Aidai.eu Apžvalga

LIETUVIAI PRANCIŠKONAI 40 METŲ SROVĖJE

Parašė T. Leonardas Andriekus, O.F.M.

Amerikoje daug turime įvairiausių sukaktuvinių minėjimų, kurie savotiškai gaivina parapijas, organizacijas, šeimas. Kai kurie jų yra išjudinę ir visą mūsų emigracinę visuomenę. Prie tokių reikėtų priskirti Baisiojo birželio išvežimus ir tautos sukilimą prieš rusą okupantą, nuo kurių šį pavasarį suėjo 40 metų. Šįmet į tą žymiųjų jubiliejinių įvykių eilę dar įsijungia ir 150-oji sukaktis nuo pirmojo sukilimo (1831), deja, atnešusio Lietuvai daug nelaimių. Šįmet taip pat minimas ir Chi-cagos lietuvių operos 25 metų ištvermingas triūsas, stiprinąs bei gaivinąs tremties visuomenę savo kūrybine liepsna.

Tai tolimi bei artimi įvykiai, bet po jų klodu jaučiame žmones, kurie gyveno, kentėjo, dirbo, kovojo ir visokeriopai norėjo prisidėti prie bendro labo. Minėdami jubiliejus, mes iš tikrųjų minime juos.

Šiemetinių sukakčių tėkmėje mažai kas bepastebėjo, kad ir lietuviai pranciškonai mini savo įsikūrimo Amerikoje keturiasdešimt metų. Apie tą įvykį beveik nebuvo aprašymų ir sukaktuvinių renginių, nes visa tai atrodo taip nesena bei gyva, lyg būtų ne praeities, bet dabarties dalis. Iš tiesų, nubangavus 40-čiai metų, užsimotas pranciškonų darbas kultūrinėje bei tautinėje dirvoje nėra sustojęs ar sulėtėjęs. Tie patys žmonės, kurie jį pradėjo, ištvermingai tebetęsia, nepaisydami ant savęs gulinčio metų krūvio. Tiesą sakant, nėra nė laiko garsintis sukaktuviniais minėjimais, nes kartais vos bespėjama laiku atlikti pagrindinius įsipareigojimus.

Tačiau ir šioje sraunioje veiklos srovėje surasta laiko susirinkti į vieną vietą ir ramiai apžvelgti praeitį bei ateitį. Tai įvyko centriniame vienuolyne Kennebunkporte rugsėjo 14-20 d. Beveik visi lietuviai pranciškonai buvo suvažiavę studijoms, mąstymams, maldai. Negalėjusieji atvykti buvo atstovaujami kitų. Suvažiavime paskaitomis — "Šv. Pranciškaus įtaka mūsų laikams" ir "Pranciškonai Lietuvos istorijoje" — T. Viktoras Gidžiūnas prikėlė praeitį, sujungdamas ją su dabartimi. T. Justinas Vaškys, kuriam teko atlikti pranciškonų organizavimo žygį, apibūdino visą jų gyvavimo kelią JAV 40 metų būvyje. T. Bernardinas Grauslys savo paskaitoje priminė šv. Pranciškaus Asyžiečio ideologijos principus. Be paskaitų, dar buvo pranešimų apie atskirų vienuolynų darbus ir diskusinių posėdžių dabarties bei ateities reikalais. Suvažiavimo, kuriuo paminėta ir šv. Pranciškaus Asyžiečio 800 metų gimimo sukaktis, paskutinės trys dienos buvo skirtos rekolekcijoms. Joms vadovavo T. Vytautas Zakaras O.F.M.

Lietuvių visuomenė pranciškonų 40 metų buvimą Amerikoje jaučia beveik visose srityse — spaudoje, parapinėje pastoracijoje, jaunimo auklėjime (gimnazija, stovyklos), organizacijose, radijo valandėlėse, dailėje (A. Galdiko galerija), moksle, mene, literatūroje (Aidai) ir t.t., bet ne kiekvienas žino, kokiais sunkiais keliais prie viso to buvo prieita. Štai lietuvių pranciškonų 40 metų triūso metmenys.

Organizavimasis
Lietuvių pranciškonų organizavimasis į kolektyvinį vienetą prasidėjo T. Justino Vaškio atvykimu į Ameriką 1941 sausio 29. Tam žygiui jis turėjo pranciškonų vadovybės Lietuvoj įgaliojimą ir šio kontinento lietuvių dvasiškijos bei tautiečių pritarimą.

Tuo metu JAV jau buvo aprimusi kova prieš religiją, užkurta dr. Jono Šliūpo. Matydami komunistų žiauriai naikinamas dvasines bei tautines vertybes tėvynėje, Amerikos lietuviai, palikę nuošalyje senas nesantaikas, jungėsi į vieningą labdarybinę bei politinę veiklą. Tos nuotaikos, žinoma, palengvino ir pirmųjų pranciškonų pradinius žingsnius.

Bet ir kliūčių buvo daug. Didžiausia jų — Amerikos vyskupų nepasitikėjimas. Jiems nesisekė suprasti, kodėl čia reikalingi pranciškonai, jei lietuvių parapijos yra aprūpintos pasauliečiais kunigais. Jų nuomone, lietuviai pranciškonai turi šlietis prie savo brolių amerikiečių. Niekur nebuvo galima gauti leidimo vienuolynui steigti. Tiesa, Pittsburghe buvo įsteigtas laikinas vienuolynas, bet po metų įsakyta išsikraustyti.

Pagaliau šiaip taip pasisekė rasti gailestingą vyskupą Maine valstijoje, toli nuo lietuvių centrų. Jis leido Greene kaimelyje įsikurti. Kiek vėliau tas pats Portlando vyskupas Joseph McCarthy sutiko, kad ir Kennebunkporte būtų įsteigtas vienuolynas. Šis vyskupas padėjo lietuviams pranciškonams atsistoti ant stipraus pagrindo, ant kurio laikantis galėjo šakotis jų veikimas.

Sunkumuose su Amerikos vyskupais malonu prisiminti pranciškonų centrinės vadovybės palankumą. Generalinis vyresnysis ir jo pavaduotojas Amerikoje Matthias Faust tikėjo, kad, čia susiorganizavę į savarankų tautinį vienetą, lietuviai pranciškonai bus naudingi savo broliams emigrantams. Tame ankstyvame organizavimosi laikmetyje generalinis vyresnysis Valentinas Schaaf net asmeniškai aplankė mažą Greene vienuolyną, jame nakvojo ir suėjo į kontaktą su vietos vyskupu bei dva
siškija. Tai, žinoma, sustiprino lietuvių pranciškonų pozicijas.

T. Justinas Vaškys, O.F.M.

Organizavimosi laikotarpis pasižymėjo jaunatvišku dinamiškumu, plačiais užmojais, taiklia įžvalga. At-simintina, kad pradžioje buvo tik vienas žmogus — T. Justinas Vaškys — visos tos akcijos vadovas. Po metų prisijungė T. Juvenalis Liau-ba. Juodu apvažinėjo visas Amerikos lietuvių parapijas, sakydami pamokslus, dalyvaudami suvažiavimuose, rinkdami aukas ateities planams vykdyti, vadovaudami rekolekcijom vienuolių seserų vienuolynuose ir t.t.

T. Justino iniciatyva iš amerikiečių pranciškonų rankų buvo perimti gausūs lietuviai tretininkai ir sutelkti į tautinį kolektyvą — provinciją. Bet vienas iš didžiausių to meto laimėjimų yra įkūrimas lietuvių pranciškonų nepriklausomo nuo amerikiečių vieneto — komisariato (1947), kai jau buvo didesnis vienuolių būrelis.

Nemažais sunkumais pasižymėjo ir telkimasis lietuvių pranciškonų iš įvairių Europos kraštų į tą naująjį centrą. Pradžioje juk neįmanoma buvo numatyti, kuria linkme pasuks Europos lietuvių tremtinių emigracija. Kai jau paaiškėjo, kad ištremtieji galės atvykti į Ameriką, pranciškonų pastangomis Maino valstija pati pirmoji nutarė juos priimti. Čia kelis kartus lankėsi prel. J. Končius net lietuvių miesto kūrimo reikalais, visose valdžios įstaigose rasdamas daug palankumo.

Švietimo plotmėje didžios reikšmės įvykiu laikytinas pranciškonų pasukimas į spaudos sritį. Jau pačioje veiklos pradžioje buvo atgaivintas religinis žurnalas Šv. Pranciškaus Varpelis. 1950 eita prie žymiai sunkesnio žygio. Perimama Darbininko spaustuvė, ir pats laikraštis sujungiamas su Brooklyne ėjusia Amerika ir Pittsburgho Lietuvių Žiniomis. Taip pat perimami leisti ir Aidai.

Ryšium su įsipareigojimais spaudoje, įsteigiamas vienuolynas Brooklyne, į kurį perkeliama spaustuvė iš Bostono. Čia su dėkingumu prisimintinas Brooklyno lietuvių kunigu broliškas palankumas pranciškonam, vadovaujant prel. Jonui Balkūnui ir kun. Norbertui Pakalniui. Jie išrūpino iš vietos vyskupo leidimą ir visaip padėjo įsikurti. To negalima pasakyti apie Bostoną. Kard. Cush-ing, nuo pat kūrimosi pradžios JAV lietuviams pranciškonams pasirodė labai atšiaurus. Tas jo atšiaurumas, kuris dalinai ėjo iš grubaus būdo, labiausiai išryškėjo, kai Šv. Juozapo darbininkų draugija, vadovaujama prel. Pranciškaus Juro, pranciškonams atidavė Bostone didelį pastatą ir spaustuvę. Apie vienuolyno įsikūrimą ten negalėjo būti nė kalbos. Nuteiktas kai kurių lietuvių dvasininkų, kardinolas atsisakė priimti net pranciškonams palankių lietuvių klebonų delegaciją. Tuo metu daugiausia padėjo prel. Pr. Juras.

Šiame organizavimosi laikotarpyje, be vienuolynų Greene, Kennebunk-porte ir Brooklyne, dar buvo įsteigti vienuolynai St. Catharines mieste, Kanadoje, ir Bridgevillėje, Pennsyl-vanijoje.

Šakojimasis
Kai po T. Justino Vaškio vadovavimo 1952 provinciolu buvo išrinktas T. Jurgis Gailiušis, jau nebevargino organizavimosi sunkumai. Tiek spaudos, tiek vienuolynų atžvilgiu buvo atlikti pagrindiniai užmojai. Be to, jau beveik visi lietuviai pranciškonai buvo sutelkti į Amerikoje įkurtąjį centrą. Galėtų atrodyti, jog atėjo laikas šiek tiek atsipūsti. Bet tai klaidinga prielaida.

Antrasis pranciškonų veiklos laikotarpis, kuriame su trumpom pertraukom 20 metų pranciškonam vadovavo T. Jurgis Gailiušis, buvo taip pat reiklus ir pilnas būtinybių. Tenka atsiminti, kad visai neseniai buvo atvažiavę į šį kraštą tūkstančiai tremtinių su didžiais kultūriniais planais, bet be jokių išteklių. Tai buvo mūsų tautiečių sunkaus kūrimosi svetimame kontinente metas, uždedąs atsakomybę ir jau įsikūrusiems lietuviams pranciškonams.

Ta įpareigojanti atsakomybė pirmiausia pajusta Toronte, Kanadoje. Ten susitelkę tūkstančiai tremtinių netilpo nei vietos parapijoje, nei bažnytėlėje. Pačioje lietuvių visuomenėje kilo mintis kurti naują parapiją ir tą žygį pavesti pranciškonams. Šį užmojį nuoširdžiausiai palaikė didžiai palankus tiek tremtiniams, tiek pranciškonams Toronto kardinolas James McGuigan. Pranciškonai jo kvietimą priėmė, ir prasidėjo karšta darbymetė: žemės pirkimai, statybos, paskolos, ypatingos pastoracinės veiklos organizavimas... Užsitraukiant didžiausias paskolas, teko užstatyti bankam net visą pranciškonų nuosavybę Amerikoje. Bet pastangos bei triūsas atnešė brandžiausių vaisių. Toronto lietuviai sėkmingai buvo suorganizuoti į vieningą tautinį-religinį vienetą — Prisikėlimo parapiją, kuri savo veiklumu dar nėra pralenkta. Meniškas dievnamis, parapinės patalpos, salė renginiams, salė pasivaišinimams, salė meno parodoms, pastatai su žeme jaunimo stovykloms ir net kelių milijonų dolerių parapijos bankas — iškalbiai liudija, ką trumpu laiku gali atlikti žmonės, vieningai dirbdami su uoliais dvasiškiais. Vadovavimo nuopelnas tenka to meto pranciškonų provinciolui T. Jurgiui Gailiušiui ir klebonams — T. Bernardinui Grausliui ir T. Placidui Bariui.

Beveik lygiagrečiai su Toronto parapijos augimu ėjo ir kitas svarbus užmojis — lietuviškos gimnazijos steigimas. Atsižvelgiant į šio krašto sąlygas, tai labai drąsus žygis. Gimnazija turėjo būti prieinama visam Amerikos lietuvių jaunimui. Bet kaip įveikti nuotolius? Kur gimnaziją be-statysi, vis tiek kam nors ji bus per toli. Reikia nepamiršti, jog tai nebuvo mintis patarnauti kokiam nors vienam miestui, bet sutelkti rimtam auklėjimui iš didmiesčių rinktinius jaunuolius, kurių vieni paskui vadovautų savo kartai, kiti papildytų lietuvių pranciškonų gretas.

Tą sumanymą lietuvių visuomenė, ypač vyresnioji karta, labai rėmė. Lietuvių pranciškonų centre Kenne-bunkporte 1958 iškilo erdvus pastatas, kuris vėliau dar buvo plečiamas. Parengti kvalifikuoti mokytojai. Mokslo lygis aukštas. Auklėjimas bendrabutyje rūpestingas. Nuo pat įsteigimo 1956 turėta šviesiausių vilčių, kad Šv. Antano lietuvių gimnazija JAV išaugs į pastovų jaunimo auklėjimo centrą. Tai gražiausias tuometinio provinciolo ir gimnazijos statytojo T. Jurgio Gailiušio žygis.

Deja, į gimnaziją sudėtos viltys dėl kelių priežasčių neišsipildė, bet pastangos apsimokėjo. Lietuvių visuomenė galutinai įsitikino, kad pranciškonai tautinėje-religinėje plotmėje nebijo jokios rizikos. Nors 1969, gyvavusi 14 metų, gimnazija baigė savo amžių, niekas negalės prikišti, kad pranciškonams nerūpėjo lietuvių jaunimo auklėjimas. Gimnazijos įnašas į lituanistinį švietimą taip pat nemažas. Per 14 metų šimtai jaunuolių mokėsi šioje gimnazijoje, semdamiesi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir kultūros žinių. Daugiau kaip 100 jaunuolių ją baigė ir tęsė mokslą kolegijose ir universitetuose. Be to, tokios gimnazijos gyvavimas savotiškai gaivino visą emigraciją. Nėra abejonės, kad gimnazijos pedagoginė veikla ir jos išlaikymo akcija dvasiniai praturtino ano meto Amerikos lietuvių buitį. Lietuviai pranciškonai gi visą laiką tikėjosi iš jos susilaukti Dievo tarnybai pasiaukojusių jaunuolių, kaip nepriklausomybės laikais jų susilaukė iš savo gimnazijos Kretingoje. Jeigu taip neįvyko, tai jau nebe žmogaus valioje. Dabar bent tiek ramu, kad buvo bandyta, veikta ir nebijota.

Trečiasis šio laikotarpio užmojis — Kultūros židinio Brooklyne statyba. Ji nusitęsė dėl Toronto parapijos ir gimnazijos statybų, kurios buvo milijoninės. Tai irgi nemenkas užsimojimas. New Yorko apylinkėje nėra tiek lietuvių, kiek Chicagoje. Tai sunkina dideles statybas. Nors lietuvių visuomenė ir rėmė Kultūros židinio idėją ir net reikalavo ją vykdyti, bet pranciškonams tai buvo didelė našta. Palyginti trumpu

Lietuvių pranciškonų centrinis vienuolynas Kennebunkporte, Maine.

T. Jurgis Gailiušis, O.F.M.

laiku jau trečią kartą reikėjo mestis į milijoninę statybą. Netrūko aštrių įtampų ir net nesėkmių, perkant pastatams sklypą, teismuose nuliūdinant nuo jo zoninius varžtus, rengiant pastatų projektą, telkiant aukas, įrengiant vidų ir t.t. Bet visa tai jau praeityje. Nuo 1974 vasario mėnesio veikia Kultūros židinys, jungdamas vieningon veiklon New Yorko apylinkės lietuvius. Tai nemažas tautinis centras, kuriuo stebisi net kitataučiai. Čia ir erdvios patalpos renginiams, susirinkimams, pasivaišinimams; čia ir pranciškonų vienuolynas, ir Aidų, Darbininko, Šv. Pranciškaus Varpelio redakcijos bei administracijos; čia pagaliau ir spaustuvė, ir Religinės Šalpos centras, ir lietuviškų knygų biblioteka, ir dailės galerija.

Šiame pranciškonų veiklos plėtimosi laikotarpy, be trijų minėtų institucijų, dar įkurti vienuolynai ir prisiimta lietuvių pastoracija Rocheste-ryje (N.Y.) ir St. Petersburge, Floridoje.

Išsilaikymas
Dabartinis pranciškonų veiklos laikotarpis yra kupinas didelių rūpesčių. Pirmiausia, išmirė vyresnioji lietuvių karta, kuri aukomis palaikė pranciškonus. Su ja kartu pasi-

T. Paulius Paltakis, O.F.M.

baigė ir Šv. Pranciškaus III-ojo pasauliečių ordino veikla, buvusi pranciškonams dvasine bei medžiagine atrama. Netekus tos kartos ir net žymios dalies vyresnio amžiaus tremtinių, lietuvių visuomenė Amerikoj ir Kanadoj susiaurėjo. Tuo pačiu susiaurėjo ir lietuvių pranciškonų religinio darbo laukas. Jau nebe tie laikai, kai klestėjo mūsų parapijos ir žmonės netilpo bažnyčiose. Dabar gi lietuvių parapijos nusilpo, kai kurios vos laikosi, kitos užsidarinėja. Patarnavimai lietuvių kalba, kaip misijos bei rekolekcijos, beveik pasibaigė. Neišvengiamai kyla klausimas, kas bus po penkerių metų ir vėliau, jei neatplūs nauja imigracija. Sumažėjimas visuomenės, aišku, atsiliepė ir į laikraščius. Mirštant lietuviams, prenumeratoriai retėja. Lyg to nebūtų gana, iškyla dar ir redaktorių bei bendradarbių problema, nes jaunoji karta į spaudos darbą nepajėgė įsijungti.

Žinoma, rūpestį kelia ir dalies pranciškonų amžiaus pasistūmėjimas į saulėleidį. Pagaliau ir mirtis nesnaudžia. O kur tie jaunesnieji talkininkai? — Iš tikrųjų skaudžia tremties lietuvių nelaime reikia laikyti tai, kad šeimos nedavė lietuvių dvasiškių — kunigų bei vienuolių. Gaila, jog nė pranciškonų apsukri veikla nepadarė įtakos tremties jaunimui net ir tose vietovėse, kaip Toronte ir Brooklyne, kur jam skirtas specialus dėmesys, neminint jau Kennebunkporto gimnazijos.

Deja, mūsų jaunimą patraukė inžinerija, kompiuteriai ir kiti pasaulietiški mokslai — ne tarnyba altoriui. Apgailėtinai mažas procentas tremtinių jaunimo pasirinko kunigystę ar vienuolystę. Tai ypač skaudu, žvelgiant į pavergtos Lietuvos ateitį. Ten masiškai miršta kunigai, o seminaristai valdžios apriboti. Dvasiškių atžvilgiu Lietuva nieko negali laukti iš savo tremtinių. Pagaliau* kokia ateitis ir lietuvių religiniu institucijų Amerikoj?

Tokioj sunkioj padėty lietuviai pranciškonai griebėsi pačios paskutinės priemonės — priimti kitataučius jaunuolius ir juos auklėti lietuviškoje dvasioje, t.y., mokyti lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos :: įkvėpti meilę pavergtai mūsų tautai. Katalikų Bažnyčioj tai nėra koks nors visiškai naujas reiškinys, nes panašiai auklėjami jaunuoliai apaštalauti misijų kraštuose. Jie supažindinami su tų kraštų kultūra, kalba, papročiais, į kuriuos ruošiasi vykti. Ar šis bandymas lietuviams pranciškonams pasiseks, dar per anksti spręsti. Bet jau yra viltingų šviesulių. Idealistai jaunuoliai domisi lietuvių tauta, mokosi jos kalbos ir nori aukotis. Kennebunkporto vienuolyne jiems jau įsteigtas noviciatas.

Šiame rūpesčių ateitim laikotarpyje, aišku, jau yra pasibaigusios visos statybos. Dėmesys telkiamas į išlaikymą to, kas turima. Bet vis tiek dar buvo apsiimta administruoti lietuvių parapiją St. Louis, 111
Nuo 1979 pranciškonam vadovauja T. Paulius Baltakis.

Apžvelgiant lietuvių pranciškonų 40 metų veiklą emigracijoje, kai kurie įvykiai atrodo tolimi ir lyg išblukę. Detalių niekas neregistravo.

Toronto Prisikėlimo parapijos pastatų bendras vaizdas. Dešinėje išilginis pastatas (bažnyčia ir salė) —arch. St. Kudoko. Kairėje vienuolynas bei parapijos namai ir bažnyčios šalutinės angos apipavi-dalininas — dr. arch. A. Kulpavičiaus. Nuotr. V. Maco.

Vis reikėjo skubėti, kartais net galvatrūkčiais lėkti. Apsiimto darbo pozicijos — neproporcingos darbininkų skaičiui. Šiuo metu lietuvių pranciškonų su klierikais ir kandidatais tėra 70 asmenų, o 8 vienuolynai, trys parapijos, dvi parapinės misijos, spaustuvė, 3 periodiniai leidiniai, vasarvietė, naujokynas ir t.t. Šiuo metu, mirštant kunigams ir nykstant parapijoms, ypač šaukiamasi pranciškonų pagalbos, lyg jie būtų nemirtingi. Reikia vadovų ir savoms įstaigoms, o pakaitos maža. Paskutinis pranciškonas kunigas įšventintas 1969 metais. Beje, dar nesuspėta parašyti nė išsamios lietuvių pranciškonų istorinės monografijos.

Tačiau tarp visų tų nepriteklių stiprina ir įkvepia du faktoriai — Lietuvos tikinčiųjų ryžtas likti ištikimais Kristui persekiojimuose ir

Buvęs gimnazijos pastatas — dabar svečių vasarnamis Kennebunkporte, Maine. Dešinėje — Kryžiaus Kelių šventovės dalis.

Amerikos lietuvių nuostabus palankumas. Sunkesnėse valandose apramina prisiminimas, kokiose nepalankiose sąlygose vyksta pastoracija tėvynėje ir kokias kliūtis tenka įveikti

Kultūros židinys ir pranciškonų vienuolynas (dešinėje). Nematyti spaustuvės, Darbininko administracijos ir Galdiko dailės galerijos pastato (kairėje).

ten bažnytinėje tarnyboje. Tada nejučiom palengvėja emigracinės naštos. Jas nešant, taip pat jaučiami įsipareigojimai ir tiems tūkstančiams šio kontinento lietuvių, kurie savo ištekliais šelpė vienuolių darbus. Be jų įnašo nebūtų vienuolynų, spaustuvių, laikraščių, vasarviečių . . . Lietuvių nuostabus dosnumas pranciškonams laikytinas jų veiklos per 40 metų akstinu. Jis dar tebėra gyvas ir reikšmingas ateičiai.

T. Leonardas Andriekus, O.F.M.

Sukurta: Kretingos pranciškonai