Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pakeliui į tėviškę PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALĖ RŪTA   

A. Galdikas — Piešinys

Rytas buvo tylus, be vėjo, parko medžiai susimąstę, dangus — pilkais ir balkšvais debesiu-kais nuklotas; žmonės gatvėmis skubėjo susirūpinę, vis kuo nors nešini . . .

Kai kas prašo leidimų — nuvažiuoti į tėviškę. Prašo ir negauna. Ne, aš niekur nėjau, leidimo neprašiau; net nei savo inturistės, nei mūsų vadovės neklausiau. Buvo tai mano grynai asmeninis apsisprendimas ir žygis. Turėjau pati ir tuos gerus žmones susirasti, ir užkalbinti, kad iki reikiamų vietų pavėžėtų.

Anksčiau kiek abejojau ir baiminausi, o tą rytą visa baimė išgaravo. Buvo tikslas, buvo priemonės: tik sėks, važiuok L pasidžiauk (ar liūdėk), pasiekęs vieteles, kur augai, gyvenai, kur tūkstančiais kartų vaikščiojai. . .

Kokia ironija! Turi dar kažkokių leidimų iš okupanto prašyti, kad galėtum apsilankyti savo kaime, kur užaugai; ir kadangi to specialaus "popierėlio", su kažkokių "viršininkų" parašais neturi, tai reikėjo baimintis, ar laimingai atgal sugrįši... Ir visa ta baimė — savame krašte, savoje tėvynėje, kur nuo amžių tavo tėvai žemelę arė, nuo amžių čia gyveno . . .

"Laimingai, laimingai ..." — Palydėjo mus artimi žmonės įprastiniu atsisveikinimu; jie gal nė nesuprato, kur važiuojame, nes apie tai atvirai nekalbama.

Keistas buvo jausmas, į mašinėlę jau atsisėdus. Štai, pasiryžau! Štai, tūkstančius mylių skridusi padangėmis — lėktuvais, perskridusi vandenynus, kalnus, miestus, dabar turiu labiausiai jaudintis, kai reikia porą valandų mašina pavažiuoti — į tėvelių kiemą... Iš Vilniaus, Rytų Aukštaitijos, į Rytų Aukštaitijos kitą pakraštį.

Giliai atsidusau, pabučiavau kryželį ant kaklo (kuris visą kelionę man ramybę teikė). . . Mašinoje mes buvome penkiese. Apie kiekvieną ten sėdėjusių galima prirašyti ištisus puslapius. Ar ne keista, kad ir apie juos čia vengiu "garsiai kalbėti"? Jei nebūčiau apsilankiusi pernai okupuotoje Lietuvoje,  gal tikro atvirumo nevengčiau.

Bet pajutau jų slogią baimę, įsigyvenau į jų uždarumą (tik penkių dienų laikotarpy!) ir to uždarumo priežastis, pamilau juos, ir nenorėčiau jokiu būdu jiems pakenkti; o atviras žodis pas juos — ne teigiamybė, o gali būti net pražūtis.

Mašina buvo gerai sutvarkyta ir paruošta. Mes lėkėme gatvėmis, priemiesčiais, išplaukėme už miesto ir pradėjome jaukiau šnekučiuotis.
Žmonės?   Paminėsiu   apytikriai.

Aš sėdėjau greta vairuotojo, kurį mažiausiai pažinojau; jis atliko pareigą, mano paprašytas, net gerai nežinodamas, kur važiuojame ir kodėl. Jis buvo, pastebėjau, labai geras vairuotojas ir geras žmogus. Mažai kalbėjo, ramia šypsena ar galvos linktelėjimu atsakydavo į mano pastabas. Gražus pailgas veidas, nedidelė barzda, tylaus juoko ir malonios šypsenos; kai susijaudindavo, siekdavosi cigaretės ir žiebtuvėlio. Per visą kelionę pratarė gal keliasdešimt žodžių. Vairavo puikiai,  sustodavo,  kur paprašytas.

Redžinardas. Nepaprastu vardu, bet labai kuklaus veidelio, tylus, beveik nesišypsąs (kaip daugelis vaikų ir senų Sovietijoje), prakalbąs tik būtinai reikiant. Jis sėdėjo galinėj sėdynėj, tarp vyro ir moters.

Moteris — dar jauna, bet turinti dažnus migreninius galvos skausmus, nervinga, nors labai malonios ir gražios išvaizdos. Ji po karo yra sėdėjusi kalėjime. Už menką nieką . . . Tie ir kiti išgyvenimai jai gal visam gyvenimui įvarė migreną ir kitokias neurozes. Graži moteris, o sveikatos nėra.

Kitas mašinos gale sėdintis buvo irgi tylus, nors pilnas išgyvenimų ir prisiminimų. Jis tik prisiminė karo laikus, kai jam teko, nori ar nenori, kariauti Raudonojoje armijoje — eiliniu. Su rusų pulkais vijęs vokiečius iš Lietuvos iki beveik Berlyno . . . Buvo jau karo pabaiga. Jų kariuomenė stovėjusi prie upės kranto; reikėję tik nakčia pereiti tos upės tiltą ir. . . atsidursi Vakarų kariuomenėje ir — jų krašte. Kai kas taip ir padarę, paskui su Aliantų kariuomene pasiekę Ameriką . . . Jį draugai irgi kalbinę, žinojęs, kad ir jo artimų giminių jau yra Vokietijoje, tą galimybę svarstęs . . . Bet namie liko žmona su keturiais vaikais, penkto belaukianti . . . Ne, jam sąžinė jokiu būdu neleidusi palikti šeimą, apleisti, nors ėmusi didelė pagunda — pasitraukti . . .

Po to atsivėrimo jis tiktai giliai atsikvėpė; negalėjai suprasti, ar jis, taip apsisprendęs, džiaugėsi, ar buvo apsivylęs . . .
Daugiau mes kaip ir nesikalbėjome; tik — maži įspūdžių išreiškimai, tik jaunos moters maži savų giminių apkalbėjimai . . . Tai buvo tik važiavimo tylos paįvairinimai.

Aš pradėjau įsigyventi į kelionės Aukštaičių la Vais džiaugsmą. Užsimerkdavau, atsimerkdavau, /jrgi tikrai važiuoju Lietuvos laukais? Tikrai! Dangus — taip, tai Lietuvos dangus. Baltavilniai debesėliai, su mėlynės properšomis, tarpais — šviesios saulutės šypsnys. Keliukas — neplatus, bet neblogas, gerai išgrįstas. Laukai — žalios pievutės, ploteliai kažkokių javų, vietomis — ežerėlis, medžiai, krūmai, miškeliai, vėl javų laukai, vėl gėlėtos pievos, krūmai, upelis, upė, ežeriukas, medžių virtinė . . . Toks gražumas, kad net kvapą sulaikiusi žiūrėjau ir neatsižiūrėjau. Kaip ištroškęs godžiai geria, taip aš godžiai akimis gaudžiau tuos vaizdus ir vaizdelius. Vingiavo kelias, nuolat keitėsi vaizdas, bet vis gražus, vis mielas akiai, pasiilgtas ir mielas širdžiai. Taip norėjosi važiuoti ir važiuoti, be galo, be laiko apribojimo, važiuoti tuo laukų platybių keliu — į patį pasaulio kraštą . . .

Bet kur tie kolchozai? — Atsiminusi tikrovę, pagalvojau ir dairiausi, ieškojau akimis. Kurgi tos laikraščiuose minimos "puikios kolchozų gyvenvietės, mūrinė Lietuvos statyba"? . . Retkarčiais pravažiuodavome pro molio ir cemento krės-tinį keturkampį namuką, paprastą, standartinį; retkarčiais du ar trys tokie namukai . . . Niekur nemačiau "puikios kolchozinės gyvenvietės". Turėtų būti grupė gražių namų, gal virtinė pastatų .. . Ne, niekur! . . Niekus pakeliui nepatraukė akies "puikūs pastatai". Tarpais matėme dar prieškarinių medinių trobų, labai jau "suvargusių", sukrypusių. Bet man tos "suvargusios" medinės buvo malonesnės akiai negu "krėstinės" iš cemento; tokios negražios — tos naujos lūšnos! Cementinės, pilkšvos, mažais langais, niūrios trobos. Toks mano įspūdis.

Mėginau tų pastatų nė nematyti. Gamta! Lietuvos gamta nepasikeitusi; visada graži, miela, įvairi, ilsinanti akį ir širdį.
Ir kur gi tie "banguoją javais kolchozų laukai, dirvos"? Tiesa, jau buvo po rugiapjūtės, gal rugiai kombainais sudoroti, nematyti laukuose. Bet kur gi tada miežių, avižų, žirnių plotai? Kur bulvių, linų laukai? Tarpais akis užgriebdavo plotelį javų ir vėl — tuščia. Skurdi žolelė arba — dirvonėliai . . . Negi dirvonuoja mūsų žemė? Negi derlinga Lietuvos žemė neišdirbama? Kitados, kai važiuodavome, pakeliui tiktai banguodavo rugių, kviečių ar vasarojaus laukai. Net akis raibuliuodavo javų bangavime, o širdis džiaugdavosi, kad bus duonos, bus pyragų, bus miežinių kruopų.

Kur pasislėpę tie kolchozų laukai (siūbuoją, vilniją, — kaip rašė sovietinė spauda)? — Niekur pakeliui nemačiau, nors važiavome dvi valandas, pralėkėme arti dviejų šimtų kilometrų ir kitu keliu apie tiek pat atgal. Ar tai mūsų, žemdirbių šalis, kuri javų laukais labiausiai ir džiaugdavosi? Gamta — pažįstu, ta pati, grožiuosi, iki ašarų ja žaviuosi, pasiilgusi ... O javų — nematau. Nesinorėjo savo akimis tikėti: argi taip mūsų Lietuva pasikeitė?

Susitarėme, visi sutiko, kad sustosime prie tos vietos, kur žuvo prieš keletą metų Rimantas, mano giminaitis.
Rimantas buvo mechanikas ir dirbo Panevėžyje, paskutiniu metu dažnai vežiodamas svarbius žmones į Vilnių ir kitur. Tą rytą jo keli viršininkai, rodos, inžinieriai, turėjo skubiai nuvažiuoti į sostinę — svarbiam pasitarimui. Išvažiuodami iš Panevėžio, dar staptelėję visi kažkur užkąsti (todėl ir galvojama, kad gal vaišinosi, išgėrė . . .). Kada jie labai skubėdavę, tai viršininkas pats mėgdavęs pavairuoti. Taigi net nebuvo tikros žinios, ar vairavo Rimantas, ar kas kitas. Važiavo keturiese. Susitikę kelyje sunkvežimį, vairuojamą ruso. Jų mašina kažką lenkusi. Rusas matęs, bet nepasitraukęs nė per milimetrą, nes jo tokia buvo teisė. Susidūrę, ir, nors rusas tik lengvai sužeistas, lengvojoje mašinoje visi keturi žuvo, nebeatpažįstami, kuris vairavo, nes visi iš mašinos buvo ištrenkti . . . Rimantas, be sąmonės, kurį laiką dar buvęs gyvas, po kelių valandų mirė.

Man, "tetai Alei", reikėjo taip pat artimo giminaičio  fatališką  vietą  pamatyti.
Tai buvo prieš Uteną, graži pakelė, abipus — aukšti medžiai, už kelio — dirvonėlis, kur žydėjo kuklios gėlytės. Pasiskynėme lauko gėlelių ir padėjome jas netoli didelio medžio kamieno, kur, girdi, jaunas Rimantas buvęs nublokštas, kur merdėjęs . . . (Visi žuvusieji palaidoti Panevėžyje).

Pastovėjome susimąstę, sukalbėjome už mirusį maldą, kai kuris ir ašarą nubraukėme . . .
Čiulbėjo paukščiukai, kažkur toliau sumūkė karvė; keliu pralėkdavo mašinos. Gyvenimas ėjo kaip ėjęs, o jaunos gyvybės nebesugrąžinsi, nebe-atšauksi.

Žadėjome netoli Svėdasų dar aplankyti Rimanto dukrelę, kurios tą dieną kaip tik buvo gimtadienis, — ar ne keturi meteliai; mergytė, motinai dirbant, gyvena pas senelius.

Prislėgė mus liūdna Rimanto istorija, ir ilgokai važiavome tylėdami. Tik Redžinardas kažką ėmė pasakoti apie Raselę, Rimanto dukrytę, kuri esanti išskirtinai protinga ir graži mergaitė.

Grįstas, geras kelias pasibaigė; šis buvo susiaurėjęs  ir  nebe  toks  lygus,  važiuoti  reikėjo kiek lėčiau. Bet aš tuo beveik ir džiaugiausi: lėčiau važiuojant, galėjau dar labiau įsižiūrėti į gamtą.

"Laukas, pieva, kelias, kryžius, šilo juosta mėlyna..." — atsiminė poeto Aisčio žodžiai. Taip, laukas, pieva, medžiai, miškeliai . . . Bet kur kryžius? Ne, kryžiaus nė vieno nebematyti! Visi nugriauti, sunaikinti. Lietuva nebėra kryžių, Rūpintojėlių žemė . . .
"... ir graudi, graudi daina . . ." Daina gal tebėra Lietuvoje, tik prislopinta, dar graudesnė, dar iš liūdnesnių širdžių . . .

Artėjome į Anykščius ir planavome ten sustoti — atsigerti, pailsėti (vairuotojui atsipūsti).
Vienu metu jau mūsų vairuotojas griebėsi cigaretės ir žiebtuvėlio . . . Pasirodo, prie kelio buvo inspektorius, jau lyg ir kėlęs ranką mums sustabdyti.   Vairuotojas   tyliai   sakė:
"Jūs visi būkit ramūs. Aš — atsakingas. Gal tik patikrins mašiną . . . Jeigu jūsų nieko neklaus, tylėkit. . ."

Nesustabdė. Pravažiavome. Nervai pamažu atsileido. Vairuotojui buvo reikalingas dūmas . . .
Jau važiavome pro Šventąją, kirtome tiltą, akys grožėjosi medžių vainikais, Anykščių žalumoje skendinčiais namais. Man iškilo eilė prisiminimų. Čia ne tik esu važiavusi, bet nemažai ir pėsčia ėjusi. Kai baigiau Pedagoginį institutą, mums buvo įsakyta bent 50 kilometrų apkeliauti pėsčiomis ir . . . aprašyti apylinkes, žmones, tą kelionę. Keliavome trys merginos, buvo gražių nuotykių. Tada keliavome ir per Anykščius, daug gražių vietų matėme, su daugeliu geraširdžių, šnekių aukštaičių pasikalbėjime. Tai buvo prieš 42 metus. Dabar grįžtu čia, nors iš tolo pažvelgti, nors valandėlę šios gamtos grožyje paalsuoti. Apniuko dangus pro čia bevažiuojant, lyg ir lynoti buvo bepradedą, bet vis tiek dangus gražus, kad ir debesuotas, medžiai dar gražiau mirga ir žvilga, upės vanduo tamsesnis . . . Norėjosi čia sustoti, paupyje, po medžiais, pamerkti basas kojas Šventojoje, kaip tada mirkėme, garsiai nusijuokti, kad virš vandens aidas atsilieptų; o gal ir varpai bažnyčioje dvyliktą sustambins, gal . . .

Ne, visa nebe kaip tada! Gamta gražioji — ta pati, nepasikeitusi; tik mes pasikeitę, tiktai kitoki laikai . . .
Gražūs Anykščiai, Baranausko klėtelė, Puntukas, Vienuolio-Žukausko gimtinė . . .

"Kad numirsiu, man pakaskit ant Šventosios upės kranto, kad matytų kapas sodžių, kur jaunystėje gyventa ..." — rašė Jonas Biliūnas.
Deja, sustojome ne prie Šventosios, o pačiame miestelyje. Įvažiavome į tokią lyg aikštelę, kur stovėjo kelios mašinos. Mūsų šoferis užbėgo į krautuvę, nupirko limonado, saldainių, cigarečių. Atsigaivinome, pailsėjome, atsigėrėme; buvo tvankus, troškus oras, šilta, nors apsiniaukę.

Aš neramiai dairiausi. Gal kas prieis, paklaus dokumentų, leidimo čia važinėti . . . Vaikščiojo žmonės, ėjo į krautuvę, apsipirkę grįžo, šnekučiavosi; o mane smaugė jausmas, kad čia nepriklausau, čia nevalia man, esu nepageidaujama . . . Gamtoje — laisviau, o tarp žmonių — lyg slogutis koks, baimė, netikrumas. Raginau, kad važiuotume toliau.

Keliukas buvo toliau dar prastesnis, bet gamta, rodos, vis gražėjo ir gražėjo. Arčiau tėviškės — keliukai labiau pažįstami, laukai ir miškeliai artimesni.

Tarp Anykščių ir Svėdasų pasukome visiškai lauko keliuku į šalį, kur už kokio kilometro privažiavome vienkiemį. Tenai su seneliais gyveno Rimanto Rasytė. Senelius radome namie, o mergytė nuėjusi viena miškelin — pagrybauti. Mūsų mašinos vairuotojas paėjėjo ir ją atsišaukė. Nė ne miškelis ten, o tiktai didesni krūmai. Mergytė labai mėgstanti taip viena pavaikščioti laukais ir krūmais.
"Tai kur tavo mama?" — klausinėjome.

"Dirba. Miestely."
"O kur tėveliukas?"
"Agi   mašina   suvažinėja . . ."
Su nuostaba priėmė į glėbį mergytė saldainius, didelę lėlę. Gimtadieniui.

Ir čia pasigėrėjau svėdasiškių, mano motinos gimtinės, tarme: nutęsiama, su balsiais a vietoj o, dainuotine šnekta.
"Taigi, nieką mergiate, razumna, ale tyki takia, atamena tevakų ..." — pasakojo senelė, visą kalbą  lyg  išdainuodama.
Visi pabučiavome šviesiaplaukę Rasytę ir, atsisveikinę su jos senele (nors kvietė užeiti į trobą), nuvažiavome.
Sekantis sustojimas turėjo būti Svėdasuose. Mašina nukrypavo lauko keliuku, paskui lengvai čiuožė geresniu keliu, ir netrukus privažiavome Svėdasų ežerą . . . Pažinau bažnyčią, pažinau gatveles, kai kuriuos namus . . . Čia krikštyta mano mamutė, čia ji sekmadieniais lankydavosi, čia jauna, su žolynų puokšte prie maldaknygės, eidavo atlaidų metu, čia jos keliai keleliai išvaikščioti. Ir aš čia buvau daug kartų, atlaidų nepraleisda-vome, dulkėta gatve eidavome jaunimo būrys, paskui važiuodavome pas senelius, pas tetą į Kunigiškius, kur būdavo vaišės ir giminių pasikalbėjimai.

Sustojome netoli bažnyčios ir nuėjome į kapines. Žalias žalias kapinių plotas, tankiai pridygę kryžių ir paminklų, kurie susimąstę stovėjo tarp daugybės žalių ir žydinčių krūmų. Vieni kapai buvo apleisti, apžėlę, užmiršti; ant kitų kupstelių žydėjo skaisčios gėlės, raudonavo mėlynavo žiedai.

Privedė mane prie vieno didelio kapo, už kurio išdidžiai kilo dar didesnis paminklas. Gražus, meniškas paminklas, žinomo skulptoriaus (V. Petrulio) sukurtas. Tai mano tetos Teofilės ir jos vyro poilsio vieta. Vaikai juos palaidojo gražioje vietoje, netoli vartų ir tako, kapą išpuošė ir atžymėjo menišku paminklu. Aplink buvo kiti, kuklūs kapeliai, labai man pažįstamomis pavardėmis paženklinti. Tik nebuvo laiko, o būčiau norėjusi visas kapines pereiti, surasti ir mano senelių kapus: Barboros ir Ciprijono Šklėrių. Su mamute aplankydavome, pasimelsdavome. Dabar neatsiminiau, kur jie yra, o kapinės didelės, o mums reikėjo skubiai važiuoti . . .

Viskas nebe taip . . . Seniau niekur neskubėdavome ir nieko nesibaimindavome.
(Bet. . . Buvau laiminga, kad nors kelioms trumpoms minutėms galėjau užklysti į šį kampelį, kur mano seneliai ir proseneliai ilsisi . . .)
Graži, brangi atminimais gamta, graži, rami ir kapinių gamta, kur amžiams nurimusios mūsų praėjusios gentys.
Pro tuos kauburėlius — takais, takeliais, link vartų, už vartų, pro šventorių, į gatvę, į mūsų mašiną,  ir toliau  mūsų  keliais.
Važiavome Vaižganto žeme. Pro Popšutės kalną, kalvotu vieškeliu, smėlėtu, pušimis iš abiejų pusių apaugusiu . . . Kiek kartų sapnuose ir šiuo keliu keliavau! Dabar žvelgiau į aukštus medžius, iš kurių viršūnių "Pragiedrulių" Napaliukas tekančią saulę pasitikdavo . . .

Mašinoje taip aiškiai nejutai, kaip riedi į pakalnę, kaip vėl ky. į kalną. Kitaip būdavo, kai kitados važiuodavome arkliuku: atrodydavo — baisiai aukšti kalnai! Mūsų Bėriukas vos užtempdavo; o leisdamiesi pakalnėn, bijodavome, kad "nepasiektų kulnų", kad nepasibaidytų ir nepasileistų   žemyn   kaip   patrakęs . . .

Štai, pro Malaišius pasukome ir link Kunigiškių.
Kurgi Malaišiuose Vaižganto buvęs paminklas? Niekur nesimato. Ir nesimato apsėtų dirvų, siūruojančių miežių, nei šnerančių avižų ... O Kunigiškių  —  tokios   derlingos   dirvos!

(Mūsų ekskursijos iš Amerikos bendrakeleivis Balys paklausė savo gimines prie Utenos, kodėl gi dirvonuoja tas plotelis, kuris visada buvo pats derlingiausias? Atsakė jam: "Kad buvo šiemet šlapia, tai ir neišarė . .    Dėl drėgmės — neišarti!)

Tik penki ar šeši kilometrai nuo Svėdasų į Kunigiškius. Brūkšt mašina, ir mes jau čia. Paprašiau, kad pervažiuotumėm Kunigiškių kaimu (kur mamutė gimė ir savo 22 jaunystės metus praleido);  gal  senelių  sodybą atpažinsiu.

Kunigiškiai būdavo didelis ir labai gražus kaimas. Senovinės trobos, bet gražios, baltomis langinėmis, išmargintais kraštais. Svirnų durys būdavo margai, raštuotai išdažytos. Kryžius prie vartų, šulinys kieme ... O medžių, medžių! Būdavo, net sutemsta, į vidurį kaimo įvažiavus. Gražiausi medžiai ir sodai būdavo mano senelių — Šklėrių — sodyboje. Kur jie dabar? Kur trobos, kur kryžius? Važiavome duobėtu, vietomis šlapiu, purvinu keliuku, vos vieną, antrą, trečią trobą pamatėme (naujosios krėstinės statybos); tokios tos trobos negražios, nejaukios ... Ir medžių, gražiųjų medžių — nebėra! Važiavome iš lėto, jau baigiame ir iš kaimo išvažiuoti . . . Tik iš vieno užsilikusio medžio (rodos, liepa) atsiminiau, pažinau . . . Tai čia buvusi Šklėrių sodyba! Tai čia mamutė basa bėgiodavo, čia, šiose pakluonėse, dainuodavo jauna ilgesingas dainas . . .

(Karas, pakartotinės kovos sunaikino kaimą, net medžius išdegino; tai čia net mūsų mamutei kojas sužeidė, kai pataikė didelė sviedinio skeveldra į jų slėptuvę . . .)

Nieko iš Kunigiškių nebelikę . . . Daugiau nuojauta, ilgesys buvusią motinos gimtavietę parodė, o ne išoriniai ženklai. Čia pat ir dailininko Kajetono Sklėriaus gimtinė. Čia ir mano vieneri metai išgyventa, į mokyklą eita, kurią taip pat Tumas-Vaižgantas buvo lankęs ir baigęs. Nebėra ir mokyklos.

Aš labiausiai medžių pasigedau! Medžių, gyvenamos trobos, svirno . . . Kiek kartų sapne po trobą, po seklytėlę vaikščiodavau, kažko ieškodavau . . . Nebėra kur vaikščioti, nebėra ko ieškoti. Viskas sunaikinta, viskas pasikeitę.

Pravažiavome keliuku pro Kunigiškių pakluones, kur šimtus kartų esame maži su mamute ar abiem tėveliais važiavę. Pakelėse vis augdavo žirniai, ar bulvės, ar linguodavo banguodavo javai. Dabar — nieko nemačiau. Tuščias plotas, dirvonai, sausa žolelė, koks žiedelis žydi. Lauko dirvonėliai.

Taip ir išvažiavau iš Kunigiškių liūdna, apsivylusi . . . Kurgi tie vyšnynai, avietynai, kur, būdavo, mes, vaikai, tiek uogų ir džiaugsmo rasdavome? Ne, nieko nebelikę. Jei darbštusis mūsų senelis iš kapų atsikeltų ir pamatytų, nusigandęs jis vėl kristų negyvas . . . Kaip jo Kunigiškiai sumenkę, apleisti, nugyventi, nuskurę. O būdavo vienas gražiausių ir turtingiausių kaimų.

(Mano idelistai pusbroliai! Komunistai ... Ar tam jie veikė, dirbo, kovojo, kad savo tėvynę sunaikintų, kad visą kraštą nuskurdintų? Ar jie ir dabar nemato savo darbo, savo veiklos vaisių?)

Jau lekiame vieškeliuku — link Kamajų. Nuo Kunigiškių iki Kamajų tik dešimt kilometrų, arkliuku mums prailgdavo, o dabar — atrodė man, kad per greit viską pravažiuojame.

Paprašiau sustoti ir prie Juodonių piliakalnio. Dabar jau nebeatrodė man jis toks aukštas, kaip atrodydavo anuomet. Po Kalifornijos kalnų — čia tiktai nedidelė kalvelė rodėsi; bet tai istorinis mūsų piliakalnis, apsakytas pasakomis, legendomis. O man jis pilnas ir prisiminimų. Dešinėje mačiau kaimo siluetą, Juodonių, kuriame daugiau kaip metus mokytojavau. Į šį piliakalnį dažnai ateidavau, gražiomis dienomis atsivesdavau ir mokyklos vaikus, pamokas čia atlikdavome — gamtoje . . .

(Lankantis tėviškėje, brolis man pasakė, kad viena jauna dar moteris iš Juodonių klaususi, kur aš esu; girdi, ji buvusi mano mokinė. "Gera buvo mokytoja", — pasakiusi.)

Dabar nebuvo laiko į Juodonių kaimą užvažiuoti. Bet pasistatėme mašiną ir užlipome į kalną ... A, koks grynas oras, kokia graži apylinkė! Kokie iškilmingi kalno medžiai! Gėlyčių tenai pasiskyniau. Sakiau, padėsiu Kamajuose ant tėvelių kapų . . .

Vienas liūdnas dalykas: daug kur laukuose ir ant kalnelių pristatyta paminklų, didžiulių akmenų: tarybiniams kovotojams, arba komunistų partizanams, žuvusiems "vaduojant Lietuvą" . . .
Pikta ir graudu už tokį žemelės išniekinimą . . .

O kurgi mūsų partizanų paminklai ir kapai? Tų partizanų, laisvės kovotojų, kurie mėgino savo Lietuvą nuo komunistų, nuo atėjūnų, pavergėjų apginti? Kur jie kritę ilsisi? Kurie miškeliai, laukai, krūmai jų krauju pašventinti? Jų — nė ženklo. Jie pravardžiuojami banditais, miškiniais . . . Jų atminimas mėginamas suteršti ir paniekinti žiauriausiais pasakojimais,  perdėtais,  iškreiptais.

Vaikščiojau po piliakalnį . . . Mintimis kalbinau medžius, sausas žoleles po kojomis, žydinčius vėdrynus, kačpėdėles . . . Čia mokiniams aiškindavau gamtą (apie vėdryno žiedlapius ir sėkleles), čia mokiau geografijos, istorijos (apie mūsų senovės karžygius, gynusius savas pilis ir savą žemę); pasakojau legendas apie tame piliakalnyje paslėptą kariuomenę, kuri išeis padėti ginti Lietuvos, jei prisireiks. Matyt, neiškilo legendinė kariuomenė ir nepadėjo . . . Neapgynė Lietuvos.
Nesulaikė mūsų laisvės kovotojai raudonųjų masių . . .

Kiek čia naujųjų didvyrių kritę? Kiek bernelių gal ir šiame kalne ar tose apylinkėse, kritusių nuo priešų kulkų? Gal ir iš ano būrio, kur aš mokiau, kur šiame kalne legendas pasakojau?

Buvo pats vidurdienis. Ramybė, tyla. Slogi tyla. Tartum nieko nebuvę, tartum tie metai čia nieko  nebūtų  paslėpę . . .
Čiužėjo po kojomis žolė, slydo minamas žemės grumstas, žydėjo liūdnos gėlytės (vienintelis paminklas ir puošmena kritusiems už laisvę . . .), augo naujos pušelės, lingavo paauguoliai beržai, susimąstę, tylūs stovėjo senieji medžiai ...

Tolumoje, už kokio kilometro, juodavo Juodo-nių kaimas, kur aš važinėdavau iš tėviškės bėriuku ar savo dviračiu ... Su sąsiuvinių ir knygų ryšulėliu . . .

Ne, niekas čia nepasikeitė; tik nuskrido beveik keturi dešimtmečiai . . .
Vieškeliukas — tai ne autostrada tarp Vilniaus ir Kauno. Mūsų laikais jį vadinome vieškeliu, nes buvo gerai įžvyruotas, iškeltas, lygus ir kietas.  Dabar mašina lingavo per pravėžas.

Siauras ir nelygus, vietomis net šlapias; bet mūsų geras  vairuotojas  sparčiai braukė link Kamajų.
Pro miškelius, pro krūmelius . . . Šonuose būdavo kaimai; kur jie dabar? Nykūs, pliki laukai . . . Nei tų spaudoje minimų puikių kolchozo gyvenviečių nepastebėjau, nei senųjų vienkiemių, nei mūsų, būdavo, tvirtai suręstų kaimietiškų trobų . . . Kelios  cementinės  trobelės,  kelios  lūšnelės . . .

Štai, ir buvęs Kamajų dvaras! Čia kitados ponų dvaras buvo išdalintas savanoriams, neturtingiems ir darbštiems. Čia kitados gyveno darbštus, nagingas mano draugės Aleksandros dėdė, iš Amerikos atvažiavęs ir nusipirkęs "centriuką" . . . Nebėra to dėdės (turėjo pradingti), nebėra dvaro, nebėra ten didelių, gražių medžių . . . Pora nemažų pastatų (rodos, buvęs centro klojimas, tvartas) dabar nejaukiai riogso; esanti tai kažkokia  ferma,   priklausanti  kolchozui,   liaudžiai . . .

O štai ant kalnelio — ir Kamajai! Kaip gražiai kitados spindėdavo vakaro saulėje bažnyčios bokštas, mums grįžtant iš Kunigiškių! — — —
Niekas dabar nespindėjo! Diena buvo be saulės; bažnyčios bokštas karo metu numuštas sviedinio ir . . .  niekados  neatstatytas.

A. Galdikas — Piešinys. Abu piešiniai (229 p.) iš E. Jokubausko rinkinio

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai