Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIO BLEKAIČIO "RUDENS RITMU" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. A. JONYNAS   
Recenzijos vietoje

Jurgis Blekaitis pavadino savo rinkinį Rudens ritmu. Jau pats knygos vardas kalba apie pulsą, širdies plakimą, bet tie širdies dūžiai mūsų nepasieks, jei jo poetinio žodžio poveikyje neiš-girsime savo pačių širdies tuksenimo; jei jo lyrinėje išpažintyje neatpažinsime savęs: savo užsisvajojimų, nostalgijos, baugių nuojautų, susimąstymų, griebimosi pašaipos ar humoro, kad nugintume nuobodulį ar mirties baimę. Visa tai rasime Jurgio Blekaičio posmuose, ir mano tarpininkavimas bei sąvadybos čia nereikalingos. Daugių daugiausia gal mano kelios pastabos padės pralaužti jums  nepasitikėjimo  savimi  ledus.

Užtat norėčiau priminti porą paprastų dalykų. Daug žmonių nusiskundžia, kad jie nesuprantą poezijos, ir mano, kad tam reikia didelių mokslų: pažinoti literatūros teoriją, poetiką, orientuotis poetinių priemonių indaujoje, nutuokti, kas visi tie metrai — amfibrachy ai, anapestai ir daktiliai. Daug žmonių kankina save klausdamiesi. kas yra poezija, arba, teisingiau, kas yra toji "geroji", "šiuolaikinė" madingoji poezijos srovė.

Nemažiau už juos esu sau statęs šiuos klausimus. Net krapštęsis didžiai mokytose knygose, terminijos žodynuose bei enciklopedijose... Ir neradau atsakymo, kol neaptikau vieno Dylan Thomas pasikalbėjimo su studentais, kuris apramino mano karštinę.

Kamantinėjo jį studentai įžūlokai, teiraudamiesi, ką jis gerbiąs, kas yra turėjęs jam įtakos, ar skaitąs Bibliją (nebūtų mat anglai!), kas yra poezija ir panašiai. Nesugebėjo jis jiems atsakyti į tą paskutinį klausimą, nes tai tolygu aptarti, kas yra elektra ar laikas, bet jo patarimai pasirodė  man  išmintingais  ir pravarčiais.

"Skaitykit eilėraščius", kalbėjo jis jiems, "kurie jums patinka. Nekvaršinkite galvos, ar jie svarūs, ar išliekančios vertės. Dievaži, ar tai svarbu, kas yra poezija? Jei jau norite atsakymo į šį klausimą, tarkite sau: Poezija yra tai, kas mane jukdo, virkdo ar verčia žiovauti, nuo ko ima tirtėti man kojų nykščiai! Poezija yra tai, kas mane skatina imtis šio ar ano ar iš viso nieko neveikti. Tarkite sau šiuos žodžius, ir užmirškite visa kita.
-----------
V. A. Jonyno žodis kultūriniame subatvakaryje Bostone 1980 m. kovo 22 d.

"Vieninteliu svarbiu daiktu poezijai yra suteikti pergyvenimų, net jei jie ir skausmingi. Svarbu, kad jaustume anapus jos amžinąjį srūvį, galingą povandeninį verpetą, kur maišosi žmogaus sielvartas, paikystė, pretenzija, egzaltacija ar igno-rancija... ir nekreipti dėmesio į tai, kokia niekinga intencija parašytas eilėraštis.

"Galima išsinarstyti eilėraštį, ieškant, kokio mechanizmo dėka jis klapsi, ir tada, išsidėliojus prieš save balsius, priebalsius, rimus ir pėdas, tarti sau: Aha, šit kaip yra. Štai kodėl šis eilėraštis mane taip jaudina! Užtat, kad jis meniškas! Bet tada parkeliaujame, iš kur išėję. Mums vis vien neaišku, kodėl žodžiai mus sujaudino.

"Net ir tobuliausiame, meniškame eilėraštyje atsiranda plyšių-plyšelių, į kuriuos įsismelkia kažkas, ko nėra eilėraštyje, ir tas kažkas ima žybčioti  švieselėmis,  bruzdėti  ir  griaudėti jame."

Savaime aišku, kad, taip šviesdamas studentus, Dylan Thomas daug ką be galo suprastina, bet jo patarimas — įsiklausyti poeto žodin, užuot baidžiusis sudėtingų metaforų, neįprastumo ir t.t. — visada laikytinas atmintyje. Poetas Pierre Reverdy, savo knygoje "Cette ėmotion appelėe poėsie" kalba labai panašiai apie sandūrį su lyrika (choc poėtiąue). Tai ypač pravartu J. Blekaičio poezijos atveju.

Rudens ritmu yra antroji J. Blekaičio poezijos knyga. Pirmasis rinkiny s Vardai vandenims ir dienoms pasirodė senokai — 1954 metais. Kritika pasitiko jį abejingai. Dar ir šiandien kai kas bando taikyti autoriui sunkiai suprantamo, migloto,  hermetiško  poeto  vardą.

Man toji knyga buvo ir liko artima: pilna staigmenų, nuoširdumo ir to kurtaus dundesio, apie kurį kalba Dylan Thomas. Atvirai kalbant, jos aidai net kliudė man (bent iš pradžios) priimti naująjį rinkinį, visiškai skirtingą savo nuotaikomis ir dvasia. Ir tai natūralu. Taip turbūt yra visada, kad esame linkę reikalauti iš menininko — rašytojo, tapytojo, grafiko ar poeto, jog jis trupučiuką kartotųsi.
Aptariant gi Blekaičio poetinę raidą, būtina prisiminti tą debiutinį rinkinį. Jame buvo išspausdinti posmai, rašyti Lietuvoje, Vokietijoje ir nau-jakurystės pradžioje Amerikoje. Jie atspindėjo tų laikmečių nuotaikas, sielvartus, dvasinį pasimetimą, tėvynės ilgesį ir kitus skaudulius. Kartais ir giedras akimirkas, bet tik akimirkas. Gal todėl, kad mano ir Jurgio Blekaičio gyvenimo keliai nuolatos kryžiavosi nuo pat trečios gimnazijos klasės, daug posmų atsišaukė man labai konkrečiais, laiko ir vietos koordinatėse įrikiuojamais, pergyvenimais. Be abejo, buvo tas savitas, įmantrus, blekaitiškas braižas, bet jis negąsdino. Veikiau džiugino savo originalumu, atokumu nuo kitų lyrikų. Imkime, sakysim, eilėraštį "Ženklas". Man jis kalba apie traukimąsi iš karo veiksmų zonos.

Koks ženklas, lemiąs ateitį ar klaidą
pirštu man prikišąs, ar gal troškiam
siaube košmaro kyląs,
ir palaidą sulydąs nuojautą vienam taške -

Mes skriejom dūmais, debesim ir bėgių
kalenančia nuo šalčio juoduma.
Mes lenkėm girią, o jinai vis bėgo,
uždusdama, neatsilikdama.

Ir gal ne dūmų vėliavą pavėjui
plevenom — gal tai praeitį, kada
staiga pamatėm: pagiry stovėjo
balta avelė. Ir giria, juoda

ir grasanti, tada nustojo bėgus
lenkčių, pavirto laukimu kažko
mums neaplenkiamo... Veltui bėgius
maldautumėm naujų erdvių ieškot —

jie buvo užburti, kaip mes, jie mirė
ir vėjai nekvėpavo, debesim
staiga užspringę. O, prieš kokią girią
stovėjom vos gyvi! Neužgesint

tos gimdančios tylos degimo! Mįslė
ji buvo, ar likimas, kurs galbūt
sutapo su mumis ir, ant galvų
užkritęs, perkirto mums kraujo gyslas?

Vėliau mes vėl skardenome palaukėm
negyvą švilpesį, vos juntamais saitais
susietą su giria — Dabar aš laukiu —
tai buvo ženklas — laukiu, kas ateis. —


Nors eilėraštis rašytas tradiciniais ketureiliais, nors jis tvirtai suveržtas ritmu bei asonansų veržlėmis (jų kartais per daug), jis neužginčijamai savito, nepakartojamo braižo ir didelio emocinio krūvio. Nesunku pastebėti, kokia rungtim su žodžiu poetas perteikia jausminę būseną, dvasinį chaosą, taip pažįstamą mums visiems bėgliams. Pasimetimo erdvėje dimensija: "Mes skriejom dūmais, debesim ir bėgių kalenančia nuo šalčio juoduma"...

Žaisdamas ritmo kaita, pauzėmis, aliteracijomis, lankstydamas kaip tinkamas sintaksę, Blekai-tis sukuria kupinus dinamikos vaizdus. Regi save susigūžusį prekinio traukinio platformoje, dardant ratų kalenime į tamsą. Regi lekiančias viršūnes, garvežio dūmų plyštančią juostą, o tave varsto prieštaringi jausmai, niekaip nesilydą vie-nan taškan. Varsto dvejonės, neaiškus išgąstis, nežinomos ateities baimė, gailėjimosi praeities jausmai. Paskui taikingos žemės — nekaltos bejėgės avelės pagiryje švystelėjimas! Yra cenzūra. Kažkas panašaus į tuos nerimą keliančius traukinių sustojimus viduryje laukų, kol eilėraštį užbaigia fetalistinė rezignacija: "Laukiu, kas ateis"...

Įsiskaitęs junti eilėraštyje kažką artimo sonatos formai: lėtą įžangą, labai gyvą, judrų tempą vidurinėje dalyje, pagaliau atomazgą, ramaus poetiškumo užsklandą, kurioje pakartojamas akordu žodis "ženklas**.

Tenka pažymėti, kai nors pirmasis Blekaičio rinkinys buvo plunksnos bičiulių pasitiktas šaltokai, metų būvyje jo lyrika ima susilaukti vis didesnio pripažinimo. Jo eilėraščiai patenka į antologijas, kartais net religines Manu. Labiausiai akį patraukia jo lūžtvinės eilės — "enjambement" — žirgsnojimai iš vienos eilutės į kitą. "Būdamas esmėj lyrikas", rašo A. Vaičiulaitis. "Blekai-tis drauge ir dramatiškas. Tai ypač gražiai atsispindi jo eilėraščių konstrukcijoje — staigiame sakinio perlaužime, permetime iš vienos eilutės į kitą.

"Mūsų poetai paprastai nemėgsta tokio lūžio — jų eilutė dažniausiai sutampa su fraze, mintimi ar sakiniu, o jeigu mintis pervedama į sekančias eilutes, tai lygiu bangavimu, o ne netikėtais dramatiškais kritimais, kaip tai mėgsta anglų kalba rašantys poetai. Jurgis Blekaitis čia yra išimtis tarp lietuvių" (Lietuvių literatūra svetur).

Mano manymu, rinkinyje Vardai vandenims ir dienoms būta kur kas daugiau novatoriškumo žymių: ir išieškotuose rimų bei asonansų deriniuose, ir pastangoje suteikti esmėje dienoraštinio braižo emocijų antplūdžiui skulptūrišką formą. Iš čia visi vidiniai rimai, aliteracijų žaismas — aiškus įrodymas, kad jam, geltonsnapiui debiutantui, pažįstama poetika ir formalistiniai kitų (nebūtinai anglų) ieškojimai. (Mane tarp kitko nuo pat gimnazijos dienų stebino Jurgio Blekaičio apsiskaitymas šioje srityje ir domėjimasis formalistine analize). Blekaičio asmenyje turime miestietiškos dvasios struktūros žmogų. Bet užvis įspūdingiausiu Blekaičio jaunystės poezijos bruožu, man regis, yra jo pastanga suteikti eilėraščiui giminingumą muzikos kūriniui. Visa eilė Vardų eilėraščių turi tą scherzo, rondeau, sonatos ar etiudo šopenišką ar, teisingiau, Debussy skambesį, kartais lengvai pagaunamą, kaip "Lopšinėje", kartais sudėtingą, kaip, sakysim, "Tempo alla marčia" atveju.

Prisiminęs senus ginčus su Blekaičio priešais, galvoju, kad daugeliui šis jo eilių vidinis muzikalumas, toks skirtingas nuo skautiško ar Makabi būgnelio takto, buvo labiausiai nepriimtinu dalyku. Labiau už abstrakčių žodžių sąnašas, sudėtingas metaforas, rimus ar vyraujančius jo lyrikoje asmeninės laimės motyvus — motyvus, kurie bent vienos grupelės — žemininkų — akimis buvo anatema. Nemadingu, beveik lyriką žeminančiu prasižengimu. O Blekaičiui pasitaikydavo, be to, dar kliudyti meilės temas (Pavydo spalva geltona). Atsieit visiškai nepageidaujamus dalykus.

Šiandien, po tiek metų, atvertus pirmąjį Jurgio Blekaičio rinkinį, visa tai virpa, ir beveik neįtikima, kiek į jo audinį įausta liūdesio tonų, noro pabaigos, išgąsčio, kurį sukelia visokie pranašiški  ženklai,  nuojautų  "klyksmai":
Sueis nė sapnuos nematyti kaimynai
ir antikinėm kaukėm liūdnai linguos.
Ant sniego absoliutaus, kaip tyla, ir gryno
eglių šakelių nebus. Languos
nebus vainikų. Ir artima
moteris sutemon neis palydėti . . .


Vardus būtų galima pavadinti poeto laiškais sau pačiam — tiek juose esama savęs analizės, kartais savistabos, būdingos aktoriaus darbui.

Pasidaro paradoksas. Iš vienos pusės savo rūpesčiu rasti tobulą išraiškos formą, savo pomėgiu kondensuoto žodžio bei sudėtingų metaforų Blekaitis giminingas H. Radauskui — poetui, kurį tarp kitko jis gerbė ir mėgo nuo pat "Fontano", nors viešoji mūsų kritika buvo jo nepastebėjus. Iš kitos pusės jų kūrybą skiria neperžengiama siena, nes Blekaičio poezija visada turi intymaus dienoraščio pobūdį — dienoraščio, kuriam būdingi savęs klausinėjimai, kreipiniai, šauktukai-jaustukai, racionalizacija, neretai ir pasidrąsinimai sau.

Nedaug kas pastebėjo, kad Vardų  rinkinys užbaigiamas nusivylimo savimi ir atsisveikinimo su poezija gaida eilėraštyje "Grįžimas":
Čia baigias nuotaikos, ieškojimai ir klaidos.
Toliau — būties migla, slogutis ir skola
už viską: dainą, delnuose turėtus veidus,
už viską, ką širdis dabar palaidos,
už tai, kad minioje norėjau būt sala.

Nežinau, kas per tuos metus palaikė Blekaičio tikėjimą savo pašaukimu, bet naujoji jo knyga irgi galėtų vadintis "Grįžimu" — grįžimu skaitytojui.  Tai  brandos  ir nemažiau  savita,  subtili knyga. Jaunuolišką nerimą, skausmą dėl ištikusių praradimų, maldavimą pabaigos (MMM) naujajame rinkinyje pakeičia ramus susitaikymas su rudeniu, su trumpėjančių dienų neišvengiamybe. Atsvarą melancholijos priepuoliams suteikia humoras, šypsnio palydimas žvilgsnis į gyvenimą, ar kaip poetas taikliai pavadino — į "buities petitą". "Į tą apšepusį šešių aukštų pastatą, kur gyvenam: du kinai, aš, devynios katės, ir šimtas žydų šeškinėm kepurėm, šilkiniais paltais".

Toji ironijos gaida yra naujas bruožas Blekaičio lyrikoj. Pažymėkime ta proga, kad humoras yra iš viso retu svečiu mūsų poezijoje, išskyrus mūsų mielą bičiulį A. Gustaitį. Savaime aišku — Blekaičio pašaipumas skirtingo pobūdžio. Tai veikiau ironija sau. Kiekvienu atveju to naujo dažo atsiradimas džiugus ir jis suteikia rinkiniui papildomo grakštumo bei spalvingumo.

Iš viso naujajame rinkinyje pastebimas poslinkis į paprastumą ir ramią refleksiją (Ko žmogui reikia). Poetinius eksperimentus pakeičia jausminis konkretumas. Tiesa, paprastumo siekimas kartais paveikia poetą užbaigti eilėraštį aforistiniu komentaru (Lapkričio šūviai. Sielos, jų sudėtys ir pavidalai). Randasi pavojus įsimesti banalybės rūdims (Vasara — visa kas buvo). Bet tokie atvejai reti.

Pasikeičia pagaliau ir pati eilėdara. Nors Blekaičiui visada lieka aktuali eilėraščio visumos problema, nors dar esama posmų, primenančių muzikinį etiudą (Raštai sraviam debesy), didesnė rinkinio dalis parašyta verlibru, nerimuotom eilėm. Jų kasdieninis sruvenimas dar labiau išryškina rinkinio visumą — įvairiais retoriniais pastiprinimais bei pakartojimais sukuriamą dvasinės pilnatvės įspūdį.

Žodžiu, rinkinys Rudens ritmu patraukia skaitytoją savo smalsumu, rimtimi ir tuo pačiu leidžia jam giliau perprasti poeto dvasinę struktūrą. Kas Varduose kartais skambtelėjo užkliudytu puikiu akordu (už mano ir mano visų nuskriaustųjų kančias, šiandien man, Viešpatie, kuo atsiteisi?), naujame rinkinyje išsivysto į pilnai harmonizuotą muzikinę frazę. Kas pasimatė hipertrofuotu jausmingumu ar abstrakcijom, atsiskleidžia skaitytojui, kaip vidinės būtinybės diktuojama,   savita,   poetinė   pasaulėjauta.

Nėra abejonės, kad lemtingąjį postūmį į naujai surastą dvasinę harmoniją poetui suteikė jo nuklydimas mintimis į vaiskų vaikystės pasaulį. Užtat ir raktu į rinkinį laikyčiau eilėraštį "Upė į vakardieną". Tai, sakykim, lieptas tarp dviejų rinkinių.

Pasilenkęs po žemu dangum,
žiūri žmogus į bevardę upę.
Drumzlina srovė neša lapus, neša šapus, šakeles,
neša kažkieno sudraskytus laiško skutus.
Žiūri žmogus: pusiau-pasinėrę
mataruodami rankom, tingiai praplaukia
skenduoliai.

Susidrumsčia akys, žiūri upė pasisuka
Teka nebe į vakarus, stačiai į vakar,
vis sparčiau, vis smagiau.
Žiūri, skaidrėja vanduo
suraibuliuoja margi akmenėliai,
nendrės siūruoja šlamėdamos,
ima nušvitęs dangus žaist su bangelėm,
gaudo žuvis spinduliais,
o tarp apsivertusių debesėlių
nardo linksmosios kregždės.

Ir ima kaltis iš dugno, ir kilti augštyn
ir ima plaukti pro šalį
visos nugrimzdusios dienos,
šaukiančios grįžti atgal.

Užmerkia žmogus akis. Bijo:
gal pamatys Dievą?
Gal pamatys ir patį save,
seniai paskendusį metuose.


Sakykim, kad nugrimzdusių ir nuplaukusių pasroviui dienų-skenduolių simboliai yra praskambėję ir pirmajam rinkinyje. Taip ir pavadintam Vardais vandenims ir dienoms. Tačiau nuostabu, kad, skaitydamas Rudens ritmu, imi įsitikinti, kad tas vandeninis, meldų-ajerų, peizažas, nėra gamtinės atributikos išvardinimu, bet pagrindiniu Blekaičio sielos komponentu. Jo temperamento išraiška.

Ir toji temperamento sąvoka interpretuotina pačia senoviškiausia, tegul ir moderniosios psichologijos diskredituota, prasme — antikinio pasaulio doktrinos akimis, kuri skirstė žmonių temperamentus pagal jų giminystę keturiems pasaulio elementams: ugniai, žemei, orui ir vandeniui; kuri net aiškino, kad mūsų pasąmonės pasaulis, atsiveriąs sapnų pavidalu, atspindi tą vasa-litetą, priklausymą vienam pagrindinių elementų. Vandens stichijos valdomam žmogui būdingas esąs polinkis į užsisvajojimą ir kontempliaciją.

Ir kadangi žmogus pastebi grožį gamtoje vien po to, kai jis yra jį regėjęs sapne, vandens reginys svajūniško temperamento žmogui turi kur kas didesnį intymumą. Kartais net skausmingą. Vanduo, kuris juda, teka. liejas iš dangaus, nešiojasi savyje tragizmą. Heraklitas sakė, kad nesą galima dukart išsimaudyti toje pačioje upėje. Bet ir žmogus nebūna toks pats. Žmogus, kuriam lemta gimti vandens ženkle, yra pasmerktas svaiguliui. Jis žino, kad jis miršta kas minutę, nes kažkas skyla, aižėjasi jo viduje. Tekantis vanduo, krintantis vanduo yra nesiliaujančiu ėjimu "iš" nežinios į nežinią".

Mus visus, be abejo, apima rami melancholija snūduriuojančių vandenynų akyvaizdoje: tvenkinių, kūdrų, ežerėlių vidury miškų. Svaigi, lėta melancholija, kurią dar pakursto vandeninių žolių — ajerų, meldų, gėlių kvapai. Bet tokios struktūros žmogui tai vėl kalba, kad gyvenimas tėra vien   kvapties   dvelktelėjimas.

Tuo noriu pasakyti, kad esama savaimingo, ne teologijos knygose pasirankioto, pasaulėjautos gilėjimo. Vandens elemento veikiama poeto vaizduotė sudvasina gamtą. Užtat jam visai natūralus kosminis ryšys. Begalybės, amžinatvės pagava. (Gal ne iš nieko yra atsiradęs Blaise Pas-calio garsusis palyginimas, jog žmogus yra "mąstanti nendrė".)

Ir Rudens ritmu posmuose tos komunikacijos su vandeniu, to sąmonėjimo yra apstu. Kai Blekaitis kalba apie lietų, sakysim, kaip apie seną bičiulį, "brolį tylėjimams ir dainoms", jo žodis neskamba jokia maniera. Vienas nuotaikin-giausių eilėraščių yra "Laisvadienis" (per ilgas ištisai cituoti), kuriame poeto santykiavimas su lietum padvelkia pasigėrėtinu  intymumu:

Grįžau vidun. Klausiausi palei langą,
kaip savo amžinas šnekas su lapais
vėl užvedė tas rudenio lietus.
Jis skundės nuobodžiu ir nuovargiu,
nemylinčiais žmonėm, šunim, katėm,
ir jei neklystu, pats jis skundės oru . . .


Pastebėkim, kad smėlis — pustomas ar skalaujamas, turi tą patį tekamumą, kaip vanduo. Todėl nenuostabu, kad, upei tekant į vakar, "ima kaltis ir kilt iš dugno" Panemunės, Dzūkijos vietovaizdžiai. Smėlėti krantai, didinga Nemuno
 

Jurgis  Blekaitis


tėkmė su savo skardžiais, žaislinėm sodybom, pečiolandom, su savo legendom apie šamą, iš-vertusį dvi valtis ir nuplaukusį, kaip išdidų bajorą gurkštelt putoto Verknės vandens. Vienas knygos skyrelis taip ir pavadintas "Septyniais Nemunais". Visa knyga mirguliuoja vaizdais, iššaukiančiais tyvuliuojančius užutekius, plaukiojančius ant nugaros saulėlydžius, sielių vilkstines, šalti-niuojančius šlaitus. Junti toje įvaizdžių grandyje vidinį priežastingumą. Junti, kad toji "hidrofilija" yra esminiu poeto psichinės struktūros bruožu.

Yra gelmės trauka, bet vanduo taip pat ir gyvybės versmė. Vanduo tai žemės kraujas. At-spindįs poetui jo veidą, bet taip pat ir gamtą, tvariniją: įkritusius žiedlapius, rasotas obelaites lyg "burlaivius žalius", žilas hidrangėjas, miesto liepos godas, narcizo susimąsčiusį, it Sadutės veidą, žiedą. Vėl gi kalbančius tuo pat metu ir apie trumpalaikiškumą, ir apie amžinybę. Užmenančius mįsles apie buities ir kūrybos slėpiningumą. Nelaukčiausia eilute cituotame eilėraštyje, sakysiu, yra:

Užmerkia žmogus akis; Bijo
gal pamatys Dievą.

O tačiau tai logiška minties slinktis. Gamta turi poetui prašnekti apie kūrėją. Užtat ir jūros šėliojimosi fone poetas išvysta Maironį skausmingame monologe su savim pačiu:

Ne aš — paveikslas Viešpaties. Tai jūra!
Viršum gyvybę gimdančių gelmių
tokiom bangom Kūrėjo mintys verda . . .
Ir man kūryba? Ne! man juodas darbas!
Dėl rimo nenurimstu per naktis.
O jis gal tik lengvučiai susvajojo —
ir stojosi bedugnėse dangaus
liepsnojantys, kaip žodis Jo, žvaigždynai.
Prieš juos — kas mano žodis? Ir kas aš?

(Mare nostrum)

Tik Blekaičiui Dievas nėra čiurlioniškasis Rex — kampuotų pečių monarchas, įsisprendęs soste ir suspaudęs, it žnyplėmis, žemės kamuolėlį. Jam jis nenuorama, lipdąs pats save, Tvėrėjas, kuriam žmonės "vien skuboti, nebereikalingi eskizai (Nebaigtoji kūryba). Gal net mūsų "dvasinio alkio pagimdytas kilnus kūrinys". Kaip bebūtų, Blekaitis savo nedrąsumą kalbėti apie jį (o juo labiau Jo vardu) išsako itin skvarbios minties eilėraščiu "Malda", kuris visada ras vietos mūsų religinės poezijos antologijose.

Grįždami prie vandens prado, sakykim, kad naujoji Blekaičio knyga padeda geriau atsekti kitą būdingą jo poezijai elementą — nuostabą ties kūrybos paslaptim. Jūros, "jaunos, nežinančios savęs", reginys iššaukia poete egzaltacines būsenas:
... — Aš apsižvalgau —
šalia nė dvasios. Viešpatie, nejau
ir vėl per dieną su savim kalbėjau


sako jis eilėraštyje "Ant marių kranto".
Debesuotas saulėlydis Nemuno pakrantėje iššaukia jam pirmąsias vaikiškas eilutes (Rėverie des mots), kurias jis vadina "Raganų abrakadabra":
Mano galia
Katile.
Mano valia —
Virale.
Juodas katile,
Juodas katine,
Rausva musmire,
Virale-mirale.


Jos rodo lygiai kaip pirmame rinkinyje aptiktos "Marinamas, vadinas, vadinamas marinas", kad žodis, poeto statybinė medžiaga, yra išsaugojęs Blekaičiui savo pirmykštę, magiškąją galią. Kartais net užvaldančiąją jėgą:

Niekeno ne pradžia, ir visai vieni
žodžiai žaidžia many ir imas
manyje ir aplink mane
už mane gyvesni.


Ši kūrybinė nuostaba, kai, pasak jo, "ant rankų prašos gimę žodžiai" ar intymi "Laisvadienio" pabaiga nušviečia kitoje šviesoje Blekaičio lyriką — jo žengimą pirmyn. Neužmirškime, kad priešingai kitoms profesijoms, kur mokomasi iš klaidų, rašytojiška patirtis kaip tokia neegzistuoja. Rašytojo brendimas kyla iš nuolatinės akistatos su neišsakomumu, su netikrumą. Užtat tai, kas pasimatė galbūt pirmajame rinkinyje, kaip bravūra ar žonglieriavimas žodžiais, dabar išryškėja kaip poeto pergalė. Nors ir linkęs į intelektualizmą, Blekaitis įveda mūsų poezijon naują vaizdyną, naują ritmiką, naują dvasinę visumą ar, vadinkime tai, "sielos akustiką", pajungtą jo poetinės pagavos ir vizijos dinamikai.

Galbūt išskirtingiausią tos ekspresijos galią pajuntame eilėraštyje "Renesanso portretas". Tai ilgesingas vaizduotės šuolis į Renesanso gadynę — čigoniukės Esmeraldos, pasalų, klastų, vylių net taip pat ir pamišėlio Leonardo polėkių pasaulį. Blekaičio "tapyboje garsais" realybė ir fantazija, emocija ir meniški efektai — visa jungiasi į organišką pynę — Savaimingą viziją.

Svajūniško temperamento žmogui būdingas celės instinktas, namų prieglobsčio ilgesys. Blekaičio kūryboje tie "namai" — drauge ir vaikystės pasaulis, ir romantinė ertmė.

Žodžiu, žilstantis, sidabruojantis poetas neprarado savo jaunatviškos dvasios, ir beveik neaišku, kodėl jo knygos pavadinime styro žodis "ruduo", iššaukiantis mumyse gedulingus rūškano skliauto ir permirkusios žemės vaizdus. Bet neužmirškime, kad būna ir kitoks ruduo — akinamai tyras, pirmųjų šalnų, begalinės erdvės ruduo, kada sulekia dagiliai kelti vestuvių kiečiuose ir varnalėšose.

Greit ateis išmintingas, taurus ruduo
ir skambančią naktį išlaisvins kaip daina —


rašė Blekaitis pirmajame rinkinyje, tarsi pranašaudamas sau tokį sielos išskaidrėjimą. Ir iš tiesų visumoje rinkinys Rudens ritmu skendi tokioje alpioje rimtyje — žmogaus santaikoje su
savim ir pasauliu.

Bet tikrąjį rudens taurumą aptinkame kitur. Tai eilėraščiuose, skirtuose mirusiems draugams — Alg. Mackui ir Radauskui — "Route 66" ir "Cedar Hill hidrangėjos", alsuojančiuose retai aptinkamu emocijos tyrumu. Tą žmogiškąją ydą pažįstame iš Blekaičio publicistikos. Aš bent nepažįstu kito asmens, kuris būtų taip atkakliai, ištvermingai metų metais gynęs nuo užmaršties savo mokytojų bei draugų — Alg. Jaksevičiaus, B. Sruogos, H. Radausko — šviesų atminimą.

Rinkinį tačiau vainikuoja kiti du eilėraščiai — "Užmerktomis akim" ir "Vilniaus veidai sniege" skirti klasės draugams aušrokams — nekaltoms karo aukoms. Juose Blekaičio solidarumas žmogui ir žemei prabyla pasigėrėtinu gyliu ir jėga. Vėl juose grįžtama prie gimtinės smėlio — kalnelių, milžinų kapelių. Tačiau tuos posmus gaubia nebe švelnios nostalgijos, nuo kurios širdyje šilta ir gera, šydas. Tos žemės veidą:* vagotas pralieto kraujo drūžėm. Ir poeto giesmėje šventam Vilniaus miestui skamba rūsčio, širdgėlos ir sielvarto dėl išniekinto idealo ir protesto prieš aklą likimą tonai. Tos raudos-kantatos sudėtinga orkestracija pavergia mus savo humaniškumu, ir apima pagarba bei dėkingumas žmogui, išsakiusiam už mus ir už mūsų kartą tuos jausmus.

Taip, nėra abejonės, kad iš Rudens ritmu puslapių prabyla tremtinio-emigranto balsas. Bet tai taip pat aistringo, mąstančio (ne kokio šalto esteto) žmogaus knyga. Rudens brandumą jaučiame rinkinio įvairybėje bei atvirybėje ir posmuose, kur poetas sutramdyta emocija išsako savo traumatinius pergyvenimus, savo ilgėjimąsi vėjuotos Nemuno padangės. Ir taip pat ten, kur nemažiau originaliais įvaizdžiais jis klausinėjasi, kas yra būtis, kas tas abstraktusis "aš", kas yra siela, moteriškas pradas, mirtis ir Anapus. (Dialogas apie nuojautą).

Kaip kiekvieną kūrėją ir kaip kiekvieną pilką žmogų, Blekaitį kankina visus mus persekiojanti mintis: "Kas liks iš tavęs, keleivi?.." Į tai jis atsako eilėraščiu: "Kas išliks":

Mano meilė išliks.
Mano meilė — sesuo tavo žydinčiai šakai,
žolei ir paukščiui, rudens nuplėštam auksiniam
lapui,
sesuo iš tolo žvelgiančiai žvaigždei,
šypsenai ji sesuo, o užvis labiau — sielvartui.

Mano meilė išliks. Ji išlėks
iš mano akių — kaip kregždė
iš olos viršum Nemuno,
ir nuskris į našlaičių girią,
kur šimtas gegulių kukuoja,
ir skrajos, ir gyvens už mane.


Tai vienas retų atvejų, kai Blekaitis naudojasi liaudies dainų simbolika. Bet tai taip pat posmai, kurie geriausiai išsako Blekaičio poezijos esmę. Kas visumoje yra poezija, jei ne žmogaus išpažinimas beribės meilės gyvenimui, — gal net jo apsinuoginimas negalioje išsakyti tai, kas neišsakoma. O našlaičių giria tai mes visi, visa tauta.

Savo betarpiu poveikiu, vidine šilima, net vienišumo gaida Blekaičio poezija priklauso tai giriai, kur šimtas gegulių rauda atsišaukdamos. Ir aš nemanau, kad galėčiau geriau už autorių išreikšti savo tikėjimą jo knygos rytojum.

JURGIS BLEKAITIS: Rudens ritmu. Eilėraščiai. Dailininkas — Pranas Lapė. Išleido AM & M Publcations. Chicago 1979. 135 p.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai