Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TOKIO ŽANRO KNYGA — UNIKUMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. Ciplijauskaitė   

ANTANAS AND ANASTASIA TAMOŠAITIS: Lithuanian National Costume. Toronto. Lithuanian Folk Art Institute. 1979. 256 p.
Antanas Tamošaitis kiekvienam tautotyrininkui nuo seniai pažįstamas, kaip senųjų lietuvių tautinių drabužių rinkėjas ir tyrinėtojas, pirmą kartą savo gausius duomenis paskelbęs Sodžiaus meno VII-VIII tome, išleistame 1939 metais. Anastazija Tamošaitienė nuo pat jaunystės prie drabužių artinosi iš kiek kitos — audėjos — perspektyvos. Sujungus dviejų menininkų-tyrinėtojų viso gyvenimo patyrimą, susidarė ši pernai anglų kalba išleista knyga, tikras unikumas tokio žanro literatūroje. Ji lygintina tik su 1974 Vilniuje pasirodžiusia panašios apimties Stasės Bernotienės Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab. — XX a. pr.: tokio pat formato, 278 p., taip pat su gausiomis spalvotomis iliustracijomis. Tamošaičių užmojis —užgriebti laikotarpį nuo XVII šimtmečio iki šių dienų. Abiejose knygose "daugiausia nagrinėjami išeiginiai drabužiai, kurie buvo siuvami iš geresnės medžiagos, labiau saugomi. Todėl neatsitiktinai daugiau jų išliko" (B, IV). Kaip ir Tamošaičiai, Bernotienė pabrėžia, kad "drabužius valstietės verpė ir audė namuose pačios" (IV), tačiau jos duotose pavyzdžiuose nereta matyti sudėtinių drabužių dalių, pasiūtų ir iš pirktinių medžiagų.

Knygų sudarymo principas gana skirtingas: Tamošaičiai deda pavyzdžius tik namuose austų drabužių, remdamiesi atrankos ir autentiškumo principu. Bernotienė pristato viską, kas surinkta, nežiūrint, ar tai autentiška. Tai itin pastebima duotuose liemenėlių (net visai kitokio sukirpimo, aksominių, brokatinių, kaspinėliais apvedžiotų), kepurėlių, visai į mūsų tautinius drabužius nepanašių skarų ir skarelių pavyzdžiuose. Kai kuriuose iš jos eksponatų aiškiai pastebima įtaka — tačiau lieka faktu, kad tie drabužiai nešioti Lietuvoje. Tuo pačiu jos pateikti pavyzdžiai įgalina ir aiškiai skirti "užsikrėtimą svetimomis madomis" pagal tai, iš kur jos ėjo, daugiausia užakcentuojant Klaipėdos kraštą ir Vilniją. Čia pasirodo ir kitas pagrindinis skirtumas: savo iliustracijoms Bernotienė galėjo pasinaudoti Istorijos-etnografijos muziejaus lobynu, sukaupusiu daugiau kaip 3,900 eksponatų. Tamošaičiai turėjo tenkintis labiau ribotais resursais. Kaip nurodo V. Maciūnas jų knygos aptarime Drauge (Nr. 81 ir 85, 1980.IV.5 ir 12), naujasis veikalas stipriai remiasi 1939 m. Sodžiaus meno leidiniu, išskyrus eilę naujų iliustracijų. Eksponatams papildyti vartojami kiekvienai sričiai specialiai paruošti spalvoti piešiniai. Be to, knygoje randama nemažai jau Kanadoje-Amerikoje austų, "atkurtų" drabužių, pasiremiant sunešiotų sudėtinių dalių pavyzdžiais (tas metodas vartotas jau ir ruošiant Sodžiaus meną, bet šioje knygoje nauji eksponatai kur kas gausesni). Bernotienė griežtai apsiriboja istoriniais, muziejiniais eksponatais. Tad nesi-stebėtina, kad tokiu būdu pas Tamošaičius susidaro daug puošnesnis bendras vaizdas, gražesni spalvų deriniai: Kanadoje sukurti tautiniai drabužiai vargu ar begalėtų būti apibrėžiami kaip "liaudies" ar "valstiečių moterų" nešiojami. Bernotienė gal daugiau rodo tikrovę, Tamošaičiai — idealą. Lyginant abi knygas, akivaizdžiai pasirodo "gryninimo" (jį Maciūnas gretina su kalbos gryninimu šio šimtmečio pradžioje) procesas ir juo pasiekti rezultatai. Būtų galima kalbėti ir apie stilizaciją, kur vartojami panašūs principai, kaip liaudies dainų harmonizacijoje. Jei Bernotienės atvaizduotos moterys sunkiai begalėtų pretenduoti į eleganciją ar atitinkamumą šių dienų skoniui, Tamošaičių mokyklos austieji drabužiai išlaiko senuosius bruožus,   neatsisakydami   lengvumo   ir grakštumo. Iš tiesų, viena knyga idealiai papildo kitą.

Visai naujas aspektas Tamošaičių leidinyje — vyrų tautiniai drabužiai, o pačiame gale — lėlės. Tai pirmasis bandymas įjungti vyriškus drabužius. Kaip galima buvo tikėtis, šioje dalyje pavyzdžių mažiau, ir didesnė jų dalis iš vėlyvesnio laikotarpio. Tačiau jų užtenka sukurti bendram vaizdui ir parodyti, jog ir vyrai turėjo savitą aprangą.

Skiriasi abi knygos ir Lietuvos padalinimu į etnografines sritis. Sodžiaus mene Tamošaitis buvo nustatęs septynias: zanavykai, kapsai, dzūkai, žemaičiai, aukštaičiai, Klaipėdos kraštas, Vilniaus kraštas. Paskutinės dvi šiame leidinyje perkrikštijamos: Mažoji Lietuva, Vilnija. Kaip nurodo Maciūnas, jau 1964 m. Lietuvių etnografiniai bruožai ginčija tokio padalinio tikslumą, eliminuojant Vilniaus kraštą. Bernotienė laikosi to paties principo: jos drabužiai suskirstyti į šešias sritis.

Nevienoda ir knygų sudėtis: Bernotienė apsiriboja 21 p. sintetiniu, bet išsamiu ir tiksliu, net labiau technišku kiekvienos srities drabužių apibūdinimu, sekančius 225 p. skirdama imtinai iliustracijoms. Tamošaičių tekstas eina perdėm, išmargintas pavyzdžiais, kurių pas juos sukaupta 561 (pas Bernotienę 471, neskaitant brėžinių). Abi knygos išsamios ir aptaria net ir pačias smulkiausias drabužių dalis. Gaila, kad ne prie visų iliustracijų tiksliai nurodoma, iš kur jos imtos (T 5,6,7), ir kad kai kur įsivėlė klaidos (9, spalv. 12, 5-7). Tamošaičiai prijungia ir išsamią bibliografiją, kurioje betgi nepažymėta M. Glemžaitės Lietuvių tautiniai drabužiai (1955), nurodyti pas Bernotienę, nei čia palyginimui tarnaujantis tikrai svarbus Bernotienės leidinys.

Abiejose knygose eksponatai įvairūs. Pas Bernotienę patraukia akį Tamošaičių knygoje visai nepasiro-dančios Lazdijų ir Prienų rajonų šilkvilnės prijuostės, siuvinėtos įvairiaspalviais siūlais (pasak jos, pačios vėlyviausius) ir dzūkiškos medvilninės prijuostės, užbaigtos ilgais raštuotais (paukščiai, tulpės) mezginiais. Parodoma pas ją ir daug kiau-riaraščiu siuvinėtų, prie marškinių neprisiūtų baltų apykaklių. Gausesni ir įvairesni tokiu pat būdu siuvinėtų marškinių rankovių ir perpečių pavyzdžiai. Įdomūs šiaurės vidurio Aukštaitijos marškinių pavyzdžiai, kur rinktiniai raštai įaudžiami per visą rankovės ilgį. Iš jos pateiktų pavyzdžių atrodytų, kad Klaipėdos krašte daugiausia nešioti spalvotai kryžiuku siuvinėti marškiniai.

Bernotienė trumpai aptaria drabužių raidą savo apibrėžto laikotarpio ribose. Tamošaičiai užsimena ir apie ankstyvesnius amžius, nurodydami literatūrinius šaltinius (Bernotienė suumini "konkretesnius": XV-XVIII a. dvarų inventorius, žodynus) ir, prireikus, panaudodami iliustracijas iš kitų leidinių. (Draugo žinutėje 1980.1.26 nurodoma kaip paklaida "rodyti nupieštą Mažosios Lietuvos ūkininką, apsirengusį žieminiais rūbais, o šalia jo rogėsna įkinkytą arklį, pakinktus vaizduojant su Rytų Aukštaičiams ir Vidurio Lietuvai būdingu lanku". Kritikuoti šiuo atveju turbūt reikėtų ne piešinį (nes jei jis iš XIX a., jis yra istorinis), o tai, kad nenurodyti pilni duomenys (vieta, metai) apie leidinį, iš kurio jis paimtas. Bernotienės įvadas skiriamas lietuviams, esminiai pažįstan-tiems tuos drabužius. Tamošaičių užmojis didesnis: atkelti angliškai kalbančiam užsieniečiui vartus į jam visai nematytą pasaulį. To siekdami, jie metodiškai jį įveda į studijuojamą medžiagą, nurodydami metodologiją ir pagrindinius kompozicinius elementus, pradedant siūlais, jų ir staklių paruošimu, drabužių pasiuvimu, jų papuošimu ir t.t. Iš karto duodami bendri pavyzdžiai kiekvienai drabužių daliai (kai kurie atro-atrodo, kad ne visos dalys yra visa to paties "amžiaus", pvz. 63). Gausiausia jų surinkta iš XIX a. Kadangi knyga skiriama Lietuvos nepažįstantiems, įvadiniame puslapyje pateikiamas XIV-XV a. Lietuvos žemėlapis, kuris susilaukė kritikos pirmojoje Drauge pasirodžiusioje žinutėje apie knygą. (Ten prikišama, kad vietovardžiai rašomi ne lietuviška forma. Tai nebūtų nusikaltimas, jei įdėtasis žemėlapis būtų tikrai istorinis, nurodant, iš kurio leidinio jis paimtas.) Vėliau, prieš pradedant kiekvienos  srities  aptarimą,  kartojamas kitas, jau su lietuviškais vietovardžiais, kur aiškiai sužymėtos sritys. (Ir jam galima prikišti, kad nepažymėta, kada jis pagamintas.) Bendrojoje įvadinėje dalyje smulkiai apibūdinamas kiekvienos drabužių sudėtinės dalies vartojimas ir jai naudojamos medžiagos audimo būdas.

Po 60 p. bendro įvado pradedama studijuoti kiekvienos srities variantus atskirai. Trumpai — ne tik etnografiškai, bet ir geografiškai — apibūdinama kiekviena sritis. Pradedant Aukštaitija, smulkiai aprašomi įvairūs nuometo rišimo būdai, paskui nuosekliai apibūdinamos visos kitos drabužių dalys su savo aukštaitiškomis ypatybėmis. Iliustracijoms panaudojami ir jau tremtyje gaminti pavyzdžiai, tuo patvirtinant tradicijų išlaikymą. (Pastebėtina, kad pereito, o ypač XVIII a. pavyzdžiai rodo, jog anuo laiku prijuostės retai tebūdavo užbaigiamos kuteliais; tas pats įspūdis gaunamas, peržvelgiant Bernotienės pateiktus pavyzdžius.) Vilnijai skirtuose puslapiuose akį patraukia skirtingi galvaraiščiai, kuriuose sujungiami keli darbo būdai: audimas, siuvinėjimas, mezginiai. Tarp kapsų parodoma ir piršlio apranga su jo ypatinga kepure. Zanavykijoje pamatome šiandien turbūt nebevartojamų iš mažų stiklelių suvarstytų ir supintų karolių. Itin skirtingi kiekvienos srities delmo-nai.

Knyga baigiama pastabomis apie šių dienų tautinius drabužius, iškeliant tradicijų tęstinumo problematiką. Siūloma sekti skandinavų pavyzdžiu, sukuriant modernią tekstilę, keramiką, papuošalus, atsiremiančius į etniškus pradus. Čia visai nesilei-džiama į pačių Tamošaičių ir jų mokinių priimtų principų bei metodų gvildenimą, — o tai būtų buvę labai įdomu.
Labai naudingas gale pridedamas žodynas, apimantis visus techniškus išsireiškimus bei drabužių dalių pavadinimus abiem kalbom, su paaiškinimais. Orientaciją palengvina ir visų vardų rodyklė.

Knyga paruošta labai kruopščiai, su tiksliomis techniškomis bei istorinėmis žiniomis. Nuotraukos-iliustracijos ryškios ir įvairios. Ver
timas j anglų kalbą, prie kurio bendradarbiavo net aštuonios moterys, sklandus ir taiklus. Kad tokį veikalą buvo sugebėta suredaguoti tremtyje, atrodo beveik stebuklu. Tik Anastaziją ir Antaną Tamošaičius ir jų energiją bei visišką atsidavimą lietuvybei pažįstantieji gali tuo nesistebėti. Tai knyga, kuri būtų itin tinkama dovana priaugančioms jaunamartėms: skatinti pažinti ir puoselėti senąsias tradicijas, neatsisakant žengti pirmyn su gyvenimu.
B. Ciplijauskaitė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai