Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POSŪKIS IŠ KELIO AR DAR TVIRTESNIS POETINĖS VISATOS APRĖŽIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dana Vasiliauskienė   

LIŪNĖS SUTEMOS "ŠIMTAMETĖS ŽIEMOS UŽRAŠAI"

Liūnė   Sutema

Metmenų žurnalo 39 numeryje bandžiau atskleisti Liūnės Sutemos poezijos originalumą ir tematikos bendrą pobūdį. Rašinyje mano dėmesys yra nukreiptas į "Badmečio" rinkinio kūrybą, ypač į eilėraštį "Niekieno žemė", rašytą apie 1967 metus. Pavadinau šį eilėraštį Sutemos literatūriniu manifestu. Šį kartą Aiduose mano tikslas yra panagrinėti ar dabar, po tiek metų, Sutema tebgvildena tuos pačius klausimus, ar jos simbolika tebesigiminiuoja su pagrindiniais "Badmečio" vaizdais, ar nepasikeitė poetės savivaizda ir pasaulėjauta. Ir apskritai, ar teiginiai, kuriuos dariau Metmenų 39 numeryje, turėdama galvoj "Badmečio" kūrybos tarpsmą, dar gali būti pagrįsti 1979(78?) metų eilėraščio "Šimtametės žiemos užrašai" šviesoje.

Metmenų 39 numeryje, davus trumpą įžvalgą į Sartro meno teoriją ir pabrėžus, kaip tam tikra istorinė ir ekonominė konjuktūra sąlygojo ir iššaukė XIX amžiaus Vakarų pasaulyje refleksyvinę literatūrą, t.y. tokią, kuri atsigręžia pati į save ir stengiasi suprasti savo pačios rašymo vyksmą, sakiau: Vyraujanti XX amžiaus moderniosios poezijos tematika šaknijasi poetės pasaulio sampratoje bei jos pasirinkime tokios, o ne kitokios Būties. Sutemai mąstyti apie poeziją — kas yra būdinga mūsų laikmečio dvasią pajutusiems poetams — tai iš viso mąstyti apie save. Savo Būtį ji sutapatina su poezijos Būtimi, tuo pačiu duodama visišką pirmenybę vaizduotės pasauliui. Pas Sutemą yra plėtojami, sakiau Metmenyse, moderniosios poezijos svarbiausieji motyvai: eilėraščio darymosi vyksmas, prigimtis ir prasmė. Ar begalima tą viską tvirtinti nūnai, t.y. turint prieš akis "Šimtametės žiemos užrašus"?

Iš pirmo žvilgsnio eilėraštis atrodo paprastas, aiškus, nuoširdus ir jaudinantis. Tą įspūdį sutvirtina ir trižodė dedikacija: "Ritai — neišsiųsti laiškai". Iš tikro, savaime peršasi mintis, kad rašytoja atpasakoja savo konkretaus gyvenimo aspektus. Dvi vyraujančios metaforos — šimtametis karas ir amžina žiema — įtaigauja beviltišką žmogaus buvojimą pasaulyje. Šioje karo ir žiemos sukurtoje visatoje net ir saulė yra poetės išgyventa kaip blogoji laumė, sustingdinusi gyvybę, apleidusi visą kosmosą, pro kurį ji tik pralekia "nesišypsodama":
O saulė ant šluotos pralėkdavo,
pro sniego debesius,
nesišypsodama —
saulė žiežula —


Iš tiesų, po pirmų gal skubotų skaitymų buvau linkus matyti šiuose "Šimtametės žiemos užrašuose" (kaip gražiai antraštė sugretina karo ir žiemos metaforas!) aiškų tematinį posūkį, tikriausiai išplaukiantį iš kitos jau pasaulio ir savęs sampratos. Atrodė man, lyg Sutema būtų pakeitus savo Būties pasirinkimą (Sartro žodžiais: "son choix de l'Etre") ir vaizduotės pasaulis nebebūtų jai pirmaujanti tikrovė . . . lyg Sutema būtų nustojus savo raganiškos galios ("Raganauju, rašė ji "Badmetyje", niekas manęs nemokė / ir nepaveldėjau"), o būtų tik viena iš tų, kurie kenčia šimtamečio karo, t.y. žemiškos buities, išdavas . . . lyg konkretūs faktai — žiema, amžina žiema — būtų užvaldę jos pasaulėjautą.

Tolimesni mano skaitymai atvėrė visai kitą eilėraščio plotmę ir įgalino mane sugrįžti prie mano pirminio teiginio, būtent, kad Sutemai mąstyti apie save tai gvildenti poezijos ir žodžio veikmenį, tai spręsti vaizduotės ir tikrovės santykį. Daro ji tai, savaime suprantama, ne kasdienine ar filosofine kalba, bet vaizdais, "ženklus lyg nebylė brėždama" ("Badmetis", p. 13).

Rimbaud, vienas iškiliausių XIX amžiaus prancūzų poetų, ne kartą yra vartojęs enigmatinius įvardžius, kurie sunkiai būna surišami su tekstu ir tebekelia klausimų Rimbaud kūrybos aiškintojams. "Užrašų" eilėraščio paskutiniame posme Sutema irgi griebiasi tos savotiškos teksto aptemdymo priemonės:
O kaip? Kaip, jeigu jis bus,
šimtametė sausra,
šimtametė kaitra,
ir sudegins mus?


Nagrinėjant tekstą gramatiškai, įvardis "jis" galėtų gal reikšti pavasaris arba antras šimtmetis. Cituoju prieš tai einančias eilutes:

Dabar, kai svaigsta galva
nuo žalumos
ir skauda akys nuo spalvų
gailiuosi, kad antrą šimtmetį
gyvenu —


Tuo tačiau tenka atsisakyti nuo tokių prasmių suteikimo įvardžiui "jis": "jis" bus ateityje, gi veiksmažodžių esamasis laikas aiškiai pabrėžia, kad poetė jau gyvena "antrą šimtmetį" ir kad jau esama pavasario, kada "svaigsta galva / nuo žalumos / ir skauda akys nuo spalvų". Paskutiniame posme sausros ir kaitros vaizdai taip pat nesiderina su žaluma ir spalvų gausybe. Įvardis "jis" tad tikrai negali būti atstojąs pavasarį ar antrą šimtmetį. Antra vertus, turint galvoje "Badmečio" laikotarpio simboliką, sausra,
kaitra, deginimas ir susideginimas ankštai rišasi su eilėraščio tapsmu. Tad pranašiškas suabejojimas "O kaip? Kaip, jeigu jis bus (. . .) ir sudegins mus?"; sugretintas su sausros ir kaitros vaizdais, atveria nelauktą perspektyvą. "Jis" — tai eilėraštis, tai jo atsiradimas, jo genezė, kurią jau "Badmetyje" Sutema išgyveno kaip antgamtinę apraišką, kaip deginimą ir susideginimą. "METAS SUSIDEGINTI, METAS SUSIDEGINTA. . .) IR IŠLIKT" (Badmetis, p. 15). Šitoj šviesoje "užrašai" įgauna kitą gelmę, peržengia asmenišką lyrišką toną ir aiškiai toliau plėtoja jau "Badmetyje" iškeltus motyvus.

Trečiame posme (eilėraštis susideda iš 13 labai įvairaus ilgumo posmų) keli esmėžodžiai iškyla su visu savo svoriu ir įtaigauja rašymo vyksmą:
Dabar šimtametis karas
atrodo tik viena,
be taisyklių, žaidimų para —
Dabar po šimtametės žiemos —
kaip atsiplėšti nuo jos?
kaip pakrikštyti krūmus,
medžius, gėles,
kurių vardus užmiršai? —
kai ranka dar suledėjus
lyg upelė, kai dar vakar
apvalėjo saujoje sniego gniūžtė,
kurią taikiau į savo Angelą
Sargą —


Poetas žodžiu atranda pasaulį — kuria savo poetinę visatą. Sutema šiame savo gyvenimo tarpsnyje buvo užmiršus daiktų vardus: ji ilgai nerašė. Dabar metas pamiršti tą visą gyvybę stingdantį laikotarpį, tą šimtametę žiemą, metas "atsiplėšti nuo jos" — ir vėl krikštyti "krūmus/medžius, gėles", t.y. rašyti ir atstatyti savo poetinį pasaulį, savo "Bevardę šalį", į kurią "visi vėjai pučia" (Bevardė šalis, p. 41), savo Niekieno Žemę, "žemę be vėliavų, be valstybės ženklų" (Badmetis, p. 11).

Suledėjusios "lyg upele" rankos metafora liudija surakintą judesį, tad poetės dar tebesitęsiantį nepajėgumą rasti žodžius, t.y. "krikštyti" daiktus, ištarti tai, ką ji jaučia ir kas ją slegia. Iš tikro, poetė dar tebe-išgyvena šimtametę žiemą ("dar vakar / apvalėjo saujoje sniego gniūžtė"). Šalia tos žiemos "šimtametis karas / atrodo tik viena / be taisyklių, žaidimų para".

Angelas Sargas yra vienas iš svarbiausių veikėjų Sutemos simbolikoj. Savo 1966 metų rinkinyje "Bevardė šalis" poetė pasakojo, kaip ne jis ją saugojo, bet jinai pati, dar vaiku būdama, jį globojo: "Nesau-goji jis manęs / aš jį sekiojau vaikys-tėje(. . .) aš laukdavau iki jisai užmigs / kad galėčiau ilgėtis(. . .) neragautų vaisių sode" (p. 20-21). Jau tada, ankstyvoje vaikystėje, poetė juto savo tokį visiškai skirtingą nuo kitų žmonių ryšį su vaizduotės pasauliu. (Savaime gi aišku, jog čia, kaip ir kituose jos eilėraščiuose, Angelas Sargas simbolizuoja vaizduotės pasaulį.) Per tą kritišką šimtametę žiemą "jis žaisti nebenorėjo": poetė negalėjo su juo bendrauti, arba, kitaip tariant, ji buvo praradus galią kurti vaizdus, buvoti vaizduotės plotmėje:
Jis žaisti nebenorėjo
ir pasinėrė pusnyje,
nes negalėjo išskristi, —
senelės virtuvėje,
kabėjo ant sienos jo sparnai! —
dulkėm nudulkinti,
trupiniam sušluoti,
kad palesinus paukščius, —
dulkių nėra, trupinių nėra —
šerkšnas kambariuose,
pastyrę paukščiai palangėje —


Angelo negyvi sparnai pakabinti "senelės virtuvėje(. . .) ant sienos" išsako kraštutinį vaizduotės pasaulio sunykimą, kurį išgyveno tame savo gyvenimo tarpsnyje Sutema. Sustyrę nuo šalčio — nes ir "kam-bariuose(. . .) šerkšnas" — "paukščiai palangėje", stoka net dulkių bei trupinių (tad ką kalbėt apie duoną, kai "trupinių nėra"!) piešia absoliučią nebūtį. Ir tiesa, besparnė buvo tuo laiku poetės vaizduotė (sparnai buvo tai tik šepečiai "dulkėm nudulkinti", o ir tų net stigo). Aiškėja vis daugiau skaitytojui, jog tą savo vaizduotės sunykimą poetė išgyvena kaip baisią metafizinę apraišką, kaip viso pasaulio subyrėjimą:

žemė pasislėpė,
dangus apleido mus,
šimtametės žiemos
sniego debesimis —


Greta to įvykio, t.y. vaizduotės sužlugimo, simbolizuoto amžinąja žiema, konkretaus gyvenimo problemos — kad ir kokios jos būtų sunkios, kaip įtaigauja šimtamečio karo metafora — išblunka, ir pats "šimtametis karas / atrodo tik viena / piktų žaidimų para".
Aplamai galime konstatuoti, jog tai, ką teigiau turėdama omenyje "Badmečio" 1966-72 metų kūrybą, tebegalioja ir dabar, po tiek metų. Bet grįžtu dar prie teksto, kur eilė vaizdų toliau vysto vaizduotės ir tikrovės santykio motyvą.

Moderniojoje poezijoje "vaikai" ženklina ypatingą vaizduotės turtingumą ir tikrovės regėjimą per fantazijos prizmę. Per tą nesibaigiančią žiemą viskas — Sutemos akyse — prarado esmę ir prasmę, viskas lyg ir išsigimė. "Vaikai(. . .) paseno", sniego pilyse "niekas gyventi(. . .) nenorėjo", sniego seniai "netirpo", ir saulė į raganą pavirto:
Paseno vaikai, bestatydami sniego
pilis,
kurių niekas nepuolė,
niekas gyventi jose nenorėjo
ir iškelti savo vėliavą —
paseno vaikai, belipdydami
sniego senius,
kurie netirpo, —
stovėjo išsišiepę, kriošėjo —
o saulė ant šluotos pralėkdavo,
pro sniego debesius,
nesišypsodama —
saulė žiežula —


Visas vaizduotės pasaulis yra tos tuščios sniego pilys, "kurių niekas nepuolė" ir niekas nenorėjo apgyvendinti, ar "iškelti savo vėliavą".
Tokiame radikaliame vaizduotės sumenkėjimo laikotarpyje net ir estetiniai objektai nustoja savo veikmens:
Stikliniai vaisiai dubeniuose,
nelieski jų — suduš —
Gėlės iš paukščių plunksnų,
šilko, aksomo,
nelaistyki jų — nuvys —


"Gėlės iš paukščių plunksnų / šilko, aksomo" tai Sutemos "Badmečio" "plastikinės gėlės (kurios) žydi/ net po šalnos, net po sniegu" (p. 27), tai Baudelairo "Blogio gėlės" (Les Fleurs du mal), tai — eilėraščiai. Tokiame stovyje neįmanoma net poezijos skaityti: viskas "suduš", viskas "nuvys". Bevartydama knygas, poetė randa tik tai, kas buvo išgyventa seniau, bet nūnai nieko nepajėgia ji iš jų pasisemti. Todėl ji kartoja:
Neskaityki knygų, jų puslapiuose
užslėpti, sudžiūvę medžių lapai
bevartant subyrės, sutrupės —


Ar neišgyvename mes visi tokių laikotarpių (gal ne taip intensyviai kaip Sutema), kai atversta knyga yra tik prisiminimas, tik "sudžiūvę medžių lapai" — kaip buvo gera ir nepaprastai įdomu ją skaityti praeityje. Dabar žiūrime į ją, ir absoliučiai nieko ji mums nebyloja, net ir buvusio estetinio pergyvenimo prisiminimas "subyra", pradingsta. "Neskaityki knygų ..." O paskui staiga be jokios mums suprantamos priežasties vėl pradedame buvoti kūrybiškai, vėl galime skaityti, klausytis muzikos, džiaugtis paveikslais. Sutemos "pasimetę namai (kurie) išjudėjo ieškoti savo gatvių ir sodų" kaip tik ir išsako poetės sugrįžimą į veiklos stovį: ne į praktikos, o į veiklos  vaizduotės  plotmėje  stovį.

Ir tada, kai vieną dieną,
o gal ir naktį,
nesibaigiančioje pūgoje
pasimetę namai
išjudėjo ieškoti savo gatvių
ir sodų (. . .)


Metas jau pabrėžti, jog, nors Sutema tebegvildena tuos pačius, jai visada esminiais likusius, motyvus ir jos pasaulėjauta tebeliko tokia pat, kaip ir prieš eilę metų, svarus pasikeitimas įvyko jos balse, jos kalboje. Jeigu, pavyzdžiui, jos 1966 metų poezijos rinkinyje "Bevardė šalis" jos kalba, kad ir labai daug ką išsakanti, ne kartą priartėdavo prie kasdieninės kalbos, nūnai keli vaizdai, kelių esmėžodžių pavartojimas ir jų sugretinimas atidaro plačias semantines plotmes ir verčia skaitytoją ne tiek suprasti, kiek pajusti, ką poetė sako. Antra vertus, Sutema išmoko "aptemdyti" savo rašymą. Tas aptemdymas, aišku, yra tik laikinas ir kaip tik prisideda prie gilesnio estetinio pergyvenimo pas skaitytoją. Ateina man mintin įžvalgios Jean Cohen pastabos apie poeziją. Savo knygoje "Structure di language poėtiąue" (Paris, Flam-marion, 1966) jis rašo, jog priemonės, kurias vartoja poetas, išreiškia tam tikrą neigiamybę, tam tikrą ištaros aptemdymą: visa tai nėra galutina, o tik vingis, per kurį poezija siekia savo esmės (p. 197-8). Prisimenu irgi Paul Valėry dienoraščio žodžius, jog verta skaityti tik tą poeziją, kuri reikalauja pastangų iš skaitytojo pusės. Visa tai randu nūnai pas Sutemą.
Gi faktas, kad Sutemos tematika — ir net, sakyčiau, eilėraščio išviršinė povyza — nepasikeitė po tiek metų, liudija jos balso autentiškumą. Didieji kūrėjai iš esmės nuolat kartoja tą patį ir tik duoda turiniui kitokią išraišką. Tai be abejo, viena iš priežasčių, kodėl poezija besidomįs asmuo atpažins be sunkumų ar tai tokį Mallarmė, ar tai Valėry, ar tai Radauską, ar Venclovą.

Turint omenyje pačią "Užrašų" sąrangą, reikia pasakyti, jog eilėraštis pasižymi irgi Sutemai būdingais sandais. Jis galėtų būti suskaldytas į kelias dalis ir būti traktuotas kaip ciklas. Yra tačiau visuotinas judesys, kuris šiame eilėraštyje pasiekia savo kulminacinį tašką — ir įveda staigmenos elementą — paskutiniame posme. Pagrindiniai motyvai jungiasi vieni su kitais ir neria aiškiai suvokiamą tematinį tinklą. Laiko atžvilgiu viskas plėtojasi dviejose plotmėse — praeities ir dabarties, tik paskutinis posmas atskleidžia ateitį. "Bus" yra vienintelis veiksmažodis būsimajame laike. ("Mes prigysime / įsišaknysime — ir pasenę vaikai / augti pradės" konteksto rėmuose teišreiškia vilimąsi praeityje). Ta ateitis tikrumoje yra skaitytojui jau visai konkreti. Sutemos "O kaip? Kaip, jeigu jis bus(. . .) ir sudegins mus?" jau realizavosi: eilėraštis jau yra, nes aš, skaitytoja, jį turiu prieš akis ir skaitau. Galas tad yra tuo pačiu nuoroda į pradžią. Šis paskutinis judesys, be-sitęsiąs semantinėje plotmėje ir duodąs eilėraščiui ratilo aspektą — galutinai aprėžia šią Sutemos vaizdais ir žodžiais kurtą poetinę visatą. "Šimtametės žiemos užrašai" yra iš tiesų ne tematinis posūkis iš jau praeityje mūsų literatūros pasaulyje Sutemos išsigrįsto kelio, bet dar tvirtesnis poetės žingsnis ta pačia linkme.
Dana Vasiliauskienė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai