Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IR ATLĖKĖ VOLUNGĖ PDF Spausdinti El. paštas

Antanas Vaičiulaitis: IR ATLĖKĖ VOLUNGĖ. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1980. 96 p. $4.00.

Antano Vaičiulaičio poezijos knygoje Ir atlėkė volungė yra penkiasdešimt septyni eilėraščiai keturiuose skyriuose: "Šiaurės soduos", "Prie žaliųjų vandenų", "Debesėliai", "Pieva". Eilėraščiai rašyti tarp 1935-78 metų Lietuvoje, Europoje ir Amerikoje.

Pirmoje dalyje "Šiaurės soduose" yra ir meilės, ir vienumos, vienišumo. Meilė susijus su šiaurės kraštu. Tame krašte yra likusi ta pati graži gamta, nors ją stebėję "Nulingavom, lyg šešėliais, Už tų marių mėlynų" ("Sustojus naktį po žydinčia liepa", p. 9, eil. 11-12). Kadangi dviejų drauge stebėtas grožis išlieka bent atmintyje, su tuo grožiu lieka ir tie, kurie juo žavėjosi. Jų laikas, jų dienos yra šiaurės sodo žiedai, nes meilės ir atpažinimo žiedas tebežydi, bet tik naktį, nes naktį išeita iš tėvynės, paliktas gamtovaizdis, pertrauktas asmeniškas laikas.

Eilėraščiuose tiksliai prisimenami tėvynės įvairūs gamtovaizdžiai — tiek prie jūros, tiek sode. Prisimenami dideli dalykai, kaip kopa ir marios ("Nuo didžiosios kopos", p. 11), ir maži, kaip lino žiedas, ir net rasos lašelis tame žiede ("Lino žiedas,' p. 10). Daug kur vaizdas ir mylimas asmuo susiję. Nuo pajūrio mylimai teks baltas akmenėlis (p. 11-12). Turguje kartu šokta ("Turgus", p. 13). "Ir nuėjom dviese/ Į sodus rasotus" ("Josios dienos", p. 36, eil. 9-10). Eilėraštyje, kuriame kalbėtojas vienas sode, tas sodas "toks tylus, tylus", kad nyku ("Vakaras", p. 17, eil. 6). Meilės skaistumas ir jos aistra surišti su vasara eilėraščiuose "Vasara" (p. 20) ir "Antra vasara" (p. 21). Gamtoje yra tai, kas tautosakose vadinama laumėmis ir raganomis ("Laumės", p. 14, "Ragana", p. 15).

Antroje dalyje "Prie žaliųjų vandenų" toliau vystomas meilės motyvas — meilė moteriai, kūdikiui, motinai. Meilė yra kaip vanduo ir kaip auksas. "Palinkus prie bangų" mylimoji dainuoja, o jos ilgesio dainos yra kaip saulėlydžio auksas ant vandens ("Prie žaliųjų vandenų", p. 29, eil. 9).

Eilėraštyje "Horizonte eina audra" (p. 30) poetas ant kranto laukia audros, bet gal ne vien audros, nes jūra reiškia ir mylimąją. Eilėraštyje "Vėjo vaikas" laukiama "tavęs", ateisiančios saulėleidžiuose. "Kai tu buvai pas marias" (p. 32, 34) dar tampriau suriša mylimąją su jūra ir saulės auksu: "Tu mariomis dvelki" (II, eil. 2), ir būti arti jos yra vienišumą užmiršti saulėje ir vilnyse (panašiose į jos susivyniojusius plaukus). Bejos, marios nepereinamos, kalnai "rūstūs/Ir aukšti" ("Eisiu ir paklausiu", p. 35, eil. 13-14).

Meilė vaikui išreiškiama keturiuose eilėraščiuose. "Aš mažytis džiaugsmas" yra pokalbis tarp gimsiančio kūdikio ir jo laukiančio (p. 42-43). "Lopšinė" ir yra lopšinė (p. 44-45); "Aldonai Teresei" (p. 46) ir "Tu maža mažyte" (p. 47-48) stebi augančias dukteris, bando jas apibūdinti, joms rasti tropas, jomis žavisi.

Knyga dedikuota "Mano giminei brangiai". Mylimoji, dukterys, motina, tėvai, protėviai jaučiami, aptariami, buriami, kad nedingtų, kad išliktų gamtos grožyje, širdyje, eilėraštytyje. "Motinos veidas", "Titnagas", "Elegija" sustoja tarp giminių — jų prisiminimų ir jų kapų.

"Debesėliai", trečioji knygos dalis, poeto ir kitų balsais apgalvoja mirtį ("Ar kas regės mane", p. 61, "Antra Pranciškaus Srubauskio giesmė", p. 66). Kūrėjas yra "Rūsti uola, šviesa, malonė" ("Josamitės parke", p. 58). Meilė ateina kalnais Sekminių ryto aušra ("Sekminės", p. 60), kaip vėliau knygoje tuo pačiu laiku gentis ateis: "Gentie švelniabalse, atėjus dienų brėškime" ("Pieva", p. 69, eil. 9). Per gamtą ir gamtoje žmogus pajunta Dievo didybę ir jo artumą, nes, kaip gamtos reiškiniai, Dievas ir "rūstus", ir švelniai šviesus.

Ketvirtasis skyrius "Pieva" toliau tęsia pokalbį su gimine ir su gamta. Eilėraštyje "Pieva" poetas pažada savo tautai net po mirties su ja eiti, ją stebėti: "Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo brangiųjų lygumų krašte" (p. 69-70, eil. 1). Gamtoje girdėsis ta pati daina, kaip apie tą gamtą dainuota poezijoje. Žmogus ir gamta taps viena. Iš žemės kyla gyvybė ("Sėjėjas išeina į laukus", p. 71-72). Vaikas yra kaip grūdas žemėje, ir kaip grūdas išdygs; tas ciklas vis kartosis, ir giminė, tauta, žmogus gyvens. Kiekvienas gamtos reiškinys turi savo prasmę ir savo paslaptį, surištą su žmogumi, bet jam nepriklausantį. Todėl kriauklė paliekama "ant marių krašto" ("Kriauklė", p. 74, eil. 1). Gamta ir žmogus vienas kitam svarbūs: medžiai jam dainavo, jam tiesė savo grožį, jį maitino; jis medžius guodžia ir ramina savo dainomis ("Atsisveikinimas su medžiais", p. 73). Bet jis turi iškeliauti.

Iškeliavusiems skirti knygos paskutiniai eilėraščiai:kalba motina mirusiui sūnui ("Saulėleidis", p. 76-78), senovės lietuviai su dausų dievais ("Senovės lietuvių giesmė", p. 79-80), karalius Mindaugas ("Karaliaus Mindaugo paskutinis monologas", p. 81-82), poetas su moterim – Venera ("Elegija Kirenės Venerai Anadiomenei", p. 84-86), gimdydama mirusi motina su savo augančiu sūnumi ("Cihuateteo", p. 88-89), sušaudytieji kalbasi su Dievu ("Červenėj sušaudytųjų sielos stovi prieš Viešpatį Dievą", p. 90-92), poetas su Dievu apie partizanus ("Odė žuvusiems partizanams", p. 93).

Dievas atsako Červenėj sušaudytiems jiems skirto eilėraščio II dalyje. Biblinių ritmu jis giria mirusius ir jų tautą: "Jūs esat mano mylimi vaikeliai, — sveikos medžio šakos, kitų kančia ir atpirkimas./ Aš jūsų šalį vėl išvesiu į žieduotą lauką, susodinsiu jūsų brolius prie ramių tėvynės upių" (eil. 9-10). Medžiai, žiedai, upės, pievos: šie yra tautos pergyvenimų ir gyvastingumo ženklai — tautos, surištos giministės ryšiais, bendra istorija ir bendru prisikėlimu.

Vaičiulaičio eilėraščiai pasižymi turtingu žodynu ir įvairiomis žodžių formomis. Rimas, asonansas, konsonansas, aliteracija ir ritmas iš daugelio eilėraščių padaro dainas — seniai dainuotas, seniai klausytas, dabar dainuojamas, klausomas žmogaus ir medžių.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai