Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TĖV. BENEVENUTO RAMANAUSKO, O.F.M., KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Tėv. Benvenuto Ramanausko, O.F.M., knyga Aš savo dalį atlikau, parašyta šv. Pranciškaus Asyžiečio 800 m. gimimo sukakčiai paminėti, yra turininga dovana mūsų visuomenei. Turininga dovana, nes veda skaitytoją į nuostabiai patrauklią maldos sampratą: malda nėra tik žodžiai, bet yra butinė ir buitinė žmogaus būsena gyvenime.

Šv. Pranciškus buvo maldos žmogus. Jis drįso melstis visu savo gyvenimu. Mums įprasta melstis atsargiai — žodine malda. Mat nedrąsu gilintis į Dievo paveikslą ir panašumą savyje ir artime. Dievo paveikslo ir panašumo pažinimas savyje ir artime veda į būtinumą jį įgyvendinti. Tėvas Benvenutas savo knygoje rašo apie pranciškoniškąją maldos drąsą pasakojimu apie šv. Pranciškų, rizikavusį būti asmeniu-malda savo amžiaus lūžiuose ir baimėse.

Knygos vardas Aš savo dalį atlikau yra žodžiai iš šv. Pranciškaus mirties patalo. Jie yra drąsaus maldos gyvenimo antspaudas. Į šv. Pranciškaus maldos drąsą lemiamą įtaką turėjo Evangelija — Šv. Raštas. Šv. Rašto Dievas yra arti žmogaus. Būdinga, kad žydų, krikščionių ir musulmonų kaimynų dievai mėgsta gyventi atokiau nuo žmogaus. Pavyzdžiui, ant Olimpo kalno. Tuo tarpu Šv. Rašto Dievas randa malonumo būti arti žmogaus. Būdinga, kad Šv. Rašto žmogus slepiasi nuo Dievo, kuris yra arti žmogaus. Net Rojuje bandyta bėgti ir slėptis nuo Dievo (Pr 3,8-11). Tik Dievo prašnekinimas "Nugi, ką tu dabar užtaisei?" (Pr 3,11) išryškina butinį žmogaus poreikį išdrįsti atsiliepti Dievui, nes susitikti su Dievu yra tolygu susitikti ir su pačiu/pačia savimi savo būties gelmėse. Tėv. Benvenuto knyga yra viliojantis liudijimas, kad Dievas yra arti žmogaus tikrovėje. Anot jos, trys beturčiai priartina žmogui Dievą: Jėzus iš Nazareto — Beturtis Visagalis Sūnus, šv. Pranciškus — Beturtis iš Asyžiaus ir daugiarūbis mūsų amžiaus pranciškonas,-ė (žr. "Atgaila", 71-84 p. ir "Šv. Pranciškus jungia krikščionių širdis . . .", 300-321 p.).

Pradėjus skaityti knygą Aš savo dalį atlikau, jautiesi lyg tankiame lapuočių miške. Skubi prie turinio, kurį randi knygos gale. Ir čia nerandi tematinės sąsajos, nes knygos sąranga iš karto nekrinta į akis. Paskaičius keletą knygos skyrių, lapuočių miško nuotaika dingsta, — nustembi. Išryškėja dviguba tematinė sąsaja: istorija ir gamta — Kūrinija. Istorija — laiko upė, kurioje gyvai reiškiasi šv. Pranciškus su iššūkiu drąsiai melstis; gamta — Kūrinija yra Dievo pasaulis, kuriame galima pasimesti.

Istorinis iššūkis drąsiai melstis Tėv. Benvenutas istorijos neatpa-sakoja. Tai jam nėra svarbu. Jam prie širdies šv. Pranciškaus asmuo (pvz. 12-26; 154-162; 171-179; 259-268 p.) ir istoriniai įvykiai, kurie apčiuopiamai liudija drąsią šv. Pranciškaus maldą ir supažindina su asmenimis, drįsusiais sekti Asyžiaus beturčio pėdomis. Istorijos užuominų skalė labai plati: Sinajus — Senojo Testamento likiminis Įvykis (pvz. 85-94 p.), Katalikų Bendrija ir krikščioniškos bendrijos (pvz. 180-188 p.), šakotas Prnaciškonų ordinas (pvz. 85-94; 300-313 p.), pranciškonai ir Lietuva (pvz. 111; 184; 187; 225; 249; 260 p.), Šv. Žemės sauga (pvz. 129), misijos Kinijoje (pvz. 180-181 p.), Kryžiaus kelių ėjimas (pvz. 261 ss.) ir t.t. Skaitytojas nejučiomis yra supažindinamas su istorijos platumomis — iššūkiu — drąsiai melstis. Kartu išryškėja, kad autoriui istorijos užuominos yra tik įtaigi priemonė išryškinti gilų šv. Pranciškaus įnašą į krikščionybę ir žmoniją. Nenuostabu, kad užuominų gausoje pasitaiko ir istorinių netikslumų. Pavyzdžiui, "Tas karmelitų vienuolis . . . Martynas Liuteris" (80 p.). Karmelitai nebus autoriumi patenkinti, nes augusti-nijonai išaugino Martyną Liuterį.

Kūrinija — Dievo pasaulis turi šešėlius
Ši yra antroji Tėv. Benvenuto knygos Aš savo dalį atlikau teminė sąsaja. Gamta — kūrinija buvo šv. Pranciškui dangaus laiptai. Tačiau gamta — kūrinija turi šešėlius (žr. 265 - 268 p.). Naktis yra Žemės šešėlis. Kiekvienas žmogus turi savo šešėlį. "Pranciškus mylėjo medį, kuris jam teikė šešėlį, vandenį, kuris malšino jo troškulį, ugnį, kuri jam teikė šilumą ... Ir visiems jis giedojo savo kūrybinę giesmę, dedikuodamas ją visų daiktų Kūrėjui — Statybininkui - Švč. Trejybei" (5 p.). Šv. Pranciškaus šviesa gyvenimo šešėliuose buvo "Evangelija. Jis taip pat buvo statybininkas ... Ir jis rado savo prasmę draugystėje su Broliu Žmogum ir Motina Žeme. Jis matė žemės ir žmogaus augimą bei pastatus, neprieštaraujančius dvasiniams dalykams; visa, kas buvo gera, darniai sutarė" (5 p.).

"Raupsuotojo pabučiavimas" buvo raktinis įvykis šv. Pranciškaus gyvenime (57-70 p.). Raupsų liga anuomet buvo laikoma baisiu šešėliu žmogaus gyvenime. "1204 m. Pranciškus, jodamas ant žirgo, pakelėje sutiko raupsuotąjį. Šitas netikėtas susitikimas jame sukėlė pasibjaurėjimą, tačiau atsiminė, kad pirmiausia jis turi pats save nugalėti ... Jis nušoko nuo žirgo, pabučiavo raupsuotojo ranką... ir davė jam išmaldą... Tada vėl užšoko ant žirgo. Bet, kai apsidairė visur aplinkui, nebegalėjo matyti raupsuotojo, nors vietovė neturėjo slaptų vietų. Pilnas džiaugsmo ir nuostabos, jis pradėjo giedoti Dievo šlovės..." (65 psl.). Šis įvykis, įtaigiai rašo Tėv. Benvenutas, buvo raktinis lūžis šv. Pranciškaus gyvenime, nes "jis suvokė Kristų, kuris dalyvauja visose mūsų ašarose — kaip paslėptam džiaugsme, elgetoje — kaip paslaptingame lobyje . . ." (65 p.). Šv. Pranciškus tapo permatomas ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu, vilties ženklu šešėlių nerime visiems, kurie daugiau nebeturi vilties, ženklu mūsų amžiui. Artumas artimui bėdoje yra artumas Dievui, nes žmogus yra kūrinys su šešėlių užgožtu Kūrėjo "atvaizdu ir panašumu".

Šv. Pranciškaus pajėgumas nustebti ir nesiliauti stebėtis Dievu savo artime ir gamtoje — kūrinijoje daro jį mūsų bendraamžiu. Tėv. Benvenutas daugeliu knygos skyrių piešte nupiešia Asyžiaus beturčio nuostabos akiračius. Asyžiaus beturtis eina per šešėlių dengiamą Dievo pasaulį su daina-giesme, tapdamas malda ir įtaigiai kviesdamas tapti malda. Čia glūdi pats reikliausias Tėv. Benvenuto knygos bruožas. Šv. Pranciškus nesitenkina "kalbėti poterius", bet yra malda, — visa savo būsena drįsta žėrėti nuostaba. Jis prašo net paukščius nutilti, kad galėtų išgirsti ir paklusti Kūrėjui (154-162 p.).

Mūsų amžius yra narcisizmo — sustabarėjimo savyje auka. Tėv. Benvenutas siūlo pakelti akis ir praverti širdies duris. Knygoje Aš savo dalį atlikau jam rūpi išreikšti du šv. Pranciškaus nuostabos pradus: 1. Kūrėjas rūpinasi žmogumi, nes jį myli, ir 2. Žmogus, atpažindamas kūrinijos šešėliuose Dievo rūpestį savimi, nustemba ir įsimyli Kūrėją. Nustebimas ir įsimylėjimas yra malda — būsena, kurioje reiškiasi drąsa gyventi ant būties briaunos su pasitikėjimu. Tiesa, laimės ieškoma kitiems, bet tampama laimingu. Šiai būsenai yra būdinga beribė išmintis ir gili įžvalga.

Menu pasakojimą apie vieną Šv. Rašto žinovą. Kartą jį aplankė seniai matytas bičiulis. Svečią stebino jo draugo kambario tuštumas. "Kur tavo baldai?" klausia. Draugas atsako klausimu: "O kur tavo?" Svečias, pečius traukdamas, paaiškina: "Aš gi esu pakeliui!" "Ir aš esu pakeliui..." Tėv. Benvenuto knyga sklydi plačia išmintimi ir gilia įžvalga.

Sakoma, kad net saulė turi dėmių. Du dalykai gali sunkinti knygos Aš savo dalį atlikau skaitymą: teminės sąrangos stoka ir nekruopšti korektūra. Teminės sąrangos stoka kai kuriems skaitytojams gali net padėti. Mat dauguma skaitytojų, jausdami teminės sąsajos pasikartojimą, nejučiomis turtės įžvalga į nuostabųjį Asyžiaus Poverello — Neturtį. Kas kita su nekruopščia korektūra. Ji ryški žodžiuose, sakiniuose, citatose iš kitų kalbų. Kas dėl to kaltas? Išeivijos spaudos ir knygos kultūros bėdos, susijusios su kruopštumu korektūros poreikiuose, kelia rūpestį ir reikalauja dėmesio.

Benvenutas Ramanauskas: AŠ SAVO DALĮ ATLIKAU. Kalbą peržiūrėjo Leonardas Žitkevičius. Viršelį ir aplanką apipavidalino T. Placidas Barius, OFM. Išleido ir spaudė Pranciškonų spaustuvė 1983 metais.   
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai