Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIONĖS DOVANA PDF Spausdinti El. paštas
Pasitraukęs į ankstyvą pensiją, Kazimieras Jurėnas panoro aplankyti Lietuvą. Jis nukako į Vilnių lyg į savo parapijos bažnyčią eilinį sekmadienį.

Jo odisėja nustebino mažą lietuvių koloniją, kuri gyvavo dideliame mieste.

Susikurtų patriotizmo kodeksų sargai raukė veidus: kaip bekalbės Jurėnas, grįžęs namolei?

Jurėnas buvo viengungis, atvirų šviesių akių, su plikėjančia prakarpa ant viršugalvio. Tautinis kaklaryšis kažin kaip pabrėžtinai rodė jo nemodernėjimą.

Jis buvo taikaus būdo, nemokėjo rasti čaižaus sakinio, niekad nesikėsino patraukti artimą per dantį. Jis mėgo kalbėti apie dainas, apie dideliuose tautiniuose telkiniuose rengiamas šventes. Jurėnas buvo nepamainomas tarti viešą žodį prie sukaktuvinių vaišių ar prie nuopelningo asmens karsto.

—    Jurėno veide nėra fanaberijos, — gyrė fizionomistikos žinovai. — Jis pozityvus sutvėrimas.

Kandesnio liežuvio moterys įtarė kelionėje Lietuvon romantišką pamušalą ir tiesiai klausė pargrįžusįjį:

—    Kokia ji tenai, Vilniuje, šatenė, briunetė ar auksaplaukė? Jurėnas aiškinosi:

—    Ten daug gražių moterų, nėra kaip išsirinkti.

—    Tad rinkis čia, — erzino moterys.

—    Ir čia ta pati padėtis, — galantiškai atšovė Jurėnas, — visos gražios kaip afroditės.

—    Gal radai giminių laukiančių palikimo? — skeptiškai teiravosi vyrai.

—    Radau tautosakos deimantų, — aiškino Jurėnas. — Radau nuotaikų . . .

—    Nuotaikų? — nustebo bendrakalbis. — Kokių gi? Ten kas žingsnis režiminiai spąstai.

—    Į tai galima nekreipti dėmesio.

—    Tai man ekvilibristikai — sušuko bendrakalbis.

—    Kelionė į Vilnių, — tvirtino Jurėnas, — tai piligrimo takų pabaiga.
Jo šviesiose akyse tebeišliko Vilniaus varpinių siluetai, o modernių architektūros monstrų kontūrų nesimatė.

—    Esu Kazimieras, — šypsojosi Jurėnas, — Vilnius gi yra švento Karalaičio miestas. Tad ir mano miestas.

Ir tada visi atkuto ir iš naujo pamėgo tą keistuolį romantiką. Aišku, visi nutarė, kad Jurėnas suseno, sudavatkėjo. Jurėnas vėl buvo savas ir artimas.

Vėl pradėjo kviestis Jurėną prie vaišių stalo, prie puošnaus karsto — visur, kur reikalingas trumpas viešas žodis. Vėl buvo paranku, reikalui esant, prisiminti: mieste yra Jurėnas, tolygus pirmajai pagalbai.

Gyvenamieji metai buvo švento karalaičio Kazimiero ženkle. Kitose plačiose energingose kolonijose dundėte dundėjo minėjimai. Smarkūs kalbėtojai įrodinėjo, esą Karalaitis buvo palaimingo būdo ir karingų nusiteikimų. Skardžiabalsiai it volungės dainininkai giedojo iškilmėse. Sueidavo minių minios žmonių. Visi gyveno jautriomis gero velionio prisiminimo nuotaikomis.

Taip jau buvo lemta — Kazimierui Jurėnui įsiūlė tarti trumpa drūtą žodį vietos minėjime.

—    Esi Kazimieras ir kaip gi gera! Kazimieras kalbės apie Kazimierą! Patronas suteiks tau gražaus įkvėpimo ...

Kelias dienas Jurėnas kentė po įsipareigojimo našta. Jis pradėjo suprasti: mažai jis bežinąs apie savo patroną. Jis susiieškojo knygų, rašinių, korespondencijų ir pradėjo pedantiškai kompiliuoti trumpą žodį.

Aibės vardų ir vietovardžių ėmė kautis tarpusavyje jo trumpame žodyje. Kiekvienas vardas rodė savo monumentalumą, nes jo nepajėgė sutrinti į dulkes istorinė erozija.

Iškilmingai pėdino karaliai, užsimetę per petį šermuonėlių apsiaustus. Heraldinių ženklų balnais pabalnuoti žirgai stojosi pėstu, vos besuvaldomi. Zvimbė smailios strėlės ir vėrė kenčiantį kūną. Po aukštomis skliautuotomis lubomis griausmingai gaudė vargonai. "Te Deum" giesmė drebino dangų. Tai buvo dinastijos istorija.

Tačiau — aiman! — garsingos istorijos sąranga nuožmiai skandino Jurėną į savo tamsią, mįslingą pragarmę. Su baime jis juto, kad jo sąlytis su praeitimi perauga į sąlytį su chaosu. Jis gi neturėjo Dievo galios įspūdingai atskirti vandenis nuo uolų.

Bekompiliuodamas, Jurėnas prarado entuziastingas vilniškes nuotaikas. Jis matė: jo kompiliacijoje nėra gyvo Karalaičio!

Jurėnas nežinojo, kad istoriniai tyrinėjimai yra bedvasė informacija, kurioje istoriniai asmenys negyvena, kurioje juda tik šešėliuoti istorinių figūrų atšvaitai. Va, jis ieško Karalaičio chaose, kurį sukūrė žodingi istorikai! Ar tai tu, Karalaiti, ant eiklaus žirgo konkvistadorų priešaky skverbiesi į eretišką Vengriją?

Tyriančių abejonių spiečiai puolė Jurėno dvasią. Ir jis jau mąstė: kaip jam buvo gera, kada Vilniuje padėjęs ranką ant Karalaičio sarkofago, kuštelėjo: "Sveikas mano Patrone, radau tave kitoje buveinėje, ištrėmime ir, meldžiu, nepyk, kad mes tavo pomirtinio poilsio ne apgynėme, minių miniomis savo kūnais neužstojome tavo karsto. Mes neapgynėme tavęs, neapgynėme. . . Žinau gi, kalbu neišmintingai, bet kitaip nemoku. Tu nepyksi ant mūsų kartos? Žinau, tikrai žinau, nepyksi. . .

Jurėnas tarė žodį švento Karalaičio minėjime —
— Tveriuosi už nūdienio padavimo, kurį atmintyje išvežiau iš Vilniaus. Buvo taip:

Kada karalaitis Kazimieras mirė ir angelai ruošėsi parnešti jo sielą į dausas, dausose sukrusta: reikia parūpinti Karalaičiui sostą — auksinį, brangakmeniais išpuoštą, saulei prilygstančio spindėjimo. Sukrusta kviestis gabiausius auksakalius, geriausius dailides. Reikia sukurti sostakrėslę, kurioje Karalaitis per amžius sėdėtų ir dausas stebintų pamaldumu. Kaip gi kitaip? Karalaičiui reikalingas iki šiol neregėto grožio bei prabangos sostas!

Sosto baldakimui reikia brangiausios parčios, prabangiausio brokato. Karališki vardaženkliai vinguriuotų virš sosto. Reikia pasostėje patiesti neregėtos prabangos kilimą, kurio piešinio arabeskos stebintų savo neatmezgiamais vainikais. Dangiškasis Karalaičio sostas savo turtingumu, puošnumu ir grožiu turįs pralenkti žemiškąjį Karalaičio sostą, kuris storėjo Vilniaus rūmų menėje, šalia tėvo-karaliaus sosto.

Kilime, baldakime ir sostakrėslės atlošoje įaustinos dinastinės Jogailaičių emblemos — tai padarys dinastijos vardaženklį neatskyriama dausų dalimi.

Tačiau . . . per angelų malonę buvo atskraidintas Karalaičio pageidavimas, lygus įsakymui. Brangusis sostas iškeistinas į žemiškus pinigus, į auksinus, dukatus ir skatikus. Šie pinigai išdalintini vargšams, našlaičiams ir paliegėliams.

Susirinko dausose karaliai, popiežiai, kardinolai, ir tarėsi: kokią vietą prie altoriaus pasiūlyti Karalaičiui?

Kardinolai ir popiežiai stovėjo per pamaldas veidas veidan su Nukryžiuotoju. Jų rūbai — arnotai ir dalmatikos — mitros ir tiaros — spindėte spindėjo auksu. Tai buvo kelių saulių žaižaravimas prie dausų altoriaus. Žėrėjo ir karalių vainikai giliuose klauptuose . . .

Rinkis Karalaitį, vietą, kuri tavo širdžiai meilesnė!
Per angelų malonę atskraidintas Karalaičio pageidavimas:
altoriaus berniuko vietoje,
ant pirmos pakopėlės neužstodamas,
pilką nusižeminimo tuniką ant ašutinės užsimovęs,
stovėsiu prie altoriaus.
Taip galėsiu tarnauti Dievui: būti Dievuje ir išlikti savyje . . .

Tada sukrusta parūpinti Karalaičiui — altoriaus berniukui — tinkamus varpelius, nulietus iš gryno aukso, o varpelių šerdeles pagaminti iš sidabro, o šerdelių pabaigą papuošti brangakmeniais.

Nei auksinių varpelių, nei sidabrinių šerdelių, nei brangakmenių šerdelių atbaigoje — buvo angelų atskraidintas paaiškinimas.

Varpelio vietoje, tarė Karalaitis, aš pasiimsiu rankon baltos lelijos žiedą, panašų į arkangelo atneštą Marijai apreiškimo valandoje. Lelijos žiedas bus mano varpelis prie altoriaus.

Jūs gi gerai pažįstate nuostabų, kilnių formų lelijos žiedo konusą, kurio balsvame ruime, kaip auksinė šerdelė, įdėtas vario spurgeliais aptekęs grūstuvėlis. Koks geras išeina varpelis, žiedą apvertus stiebu aukštyn! Skambėjimas kaip volungės traliavimas ties arimu, kaip ledinio varveklio suskambėjimas, jam nutrūkus nuo kraigo. Stiklinis skambėjimas — švelniausias visų švelniausiųjų.

Neklauskite, kur lelijos žiedų ieškoti. Vilniuje jų pulkų pulkai aikštėje prie katedros . . .
Kada suskambėjo lelijinis varpelis Karalaičio rankoje, suskambo erdvios dausos nuo raižytų lubų iki grindų mozaikos — jautriai, žvangiai, stikliniai-švelniai. Ir štai! — į lelijos žiedo skambesį pradėjo ataidėti žemės varpinės: pirma Vilniuje, paskui Kaune ir Gardine, paskui tolimoje Žemaitijoje . . .

Jurėnas valandėlę tylėjo. Tylėjo negausioji auditorija — galbūt visi vylėsi išgirstą stiklinį lelijos žiedo skambėjimą? Buvo tylu, labai tylu, ir tyla skambėjo.

Jurėnas pridūrė:

— Vilniuje man teko rasti lelijų Lysvę užmiestiniame parke. Vaizdas priminė suskridusių gulbių pulkelį: ilgi balti kaklai, suglaustų ant nugaros žalių sparnų trikampiai.

Pasakė man slapti balsai: žmonės, esą, praminė tas lelijas kazimieriniais varpeliais. Nedorėliai užpylė lysvę smala. Tačiau pavasariop lelijų gyvybės galia pralaužė dangą. Ir vėl, lyg baltakaklės gulbės, lelijos žydėjo ant sutrupėjusio asfalto. Ir buvo daug kazimierinių varpelių . . .

Nesuskambėjo trumpame Kazimiero Jurėno žodyje istorinės datos ir monumentalūs vardai, o klausytojai buvo patenkinti, jie buvo ir laimingi. Iš liudytojo lūpų jie išgirdo nūdienę tautosaką, kurią, Vilniuje viešėdamas, Jurėnas įsidėjo į savo atmintį ir parvežė jiems sužinoti.
 
Prof. Juozas  Eretas,
nuoširdžiausias lietuvių tautos bičiulis, miręs šiais metais kovo 19 d. Bazelyje, Šveicarijoje.
Kažin, ar Lietuva kada nors yra turėjusi didesnį bičiulį už prof. Juozą Eretą, kuris jai paaukojo savo gyvenimo gražiausius metus. Prašomas mirštančio lietuvio draugo Mykolo Ašmio ir paskatintas kitų mūsų tautiečių, Eretas į Lietuvą atvyko 1919 metais, jau gerai išsimokslinęs — su vokiečių literatūros doktoratu — ir čia, išmokęs lietuvių kalbos, priėmęs Lietuvos pilietybę ir vedęs lietuvaitę, gyveno iki 1941 metų, kol vėl sugrįžo į Šveicariją. Per visą nepriklausomybės metą velionis dinamiškai reiškėsi žymiais darbais — kaip ELTOS organizatorius, savanoris, universiteto profesorius, katalikiško jaunimo vadovas, mokslinių knygų autorius, straipsnių apie Lietuvą svetimom kalbom autorius ir t.t. Net ir sugrįžęs į Šveicariją, iki mirties dirbo, garsindamas Lietuvą straipsniais ir knygomis. Tai gyvas pavyzdys ypač išeivijos jaunimui, tolstančiam nuo savo tautos.

Prof. Juozas Eretas savo patriotizmą išreiškė ar. Juozui Girniui 1972 m. kovo 7 d. rašytame laiške: "Jūs manote, kad aš dabar jau esu didesnis lietuvis negu šveicaras. Tai tiesa, nes nors aš Šveicarijoje turiu tvirtą poziciją, aš vis dėlto jaučiuos čia kaip tikras egzilietis. Ir kaip toks nnriu ir paskutinius metelius paaukoti Leituvai".

Mirė sulaukęs gilios senatvės — 87 metų amžiaus.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai