Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ IŠEIVIŲ VYSKUPAS IR EMIGRANTŲ BEI TREMTINIŲ PASTORACIJA PDF Spausdinti El. paštas


Ne be pagrindo galima klausti, ar šie metai nebus palaimiausi mūsų išeivijos istorijoje? Pagrindas yra tvirtas, ir jo lengvai nesugriautų abejonės.

Pirmiausia, 1984 metai yra skirti šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Žinoma, šis religinis jubiliejus kai kam, ypač pradžioje, galėjo atrodyti kaip eilinis istorinis prisiminimas — be sujudinančios tautą bei išeiviją jėgos. Panašiai juk atsitiko 1958 metais, kai minėjome šv. Kazimiero gimimo penkis šimtmečius. Bet šiam jubiliejui buvo rūpestingiau ruoštasi, ir susilaukta nesitikėtos staigmenos iš Šv. Tėvo. Kovo 4 dieną Šv. Petro bazilikoje surengta iškilmė laikytina labai svarbiu įvykiu, iškėlusiu mūsų pamirštą tautą iš prieblandų į dienos šviesą. Sukvietimas į tą šventę pasaulio diplomatų, mūsų tautos entuziastiškas apibūdinimas popiežiaus pamoksle ir jo žodyje Šv. Petro aikštėje yra įvykiai, kurių mes laukėme visą išeivijos laikmetį. Beje, skambesnių proveržių nematydami, tenkinomės politinėje maišaty apie Lietuvą atsitiktinai ištartais palankiais žodžiais. Šv. Tėvas surengė didelę staigmeną mums patiems ir pasauliui. Lyg to dar nebūtų gana, rugpjūčio 25 d. savo vasarvietėje Castelgandolfe jis pareiškė, jog norėjęs ir pats aplankyti Lietuvą, bet Maskva jo ten neįsileidusi. Neįsileidusi nė jo atstovo Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Augustino Cassarolio. Tai apgailestaudamas, Šv. Tėvas lietuvių kalba atlaikė mišias ir pasakė pamokslą, kuris buvo transliuojamas į Lietuvą ir pasklido pasaulinėje spaudoje. Toks popiežiaus palankumas mūsų tautai paveikė Katalikų Bažnyčios aukštuosius dignitorius, palenkdamas juos mūsų pusėn. Kazimieriniuose minėjimuose ten, kur tik yra kiek didesnis būrys lietuvių, nuoširdžiai dalyvavo vietos kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai.

Antras šių metų įvykis — tai naujo vyskupo išeivijos lietuviams paskyrimas. Jo reikšmė gana ilgai išliekanti. Iškilmingos šventės, giedojimai ir pamokslai nutyla po ilgesnio laiko, gi energingo žmogaus, pakelto į aukštesnį hierarchijos laipsnį veikla tęsiasi neribotai. Ji įdomiai šakojasi į daugybę detalių, paliesdama ne tik bendruomenes, atskirus žmones, bet ir visą tautą. Taigi, Tėvo Pauliaus Baltakio paskyrimas lietuvių išeivių vyskupu 1984 metus paženklina reta dvasine puošmena, ir naujai paliudija Šv. Tėvo rūpestį bei palankumą mums — išeiviams - emigrantams. Specialūs vyskupai, skiriami šiuo metu įvairių tautybių katalikams, taip pat reiškia atbaigimą tų pastangų, kurias rodė popiežiai naujųjų laikų išeivių gerovei.

Kai XIX amžiuje įsisiūbavo imigracija į Jungtines Amerikos Valstybes, išeiviai katalikai nė sapnuoti negalėjo apie savus vyskupus. Pati Bažnyčia buvo lyg užklupta to staigaus antplūdžio ir nepasirengusi jo pasitikti. Tada nebuvo dar paskelbtas bažnytinių įstatymų teisynas, liečiąs juridinę tikinčiųjų padėtį. Tvarkytasi paskirais popiežių dekretais. Imigrantai atsidūrė visiškoje airių vyskupų valdžioje. Nuotaikos nuo pat pradžios iki maždaug 1950 metų buvo gana nepalankios išeivių katalikų reikalams. Dėl pastoracinių patogumų norėta visus sulydyti į vienakalbę tautą, nors ir atsižvelgta į žmonių nesugebėjimą išmokti anglų kalbą. Kalba liko pagrindinė priežastis tautinėms parapijoms steigti. Tačiau jų steigimu rūpinosi ne tiek airiai vyskupai, kiek patys išsiviai - imigrantai. Įdomu, kad lietuvių, daugiausia nemokytų, bet religingų ir patriotiškų, triūsu per palyginti trumpą laiką susikūrė tokia plati savų parapijų sistema, kuri tebėra atrama ir dabartinei mūsų išeiviškai darbuotei.

Nuotaikos Katalikų Bažnyčioje išeivių atžvilgiu iš pagrindų pasikeitė po antrojo pasaulinio karo, kai Vakarų E ^opą užtvindė pabėgėlių minios. Jų pastoracijai tvarkyti Konsistorinė kongregacija įsteigė tautines delegatūras. Delegatams be vyskupiškų šventimų buvo suteiktos vyskupų ordinarų, o stovyklų kapelionams — parapijų klebonų teisės. Taip tvarkytasi iki tremtinių emigracijos į užjūrius. Bet kaip tuos imigrantus turi traktuoti vyskupai naujose žemėse, buvo nurodyta Pijaus XII 1952 metų vasarą išleistoje konstitucijoje "Exsul familia". Ten aiškiai pabrėžiama pagarba imigrantų kultūrai, kalbai, papročiams. Vyskupai įpareigojami jiems sudaryti sąlygas tas vertybes išsaugoti ir bažnyčioje. Pagal kodekso normas leista steigti tautines parapijas ir net vadinamas misijas, jei kur gyvena negausus tautinis katalikų vienetas. Vatikano susirinkimas konstitucijoje "Gaudium et spes" taip pat itin aiškiai pabrėžia įvairių tautinių kultūrų vertę ir jų respektavimo būtinybę pastoracijoje.

Po tokių palankių pasisakymų, jau ir JAV baigta kalbėti apie tautybių sulydinimą, ir pasukta į vadinamą kultūrinį pliuralizmą. Jam plačiau kelią praskynė 1969 m. rugpjūčio 15 d. popiežiaus Pauliaus VI raštas, pavadintas "Naujos normos emigrantų pastoracijai". 1981 m. sausio 19 d. patys JAV vyskupai kaip kolektyvas paskelbė raštą, kuriuo įteisinamas minėtasis pliuralizmas Bažnyčioje. Rašte draudžiama naikinti imigrantų kultūrinius įnašus, įsakoma saugoti jų kalbas ir atsižvelgti į jų tautinius jausmus . . .

Tie Vatikano II susirinkimo ir popiežių Pijaus XII ir Pauliaus VI raštai beveik pagrindinai pakeitė airių viešpatavimą JAV Bažnyčioje. Drąsiai pradėta skirti įvairių tautybių asmenis dieceziniais vyskupais, ko nebuvo girdėta prieš 1950 metus. Šitaip pasikeitusioje padėtyje ir vysk. Vincentui Brizgiui pavesta tvarkyti lietuvių išeivių katalikų reikalus, o vėliau vyskupai Pranas Brazys, M.I.C. bei Antanas Deksnys paskirti specialiai Europos lietuviams.

Toks palankus lietuvių išeivių pastoracijos sutvarkymas gražiai derinosi su Vatikano susirinkimo bei popiežių Pijaus XII ir Pauliaus VI norais, nors jų raštuose dar neminimi vyskupai išeivių tautinėms grupėms. Jų skyrimas laikytinas palankumo ženklu, arba specialia Šv. Tėvo malone, kuri nėra taisyklė. Užtat dėl amžiaus iš pareigų traukiantis mūsų vyskupams Vincentui Brizgiui ir Antanui Deksniui, baimintasi, ar popiežius beskirs išeiviams vyskupus. Mat po 40 metų ir net dar ilgesnės imigracijos dalis, ypač čia gimusių mūsų tautiečių, jau įsijungė į Amerikos katalikų pastoracinę santvarką. Lietuvių parapijos gi saviškių nėra pakankamai remiamos, nors žodžiais labai vertinamos. Visa tai turbūt yra žinoma popiežiui. Be to, lietuviai Europoje gerokai sumažėjo. Vysk. V. Brizgys, sveikindamas naująjį vyskupą Paulių Baltakį, tūkstantinei miniai Kenne-bunkporte priminė, jog akcija turėti lietuvį vyskupą buvusi pradėta net prieš penkerius metus. Jis popiežiui tarp kitų argumentų pateikęs ir tą, jog lietuvių išeivių vyskupas, lyg koks ambasadorius, galėsiąs atstovauti mūsų reikalams tarp kitų kraštų hierarchų ir net tarp pasaulinių vyriausybių.

Tačiau tarp visų argumentų pirmenybė užleistina būtinybei — mums, po visą pasaulį išblaškytiems, turėti dvasinį vadovą, tiesiogiai atstovaujantį popiežiui. Tai labai daug, nors jo autoritetas vadinamas moraliniu, t. y. ne jurisdikciniu, nes visi lietuviai katalikai jau yra vietos vyskupų valdžioje. Taip pat ir jų parapijos. Turėdamas popiežiaus suteiktą autoritetą, išeivių vyskupas per savo tautiečius klebonus gali našiau gaivinti lietuvių tautines parapijas, koordinuoti jų veiklą, joms atstovauti Amerikos bei kitų kraštų vyskupų suvažiavimuose. Be to, tas parapijas informuoti apie emigrantams bei jų pastoracijai išleidžiamus potvarkius. Visa tai atsispindi Tėv. Pauliaus Baltakio paskyrimo vyskupu popiežiaus rašte, kuris rugsėjo 14 d. prieš konsekraciją iškilmingai buvo perskaitytas Portlando katedroje.

Stebint išeivių vyskupo skyrimo ir įvesdinimo eigą, ypač krinta į akis jo entuziastiškas priėmimas tiek iš kitataučių dvasininkų, tiek iš pačių lietuvių pusės. Tai liudija gausus aukštų Bažnyčios pareigūnų į konsekracijos iškilmes suvažiavimas. Be to, vysk. Baltakį konsekravo pats Šv. Tėvo atstovas ir pronuncijus Amerikai arkivysk. Pio Laghi. Jo žodis apeigų metu buvo labai nuoširdus ir malonus lietuviams. Pronuncijaus dalyvavimas ir iškilmei vadovavimas tam įvykiui suteikė daug orumo kitataučių akyse. Kiekvienas jautė, jog čia kažkas labai svarbaus. Į šventinimo iškilmę atvyko net 22 amerikiečiai arkivyskupai bei vyskupai ir apie 200 kunigų. Tai stebėdami laikraščiai, radijas ir televizija, plačiai  informavo visuomenę apie naująjį vyskupą, mūsų išeiviją ir Rusijos okupuotą bei persekiojamą tautą. Tokio išgarsinimo JAV dar nesame susilaukę.


Tėv. Paulius Baltakis, O.F.M. (atsiklaupęs) šventinamas vyskupu


Po šventinimo apeigų. Vysk. Paulius Baltakis stovi antras iš kairės. Nuotr. A. Reivytienės

Panašiai ir iš lietuvių pusės. Iškilmių metu Portlando katedrą daugiausia pripildė lietuviai. Jų, čia suvažiavusių iš artimų ir tolimų vietovių, buvo apie 1000. Giesmės, vadovaujant Brocktono lietuvių parapijos chorui, buvo giedamos lietuviškai. Daug kartų liturgines pamaldas nutraukė ilgi plojimai naujojo vyskupo garbei. Lietuvių kunigų suvažiavo apie šimtą. Iškilmė buvo didinga. Bet vienas kitas dalyvis lyg prikaišiojo, kodėl ji nebuvusi atlikta kokioje nors gausiai lietuvių apgyventoje vietovėje. Tai galėjo būti, bet reikia atsiminti, kad Portlando vyskupija yra lietuvių pranciškonų lopšys. Čia jie pradėjo savo veikimą; čia jie išaugo į pajėgią religinę bendruomenę. — Buvo laikai, kai pradedančių kurtis JAV lietuvių prandiškonų į savo dieceziją neįsileido joks šio krašto vyskupas. Tik Portlando vyskupas Joseph McCarty pasigailėjo ir pirmąjį vienuolyną leido steigti savo valdomoje teritorijoje. Paskui ir antrą. Daug nuoširdumo parodė ir dabartinis Portlando vyskupas Edward O'Leary, naujojo vyskupo ir išeivių lietuvių padėčiai aprašyti skirdamas net 3 savo vyskupijos savaitraščio "Church World" numerius, supažindindamas vyskupą su Portlando žurnalistais, suorganizuodamas viso šventinimo eigą, vaišindamas suvažiavusius svečius vyskupus ir pats visur dalyvaudamas. Taip pat jis su vyskupu Brizgiu kaip pagalbininkai padėjo pronuncijui pakonsekruoti vysk. Paulių Baltakį.

Nemažesnį nuoširdumą bei džiaugsmą parodė ir lietuviai tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai. Šventinimo apeigose ir vaišėse Kennebunkporte dalyvavo arkivysk. Karolis Salatka ir vyskupai Brizgys ir Deksnys. Be to, apie 100 lietuvių kunigų. Pasauliečiai, nepaisydami nuotolių, lėktuvais, autobusais ir kitom priemonėm mielai atvyko į tą nuošalų Maino kampelį. Vaišėms, kurios prasidėjo po pamaldų, buvo pastatyta milžiniška palapinė vienuolyno kieme po liepomis, nes tokiai gausiai miniai (apie 1000 asmenų) sutalpinti nebuvo apylinkėje tinkamos salės. Vaišėms maistą parengė ir prie stalų tarnavo lietuvės moterys ir jaunimas, atvykęs iš įvairių vietų. Vaizdas viduje palapinės buvo nuostabiai jaukus. Prie garbės stalo sėdėjo vyskupai ir lietuvių vienuolijų atstovai. Dvasininkams buvo atskiri stalai. Suvažiavo visų pagrindinių kultūrinių ir politinių mūsų organizacijų atstovai. Programa vyko sklandžiai. Laimingu būdu išvengta per gausių ir per ilgų kalbų. Svečiai naująjį vyskupą apdovanojo aukomis. Stebint tą visų džiaugsmą, galėjai sakyti, jog tikrai naujasis išeivių vyskupas buvo lauktas ir reikalingas. Jo nuoširdus priėmimas garantuoja ir sėkmingą vyskupavimą — vyskupavimą tremtininkiškoje bei išeiviškoje visuomenėje, kurios ir jis pats yra dalis, nes beveik visą savo gyvenimą praleido svetimose žemėse.

Gimęs 1925 m. sausio 1 d. Troškūnuose, Antanas Baltakis (Pauliaus vardą gavo įstodamas į pranciškonų vienuoliją) Lietuvoje gyveno tik 19 metų. 1944-tais iš pranciškonų gimnazijos Kretingoje vokiečiai paėmė jį prievartiniams darbams. Teko sunkiai dirbti Suomijoj ir Norvegijoj, kol, pasibaigus karui, pasiekė Belgiją. Ten įstojo į pranciškonų vienuoliją su viltimi prisijungti prie lietuvių. Kunigų seminariją baigė St. Truiden mieste ir 1952 m. rugpjūčio 24 d. buvo įšventintas kunigu. Iš Belgijos skubėjo vykti pas lietuvius pranciškonus, kurie jau buvo susiorganizavę lietuviškam darbui Amerikoj ir Kanadoj. Tėvas Paulius Baltakis 1953 m. atvažiavo į Kanadą ir ten Prisikėlimo parapijoje darbavosi iki 1969 m., kurį laiką eidamas net vienuolyno vyresniojo pareigas. Tačiau labiausiai pasižymėjo veikdamas su jaunimu — ateitininkais, skautais, sportininkais. Kaip vėliau prisipažino: ramus pastoracinis veikimas jam labiausiai patikęs. Atkeltas į Brooklyno pranciškonų vienuolyną, Tėv. Paulius pagreitino Kultūros židinio statybą, pajamoms telkti suorganizuodamas savaitėje du Bingo lošimus. Statyba užsitęsė kiek ilgiau ir jam buvo pavesta ją tęsti bei užbaigti. Čia Tėv. Baltakis parodė daug apsukrumo, nes reikėjo įveikti sunkias problemas. Provinciolo pareigoms jis buvo išrinktas 1979 m. Jas eidamas, tapo vyskupu.

Turint daug patirties išeiviškoje veikloje, nėra abejonės, jog vysk. Pauliaus Antano Baltakio kaip visos išeivijos dvasinio vadovo darbas bus sėkmingas. To visi jam ir linkime.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai