Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MENO KRITIKŲ PASISAKYMAI APIE TAMOŠAIČIO DAILĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
Viktoras Vizgirda, Aidai, 1971 gruodžio mėn
Antanas Tamošaitis yra pasisavinęs tų dirbinių dekoratyvines formas. Gerai pažindamas ir jų techniką, visad betgi ieško vis naujo, jau pritaikyto jo tapybinių   kompozicijų   poreikiams.
Taip sukauptą medžiagą matome kone kiekvienoje jo drobėje, jaučiame jos artimumą liaudies kūrybai, bet negalime jau nustatyti giminystės ryšių su jokiu dirbiniu, jokia technika. Tamošaitis liaudies meno pažinime ieško įkvėpimo papildyti nuosavas vertybes ir randa fprmą, kuri atitinka jo tapymo būdą ir jo temperamentą.
Bevažinėdamas po Lietuvą ir bestudijuodamas mūsų gražiuosius audinius, skrynias, koplytėles ir kryžius, Tamošaitis menininko-tyrinėtojo akimis pažino ir Lietuvos gamtovaizdį su visomis jo paslaptimis, medžių pavėsiuose paskendusias sodybas, darželių gėles, pievų ir girių nuotaiką. Visa tai atsispindi ir jo kūryboje, kada jis savo pasakų vizijose suveda į darnią visumą peizažo ir ornamentinių puošmenų motyvus.

Henrikas Nagys,  Aidai,  1966  gegužės  mėn.

Tamošaitis pagaliau grįžo j savąją liaudies kūrybą ieškoti joje pirmojo paskato ir šaltinio. Mūsų liaudies nežinomų tapytojų, audėjų ir drožėjų savaimingas pasaulis ir jo naiviai lyriškas perdavimas dailininkui buvo gerai pažįstami. Savo žemės bevardžių menininkų tradicijoje jis įžvelgė įvairias naujas galimybes ir transfigūracijas. Panašiai kaip daugelis šio šimtmečio dailininkų rado įvairių tautų liaudiškose primityviose formose savo kūrybai šaltinių. Tokiu būdu Tamošaičiui savoji liaudies dailė tapo tuo, kuo kitiem buvo gyvoji gamta, egzotiškos šalys arba grynųjų spalvų bei formų neišsenkantys deriniai.

Kazys Bradūnas, Draugas, 1962 rugsėjo 29 Čiulba ulba paukšteliai — Todėl ir A. Tamošaičio šios parodos darbai labiau hipnotizuoja ne tie kryželiniai ir smūtkeliniai, bet tie, iš kurių gelmės prasimuša ne trafaretinis lietuviškasis objektas, o spalva, kompozicija, pasakos ar dainos užuomina bei nuotaika. Sakysim, kai prisimeni A. Tamošaičio visokioje technikoje taip mėgiamą paukščio motyvą, kai praskraidini pro akis tokį įvairų jų margumą, tiesiog kone girdi anos senosios dainos paukštę, kuri, "Kolei tupėjo, Visa žėrėjo, Išlėkdama suskambėjo".

Joan Vaštokas, A. Tamošaičio parodos katalogo įžanga, Torontas, 1976 kovo 13-14.
...Senovės temų naudojimas Tamošaičio kūryboje atveria jo kūrinius daug platesnei kultūrinei bazei ir įjungia juos kontekstan su vykstančiu istorinės tradicijos atgaivinimu. Nes liaudies menas... rodo pastovu pajėgumą ir kultūrinį tęstinumą, o ne išreiškimą trumpalaikių naujovių. Šia kryptim pasuko ir dabartinis dailės menas: naujai patvirtino praeities stilius ir iškėlė liaudies meną į grynojo meno plotmę. Kai daugelis menininkų tik dabar atidengė tas tradicines ir nepraeinamas liaudies amo vertybes, Tamošaitis pradėjo jas vertinti ir laihHa senąją tradicijų per visą savo nueitą menininko kelia. S«ao atžvilgiu Antano Tamošaičio kūriniai įgavo nepamaną vertę ir atsispiria prieš laiko grėsmę.

Mindaugas Nasvytis, A. Tamošaičio parodos katalogo įžanga, Detroitas, 1966 :
... Nėra abejonės, kad A. Tamošaitis savo dailės darbuose yra pasiekęs savito individualaus stiliaus tarp šių dienų kūrėjų. Kaip kūreją A. Tamošaitį būtų galima priskirti prie dvidešimtojo amžiaus dailininkų, kaip Chagallis ar Kandinskis, kurie daug dėmesio kreipia į simbolizmą ir kurių tautinė kilmė atsispindi jų darbuose. Nors savo darbų stiliumi bei kryptimi Antanas Tamošaitis nepriklauso jokiai šio šimtmečio meno srovei, savo dvasia bei kompozicinėmis priemonėmis dailininkas yra įaugęs į šių dienų meno pasaulį, į kurį jis įneša savo ir savo tautos kūrybinę duoklę.

Carl Weiselberger, The Ottawa Citizen, March 17. 196o
Lietuvoje gimęs dailininkas Antanas Tamošaitis Ottawos universitete surengė savo asmeninę parodą: tapybos, akvarelės ir litografijos. Jis yra išvystęs įdomų ir savitą stilių, paremtą senoviniu liaudies menu. Tai ypač matoma paveiksluose "Žvaigždės", "Pjovėjas". "Mano Pasaulis". Taip pat ritminių linijų kūrinyje "Šokantis Žaltys", "Aitvaro išdaigos" ir laisvai stilizuotose akvarelėse "Vizija", "Tolumos" ir kituose abstraktui artimuose darbuose. Liaudies bei primityvusis menas įkvepia daugelį menininkų. Tamošaitis kuria liaudies meno dvasioje paprastai, poetiškai ir savitai su sudėtinga kompozicija — kaip modernus tapytojas ir grafikas.

Kay Kritztoiser, The Globė and Mail, Saturday, Sep-tember 9, 1967.
Antano Tamošaičio tapybos, litografijų, akvarelės rinkinys Hart House dailės galerijoje turi pasisekimą. Darbai stipriai originalūs. Jie visi, ypač tapyba, yra liaudiško pobūdžio, nes dailininkas yra gilinęsis į liaudies meną ir legendas. Jo spalvos neturi nieko bendro su XX-ojo amžiaus aštriomis spalvomis. Aliejiniuose paveiksluose Tamošaitis vartoja rupų paviršių, dažnai tamsokas švelnias spalvas ir per jas detaliai prasiskverbia dygliuotas atspaudas. Užpakaly dyglių matosi jo kaimas, krašto vaizdas ar seni namai.

W.Q. Ketchum, The Ottawa Journal, February 12, 1966.

Įdomios yra Antano Tamošaičio drobės. Šis talentingas dailininkas sujungia folklorą su abstrakcija. Kai kuriuose Tamošaičio darbuose vaizduojami geometriniai raštai ir simbolinės formos. Jo stilius aiškus. Darbai pasižymi giliomis virpančiomis spalvomis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai