Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRANCO KAFKOS ILGA KELIONĖ Į LIETUVĄ PDF Spausdinti El. paštas
I
Vienoje Kafkos novelėje žmogus praleidžia beveik visą savo gyvenimą prie miesto vartų, laukdamas kol juos jam atvers. Patsai autorius turėjo laukti 41-erius metus, kol jam atsivėrė "tarybinės" lietuvių literatūros durys. Pagaliau, pasirodžius romano Procesas ("Vaga", Vilnius, 1981, 264 p.) vertimui, Kafka visu ūgiu įžengė į lietuvių raštiją.

Proceso išleidimas lietuvių kalba — neeilinis literatūrinis įvykis — juo sustiprinami saitai su moderniosios literatūros klasikais, susigrąžinamas ilgą laiką užtvertas, ypatingas tarptautinės kultūrinės teritorijos sklypelis. Bet Kafkos sugrįžimo implikacijos, ypač visos Rytų Europos kontekste, driekiasi anapus literatūros ribų. Kodėl Kafka taip ilgai turėjo laukti už durų? Kodėl su šiuo mirusiu rašytoju jau tiek metų grumiasi marksizmo - leninizmo aparatas? Ir kodėl šis "Trojos arkliu" vadintas autorius pagaliau gavo vizą į Lietuvą? Atsakymai į šiuos klausimus nušviestų erdvų Rytų Europos literatūros ir politikos plotą.

II
Dėmesio vertos apie Proceso vertimą pasirodžiusios recenzijos Lietuvos spaudoje. Silvestras Gaižiūnas Pergalėje (1982, Nr. 3) ir Juozas Laurušas Literatūroje ir Mene (1982.11.18) apie Kafką rašo rimtai, su derama pagarba autoriui, be sovietinės Kafkos kritikai būdingo ideologinio pamokslavimo (išskyrus porą išimčių Laurušo straipsnyje).

Gaižiūnas Kafkos romaną susieja su Gralio legenda ("Kafkiško Gralio Paslaptis") ir su egzistencialistine filosofija. "Ore pakibusių klausimų kaskada" recenzentui primena "egzistencialistinį pasaulio suvokimą". Jis prisimena Dostojevskio romaną Nusikaltimas ir bausmė, "provokuojančius Porfirijaus ir Raskolnikovo dialogus", šalia kurių Kafkos pasaulis pasidaro "dar racionalesnis. Provokuojančios jėgos čia yra ne tokios akivaizdžios".

Gaižiūnas cituoja ir Kafkos draugą bei vieną žymiausių jo interpretatorių Max Brod'ą, kuris Proceso protagonisto Jozefo K. kaltę sieja su "nutolimu nuo tikrosios, visa apimančios meilės — su žmogiškuoju jo susvetimėjimu, netgi žiaurumu". Šiai interpretacijai atramos galima rasti savo paties "susvetimėjimą" stebinčio ir jį apgailestaujančio autoriaus laiškuose. Sekantis žingsnis čia būtų klausti, kiek Proceso Jozefas K. yra pats Kafka.

(Beje, Max Brod Kafkos kūrybą interpretuoja religinėje šviesoje — "Dievo tylos" ženkle).

Kitą įdomią "kafkišką" temą Gaižiūnas užmena, paminėdamas švento Gralio legendą, Proceso veikėjo Titorelio asocijacijas su Gralio Titoreliu ir R. VVagnerio "Parsifalio" personažu. Recenzento nuomone, Kafkos Gralis "praradęs bet kokį šventumo nimbą".

Gaižiūno nuomone, Kafka "dar kartą patvirtina, jog vokiškasis romanas yra giliai įleidęs šaknis į kultūros istoriją ir filosofiją". Jis išreiškia viltį, kad Proceso vertimas, "emocingai, tiksliai ir turiningai" suskambėjęs lietuvių kalba, žymi "vieną iš daugelio austriškosios vokiečių literatūros etapų, ir kad vertėjo A. Gailiaus kelias "pasuks ne tik į nūdieną, bet ir į beveik nepajudintą pas mus austrų klasiką — link Hofmanstalio, Grilparcerio, Štifterio, artyn prie senojo Gralio laikų".

III
Juozas Laurušas Procesą vadina "aitria alegorija" ir "viena pačių tragiškiausių knygų pasaulio literatūroje". Jis pamini, kad pirmieji Kafkos kūriniai Lietuvą pasiekė dar prieš antrąjį pasaulinį karą, bet priduria, jog rašytojo naujai išgyventas "pasaulio sielvartas" liko atokiai nuo lietuvių literatūros, kuri su Kafkos proza "beveik nėra turėjusi sąsajų". Laurušas taip ir lieka nepaminėjęs, kad literatūrinės sąsajos sunkiai mezgasi, kai rašytojas keletą dešimtmečių uždraustas. Įdomu būtų ir panagrinėti, kokie tie negausūs kafkiški bruožai lietuvių literatūroje (Meras? Ostrauskas? Kiti?)

Recenzentui Procese ypač ryški "rašytojo meninė sistema, jo logizuotų parabolių ir absurdiškų elipsių, klampių sapnų ir klejonių, blyškių atšvaitų ir šešėlių poetika, jo polinkis realistines detales derinti su fantastika". Jis pastebi, kad romano fantastinį klodą sudaro "ne kokie stebuklingi įvykiai ar herojų žygdarbiai, kaip folklore arba romantikų kūriniuose, o autoriaus netikėtai sujungiamos labai trivialios, kasdieniškiausios situacijos bei reiškiniai.

Laurušas Procesą vadina "polisemantiniu" kūriniu, kuris buvo įvairiai vertintas ir interpretuotas: "Nedaug XX a. rašytojų po mirties susilaukė tokios šlovės, sukėlė tiek įnirtingų diskusijų. F. Kafką kanonizavo egzistencializmo filosofija, jį guldė į savo lopšį ekspresionistai ir siurrealistai, jo gyvenimo ir kūrybos hieroglifus bandė aiškinti psichoanalitikai ir teologai". Vieną tokių aiškinimų — M. Brodo teigimą, jog tai "religinė alegorija" — Laurušas atmeta per lengva ranka: su Brodo argumentais reikėtų nuodugniau padiskutuoti. Recenzentas užsimena ir apie "tarybinius" Kafkos tyrinėtojus (B. Sučkovą, D. Zatonskį, V. Dneprovą"), kurie, "iškeldami pagrindinę — humanistinę jo kūrybos dimensiją, visas mistines bei idealistines interpretacijas atmeta ir šio didelio rašytojo objektyvų vertinimą sieja su jo pasaulėžiūra, socialine aplinka ir nacionaline savimone, su konkrečiu laiku". Šis "tarybinės" Kafkos kritikos aptarimas, kaip matysime, nėra visai tikslus.

IV
1950 metais "tarybinės" valdžios sferoje Kafka buvo ištrintas iš literatūros istorijos. Oficialieji kritikai jį atmetė kaip "antraeilį rašeivą", "buržuazinę madą", "supuvusį dekadentą". Išverstas ir diskutuotas dar nepriklausomoje Lietuvoje, Kafka nustojo egzistavęs kolonizuotoje lietuvių literatūroje. Daugelis sovietinių rusų rašytojų net nežinojo Kafkos pavardės. Dabar Paryžiuje gyvenantis Stalino premijos laureatas Viktoras Nekrasovas prisimena, kaip 1957 metais jam teko raudonuoti, prisipažinus savo Vakarų kolegoms, kad jis tokio "Kafkos" niekad nėra girdėjęs.

Kafka buvo paskelbtas neegzistuojančiu ir jo gimtinėje Čekoslovakijoje, kurios literatūrą jis taip labai yra paveikęs, nors rašė vokiečių kalba. Jo sugrįžimas į Rytų Europos raštiją yra tiesioginiai susijęs su Čekoslovakijos laisvės sąjūdžiu. Pradėjus eižėti Novotno stalininei santvarkai, 1963 metais Čekoslovakijoje buvo sušaukta pirmoji tarptautinė Kafkos konferencija, subūrusi Kafkos žinovus iš viso pasaulio. Sovietiniai literatūros istorikai atsisakė joje dalyvauti ir atkakliai tebetvirtina, kad Kafka tėra "antraeilė literatūrinė figūra". Jų argumentus 1965 metais atmetė Čekoslovakijos Rašytojų Sąjunga — polemizuodami su "Pergalėje" Laurušo paminėtu Kafkos kritiku Zatonskiu, čekų rašytojai pareiškė, kad jis Kafką kritikavo paviršutiniškai, užvoždamas ant rašytojo jau iš anksto susidarytą politinę nuomonę.

Su laisvėjimo banga sugrįžęs į Čekoslovakijos literatūrą, Kafka vėl iš jos pradingo po 1968 metų invazijos. Čekų ir slovakų literatūriniai pareigūnai dabar reikalauja likviduoti Kafkos "mitą", kuriame jie įžiūri "revizionistų sąmokslą apšmeižti socialistinę visuomenę". Tačiau literatūrinė Kafkos įtaka Čekoslovakijoje dar padidėjo — ypatinga šalies padėtis, banalių aparačikų tironija, melo viešpatija, čekų ir slovakų tautas gaubianti "sielvartinga prieblanda" daugeliui rašytojų primena Kafkos raštų atmosferą. Patys Kafką uždraudusieji pareigūnai panašūs į įspūdingus jo plunksnos tvarinius.

Į Sovietų Sąjungos literatūrą Kafka įsileidžiamas atsargiai, apraizgomas komentarais, aiškinančiais, jog šis rašytojas vaizduojąs "buržuazinių imperijų" ir "kapitalizmo" pasaulį. Kaip išsireiškė oficialieji kritikai, tebesibijoma, kad su Kafkos įsileidimu į "neužterštą" marksizmo - leninizmo kūną gali būti infiltruoti idealistiniai elementai — egzistencializmas, fenomenologija. Mykolas Sluckis, ypač talentingai oficialiąją liniją kartojantis rašytojas, jau prieš penkerius metus perspėjo lietuvius, kad "masyvus ir kryptingas Kafkos depresijos eksportas į Rytų Europos literatūras atspindėjo ideologinius socializmo priešininkų išskaičiavimus. Sluckio aiškinimus, matyt, paskatino 1975 m. Maskvos laikraštyje "Literaturnaja Gazieta" pasirodęs straipsnis, kuriame rašoma apie "nepaprastas pastangas išpūsti šio patetiško rašytojo vaidmenį".

Jau tada, kai Kafka dar buvo laikomas neegzistuojančiu, jis darė didžiulį poveikį Rytų Europos literatūroms. Negalėdami realistiškai aprašyti savo aplinkos, Rytų Europos rašytojai dažnai griebėsi kafkiškų alegorijų, parabolių ir kriptogramų. Kai Kafkos raštus palaipsniui imta leisti Sovietų Sąjungoje, oficialieji kritikai aiškino, jog tai "merdinčio buržuazinio pasaulio" suirutę vaizduojanti fantastika. Tačiau daugelis lenkų, čekų, vengrų bei rusų rašytojų Kafką interpretavo kitaip: tai, kas oficialiai buvo vadinama fantastika, jiems atspindėjo giluminę jų pačių aplinkos tikrovę. Štai kaip apie savo pirmą susitikimą su Kafka rašo rusų autorius Jurij Glazov:

"Šeštame dešimtmeyje daugelis mano draugų laikė Kafką vienu įdomiausių Rusijoje uždraustų rašytojų. Mes mėginome jį skaityti vokiškai, angliškai, net lenkiškai ir čekiškai ir susidarėme apie jį fantastišką įspūdį. Jis įžiūrėjo tą mūsų pasaulį, kurio mes negalėjome vaizduoti tikroviškai ir smulkmeniškai. Jo novelės, du romanai, sakmės . . . taikliau ir tvirčiau kirto į sovietinę sistemą, kaip Onveiro ar Huxley romanai. Jo novelių pasirodymas Rusijoje buvo . . . sensacija. Jo knygų niekur nebuvo įmanoma nusipirkti, ir juodojoje rinkoje jos buvo nepaprastai brangios. Kafka mums parodė kasdieninę sovietinę tikrovę".

Kafką dalinai įsileidus į Rytų Europą, pasiliejo ne tik kritikos straipsnių, bet ir "kafkiškai" nuspalvintos prozos srautas. Estų rašytojas Toom Liiv parašė novelę "Supratimas", kurioje pasirodo pelė vardu "Franz Kafka" — teismas pelę paskelbia kalta, nes ji nesupranta savo kaltės. Čekų autoriaus Bohumilo Hrabalo novelėje "Kafkorijumas" Praha knibžda Kafkos giminaičiais ir antrininkais. Savo straipsnyje - manifeste "Apie socialistinį realizmą" rusų rašytojas Abram Terc - Siniavski paskelbė, kad naujoji, fantastinė — ir tuo "tikroviškesnė" — sovietinė literatūra būsianti rašoma Kafkos dvasioje.

Kafka pagaliau buvo įleistas ir į Sovietų Sąjungą (pirmieji vertimai 1964 m.), nes sovietinės literatūros prižiūrėtojai, matyti, nusprendė, kad jo, kaip ir anksčiau Dostojevskio, neįmanoma likviduoti pagal įsakymą. Reikia suabejoti, ar jiems pavyks įtikinti Sovietų Sąjungos — ir Lietuvos — skaitytojus, kad Kafka aprašo kitą, ne jų pasaulį. Viena įdomiausių šio daugialypio autoriaus savybių — yra jo pranašiška dimensija — miręs 1924 metais, jis savo raštuose įžvelgė jau besiformuojančių totalitarinių sistemų bruožus, jų pragaro gylį. Teisybė, kad Kafkos prozoje randame Austro-Vengrijos imperijos biurokratizmo griaučius, atpažįstame ir žmogaus svetimėjimą kapitalistinėje santvarkoje. Tačiau šiurpiausi Kafkos puslapiai atskleidžia ateisiantį nacių ir bolševikų teismų -spektaklių, konclagerių ir masinių žudynių pasaulį.

"Sveiku protu neapimama, begalinė žmogaus naikinimo ir valdymo sistema", "Pergalėje" apie
Procesą rašo Silvestras Gaižiūnas, "be galo aitri imperialistinės civilizacijos alegorija: civilizacijos be laisvės. Civilizacijos be dvasingumo. Civilizacijos be ateities". Taip "Literatūroje ir Mene" Kafkos pasaulį aptaria Juozas Laurušas. Abu recenzentai tikslūs ir teisūs.


ALBINAS ELSKUS    IEVA IR OBUOLYS (detalė) (1981)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai