Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BANDYMAI ĮSTEIGTI GELEŽINI FONDĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Gailiušis   

Antanas Gailiušis, uolus JAV LB veikėjas ir vienas iš Geležinio Fondo iniciatorių

Lietuvių Fondui pasiekus dviejų milijonų dolerių pagrindinį kapitalą, t.y. dvigubai daugiau, negu buvo užsibrėžta, yra gera proga prisiminti Geležinį Fondą , kuris nors ir nebuvo įsteigtas, bet padėjo išpopuliarinti fondo idėją, kėlė visuomenės dėmesį fondui, skatino atsirasti naujiems sumanymams ir ryžtis juos įgyvendinti. Geležinis Fondas buvo didelis JAV Lietuvių Bendruomenės užmojis, daug prie jo dirbta, paruošti keli fondo organizacijos projektai, surinkta įvairios fondus liečiančios medžiagos.

Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, dauguma lietuvių tremtinių įsikūrė JAV, kur išaugo nauja plati kultūrinė, politinė veikla, kuriai reikėjo ne tik žmonių, bet ir pinigų. Pavienių asmenų ir organizacijų sudedamų aukų tiems reikalams neužteko, reikėjo ieškoti naujų pajamų šaltinių. Beieškant atkreiptas dėmesys į JAV visuomenines ir švietimo organizacijas, kurios telkia lėšas, organizuodamos milijoninius fondus ir kurių pagrindinis kapitalas neliečiamas — tik gaunamas pelnas naudojamas užsibrėžtiems tikslams siekti. Pirmasis lietuviško milijoninio fondo mintį Drauge iškėlęs 1951 m. rugsėjo mėnesį buvo P. Ličiais. 1954 m. fondo reikalą kėlė ir St. Gaba-liauskas pirmame kultūros kongrese, bet fondo organizatorių vis neatsirado, reikėjo laukti dar iki 1959 metų.
JAV LB tenka garbė, kad ji pirmoji ėmėsi konkrečių darbų milijoniniam fondui įsteigti.

JAV LB uždaviniai dideli, bet lėšos tiems uždaviniam įgyvendinti
-------------
* Pokalbiuose, kurie ir spaudoje buvo skelbti, anksčiau tai yra kėlę J. Balčiūnas ir C. Chaladin. — Red.

mažos. Reikalas buvo opus. Praėjus dešimtmečiui nuo tremtinių atvykimo iš Europos, fondo steigimas buvo jau pribrendęs reikalas. Naujai atvykusieji į šį kraštą turėjo darbus, pinigų, namus, automobilius ir kitokio turto. Organizavimas milijoninio fondo nieko nebegąsdino ir nebeatrodė pretenzinga fantazija. Lėšų klausimą dažnai svarstė LB centro valdyba. Kilo jis ir LB Tarybos sesijose. 1959 m. liepos 4-5 d. Detroite įvyko JAV LB apylinkių ir apygardų atstovų bei centrinių organų visuotinis suvažiavimas, kuris priėmė lėšų reikalu kelias rezoliucijas. Viena jų įpareigojo centro valdybą iki 1959 lapkričio 1 sudaryti JAV LB Ekonominę tarybą, kuri turėjo išstudijuoti padėtį ir iki 1959 pabaigos paruošti įgyvendinamus planus LB papildomoms (šalia solidarumo įnašų) pajamoms organizuoti. Vykdydama šį nutarimą, centro valdyba laiku sudarė Ekonominę tarybą savo rezidencijos mieste — Clevelan-de. Pasiskirsčius pareigom, Ekonominės tarybos sąstatas buvo šitoks: pirm. — teisininkas Stasys Lazdi-nis, vicepirm. — teisininkas Antanas Gailiušis ir sąskaitybos specialistai: Jonas Kazlauskas, Andrius Mackevičius ir Pr. Joga, kuris, gyvendamas kitame mieste, Ekonominės tarybos darbuose mažai dalyvavo. Organizuojant Ekonominę tarybą, LB centro valdyboje jau buvo kilęs milijoninio fondo sumanymas, kurio iniciatorius inž. dr. Algirdas Nasvytis ir vardą jam davė LB Geležinio Fondo. Inž. dr. A. Nasvytis taip pat buvo ryšininkas tarp centro valdybos Ekonominės tarybos.

Pradėjus Ekonominei tarybai veikti, centro valdyba pavedė jai pirmiausia svarstyti Geležinio Fondo klausimą — paruošti jo statuto projektą ir pateikti jį centro valdybai tvirtinti. Po to turėjo gimti ir pats fondas. Ekonominė taryba uoliai ėmėsi darbo, dažnai posėdžiavo, ieškojo būdų, kaip sutelkti didesnį kapitalą, rūpinos, kas fondą administruos, atliks investavimus ir t.t. Paruoštų projektų svarstymas užtruko ilgiau, negu Detroito suvažiavimas nustatė. Net ir 1960 metų pabaigoje visiems priimtinų projektų dar nebuvo. Ekonominėje taryboje atsirado dvi skirtingos nuomonės, kurias buvo neįmanoma suderinti, ir dėl to ji pavesto darbo nespėjo laiku užbaigti.
Be fondo klausimo, Ekonominė taryba svarstė ir kitus ekonominius reikalus. Tarp jų ypač paminėtina — kaip sudominti lietuvius pelninges-niais ir lengvesniais darbais, pvz., verslais. Šie planai buvo antraeiliai, atidedami vėlesniam laikui, kai bus baigtas fondo klausimas.

Organizacijai visada sunkiau ką nors naujo įgyvendinti negu privatiems asmenims — atsiranda įvairių nuomonių dėl paties sumanymo ir dėl organizacinės tvarkos. Prasideda ilgi svarstymai, derinimas skirtingų nuomonių, ieškojimas visus patenkinančios formulės. Pasitaiko, kad nauji sumanymai tokių diskusijų būna ne tik užvilkinami, bet kartais ir visai sužlugdomi. Pagrindinis klausimas, dėl kurio nesisekė susitarti, buvo: kas valdys fondą? LB, aukotojai ar bankas? Kitais klausimais nesunkiai buvo randamas abi puses patenkinąs sprendimas. Įsteigtas fondas, kuriam ne visi pritarė, neturėtų pasisekimo. Pralaimėjusi grupė galėtų jį ignoruoti arba veikti prieš jį. Taigi susitarimas buvo būtinas.

Pirmoji grupė siūlė surinktą kapitalą palikti aukotojams ir LB valdyti, t.y. jų išrinkta vadovybė būtų vyriausias fondo šeimininkas, kuris rūpintųsi jo administravimu, kapitalų investavimais ir visais kitais reikalais. Fondo pelnas eitų LB veiklai stiprinti. Dalį vadovybės narių skirtų iš LB aukotojų tarpo, kita dalis būtų aukotojų renkama. Pelną skirstytų LB centro valdyba.

Antroji grupė siūlė Geležinio Fondo pagrindinį kapitalą pavesti valdyti patikėtiniui — bankui, įsteigiant amžiną, arba ilgalaikį trustą. Kapitalą valdytų, tvarkytų ir investuotų patikėtinis bankas, o LB ir aukotojai administravime nedalyvautų. Šios nuomonės šalininkams savos fondo vadovybės visiškai nereikėjo, nes fondą valdytų bankas, kuriame būtų įsteigtas trustas. Net LB bei aukotojų kontrolės komisija būtų nereikalinga — ji negalėtų banko darbo kontroliuoti. Suaukoti pinigai eitų į trustą. LB gautų pelną, kurį bankas uždirbtų, žinoma, atskaičius mokestį (komisą) bankui. Pelną skirstytų irgi LB centro valdyba. Dėl galutinio fondo likimo abi nuomonės sutarė — perduoti visą kapitalą atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvai. Taip pat sutarė, kad fondas ar trustas turėtų LB vardą.

Pirmajai nuomonei Ekonominėje taryboje atstovavo S. Lazdinis ir A. Gailiušis, o antrajai — dr. A. Nasvytis ir A. Mackevičius. J. Kazlauskas laikėsi neutraliai, nuo balsavimo dažnai susilaikydamas. Tokiu būdu, nė viena nuomonė neturėjo daugumos. Centro valdyba tada rezidavo Clevelande. Jai pirmininkavo St. Barzdukas. Abi nuomonės buvo pateiktos centro valdybai, nušviesta susidariusi Ekonominėje taryboje padėtis, tačiau ir centro valdyba tuo metu lemiančio sprendimo nepadarė.

Pirmajai nuomonei buvo užmetama, kad aukotojams tvarkant fondą, jie jausis savininkais ir tvarkysis, kaip jiems patinka. Be to, aukotojų vadovybė nesugebėtų saugiai investuoti kapitalo ir galėtų padaryti nuostolių. Atrodo, kad šių priekaištų šalininkai bijojo, kad fondas nepakliūtų į kitų organizacijų rankas arba pelno dalis nenueitų ne LB reikalams.

Antrajai nuomonei buvo užmetama, kad kapitalas atiduodamas valdyti ne savai įstaigai, kuri nebus suinteresuota uždirbti svetimiems didesnius pelnus. Greičiausiai kapitalą laikys kaip indėlį ir mokės tik procentus. Kas atsitiktų su fondu, jei bankas bankrutuotų arba turėtų didelių nuostolių? Fondas galėtų visai žlugti. Aukotojai, neturėdami balso tvarkant fondą, mažiau aukotų.

Abiem nuomonėm priekaištai buvo rimti, bet dėl to nuo fondo negi atsisakysi — reikėjo vieną pasirinkti: pasitikėti banku arba aukotojais, jų gera valia ir mūsų kultūrinių reikalų supratimu. Bet ekonominei tarybai galutinio sprendimo tuo reikalu nebeteko daryti.
Beieškant Geležinio Fondo visiems priimtinų organizacinių pagrindų, viešumon iškilo privačių asmenų iniciatyva milijoniniam Lietuvių Fondui steigti. 1960 gruodžio 8 dr. Antanas Razma Drauge paskelbė straipsnį "Milijono dolerių fondas lietuviškiems reikalams ir fondo parlamentas". Dr. A. Razmos iniciatyva, remiama kitų (dr. K. Ambrazaičio, dr. G. Baluko, dr. J. Valaičio ir t.t), susilaukė visuomenės dėmesio. Šio fondo pradininkų tarpe nekilo ginčų dėl organizacinių pagrindų. Lietuvių Fondo iniciatorių sutarimas, energija ir propaganda kėlė lietuvių entuziazmą. Be to, fondo iniciatoriai finansiškai buvo pajėgūs asmenys — sumanymą parėmė stambiu pažadu: fondui įsisteigus, tuoj įnešti 50,000 dol. Šis pažadas darė įspūdį, jų siūlomas fondas greit pradėjo garsėti, ir Geležinis Fondas atsidūrė antroje vietoje.

Taip atsirado du iniciatoriai, siekią to paties tikslo — LB ir privačių asmenų grupė. Dviejų fondų JAV lietuviams nereikėjo, ir tarp jų užsimezgė pokalbis vienam fondui steigti. Pokalbiuose LB atstovavo pirm. St. Barzdukas ir inž. dr. A. Nasvytis — abu LB centro valdybos nariai. Abi šalys matė naudą iš pokalbių: privačių asmenų grupė buvo reikalinga bendrinės organizacijos paramos bei autoriteto, o LB — privačios iniciatyvos gerų pusių — greito sprendimo, stiprios akcijos ir ilgų diskusijų išvengimo. Lietuvių Fondo iniciatoriai suprato, kad jis be ryšių su bendrine organizacija būtų tik turtingų žmonių privatus labdaros klubas, kuris sunkiai sudomintų visuomenę aukoti tokiam privačiam klubui, nors ir vadinamam fondu. Ryšiai su LB teiktų jam viešos visų lietuvių organizacijos pobūdį ir keltų pasitikėjimą.

LB centro valdyba, prašoma Lietuvių Fondo iniciatorių pateikti pasiūlymus bendram fondui steigti, paruošė Geležinio Fondo statutą, pagal kurį steigiamas trustas. Ten pasakyta: "...Kapitalas saugoti ir investuoti pavedamas patikėtiniams, kurie visam amžiui arba iki jų atsistatydinimo renkami LB Tarybos iš LB centro valdybos pasiūlytų kandidatų". Kandidatai turėjo būti lietuviai, ne jaunesni 35 metų amžiaus. Kapitalo pelną skirstytų LB centro valdyba arba jos sudarytas organas. Tokiu būdu, fondas būtų LB padalinys. Toks LB nutarimas derybas užvilkino beveik metus, nes Lietuvių Fondo iniciatoriai buvo tik iš aukotojų sudarytos vadovybės šalininkai ir kietai to laikėsi. Tai reiškė, kad visas fondo operacijas — kapitalo telkimą, jo investavimus ir pelno skirstymą darytų patys aukotojai per savo išrinktus atstovus, arba valdybą. Pagal juos fondas turėjo būti savarankiška ir LB nepriklausanti organizacija. Pradžioje pokalbių jie buvo sutikę jungtis su Geležiniu Fondu, duodami LB 49%, o sau pasilikdami 51% administravimo teisių. Organizuojant fondą akcinės bendrovės pagrindais, šis siūlymas atpuolė — LB negalėjo jokio kapitalo įnešti ir buvo nepageidaujama, kad vieną fondą tvarkytų du šeimininkai. Šalių skirtumai diskutuoti pasitarimuose ir spaudoje, kur buvo išryškinta nepriklausomo ir aukotojų tvarkomo fondo pirmenybės, o trusto nepatogumai bei pavojai (Dirva, 1961.V.15).

Po ilgų diskusijų bei susirašinėjimų pagaliau LB atsisakė turėti savo Geležinį Fondą ir sutiko su Lietuvių Fondo iniciatorių siūlymais. LB pakeitus savo nusistatymą, šalys greit susitarė — būtent fondą tvarko ir investavimus atlieka patys aukotojai per jų rinktą vadovybę, o LB pasitenkino gavusi teisę tvirtinti fondo statutą, jo pakeitimus ir dalyvauti pelno skirstymo komisijoje trim atstovais; kitus tris skiria Lietuvių Fondo vadovybė. LB teisė nesutikti su statuto pakeitimais, kuriuos daro Lietuvių Fondo taryba, nėra absoliutus, bet tik reliatyvus "veto". Jei LB netvirtina statuto pakeitimo, Lietuvių Fondo taryba gali sutikti su LB nutarimu arba svarstyti pakeitimą antrą kartą. O jei priima jį trijų ketvirtadalių balsų dauguma, pakeitimas tuoj įsigalioja. Nors teisė nesutikti su pakeitimu yra reliatyvi, bet sudaryti 3/4 balsų daugumą nelengva — reikia ypatingų sąlygų, kurios retai atsiranda. Jei tokios atsirastų, tai ir LB atsargiai naudotų savo "veto" netvirtinti pakeitimo. Ši LB teisė ir jos dalyvavimas skirstant pelną yra garantijos, kad Lietuvių Fondo vadovybė neiškryps iš lietuviško kelio ir kad lietuvių visuomenės sudėtas kapitalas tarnaus tik lietuvių tautos reikalams; jo pel-

Lietuvių Fondo tarybos ir valdybos nariai, sukaupę dviejų milijonų kapitalą, 1980.IX.25 posėdyje. Iš kairės sėdi: t-bos sekr. dr. Jonas Račkauskas, t-bos pirm. dr. Antanas Razma, t-bos narė (Clevelando įgaliotinė) Milda Lenkauskienė, v-bos pirm. dr. Gediminas Balukas, v-bos ir t-bos renginių vadovė Marija Remienė, t-bos pelno skirstymo kom. narys inž. Vytautas Kamantas, t-bos narys (Detroito įgaliotinis) inž. Vytautas Kutkus. Stovi iš kairės: t-bos invest. kom. nariai dr. Ferdinandas Kaunas ir inž. Viktoras Naudžius, v-bos kontrolierius Petras Želvys, t-bos pelno skirstymo kom. pirm. dr. Kazys Ambrozaitis, t-bos invest. kom. narys Povilas Kilius, v-bos informacijos vedėjas Antanas Juodvalkis, t-bos invest. kom. narys Jonas Vaznelis, t-bos narys dr. Vytautas Tauras, invest. kom. pirm. Povilas Sodeika, v-bos sekr. Kazys Barzdukas, ūkio reikalų ved. Pranas Mažrimas, t-bos ir v-bos invest. kom. narys Stasys Baras ir teisinis patarėjas adv. Povilas Žumbakis. Trūksta t-bos narės Dainos Kojelytės, t-bos pelno skirstymo kom. nario dr. Jono Valaičio, t-bos ir v-bos nario dr. Mindaugo Vyganto, v-bos sekr. Kleopo Girvilo, v-bos vicepirm. Jono Kučėno, v-bos vicepirm. ir sekr. anglų kalba Sauliaus Kuprio. Nuotr. P. Malėtos

nas gi visada eis lietuvių kultūrai remti. Tokiu būdu LB fonde yra kaip pačios visuomenės priežiūros organas. Tai stiprina fondo padėtį visuomenėje, o LB įgalina turėti įtakos lietuvių kultūriniame gyvenime. Apjungdama visus lietuvius ir būdama jų reprezentante, ji gerai tinka toms pareigoms.

Šalių susitarimas 1961 rugsėjo 2-3 LB tarybos sesijoje New Yorke buvo patvirtintas, o 1962 kovo 14 Lietuvių Fondas buvo inkorporuotas Illinois valstybėje. Ši data yra Lietuvių Fondo gimimo diena.

LB, atsisakydama savo fondo, už tai iš Lietuvių Fondo jokios finansinės naudos negavo. Tikėdama fondo naudingumu ir norėdama ne skaldyti, bet dirbti visiems darniai, sutiko būti stebėtoja — ne fondo organizatore. Tokiu būdu, abiem šalims rodant gerą valią, milijoninis fondas tapo realybe.

Po šalių susitarimo Geležinis Fondas buvo užmirštas. Netenka abejoti, kad ir jis būtų vertingas veiksnys JAV lietuvių gyvenime ir šiandien turėtų nemažą kapitalą. Ekonominė taryba naujų darbų iš LB centro valdybos nebesulaukė — jos darbas sustojo, o sekančios centro valdybos Ekonominės tarybos nebe-atgaivino.

Tarp Geležinio Fondo ir Lietuvių Fondo paminėtini šie skirtumai: 1. Geležinis Fondas finansuotų visokią LB veiklą. Kultūra, švietimas, mokslas yra LB veiklos sritys ir jos nebūtų buvusios užmirštos. 2. Geležinis Fondas vargu būtų buvęs atleistas nuo mokesčių. Ryšys su LB, kurios veiklos laukas yra daugiau negu tik labdarybė, nuo mokesčių atleidimą būtų padaręs neįmanomu. Bet norint gauti stambesnių aukų, atleidimas nuo mokesčių yra būtinas. Lietuvių Fondas, būdamas tik šalpos organizacija, nuo mokesčių yra atleistas. 3. Lietuvių Fondas yra nepriklausomas, bendras visų lietuvių. Geležinis Fondas būtų priklausomas — jis bendras būtų taip, kaip yra bendra pati LB. 4. Geležinis Fondas finansuotų visą LB veiklą, o Lietuvių Fondas negali LB finansuoti. Lietuvių Fondo finansinė nauda LB yra netiesioginė — tik tokia, kad žymiai palengvina jai švietimo ir kultūrinių darbų naštą.

Dr. J. Valaitis, vienas iš Lietuvių Fondo organizatorių, 1974 gruodžio 11 Drauge tvirtina: "L. F-ui pavojingiausiu ir tamsiausiu periodu laikau jo kūrimosi pradžioje daromas pastangas padaryti L F-dą Lietuvių Bendruomenės G Fondu". Su šiuo tvirtinimu reikia sutikti. Dr. A. Nasvytis, o su juo ir LB centro valdyba, kietai laikėsi Geležinio Fondo ir jo trusto. Tai suprantama prisimenant, kad buvo kovojama dėl fondo pelno LB naudai ir dėl pasitikėjimo aukotojais. Šie ginčai užvilkino fondo įsteigimą beveik dvejus metus — nuo 1959 rudens iki 1961 rudens (metus Ekonominėje taryboje ir apie metus iki šalių susitarimo). Tai pavyzdys, kaip grupių skirtingos nuomonės trukdo visuomeninį darbą. Be to, jei Geležinis Fondas nebūtų įstrigęs ginčuose — kas jį valdys — jis būtų pradėjęs veikti, tai Lietuvių Fondo iniciatoriai, be abejo, būtų buvę pasitikti su pasipriešinimu, apšaukti skaldytojais ir visuomeninio darbo ardytojais. Abiem šalims užsispyrus, šiandien turėtume du mažai efektingus fondus.

Lietuvių Fondas nėra LB pastangų suorganizuoti Geležinį Fondą tąsa, o visai nauja, savarankiška iniciatyva, prie kurios vėliau pati LB prisijungė. Tas prisijungimas pakėlė Lietuvių Fondo autoritetą ir buvo parama, telkiant milijoną dolerių. Visiems remiant Lietuvių Fondo pastangas, dvigubai buvo pasiektas tikslas — du milijonai dolerių. Tokiu būdu kilniai Geležinio Fondo idėjai nebuvo lemta sunykti. Iš jos išaugo naujas veiksnys — Lietuvių Fondas, kurio organizacinė forma yra artima pirmajai Ekonominės tarybos nuomonei — jį tvarko patys aukotojai per savo rinktą vadovybę. Toks fondas sulaukė daugiau aukotojų, nes jie jautėsi savo aukos tvarkytojais.
Fondo reikšmė milžiniška, jo pelnas gaivina ir gaivins mūsų kultūrinius užmojus bei švietimą, kad lietuvybė šiame krašte visada būtų gyva.
Antanas Gailiušis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai