397 p. Čia spausdinamos likusių dviejų paskaitų santraukos su komentatorių pastabomis.
 
Kai kalbame apie savo tautą ai tautybę, veik neišvengiamai kalbame moralistinėje plotmėje. Esame užguita, slegiama, naikinama, blaškoma tauta. Šio blogio kontekste kiekviena tautinio gyvastingumo apraiška atrodo brangintina. Kas lietuviška, tas svarbu, naudinga, privalu.

Galima tačiau į tautybę žiūrėti ir iš kitos, būtent individo pusės. Galima klausti, kas išeivijos lietuvybėje yra veiksminga, naudinga, tiksliu ga individui. Čia kalba ne apie pareigas, užduotis, bet apie tikrovę ir galimybes. Kokia yra ir gali būti lietuvybės vieta išeivijos lietuvio pasaulyje?

Dabarties tikrovė
Prieš paskutiniuosius 50 metų pasaulis yra pasikeitęs daugiau, negu per ilgus šimtmečius prieš tai. Technologinė pažanga šimteriopai padaugina žmogaus galias ir galimybes. To progreso pasėkoj yra pasikeitusi pati žmogaus būsena: žmogaus santykis su kitu, su kolektyvu ir tauta, su gamta ir aplinka — ir jo paties savimonė. Keičiasi egzistencinių vertybių gradacija.

Vienas dabarties bruožas — žmogaus gyvybinis priklausymas nuo kitų glaudžioj egzistencijoj. Paprasto kasdienio gyvenimo technologija darosi tiek   sudėtinga,   kad   kiekviename žingsnyje žmogus yra kokio nors specialisto valioje, ar, bendrai imant, "sistemos" valioje. Priklausant nuo kitų, iškyla reikalas ir kitus suprasti — kitų teises, vertybes, lūkesčius, nepasitenkinimus.

Kitas bruožas — fizinės aplinkos trapumas, pavojuje tiek nuo pačių žmonių taršos, tiek nuo naikinamųjų ginklų.

Ten, kur žmogus priklauso nuo kitų tiek gyvasties, tiek gerovės atžvilgiu, būtina komunikacija, susižinojimas tarp žmonių. Kaip pereitam šimtmety vyko industrinė revoliucija, taip šiomis dienomis informacijos revoliucija.
 
Žiūrint į ateitį, galima pramatyti automatiką ir robotiką, kurios keičia darbo sąvoką: mažiau vykdytojų, daugiau sprendėjų, kūrėjų, tarpininkų, laidininkų.

Šitokioj šiandienos būsenoj, kur įtinka lietuvybė? Iš psichologinio taško tenka pažvelgti į tris aspektus: praeities stiprybė, savita erdvė, žvilgsnis į ateitį.

Praeities stiprybė
Lietuvybė yra reikšminga žmogaus identiteto formavime ir išlaikyme. Tokiame pasaulyje, kur pavojinga žmogui, paskendus įvykių sąmyšyje, likti vien kolektyvinės mašinerijos anonimine dalele, reikia surasti, formuoti ir išlaikyti savitumą. Tautybė padeda asmeniui paveldėti didele dalimi savo žmogiškumą iš praeities amžių.

Šitokia lietuvybė, "šaknų" prasme, yra ribota, dalinė ir daugiausia paviršutiniška. Šiuo požiūriu, kuo senesni lietuvybės aspektai, tuo vertesni.

Savita erdvė
Iš individo perspektyvos daug svarbesnis antrasis aspektas lietuvybės kaip žmogaus gyvenimo erdvės dalis. Normaliose sąlygose tėvynėje tauta sudaro žmogaus specialios aplinkos vienumą. Šia prasme kiekvieno lietuvio lietuvybė yra savita, neperduodama, nepratęsiama, nepaveldima, o miršta su žmogum. Bendra yra tik tai, kuo dalinamasi sąlytyje su kitais — kalba, darbas, pažiūros.

Išeivijos nenormaliose sąlygose siekiama išlaikyti lietuvybę — pratęsti iš nepriklausomos Lietuvos lietuvybės formas ir apraiškas. Tai rezistencinis, gyvybinis aktas. Šitokia lietuvybė miršta su tuo žmogumi, kuris ją susikuria, jos negalima "išlaikyti".

Žvilgsnis į ateitį
Kokia lietuvybė reikšminga tiems, kurie ateina po dabartinių kartų? Tokia, kuri įtiks į gyvenamojo laiko pulsą. Pirma, tos formos, kurios nesiremia kalba, būtent muzika, šokiai, menas, papročiai, gyvuos ilgiau. Antra, ne uždarumas, bet atvirumas padės lietuvybei būti gyvastingai. Trečia, lietuvybė turi remtis ne protestu, kova, bet pozityvumu — tai, kas teigiama, patrauklu.

Susumuojant: kuo uoliau stengiamasi svetimoj aplinkoj lietuvybę išlaikyti, tuo labiau laiko ir įvykių tėkmė mus pralenkia. Tačiau galima tuos gyvenimo statomus iššūkius laikyti proga lietuviškom spalvom kurti naujus paveikslus ant naujos drobės. Taip iš mūsų tautos turtingos praeities, iš patirties ir iš šių laikų gyvenimo išliks tik tai, kas iš tiesų vertinga naujiems laikams, naujiems žmonėms naujomis formomis.

AUŠROS LIULEVIČIENĖS ŠEŠI KLAUSIMAI Dr. Antano Sužiedėlio paskaitos pateikta idėja apie lietuviškumą kaip asmens gyvenimo psichologinę erdvę pas mus ligi šiol nėra pakankamai išryškinta, o ji svarbi ir padėtų ne tik asmenišką gyvenimą geriau integruoti, bet ir pačią lietuvybę suvokti kaip nuolat naują ir šviežią.

Pateiktim šeši klausimai.

Pirma, paskaitoje yra prielaida, jog žmogaus būsena yra pasikeitusi, jog technologija pakeičia tarpžmogiškus santykius. Ar iš tikro? Technologija gal greičiau yra neutralus įrankis, o pagrindiniai dalykai, nulemiantys asmens gyvenimą, yra vis tie patys visiems laikams būdingi žmogiški pergyvenimai, laikysena artimo atžvilgiu.

Antra, paskaitoj teigiama, kad "šaknų" prasme   kuo senesni lietuvybės aspektai, tuo vertesni. Ar tai teisinga — ar ta prasme vertinga tik kunigaikščių Lietuva? Ar išjungimas nepriklausomos Lietuvos būtų tikslus?

Trečia, ar įmanoma ir ar tikslu, studijuojant praeitį, atsisakyti "patriotinių akinių". Pavyzdžiui, kad ir teologijoj negalima atsisakyti tikėjimo. Taip ir čia: tai, kas nemylima, negali pasirodyti kaip vertinga.

Ketvirta, vertinga yra sąvoka lietuvybės, kaip individo gyvenimo erdvės laido. Tik nesinori sutikti su tuo, kad ji neperduodama ar nesidalinama. Mes perduodame ją vaikams. Ir tai yra tęstinumas. Ši erdvė yra tarp-žmogiška, visų mūsų bendra erdvė.

Penkta, šiuo metu išeivių visuomenėj veikia du modeliai. Primuoju modeliu gyvenama taip, kad siekiama atkurti nepriklausomą Lietuvą su jos organizacijom. Antruoju modeliu bandoma pratęsti dabartinę Lietuvą išeivijoje. Abiejais modeliais bandoma neatitrūkti nuo Lietuvos, bet tuo pačiu bent iš dalies paneigiama realybė: juk esame kažkas trečio — išeivijoje su išeivijos specifiškom progom.

Šešta, paskaitoj metodo tikslu buvo atsiribota svarstyti lietuvybę moralinėj plotmėj. Bet argi tai nėra kad ir jaunajai kartai pats veiksmingiausias ir pozityviausias lietuvybės suvokimo būdas — ne vien tautiniais, bet ir žmogiškais motyvais padėti skriaudžiamiems.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai