Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUAN RAMON JIMENEZ MINTYS APIE POEZIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUAN RAMON JIMENEZ   
Tenepraeina nė viena diena be poezijos ir be meilės.
Nesu — ir nenoriu būti — literatas. Esu tik žmogus, įsimylėjęs grožį.
Mane skatina apdairus nemirtingumo troškimas: noras, broliai, amžinai gyventi su jumis šį vienintelį, šviesų laisvą gyvenimą, kuriame dvasia atsiskiria nuo savo vargingo kūno ir, lyg būtų jo kūnas, jį visą apgaubia, jin įsiskverbia ir jį apšviečia orumo pilnoje tylumoje.

Mano menas yra taip mane užvaldęs, kad nebegaliu pasakyti, ar tai dorybė, ar yda.
Labiau pasitikiu savo poezija, kad žmonėms padėčiau būti geresniais ir taikingai gyventi, negu savo neįmanomais politiniais ėjimais ar socialiniais šūkiais. Dėl to tebedainuoju (kai tą leidžia žmonių kovos atnešamas skausmas).  Ir dainuoju  taip  subtiliai  ir gražiai,  kaip  galiu.
 
Nepretenduoju, kad tai, ką rašau, būtų skaitoma ištisai, ir to net nenoriu. Man patiktų, kad mano raštai būtų lyg biblija: knyga, kurioje šen bei ten, atsitiktinai ją atskleidęs, skaitantysis atrastų visa užkrečiančią staigmeną — grožio pilnas eilutes.
Kiek kančios, kiek sielvarto, kad po truputį, kiekvieną akimirką, ištraukčiau iš grubaus gyvenimo triukšmo savo tyrą, tylią, giliai įsiskverbiančią, trumputę poeziją!

Man būtina, absoliutu, dirbti sąlytyje su atvira gamta: pavasarį, vasarą, rudenį —- su oru; žiemą — su ugnim. Visada su dangiška šviesa.
Mano poezija — pasak tūlų — yra nereali. Tebūnie taip: nereali. Bet ji rami ir nepraeinanti pašėlusio gyvenimo sūkuryje, lyg pilies atspindys tekančiame vandenyje, kuris stengiasi jį nusinešti.

Su grožiu  reikia  gyventi  — ir mirti  — vienam.
Iš sapno ištraukiu daugiau negu iš gyvenimo, nes sapnas tai lyg geresnis gyvenimas, kurio rožėmis norėčiau nukloti savo tikrovę.
Kaip sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvenimo ir fantazijos, tarp mano valios ir instinkto!
Norėčiau būti tuo pačiu metu strėlė ir taikinys, kurin ji sminga . . . ar pradingsta.

Visada abejoju savo kūriniu, bet niekada savim pačiu. Nes ilga patirtis išmokė, jog visada galiu jį pataisyti. . . . Žinau, kad visada turiu savyje savo atsinaujinimo šaltinį.
Poezija — kultivuotas instinktas. Tikra poezija niekada nėra horizontali.
Poezijoje ne taip svarbu išaiškinti paslaptį, kaip ją parodyti, atverti, išreikšti.

Eilėraštis turėtų buti lyg žvaigždė: pasaulis, kuris atrodo, kaip deimantas.
Poezija yra ne spręstina problema, o iš aukščiau ateinanti malonė. Mano manymu, "poetiška sąmonė" glūdi ne pseudomoksliškame žvelgime į dalykus, o sugebėjime staigiai, įžvalgiai, grakščiai ir tiksliai atverti jų tikrąją poeziją.
Protas reikalingas ne tam, kad tramdytų, o tam, kad suprastų instinktą.

Kasdien esu labiau įsitikinęs, kad poezija — ir menas iš viso — negali būti kas kita, kaip mintis ir jausmas, išreikšti autentiškiausią, tiksliausia, trumpiausia forma. Tas, kas neturi ribų, yra tik vargingumas, tingumas ir nevalyvumas.

Kas yra paprastumas ir spontaniškumas? Mano supratimu, paprasta yra tai, kas išgaunama su mažiausiai elementų, ir spontaniška — tai, kas sukuriama "be pastangų". Tačiau reikia neužmiršti, kad grožis, pasiekiamas su mažiausiai elementų, tegali būti pilnumos vaisius, o kultivuotos dvasios spontaniška išdavai negali nebūti tobula. Kitaip sakant: tobulumas mene yra spontaniškumas ir paprastumas, išplaukiantys iš kultivuotos dvasios. — Nematau, kodėl tai, kas yra paprasta ir spontaniška, turi vengti būti sąmoningu. Manau, kad savo pataisytuose jaunystės eilėraščiuose išlaikiau du pagrindinius poezijos elementus: staigų atskleidimą ir akcentą; tai, kas priduoda asmeniškumo.

Poetas, atsidavęs tik šio kasdieninio gyvenimo realybei, be ambicijos pasiekti egzistuojančius ar neegzistuojančius, bet jo moralios aiškiaregystės elektriškai sukurtus dalykus — kitaip sakant, be magiško realizmo — niekada negali būti nauju. O poetas turi nuolat būti nauju, nes naujumas yra tąsa, ir sunku įsivaizduoti nepraeinamumą be dabarties. Poetas yra viršinė ir vidinė tąsa jam skirtoje erdvėje ir laike. Ir tas, kas žiūri į amžinybę ar laiką, kaip į senus, nesuvokia nei savo laiko, nei savo galimos amžinybės. Kas nesuvokia savo imanencijos, nesuvokia nei neprisiima savo paskirties. Tik tradicionalus — dvasia ir forma, kitaip sakant, atgal žvelgiantis poetas gali būti geras ir patikti, bet neišpildo savo švytinčios užduoties: nešti, diena iš dienos, deglą sau ir kitiems.

Jei gyvenimas nebūtų nuolatinis siekimas, nugaištų tuoj pat: realizmas užmuštų tikrąjį gyvenimą. Dėl to matome tiek daug vaikščiojančių mirusiųjų, patenkintų savimi pačiais, savo mirtimi: tokių, kurie niekada nepajuto noro išeiti iš savęs, savo kitime pratęsti pačius save ar kitus. Norint būti tikrai gyvam, norint vis iš naujo, atsinaujinant, gyventi, reikia paklusti prigimtam idealiam ar dvasiniam instinktui, kuris yra lyg šaltinis, kasdien jį kultivuojant. Jei ne, liekama antraverčiais. Dvasia yra nuolat mus pirmyn nešanti imanencija. Ir visa, ką dvasia diktuoja gyvenimui, turi būti žengimas pirmyn, augimas, tąsa: lyg bangavimas jūroje, kuri visada nauja, nors niekada neišeina iš savo vandenų ir pajūrių; nauja, nes visą laiką juda, ir juda pirmyn. Poetas, turintis dvasinį gyvenimą, kuris jį įgalina suprasti visus žmones ir save patį (staigiame, visuotiniame vidiniame sušvytėjime, kuris peržengia ir padaro permatomas materialias ribas) yra vienintelis žmogus, kuris gali kiekvieną akimirką permatyti, tvarkyti, duoti tikrą kryptį gyvenimui.

Aš visada mažai — ir kaskart mažiau — vertinau "temą" ir "kompoziciją". Tai, kas visada mane gundo, yra pojūtis, kurį iššaukia koks nors fenomenas, mintį ir jausmus užvaldanti nerimastis, kuri lieka po "temos" ir yra prieš "kompoziciją". Man rūpi išlaisvinti pojūtį ir neramumą.

Menininko nuosmukis beveik visada pasireiškia jo priėmimu tingaus idealo: "Menas visiems".
Negali nebūti ryšio tarp gyvenimo ir kūrybos. Kontempliatyvus ir kūrybingas poetas negali būti rėkaujančiu plebėju.
Ko mums skubėti, jei mums nereikia niekur nueiti, jei geriausia, ką turime, yra kelias? Taip, kelias, kaskart gražesnis, bet su kaskart labiau nutolstančiu amžinu pažadu.

Didelė kūrinio dalis glūdi ją skaitančiojo tobuloje psichinėje pusiausvyroje;   nuovargio  akimirkose  grožio   intensyvumas  pradingsta.
Vertinkime kitų kūrinius tik pagal džiaugsmą, kurį jaustume, jei būtume jų autoriai.   

Mano geriausias kūrinys yra mano nenumaldomas nepasitenkinimas mano Kūryba.
Visų pirma kultivuokime valią atmesti. Tenepraeina nė viena diena, nesuplėšant lapo. Kaip sunku yra blogai rašyti!
Kai sakau "taisyti", "gryninti", nesakau "tobulinti" — nekenčiamas žodis, nei "užbaigti" — šermenimis dvelkiantis žodis. Sakau "papildyti".
Taisyme glūdi  tiek pat kūrybingumo,  kiek išradingume.

Gryninti eilėraštį man reiškia ne ką kitą, kaip juo pilnai džiaugtis.
Lengvas, grakštus užgimimas; reiklus procesas, ir galutinis tobulumo džiaugsmas.
Man tobulumas reiškia ne išbaigtą stilių, o atbaigtą mintį.

Kokia kova nuolat vyksta manyje tarp to, kas pas mane gera, ir to, kas galėtų būti geriau!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai