Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RIKIS IR BALANDIS PDF Spausdinti El. paštas
Neatsimenu, kas pirma atsitiko: įsimylėjau Rikį, ar sode radau negyvą balandį?

Pradėsiu nuo balandžio. Vieną pavakarę mačiau, kaip mažas balandis, krisdamas nuo eglės sode, susižeidė, pasislėpė krūmuose ir kitą rytą, nuėjusi jo pažiūrėti, radau jį sustirusį, negyvą.

—    Mama, — parodžiau mamai, — aš laiku jam nepadėjau. Kai tai vėl atsitiko kitam mažyliui, pasigavau nulaužtu sparnu balandį ir slaugydama laikiau namuose. Mama tam neprieštaravo. Skristi jis dar negalėjo.

Mano tėvų sodan atlekia įvairūs paukščiai. Žiemą vieni nutūpta nuogų šakų kartelėse, kiti slepiasi nuo vėjo ir sniego po didelės eglės šakom. Jos tankmėje, aukštai, jie turbūt turi savo lizdus.

Visuomet įdomu žiūrėti į jų dešimtis pro langą. Kaip jie supasi nuo vėjo ant apsnigtos obels, arba šildosi eglės užuovėjoj, užėjus saulei. Į pabertus duonos trupinius kažkodėl jie nekreipia dėmesio. Tik kartais nušoka žemėn ir ten, plakdami sparnais, "nusiprausia".

Pavasarį jų prilekia daugiau. Jie čiulba įvairiausiais balsais, snapuose tempia šiaudus į eglės viršūnę ir ruošia mažiesiems lizdus. Iš nekantrumo, norėdami pradėt skraidyti, mažieji nupurpia nuo medžio ir jų motinos visais būdais stengiasi juos į lizdą vėl susigrąžinti.

Su Rikiu susipažinau per sporto rungtynes Trumano gimnazijoj. Po to susitikdavom penktadieniais, nes šeštadieniais, jis sakė, dirbo kažkokioj valgykloj visą dieną. Jis man patiko, turėjo gražią, truputį į viršų užriestą nosį ir, kai juokdavosi, atrodydavo, kaip Walt Disney nykštukas, kuriam sučiaudėjus, kiti išlėkdavo pro langus. Mokėjo jis juokingai šnekėti ir mūsų susitikimai penktadieniais buvo pilni juoko ir komiškų išdaigų. Juokdavausi net grįžusi namo, ir mama stebėdavosi.

—    Kas tau, Kašte, atsitiko? Ar kine matėte linksmą filmą?

Laukdavau kiekvieno penktadienio ir po pamokų eidavau namo, pasipuošusi su Rikiu išsiblaškyti. Jis veždavo mane į kitas vietas ir tolimas valgyklas, kurias lankydavo jo apylinkės jaunimas.

Buvau laiminga ir jaučiau, kad pradedu jį įsimylėti. Kartais norėdavau matytis su juo šeštadieniais, bet jis atsisakydavo. Šeštadieniais jis užsidirbdavo pinigų, kuriuos išleisdavo savo mašinai ir su manim.

—    Tu mielas, pareigingas ir juokingas, — sakydavau. — Kuris iš jų daugiausiai?

—    Juokingas ir mielas. Bet jis buvo ir pareigingas.

Balandį su nulaužtu sparnu laikiau aukštoje dėžutėje ant šieno rūsyje, kad neišropotų. Juo rūpinausi ir globojau, kol jis ten po truputį pradėjo skraidyti. Jis lesė iš mano rankų ir tūpdavo man ant pečių. Snapu paliesdavo ir sklaidydavo mano plaukus.

—    Tai tau ne kanarėlė, Kašte. Manai, kad amžinai taip jį laikysi? — kartą pasakė mama ir kelias dienas, išnešusi į lauką, paleisdavo sode.

Paskraidęs, balandis tačiau vis sugrįždavo ir nutūpdavo ant mano peties.

Kartą gimnazijoj prie manęs priėjo mano gera draugė Anita. Jos didelėse juodose akyse ir veide išskaičiau nepaprastą džiaugsmą. Jai turbūt kas nors gero atsitiko? Su malonumu jos išklausiau.

—    Šeštadienį susitikau ir aš savo "princą". — Iš laimės ji gremždė pirštais savo veidą ir pasakojo, koks jis žavus ir geras.

—    Na, matai. Ir tau šyptelėjo laimė. O kiek kartų sakei, kad tokių pasaulyje nėra.

—    Yra, yra. . .

—    Kaip jis vadinasi?

—    Robertas. Jis truputį keistas. Sutiktum kurį vakarą drauge sueiti? Parodyčiau, pašnekučiuotume.

—    Gerai. Ateisiu šį penktadienį ir atsivesiu savo Rikį.

—    Penktadienį Roberto bovolingo diena. Gal susutiksime kita proga.

Vieną šeštadienįji man paskambino ir pranešė, kad Robertas atėjo ir yra jos namuose. Ar negalėčiau bent trumpam užbėgti?

Persirengiau ir nuskubėjau įjos namus to "princo" pažiūrėti. Ir koks buvo mano nustebimas! Vos susilaikiau neverkusi. Robertas, jos "princas", iš tikrųjų buvo Rikis. Rikis su gražia į viršų užriesta nosim ir "dirbantis šeštadieniais"!

Jo veide staiga pradingo šypsena. Jis žvilgterėjo į Anitą, po to kažką norėjo man sakyti.

Kitą melą?

Trenkiau durimis, susirietusi nuo skausmo, ir paklaikusiom akim išbėgau į lauką. Ilgai klaidžiojau gatvėm, galvodama, kaip jis atsisakydavo su manim matytis šeštadieniais dėl savo "darbo", kaip apvilė mane ir gal apvils Anitą.

Grįžau namo, ieškodama nusiraminimo bent su prisirišusiu prie manęs balandžiu. Nusileidau į rūsį. Jo ten nebuvo. Ieškojau jo visuose kambariuose.

—    Balandis pagaliau išskrido, — pasakė mama. Laukiau jo savaitę ir kitą, bet jis daugiau nebesugrįžo.

—    Tesidžiaugia, Kašte. Dėkingas tau ir laisvas.

Bet man kitaip atrodė. Atrodė, kad visi mane apleido. . .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai