| |
|
|
|
JĖZUS KRISTUS, NAUJAI ATSKLEISTAS MARIJOS VALTORTOS "ŽMOGAUS - DIEVO POEMOJE" |
 |
 |
 |
|
Parašė KĘSTUTIS TRIMAKAS
|
Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiai ir žodžiai yra surašyti evangelijų knygose. Jos yra pirmasis, pagrindinis ir svarbiausias žinių apie Jėzų šaltinis. Tačiau, kaip evangelijos autorius Jonas rašo savo knygos pabaigoje: "Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti" (Jon 21, 24).
Taigi, keturios evangelijos neišsemia žinių apie Jėzų. Jų yra neišsemiamai daugiau. Jeigu kaip nors būtų galima tokias žinias gauti, jos, žinoma, nesiskirtų nuo evangelijų, bet jas paremtų, papildytų ir praplėstų.
I. VEIKALAS
Žmogaus - Dievo poema, 1947
Teigiama, kad yra veikalas su tokiomis žiniomis apie Jėzų, kurių evangelijose nėra. Tas veikalas vadinasi "Il Poema dell'Uomo-Dio" (Žmogaus - Dievo poema). Kol jis buvo teberašomas, tuolaikinis popiežius Pijus XII buvo apie jį informuojamas. Vos tik to veikalo rankraštis buvo užbaigtas 1947 m., rašomąja mašinėle perspausdintas jis buvo popiežiui įteiktas.
Po kelių mėnesių (1948.11.26) privačioj audiencijoj popiežius to veikalo leidėjams pasakė: "Šį veikalą spausdinkite tokį, koks jis yra. Nėra reikalo duoti nuomonę apie jo kilmę, kad ji nepaprasta. Kas tą veikalą skaitys, supras". Leidėjai paklausė, ar reikėtų išimti žodžius "vizijos" ir "diktavimai". Popiežius atsakė, kad niekas neturi būti išbraukta. Vatikano autoritetų teigimu, šis popiežiaus viešas patvirtinimas yra oficialus "imprimatur" aprobatas.
Šis 4000-5000 žodžių veikalas buvo išspausdintas 1956 m. originalia italų kalba. Dideliu tiražu ir nuolat perspausdinami šio veikalo vertimai jau pasirodė prancūzų, ispanų, vokiečių ir anglų kalbomis.
Šiame veikale pateikiama apie 700 epizodų iš Jėzaus gyvenimo, kurių 600 su viršum yra apie
------------
Šis pranešimas buvo pateiktas Pirmojoje Lapkričio Sinoikijoje, religijos filosofijos bei bažnytinės muzikos studijų savaitėje, 1989 m. lapkričio 13 d., Vilniuje.
Jėzaus viešąjį gyvenimą, kančią, mirtį bei prisikėlimą. Tuose epizoduose atsiskleidžia nuostabiai gyvas Jėzaus vaizdas, o taipgi ir kiti su Juo gyvenime ryšį turėjusieji: Jo Motina, Juozapas, apaštalai, Jo mokiniai, draugai ir priešai — kai kurie žinomi iš evangelijų, kiti nežinomi. Kai kurie epizodai randami evangelijose; šiame veikale jie atpasakojami plačiau; dar daugiau — evangelijose nėra nė nesuminėti.
Maria Valtorta, 1897 - 1961
Kas parašė tą veikalą? Tiesiog neįtikėtina, jog tas 3000 - 5000 spausdintų (10 000 ranka rašytų) puslapių veikalas būtų parašytas trumpame trejų metų laikotarpyje (1944 - 1947) moters, kuri jau 10 metų nebuvo atsikėlusi iš lovos ir šalia savęs neturėjo kitų knygų, kaip šv. Raštą ir Pijaus X katekizmą; jaunystėje telankiusi viduriniąja mokyklą, nebuvusi Palestinoje. Savo išpažinčių klausytojui ji prisipažino nesanti to veikalo autorė, o tik ranka užrašiusi, ką ji matė ir girdėjo vizijose ir ką jai padiktavo Jėzus. Nuo ketvirtųjų savo gyvenimo metų ji jau norėjo "paguosti Jėzų, tapdama panaši į Jį, savanoriškai iš meilės kenčiant". Pasirodo, kad tie 27 kančios metai (1934 - 1961) buvo jos norų išsipildymas. Betgi toji kančia atnešė nuostabių vaisių: jai — mistines vizijas, o žmonijai—Jėzaus gyvenimo istoriją.
Autoritetų bei mokslininkų teigimai,
1946 - 1986
Iš tūkstančių pasisakymų apie Marijos Valtortos veikalą "Žmogaus - Dievo poema" atrinkti šie:
Popiežius Pijus XII šio veikalo leidėjams, Marijos Tarnų vienuolijos kunigams, audiencijoje 1948.11.26 (žr. Conservatore Romano): "Spausdinkite šį veikalą tokį, koks jis yra. Nėra reikalo pateikti nuomonės apie jo kilmę, ar ji nepaprasta, ar paprasta. Tas, kuris jį skaitys, supras. Girdime apie daugelį vizijų ir apreiškimų. Nesakysiu, kad jos visos yra autentiškos, bet galima sakyti, kad kai kurios iš jų yra autentiškos".
Arkivysk. Alfonso Carinei, Šv. Sosto Apeigų kongregacijos sekretorius, 1946 m.: "Nėra nieko, kas būtų nesuderinama su Evangelija. Tikrai šis veikalas, Evangelijos geras papildymas, padeda geriau suprasti Evangelijos prasmę... Mūsų Viešpaties kalbose nėra nieko, kas bet kokiu būdu nesiderintų su Jo dvasia".
Prel. Ugo Lattanzi, Teologijos fakulteto dekanas Laterano pontifikaliniame universitete, Šv. Sos-to Sv. Įstaigos patarėjas, 1951 m.: Autorius nebūtų galėjęs surašyti tokią gausybę medžiagos... be antgamtinės galios įtakos".
Dr. Vittorio Tredici, geologas ir mineralogas, 1952 m.: "Noriu pabrėžti autoriaus neišaiškinamai tikslų žinojimą apie Palestinos panoramas, jos topografinius, geologinius bei mineraloginius aspektus".
Prel. Pasquale Macchi, popiežiaus Pauliaus VI privatus sekretorius, 1963 m.: "Būdamas Milano arkivyskupu, Jo Šventenybė (Paulius VI) perskaitė vieną "11 Poema dell'Uomo-Dio" knygą. Jis man pasakė, kaip labai ją vertina ir liepė man pasiųsti visą veikalą į arkivyskupijos seminariją".
Kun. GabrielM. Roschini, O .F M., pagarsėjęs mariologas, "Marianum" popiežiškojo teologijos fakulteto profesorius Romoje, 130 knygų ir 600 su viršum straipsnių autorius, Šv. Sosto Šv. Įstaigos patarėjas, 1972 m.: "Turiu atvirai prisipažinti, kad Mariologija, rasta atspausdintuose ir neatspausdintuose Marijos Valtortos raštuose, man buvo tikras atradimas. Joks kitas raštas, netgi visi kartu mano skaityti ir studijuoti raštai negalėjo man pateikti tokio aiškaus, tokio gyvo, tokio pilno, šviesaus ir žavingo Marijos, Dievo didžiojo kūrinio, kartu ir paprasto, kartu ir prakilnaus vaizdo... Tarp mano bei mano kolegų (ekspertų Mariologijoje) ir Marijos Valtortos pateiktų Mergelės Marijos apibūdinimų yra toks skirtumas, kaip tarp kartoninės madonos ir gyvos Mergelės Marijos... Jei kas nori pažinti Madoną, tegul skaito Marijos Valtortos Mariologija. Ji tobulai atitinka Vatikano II susirinkimą (Mariologijai)". Kun. Roschini pats buvo teologu ekspertu Vatikano II suvažiavime ir po to parašė Marijos Valtortos raštuose pateiktą Mariologija knygoje "La Madonna negli scritti di Maria Valtorta", 1973 m.; angliškas vertimas — "The Virgin Mary in the Work of Maria Valtorta", 1989 m.
Jean Aulagnier, istorikas, senovės kalendorių specialistas, įvade savo knygos "Avec Jesus au jour le jour" (1985; angliškas vertimas "The Diary of Jesus", 1988): "Aš tyrinėjau ir atradau, kad yra įmanoma nustatyti tikslias datas tų įvykių, kuriuos Marija Valtorta aprašė. Tos datos atitinka visą istorinę medžiagą, randamą evangelijose ir kituose patikimuose šaltiniuose. Jos raštai išlaikė mano sudėtingo analitinio metodo egzaminus ir mano knyga pateikia taip mano surastą chronologiją ... kai kurie jos užrašyti dalykai tėra žinomi vien Biblijos mokslininkams ir senovės Izraelio žinovams. Ji gi neturėjo gabumo ilgiems komplikuotiems apskaičiavimams. Žydų kalendorius Jėzaus laikais, mūsų standartu, buvo gan komplikuotas ir yra neįmanoma, kad Marija Valtorta būtų galėjusi įsivaizduoti ar netgi atsitiktinai atspėti visas tachnologines detales, kurios jos raštuose dabar istoriniu patikrinimu yra atrandamos kaip faktiškai tikslios... Marijos Valtortos vizijos pateikia tikslų Jėzaus laikų Palestinos paveikslą. Betgi ji niekada nekeliavo į Izraelį ir nesinaudojo archeologinius atradimus aprašančių ekspertų literatūra. Ir jos raštai nebuvo kieno nors perredaguoti. Tad negalima kitaip išaiškinti to archeologinių bei geografinių faktų tikslumo jos raštuose kaip tik jų antgamtiniu suteikimu. Tegaliu teigti, jog Marijos Valtortos veikale minimų įvykių bei atsitikimų mokslinė chronologija yra neišaiškinama kuo kitu, o tik dieviškuoju apreiškimu".
Kun. Dreyfus, mokslininkas Prancūzų Bib-linėje ir Archeologinėje mokykloje Jeruzalėje, 1986 m.: "Buvau labai nustebintas Marijos Valtortos veikale radęs bent 6 ar 7 vietovių vardus, kurie nerandami Senajame ir Naujajame Testamentuose. Tie vardai težinomi tik nedaugeliui specialistų iš nebib-linių šaltinių... Taigi, kaip ji galėtų žinoti tuos vardus, jei ne iš apreiškimų, kuriuos ji sakosi turėjusi?"
Veikalo turinio dalinė santrauka:
Jėzaus viešojo gyvenimo metai
Šventoji Šeima gyveno nepastebimai Nazarete. Juozapas, sulaukęs 62 m., mirė ant Jėzaus rankų. Jėzui tada buvo 28 m. Su Marija dar pagyveno dvejus metus. Tuoj po savo 30-jo gimtadienio, jis atsisveikino su ja. Tai buvo skaudus atsisveikinimas: abu gerai žinojo, ką jie daro, kodėl ir kuo tas viskas pasibaigs. Atsisveikindami abu sukalbėjo "Tėve mūsų" maldą.
Pirmieji metai. Jėzus keliavo apie 60 mylių ten, kur prie Jordano upės Jonas, jo pusbrolis, krikštijo. Ten Jono buvo pakrikštytas. Jonas jį nurodė savo mokiniams kaip "Dievo Avinėlį". Tuoj po krikšto Jėzus 40 parų meldėsi ir pasninkavo vienoj oloj kalno viršūnėje į rytus nuo Teqoa. Buvo žiema: šalta. Po to nulipo žemyn į dykumą. Ten buvo gundomas: šalia evangelijose minimų gundymų, Jėzui pradžioje buvo pasiūlyta turėti moterį. Po to, pergalėjęs gundymus, jis dar praleido vieną mėnesį ant Karmelio kalno.
Tuo tarpu Erodas suėmė Joną Krikštytoją. Kai kurie Jono sekėjai susirišo su Jėzumi, įsitikinę, kad Jėzus Mesijas: pirmiausia Jonas, Jokūbas, Andrius ir Simonas Petras.
Tada Jėzus nuvyko į Galilėją. Kai buvo pakviestas į Kanos vestuves, kur jau buvojo Motina, mokiniams pasakė: "Eikim pradžiuginti mano Motinos". Jai prašant ten padarė pirmąjį stebuklą.
Artėjo Velykos. Iš Galilėjos Jėzus su mokiniais nukeliavo į Jeruzalę. Ten iš šventyklos išvarė pirklius ir pinigų keitėjus. Tuoj pat ten įvyko pirmasis susikirtimas su šventyklos kunigais.
Iš Jeruzalės keliavo vėl į Galilėją. Nazarete aplankė Motiną. Kafarnaumas laikinai pasidarė jo centrinė vietovė, kur dažniau kalbėdavo bei gydydavo ligonius. Susirado ir daugiau mokinių.
Jėzus panoro susirasti buvusius Betliejaus piemenis. Tada lydimas Jono, Judo ir Simono, nuvyko į Judėją. Aplankė Betliejų. Kai Jėzus prisipažino čia gimęs ir kad čia Erodo buvo išžudyta apie 20 kūdikių, jam aiškinant apie tų kūdikių aukos prasmę, betliejiečiai jį atmetė ir išvarė. Tada Jėzus su mokiniais aplankė grotą, kurioj gimė. Prie Hebrono surado kai kuriuos Betliejaus piemenis. Tie gyvai tebeprisiminė jį kaip kūdikį ir jo Motiną. Vėliau atsirado ir kiti piemenys: visi tapo jo uolieji mokiniai.
Tada su Judu aplankė Judo tėviškę Keriotą. Judas savo motiną ir keriotiečius buvo nuteikęs priimti Jėzų kaip žemišką Izraelio karalių. Jėzus jiems nurodė, kad jis yra dvasinis Mesijas. Keriotiečiai jį atstūmė. Jėzus paprašė mokinių jo Motinai neminėti tų atmetimų.
Jėzus su mokiniais ir piemenimis sugrįžo į Nazaretą, paskui į Kafarnaumą. Kafarnaume jis priėmė paskutinius du mokinius, būsimus apaštalus: savo pusbrolį Jokūbą iš Nazarerto ir Levi-Matą, Kafar-naumo muitiniką.
Daugelis Nazarete gyvenančių Jėzaus giminių, net Juozapo brolis Alfiejus, Jokūbo ir Judo tėvas, buvo labai priešingi, jų manymu, Jėzaus "įsivaizdavimui". Ir kai Jėzus pirmą kartą Nazareto sinagogoje paaiškino esąs Mesijumi, tai nazariečiai jį išjuokė ir išvarė. Jo motina Marija labai pergyveno: jai gyvenant Nazarete, jos sūnus kurį laiką negalėjo ten pasirodyti.
Jėzus pagydė Joaną, Erodo dvaro užvaizdo Ku-zos žmoną, ji, vyrui sutinkant, tapo jo mokinė. Tuo tarpu Jonas Krikštytojas pabėgo iš Erodo kalėjimo ir vėl ėmė viešai kalbėti bei krikštyti.
Jėzus su mokiniais vėl aplankė Jeruzalę, pabuvojo pas turtingąjį Lozorių, paprašė jį leisti jam su apaštalais laikinai pagyventi jo ganyklų didelėj pašiūrėj Skaidraus Vandens lygumoje, 7 mylias į šiaurę nuo Jericho. Ten Jėzus mokė vis gausiau susirenkančias minias: šį kartą aiškino 10 Dievo įsakymų, gydė ligonius, o apaštalai krikštijo. Petras ir Andrius pažvejodavo Jordane žuvų maistui.
Po to kurį laiką dar užsuko į Betaniją pas Lozorių. Čia pas brolį viešinti Marija Magdalena pasislėpusi pirmą kartą pasiklausė Jėzaus kalbant.
Antrieji metai. Jėzus su mokiniais iš Judėjos keliavo į Galilėją pro Samariją. Prie šulinio atėjo samarietė Fotina. Jėzaus žodžiai ir elgesys ją nepaprastai paveikė. Iš jos išgirdę apie Jėzų, samariečiai pasikvietė jį į Sicharą, kur jis išbuvo dvi dienas ir jų prašomas kalbėjo. Daug samariečių įtikėjo į jį. Apaštalams tai nepaprasta staigmena, kad Jėzus bendrauja su samariečiais: daugelis jų tuo buvo nepatenkinti.
Vykstant toliau, Jėzus pats vienas vidurnaktį aplankė savo pirmtaką pusbrolį Joną Krikštytoją: jam padėkojo už jo darbą ir sustiprino palaiminimu: abu žinojo, kad Jono vėl laukia suėmimas ir mirtis.
Po to aplankė Motiną Nazarete. Marija Jėzui pasakė, jog ji ir jų giminaitė Marija Salome nori lydėti Jėzų ir apaštalus. Jėzus sutiko. Netoli Jėzus pagydė Zuzaną, Kanos vestuvių jaunamartę. Jos vyras leido išpildyti jos troškimą: ji pasiryžo laikytis skaistybės ir tapti Jėzaus mokine. Nuo to laiko Viešpačiui pasišventusių moterų būrys su Marija lydėjo Jėzų bei apaštalus kai kuriose jų kelionėse. Marija atvedė Jėzui jo anksčiau pagydytą mergaitę iš Jeruzalės, kuri, Marijos paruošta, išreiškė norą visa pasišvęsti Viešpačiui (tai pirmoji vienuolė).
Jėzus užsivedė dvylika rinktinių mokinių į negyvenamą vietą kalnuose ir ten kiekvienam davė uždavinį savaitę praleisti atskirai oloje maldoj ir susikaupime. Kiekvienas patyrė dvasinį pakilimą, o Jonas mistiškus išgyvenimus, kuriais sužinojo, jog Jėzus yra Antrasis Asmuo Dieviškoje Trejybėje, Žodis. Jėzus visiems pasakė: "Nuo dabar jūs esate ne tik mano mėgiamiausi mokiniai. Jūs esate mano apaštalai, mano Bažnyčios vadovai".
Vis gausėjančiai miniai susirenkant, kalno atšlaitėje Jėzus praleido penkias dienas, sakydamas Kalno pamokslą (Mat 5-7). Minioj klausėsi ir Steponas, Gamalielio mokinys, vėliau — pirmasis kankinys, nužudytas prie Sauliaus, kito Gamalielio mokinio, akių. Vieną dieną pamokslo metu, provokuojančiai apsirengusi, keturių vyrų nešama, pasirodė Marija Magdalena. Jėzus, vos pažvelgęs į ją, kalbėjo toliau ir kalbą nukreipė prieš neskaistumą bei ištvirkavimą. Nesulaukusi tinkamo dėmesio iš Jėzaus, Magdalena įsižeidė ir su palydovais pasišalino.
Jauną vyrą Elį, apsisprendus verčiau sekti Jėzų, negu grįžti namo tėvo laidotuvėms, Jėzus apdovanojo: vėliau pats su juo nuvyko, aplankė šeimos kapą ir suramino jo motiną - našlę. Vėliau tų namų sode papasakojo apie gerą sėklą ir rauges (tai buvo pamokymas apie gėrio ir blogio kovą, ir gėrio pergalę; tuoj po Jono Krikštytojo antro suėmimo).
Jėzus žinojo, kur jis reikalingas. Kaip tik ėjo "pro šalį" Magdaloj, kai Marijos Magdalenos rezidencijoj nuduriamas vyras, pavydo auka. Jėzus jį pagydė, motinai prašant. Magdalena tai matė, bet neparodė susijaudinimo.
Plaukiant Galilėjos ežeru ir staiga kilus baisiai audrai, laivui skęstant, Jėzus, Petro maldaujamas, pakilo ir nutildė audrą. (Jėzus Marijai Valtortai paaiškino, jog tai padarė, kad apaštalai prašytų ir pasitikėtų juo, o ne savim).
Endore Jėzus sutinka seną Feliksą, kuris apkartęs tebesigraužia dėl padarytos žmogžudystės. Jėzus paliečia jo širdį, o tas paprašo Jėzaus pagalbos prisikelti iš dvasinės mirties. Jėzus priima jį į mokinių tarpą. Toj pačioj kelionėj Jėzus priima į savo būrį nuo kieto pono pabėgusią ir besislapstančią graikę vergę Syntikę.
Toj pačioj kelionėj Jėzus ima globoti vieną berniuką našlaitį, kurio tėvas žuvo gamtos nelaimėje. Našlaitį labai pamėgsta vedęs, bet bevaikis apaštalas Simonas Petras. Jėzus perspėja jį, kad neprisirištų, nes jo apaštalai turi būti laisvi ir atsidavę apaštalavimo darbui. Tačiau Petras paprašo Jėzaus Motinos jį užtarti. Marija nuoširdžiai Jėzui paaiškina, jog būtų gera, kad Petras turėtų progos pagloboti našlaitį ir taip įgyti rūpestingo švelnumo, ko jam labai reikės, kai jis bus tikinčiųjų tėvas. Jėzus paklauso ir leidžia Petrui našlaitį adoptuoti. Vėliau jis perduodamas Kafarnaume likusios Petro žmonos globai.
Judas Iskarijotas slapta praneša Jeruzalės vadovams, kad Jėzaus būrelyje yra savo bausmės neatlikęs žmogžudys ir nuo pono pabėgusi vergė. Jiems abiem gresia pavojus būti suimtiems. Jėzus sugalvoja vieną išeitį. Nenorėdamas, kad Judas apie tai žinotų ir vėl praneštų Jeruzalės vadams, jis Judui paveda uždavinį ir pasiunčia jį į Judėją. Nors Feliksas (vadinamas Jonu iš Endoro) ir vergė Syntikė yra tapę nuoširdūs jo mokiniai, dėl jų saugumo jis apsisprendžia juos pasiųsti į Antiochiją, kad apsigyventų vienoje Lozoriaus viloje. Laikinai gi juos abu paslepia Nazarete Marijos namuose; pats sukala jiems dėžes daiktams kelionei ir išsiunčia su keliais apaštalais - žvejais į pajūrio uostą. Jėzui ir abiem naujiesiems mokiniams atsiskyrimas yra labai skaudus. Vienumoj Jėzus išlieja maldoje savo širdį: liūdesį — dėl tų mokinių; kartėlį — dėl Judo.
Tretieji metai. Jėzus tęsia apaštališkąsias keliones Palestinoje. Fariziejų bei Įstatymų žinovų opozicija aštrėja. Jis pakartotinai juos perspėja. Jėzui kelia liūdesį užkietėjusiųjų sielos. Nedžiugina jo nei minių paviršutiniškas palankumas. Skausmingai liūdi ir jo Motina, kuri žino jo artėjančią auką.
Jėzus pakeliui į Jeruzalę užlipa į Taboro kalną su trimis išrinktais apaštalais. Prieš lipant į kalną, jis jiems tarė: "Aš susivienysiu su savo Tėvu ir noriu jus su savim paimti, nes jus myliu". O nulipant nuo kalno, pasakęs, kad ir jis, kaip ir Jonas Krikštytojas, bus nužudytas, tad čia šviesoj pasirodė "sustiprinti jus dabar ir visados. Dabar jūs žinot, koks aš būsiu po to, kai mirsiu".
Jėzus padaugino duoną ir žuvį miniai, kuri jo klausėsi. Duoną dalinę apaštalai, kiekvienas kitaip, pergyveno tą stebuklą.
Kafarnaumo sinagogoje Mesijas skelbė apie save kaip Duoną iš dangaus, teikiančią amžiną gyvenimą ir kad niekas neturės gyvenimo, nebent valgys jo Kūną ir gers jo Kraują. Tai buvo kietas mėginimas, kurio neišlaikė daugelis paviršutiniškai jį sekusiųjų. Jie pasišalino. Tačiau Petras išpažino Jėzų apaštalų vardu. Jėzaus jis buvo pripažintas apaštalų vadovu.
Jėzus su apaštalais keliauja į Jeruzalę, kaip paprastai, pėsčiom. Oras labai blogas, lietingas. Keliai ir takai šlapi ir dumblėti, pasruvę vandeniu. Miegoti tenka šlapiais drabužiais olose ar pašiūrėj. Apaštalai — irzlūs, nepatenkinti, murma ir ginčijasi. Jėzus Jonui sako, kad jie turėtų gauti dar dvejus skiepus: jo Kraują ir Šventosios Dvasios Ugnį. Jonas to pasakymo pilnai dar nesuvokia.
Jėzus Jeruzalės šventykloje sukalbėjo ir paaiškino "Tėve mūsų" maldą. Jam prašant, Kuzos žmona savo namuose iškėlė miesto vargšams meilės puotą, kurioj patarnavo pats Jėzus, apaštalai, jo mokinės, kaip Marija Magdalena ir net persirengusios ro-mietės: Piloto žmona Kliaudija su savo draugėm. Staiga pasirodė Erodo sugulovės Herodijos duktė Salome, ta pati, kuri buvo pareikalavusi Jono Krikštytojo galvos. Ji kvietė Jėzų aplankyti Erodą. Jėzus labai griežtais žodžiais jos kvietimą atmetė.
Iškilus klausimui dėl pavojaus Jėzui iš jo priešų pusės, Kliaudija Judui pažadėjo, kad Jėzui suteiks apsaugą. Judas vėliau, Jėzui to nė nežinant, jo vardu jos paprašė pagalbos jam padėti tapti Izraelio politiniu karaliumi. Tai sužinojęs, Jėzus paaiškino visiems, kad jis steigė dvasinę Dievo karalystę, o žemiško karaliaus postą sau jis laiko nieku.
Fariziejų vieši Jėzui užgauliojimai ir slapti spąstai (vienas jų, pavyzdžiui, Judo pagalba, gundyti jį nemoralios moters pasisiūlymu), gausėjo bei dažnėjo. Dažnėjo ir jų slapti pasitarimai jį likviduoti. Jėzaus perspėjimai jiems tapo kietesni. Jis pradėjo vengti Jeruzalės. Kurį laiką išvyko į Judėjos kalnus, vėliau grįžo į Galilėją. Ten, Erodo užvaizdas Kuza slapta pasikvietė jį į savo dvarą Galilėjos ežero rytinėj pakrantėj, kur buvo susirinkę nemaža politiškai nusiteikusių Izraelio didžiūnų. Jie sakėsi norį aiškaus ženklo iš Jėzaus, kada jis pradėsiąs Izraelio atvadavimo kovą paimti valdžią iš Romėnų ir Erodo. Į tas didžiūnų gretas buvo įsiinfiltravę fariziejai, se-dukiejai, gal net ir Erodo šalininkai, kurie tik norėjo sužinoti, ar Jėzus susigundys politine valdžia. Dideliam visų nusivylimui, Jėzus aiškiai, kaip visada, pasisakė steigiąs dvasinę Dievo karalystę ir tuoj pat išėjo iš Kuzos dvaro. Jo ištikimasis apaštalas Jonas jį slapta buvo atsekęs, kad padėtų nelaimės atveju.
Kai Lozorius buvo arti mirties dėl kojon įsimetusios gangrenos ir jo seserys Marija ir Morta pačios paprašė Jėzaus ateiti pas jį, jis atsakė, kad jos tikėtų ir pasitikėtų, o jis ateis tik po jo mirties ir jos tik ateity supras, kodėl jis taip daro. Tai tikrai atrodė žiauru ir tikrai jos suprato tik tada, kai jis po Lozoriaus mirties jį prikėlė. Tuo Lozoriaus prikėlimu iš numirusių Jėzus davė paskutinį savo dieviškumo ženklą, mirties pergalės įrodymą — tiek savo priešams, tiek draugams prieš savo paties kančią, mirtį ir prisikėlimą. Jo priešai rimtai nusprendė Jėzų suimti ir nužudyti. Taip artinosi Dievo gailestingumo galutinė pastanga — Jėzaus kančia ir mirtis.
II ATSKLEIDIMAS:
JĖZUS KRISTUS — DIEVO MEILĖS IR GAILESTINGUMO APSIREIŠKIMAS ŽMONIJOS ISTORIJOJE
SAVIMONĖ IR VAIDMUO
Jėzaus savimonė: Mesijas, Dievo Sūnus Dvylikametis Jėzus su Motina Marija ir Juozapu nukeliauja į Jeruzalę. Šventykloje jis mokytojų egzaminuojamas. Jie stebisi jo atsakymais, jo išmintimi. Išlaikęs egzaminus, jis priimamas pilnu izraelitu. Jis lieka Jeruzalėje.
Luko evangelijoje (Luk 2, 45-47) sakoma, jog "Jėzus pasiliko Jeruzalėje... gimdytojai po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį ir juos beklausinėjantį... visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmintingumu ir atsakymais" (Luk 2, 45-57).
Valtorta vizijoje regėjo (I tomas, 212-219 psl.; ši, kaip ir kitos vizijos šiame pranešime paduodamos sutrumpintai): Šventykloje tarp Rašto aiškintojų vyksta viešos diskusijos. Išmintingasis Gamalielis* aiškina, jog, pagal Danielio pranašystę, Mesijas jau turėjo gimti. Vieni jam pritaria, kiti prieštarauja. Staiga iš besiklausančiųjų minios pasigirsta garsus berniuko balsas: "Gamalielis sako tiesą!" Tai Jėzus. Visi susidomi juo. Rašto aiškintojai pakviečia jį į savo tarpą ir ima klausinėti, o Jėzus atsakinėja. Paremdamas Gamalielio aiškinimus, jis tvirtina: "Iškilmingai užtikrinu: Pateptasis (Kristus) yra gyvas ir yra jūsų tarpe, ir kai jo valanda ateis, jis apsireikš visoje savo galioje".
Jėzus toliau paaiškina, jog Mesijas - Pateptasis išvaduos žmones iš blogio vergijos savo gyvybės auka ir įkurs ne žemišką Izraelio, bet dvasinę Dievo karalystę. Vieni Rašto aiškintojai jam prieštarauja: tai tie, kurie telaukia Izraelio politinio išlaisvintojo; kiti, kurių žvilgsnis dvasingesnis, su Jėzumi sutinka. Pirma pasakęs, jog mesijas jau yra atėjęs, Jėzus leidžia suprasti, kad jis yra tas Mesijas — ne arogantišku apsiskelbimu, o nuolankia malda baigdamas pasikalbėjimą: "Štai čia Tavo tarnas, Viešpatie, kuris yra atėjęs įvykdyti Tavo valios. Tegul ji išsipildo, nes aš esu ištroškęs ją įvykdyti". Po tokios maldos lengviau suprantamas jo priminimas jį suradusiems tėvams; jog jam reikia būti savo Tėvo reikaluose" (Luk 2, 50).
Šio įvykio reikšmė tokia. Po savo brandos egzaminų tapdamas pilnu izraelitu, Jėzus viešai pačiame Izraelio religijos centre religiniams vadovams paskelbia Mesijo atėjimą ir save esant tuo Mesiju, Dievo tarnu, jo gailestingos, išganančios valios vykdytoju. Jėzus viešai apreiškia savo savimonę. Tokius apreiškimus jis pakartoja vėliau svarbesniais momentais, pvz., savo viešojo gyvenimo pradžioje tėviškės Nazareto sinagogoje: "Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai" — Izaijo 61, 1-2. Pagaliau savo gyvenimo pabaigoje teisme prisaikdintas
-----------
* Gamalielis — istorinė asmenybė, žinoma iš Apaštalų darbų: "visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas" (Apd 5, 34; 22, 3). Jis šio susitikimo su dvylikamečiu Jėzumi nebepamiršta; pagal vėlyvesnes Valtortos vizijas, jis po Jėzaus mirties tampa Jo išpažinėju.
patvirtina esąs Mesiju, Dievo Sūnumi (Mt 26, 63-64).
Jėzaus vaidmuo: Mokytojas, Gelbėtojas, Atpirkėjas Pirmiesiems viešo gyvenimo metams pasibaigus, Jėzus taip charakterizavo savo vaidmenį: "Pirmieji metai pasibaigė. Prasideda antrieji. Šie yra tarp pradžios ir galo. Pradžioje dar vyravo Mokytojas. Dabar yra apreiškiamas Išgelbėtojas. Galas matys Atpirkėjo veidą. Eikime. Kuo labiau upė priartėja prie įtakos, tuo labiau ji auga. Taipogi ir aš didinu savo gailestingumo darbą, nes galas artėja" (II, 11 psl.).
Pirmaisiais metais — Mokytojas. Jėzus, palikęs savo Motiną, dykumoje užsigrūdina pasninku, malda ir gundymų pergale. Tada patraukia ar susiranda tuos, kuriuos mokys — mokinius (vieni iš pirmųjų yra jo ir jo Motinos nepamiršę Betliejaus piemenys) ir būsimuosius apaštalus. Moko juos ir moko žmones. Kanoje, norėdamas patenkinti savo Motinos prašymą, padaro pirmąjį stebuklą. Jeruzalėje, grauždamasis dėl pirkliavimu išniekintos, Tėvui skirtos šventyklos, išvaro pirklius ir tuo užsitraukia šventyklos kunigų nemalonę. Skelbdamas Dievo karalystę, perėjo per visą Palestiną, darydamas stebuklus. Pirmuosius metus užbaigia pamokslų ciklu apie Dešimt Dievo įsakymų Skaidraus Vandens vietovėje.
Antraisiais metais — Gelbėtojas. Antrieji metai pasižymi Dievo gailestingumo temomis: Sūnaus Palaidūno, Gailestingojo Tėvo, Gerojo Ganytojo ir pražuvusios avelės, prarastos drachmos atradimo; taipgi — "Tėve mūsų" maldos išmokymu bei ciklu pamokslų apie gailestinguosius darbus kūnui ir sielai, kaip tarnavimą gailestingajam Dievui. Ne tik žodžiais, bet ir stebuklais jis pats gailestingai tarnauja žmonėms. Dvylika jo parinktų vyrų paskiriami apaštalais. Taipgi moterų - mokinių grupė įjungiama į jo kelionių palydovų tarpą. Jis moko jas sekti jo Motiną, malda bei kentėjimais remiančią jį ir kitus; tapti motinomis ir seserimis kitiems. Šie metai pasižymi Jėzaus gailestingumu pasiektais laimėjimais: atsiverčia samarietė Fotina, Marija Magdalena, Feliksas - Jonas iš Endoro, o graikė vergė Syn-tychė tampa jo mokine.
Trečiaisiais metais — Atpirkėjas. Daug žmonių Jėzaus klausosi, tikisi stebuklų, bet maža taisosi. Tuo tarpu fariziejai, kunigai, Rašto aiškintojai vis aršiau nusistato prieš jį: užpuldinėja žodžiais, apkaltinimais, kai kur apmėto akmenimis, tykoja jo gyvybės. Judas Iskariotas vis labiau Jėzų skaudina neištikimybe, vidiniu išdavimu, susidėjimu su priešais, išsišokimais bei kėlimu nedarnos apaštalų tarpe. Jėzus vis stipriau liudija tiesą, jog jis Dievo Sūnus, už savo avis guldąs gyvybę, gerasis Ganytojas, iš dangaus atėjusi, gyvybę duodanti Duona; vis tvirčiau reikalauja tikėjimo į save. Nemaža šiaudinių mokinių pasišalina nuo jo. Jėzuje kyla vidinis skausmas ir apsisprendimas: vis dažniau pranašauja apie savo kančią bei mirtį. Savo tiesiakalbystę jis patvirtina paskutiniu ženklu prieš savo mirtį — Lozoriaus prikėlimu iš numirusių. Paskutinė išganymo pastanga artėja: prieš jo akis stovi sielų atpirkimo reikalas. Žmonių niekšystė kėsinasi jį sunaikinti, o jis prisiima ją pakelti, kad juos iš tos ydos išlaisvintų.
TROŠKIMAI
Jėzus: Atleisti norinčio Dievo Gailestingumas
Dievo troškimas dalintis, kuo Jis yra ir ką turi, tampa dovanojimu kūriniams, o nusidėjusių žmonių atžvilgiu — noru išgelbėti juos iš nuodėmių, kurios padaro juos nelaimingais, nes sukliudo priimti jo dovanas. To Dievo noro pagrindas yra jo gailestingumas, o Dievo Sūnus pats tampa žmogumi — apsireiškiąs Dievo gailestingumas, vaikščiojąs žmonių tarpe, trokštąs atleisti. Nusidėjėliams atleidęs, jis sakosi pasotinęs savo alkį ar numalšinęs savo troškulį. Pokalbiui su samariete baigiantis, jis pasakė: "Aš jau esu pamaitintas, duodamas tau tavo išganymo pirmuosius trupinius" (II, 15 psl.). O besigailinčiam savo nuodėmių elgetai Olgai jis tarė: "Aš jau gėriau tavo ašaras. Nieko nėra, kas taip gaivintų, kaip siela, grįžtanti pas Dievą" (III, 674 psl.).
ISTORIJOS
Tyriems žmonėms Jėzus jau nuo pradžios apsireiškia kaip Meilė; nusidėjėliams — kaip Gailestingumas tol, kol sukelia gailestį; nuodėmės kliūtį pašalinęs, pasidovanoja kaip Meilė. Tik užkietėjusiems, gailestingumo pastangas atmetusiems, Jėzus gailestingai, bet perspėjančiai rodo Dievo teisingumą.
Valtortos vizijų ištraukomis iliustruosime Jėzaus laikyseną tyrojo asmens (apaštalo Jono), nusidėjusios bet vėliau atgailavusios moters (Marijos Magdalenos), užkietėjusių Jėzaus priešų, o taip pat išdaviku tampančio rinktinio apaštalo (Judo Iskarijo-to) atžvilgiu.
Nukryžiuotas Kristus. Lietuvių liaudies menas.
Meilės apsireiškimas tyram sekėjui: Apaštalo Jono istorija Jonas iš apaštalų pirmasis prisiartino prie Jėzaus, pirmasis Jį užkalbino, pirmasis pripažino jį Mesijumi, o vėliau — Dievu. Jis geriausiai Jėzų suprato, tikėjo jo pranašavimu, jog jis kentės ir mirs. Kančiai artėjant, nebesuvaldomai pravirkdavo — kiti nežinojo kodėl, tik Jėzus. Vienintelis iš apaštalų jis buvo su Jėzumi jo kančioj. Jam Jėzus mirdamas pavedė savo motiną, o motinai —jį. Jonas pirmasis iš apaštalų Velykų rytą įtikėjo, jog Jėzus prisikėlė. Ir jis globojo Mariją iki jos paėmimo į dangų.
Kalbėdamas apie pirmąjį susitikimą su Jonu, Jėzus taip pasakė: "Mane sutikusi minia buvo didelė. Bet tik vienas mane atpažino. Tai tas, kurio siela, protas ir kūnas buvo tyri ir laisvi nuo gašlumo... Jonas yra tyra siela... Jis yra pirmas mokinys, kuris pamilo mane nuo pirmo momento, kai tik mane pamatė. Jo siela sutirpo su manimi..." (I, 254-255 psl.).
Nuo tada Jonas galvojo nebe apie save, bet apie Jėzų, uoliai siekė suprasti jį ir jo mokslą, džiaugėsi jo pasisekimais, liūdėjo jo nesėkmėm. Nežiūrint to, jis dar nebuvo tobulas: gal kiek ir savo motinos įtaigautas, jis netvarkingai geidė sėdėti šalia Viešpaties danguje, o ir Jėzaus agonijos metu Alyvų sode užmigo su kitais. Vis dėlto tai buvo reti netobulumo atvejai.
Jonas buvo tik 19 metų amžiaus, kai sutiko Jėzų. Jėzus jį apdovanojo intymiu artumu ir mistikos malone. Abi dovanos vedė jį į giliausią Jėzaus pažinimą bei meilę. Tai pastebima daugelyje M. Valtortos vizijų; iš jų paimame vieną epizodą, prieš pat apaštalų paskyrimą.
Savo viešojo gyvenimo antrųjų metų pradžioje Jėzus nusiveda dvylika būsimųjų apaštalų ant aukšto kalno ir kiekvienam paskiria grotą, kad atskirai susikauptų. Po savaitės maldos ir susikaupimo visų veidai nušvito, sudvasėjo, ypač Jono. Jonas sako Jėzui: "Žinau, kad ir tu žinai... ką aš supratau šioj tamsioj oloj, kuri man tapo pilna šviesos... kur buvau degintas beforme ugnimi... ir supratau, kas Tu esi — nesuvokiamos Paslapties, Dievo antrasis Asmuo, Dievo Žodis... Jei tu nebūtum Tėvo meilė ir meilė Tėvui, tai trūktų Meilės, Dieviškos Meilės, ir Dievybė nebūtų Trejybė, ir Ji stokotų Dievui tinkamiausio atributo — Jo meilės... ir aš, rodos, mirštu nuo to — taip veržlus ir aukštas yra nerimas mano širdy — dėl to, kad supratau Tave... Leisk man mirti nuo tos meilės, mano mylimas Dieve" (II, 95 psl.).
Galbūt šis bei kiti Jono mistiniai išgyvenimai, net dar Jėzui gyvam esant, kaip tik nurodo, kodėl Jono evangelija taip labai skyrėsi nuo kitų savo intymiu Viešpaties pažinimu. Kai kurie teologai buvo pasiūlę mintį, jog Jonas skolinosi iš graikų filosofų "Žodžio" (Logos) sąvoką ir ją pritaikė Jėzui. Valtortos veikalas pateikia visai kitą išaiškinimą: pats Jėzus nekartą viešai pasivadino "Dievo Žodžiu" (pvz. Ka-farnaumo sinagogoje; I, 265 psl.). Tik Jonui buvo duota mistinė malonė liesti tos paslapties gelmę Trejybės tikrovėje — ne intelekto suvokimu, bet meilės atsiliepimu į Meilę.
Ne be reikalo Jėzus taip apibūdino Joną: "mano mylimiausias apaštalas, kuris buvo susipažinęs su visomis mano širdies paslaptimis" (III, 799 psl.).
Gailestingumo apsireiškimas paklydusiąjai: Marijos Magdalenos istorija
Teisiojo Lozoriaus sesuo Marija jaunystėje tampa plačiai ir viešai žinoma turtingųjų žydų bei romėnų prostitutė. Vienu metu (II, 173-175 psl.) miniai besiklausant Jėzaus palaiminimų pamokslo žydinčioje kalnų atšlaitėje, norėdama jį sugundyti, ji pasirodo provokuojančiai apsirengusi, nešama jos mylimųjų. Minios dėmesys išblaškomas. Jėzus pažiūri į ją, bet tuoj ima kalbėti toliau apie tyrumo reikalą. Magdalena pasijunta jo nepaveikusi ir kad jo kalba yra taikoma jai. Ji įsižeidžia ir pasišalina. Jų keliai susikryžiuoja ir vėliau, bet Jėzus niekad neparodo jai tokio dėmesio, kokio ji norėtų. Priešingai, pamažu ji paveikiama jo kalbos apie nuodėmės blogį ir Dievo gailestingumą. Ypač į širdį jai pataiko Jėzaus palyginimas apie gerąjį ganytoją ir pražuvusią sielą (II, 499-501 psl.).
Jėzus kalba miniai, stovėdamas ant sraunaus upeliūkščio paaukštintos pakrantės. Vakaras. Artėja naktis, ima kilti mėnulis. Avių bandos grįžta į užtvaras... Žvelgdamas į praeinančias bandas, Jėzus kalba:
"Jūsų dangiškasis tėvas yra kaip rūpestingas ganytojas. Ką daro gerasis ganytojas? Savo avims jis ieško gerų ganyklų, kur auga ne nuodingi, bet maistingi augalai; kur yra ne tik žolės, bet ir medžių pavėsio bei šaltinio skaidraus vandens. Gerasis ganytojas saugo savo avis — kiekvieną. Jis gydo jas, kai jos suserga, ir, jei susižeidžia, aptvarsto jų žaizdas... Tai štai ką daro gerasis Tėvas, kuris yra danguje, savo vaikams vaikščiojantiems žemėje...
Bet viena avis Jį paliko. O kaip labai Jis ją mėgo! Ji buvo jauna, tyra, balta, kaip debesėlis pavasario danguje.. Tačiau gundytojas ėjo pro šalį... ir ta jauniausia, brangiausia pasekė jį į mšką... ir suklupo vieną, kitą, trečią kartą. Ir kiekvieną kartą ji pajuto slidų gyvatės apkabinimą aplink savo kaklą, o būdama ištroškusiai gėrė purviną vandenį...
Tuo tarpu ką daro gerasis ganytojas? Jis palieka devyniasdešimt devynias ištikimąsias avis saugioje vietoje ir nesustoja, iki atranda pražuvusiosios pėdsdakus. Tada ją seka ir šaukia. O ta, pasigėrusi, neatsako ir iš jo juokiasi. Bet jis nenustoja sekti ir prisiartina: 'Ak, suradau tave, mano mylima'. Kaip toli ėjau, ieškodamas tavęs sugrąžinti tave į saugią vietą. Nenuleisk žemyn savo galvos. Tavo nuodėmė palaidota mano širdyje. Ar esi sužeista? Parodyk man savo žaizdas. Kaip gilios jos? Kas sužeidė taip giliai tavo širdį? Ar trokšti tyros meilės? Aš atversiu savo krūtinę ir savo gyslas ir sakysiu tau: Maitinkis ir gyvenk. Ateik, aš tave nešiu savo rankomis..."
Jėzus kalbėdamas nė karto neatsisuko pažiūrėti už savęs į kelią, kuriuo atėjusi Marija Magdalena klausėsi jo kalbos. Išgirdusi žodžius: 'Suradau tave, mano mylima', ji ima verkti, patyliai, nebesustodama.
Neišdrįsdama eiti pas Jėzų, Marija Magdalena suranda jo Motiną Nazarete. Tyrosios Marijos artumoj ji suvokia Jėzaus misiją ir pasiruošia su juo susitikti: nebe kaip moteris su vyru, bet kaip atgailaujanti su gailestingu Išganytoju.
Marija Magdalena turėjo didelę širdį — arba blogiui, arba gėriui. Pasitaisiusi semte sėmė meilę iš Jėzaus. Viešpats taip atsakė Mortai, kuri prašė, kad prie jo kojų jo besiklausančią jos seserį pasiųstų jai padėti: "Morta, Mortai Turiu tau pasakyti, kad ji (Marija), kuri atėjo iš taip toli, pralenkė tave meile. Turiu pasakyti, kad toji, kuri nežinojo nė vieno meilės žodžio, dabar yra išsimokslinusi meilės moksle. Palik ją jos ramybėje. Ji taip sirgo! Dabar ji gyja ir sveiksta, atsigauna gerdama tai, kas ją stiprina. Ji buvo taip sunkiai kankinama... Dabar, kai ji išėjo iš baisaus sapno, ji dairosi aplink ir atranda naują save ir naują pasaulį. Leisk jai užsitikrinti savo nauju savimi. Ji turi pamiršti savo praeitį ir užkariauti tai, kas amžina... O tai bus užkariauta ne vien darbu, bet taip pat adoracija. Tas, kurs duoda apaštalui duonos gabalėlį ar ką kita, gaus savo užmokesnį. Bet dvigubas užmokesnis bus duodamas tam, kuris pamirš maitintis, kad mylėtų mane... Marija pasirinko geresnę dalį, kuri nebus iš jo atimta" (III, 621 psl.).
Po atgailos periodo sustiprėjusi Marija Magdalena tampa Jėzui labiausiai pasišventusi mokinė, lydėjusi jį kryžiaus keliu ir stovėjusi po jo kryžiumi. Toj tamsiausioj valandoj jis pilnai sušvinta jai kaip jos nuodėmių Atitaisytojas — Dievo Gailestingumo apsireiškimas žmoguje.
Jėzus Mariją Magdaleną taip apibūdina: "Iš visų mano Evangelijoj prikeltų žmonių ji yra pati didžiausia. Ji buvo prikelta iš septynių mirčių. Ji atgimė" (III, 622 psl).
Perspėjantis Gailestingumo apsireiškimas užkietėjusiems: Izraelio kunigų ir fariziejų istorija Daugelis Izraelio religinių vadovų buvo didžiausi veidmainiai. Išorėje vykdė jie visokius bereikšmius potvarkius, o patys buvo nedori ir neteisūs.
Buvo fariziejų, kurie, paskolinę pinigų neturtingiesiems, uždėdavo vis didinamas palūkanas. Nebegalinčius išsimokėti priversdavo dirbti savo ūkiuose iki gyvos galvos. Neturtingųjų niekas neužstodavo.
Įstatymo aiškintojai buvo žiaurūs ir negailestingi. Buvusi prostitutė Aglė pasislėpusi klausydavo Jėzaus pamokslų Skaidraus Vandens vietovėje. Įstatymų vykdytojų užklupta, apmėtyta akmenimis, sužeista, pabėgo ir slapstėsi. Vėliau tapo Jėzaus mokinė (II, 309 - 314 psl.).
Vyriausiojo kunigo Ano sūnus Eleazar išprievartavo vienos našlės dukrą. Savo darbui užslėpti, netrukus nunuodijo jas, bet jos, prieš mirdamos, pasakė tiesą vienam giminaičiui, kuris, nuėjęs pas Aną, apkaltino jo sūnų. Anas liepė suimti ne savo sūnų, o tą giminaitį, kad nebūtų liudininko prieš jo sūnų (III, 615 psl.). Tai toks buvo vienas pačių pagrindinių Jėzaus teisėjų, pasmerkusių Jėzų mirti.
Jėzus užstodavo neturtinguosius ir silpnuosius. Jeruzalės šventykloje jis užstojo du neturtingus senelius, kuriems pirklys pardavė nusususį avinėlį, kunigų atmestą kaip netinkamą paschai. Pirklys nebenorėjo jo pakeisti, net juokėsi, kai Jėzus to reikalavo. Tai supykino Jėzų ir jis ėmė varyti visus pardavėjus bei pinigų keitėjus iš šventyklos (I, 285 -289 psl.). Nuo to laiko užsidegė Jeruzalės šventyklos kunigų pyktis prieš jį.
Iš gailestingumo norėdamas visiems išganymo, t. y. kad ir fariziejai, kunigai, Rašto aiškintojai iš širdies gręžtųsi į Dievą, Jėzus buvo jiems mandagus, rodė tinkamą pagarbą, prašydavo ir net maldaudavo juos taisytis.
Taip, pavyzdžiui, Giskaloje kunigų bei jų mokinių įžūliai užgauliojamas, Jėzus reagavo švelniai, atlaidžiai, net prašančiai: "Kodėl jūs neapkenčiat manęs? Ką blogo jums padariau? Aš jus visus gerbiu". Atsakymo vietoj pasipylė akmenys, kurių vienas iki kraujo sužeidė Jėzaus ranką, pakeltą apaštalams nuraminti (III, 354 psl.).
Tik tuo atveju, kai Jėzus pastebėdavo širdžių užkietėjimą, tiesos ir teisingumo vardan nurodydavo jų darbų blogį perspėdamas, jog jų laukia Dievo teismas. Pats Jėzus savo nekaltumu ir prisipažinimu, kad esąs Dievo sūnus, buvo jiems didžiausiu priekaištu. Jo priešai tesiekė vieno — juo atsikratyti.
Jėzus taip apibūdino savo žudikus: "Taipgi žinojau apie priešiškumą kunigų, fariziejų, Rašto žinovų ir sedukiejų. Jie buvo gudrios lapės, kurios norėjo nuvaryti mane į savo urvus, kad ten sudraskytų. Jie troško mano kraujo. Jie mėgino man spęsti spąstus, visur mane sugauti, apkaltinti ir pašalinti. Jų kėslai tęsėsi trejus metus. Jie tik tada atsileido, kai sužinojo, kad mirsiu... Kiek daug skausmo mano Motina patyrė dėl jų kaltės, ir aš negaliu pamiršti jos skausmo" (I, 567 psl.).
Nepavargstančio jo Gailestingumo apsireiškimas nukrypstančiajam: Judo Iskarijoto istorija Judas veržėsi tapti Jėzaus mokiniu, nes tikėjosi, jog šis bus politinis Izraelio išvaduotojas - karalius. Jėzus nenorėjo jo priimti. Bet tai dieviškojo gailestingumo paslaptis: jis nė vieno neatmeta: neatmetė nė Judo. Judui būnant arti, Jėzus jam rodė išskirtinį dėmesį.
Pagal "Žmogaus - Dievo poemos" vizijas Jėzus parodė daugiausia dėmesio trims apaštalams: intymumo atžvilgiu — Jonui, autoriteto suteikimu — Petrui, o rūpesčio, skausmo ir net agonijos atžvilgiu — Judui.
Judas nebuvo užmirštas ar nustumtas į šalį. Priešingai, Jėzus jam skyrė daug laiko ir dėmesio parodyti savo tikrąjį kelią ir atverti savo širdį. Tačiau, nežiūrint visų Jėzaus pastangų, Judas turėjo savo kelią ir savo tikslą — Jėzui tapus politiniu Izraelio išvaduotoju, pačiam būti jo didžiuoju adjutantu, o gal kada vėliau užimti ir jo vietą.
Kuo didesnės buvo Jėzaus pastangos, tuo labiau Judas nukrypo į pikta. Jis — neskaistūs ir gašlumu bandė užkrėsti kitus, net Joną. Jis vogė vargšams skirtus pinigus. Jis slapta susidėjo su Jėzaus priešais ir jiems pranešinėjo Jėzaus "silpnąsias" puses, pvz. kad prie Jėzaus palydovų - mokinių būrio prisidėjo Jonas iš Endoro, kadaise užmušęs žmogų, ir nuo skriaudėjo - pono pabėgusi graikė vergė. Pastariesiems gresiant būti prievarta atplėštiems nuo Jėzaus, jis slapta juos pasiunčia į Antiochiją.
Sužinojęs apie Piloto žmonos Kliaudijos palankumą Jėzui, Judas, elgdamasis prieš Išganytojo valią, jos paprašė pagalbos, kad Jėzus taptų Izraelio karalium. Tai Klaudiją ir kitus nustatė prieš Jėzų, bet jis Judo daromą žalą laiku atitaisė, teigdamas siekiąs tik Dievo dvasinės karalystės, o ne Izraelio karaliaus sosto.
Nežiūrint visų tų sąmokslų, Jėzus teberodė Judui dievišką gailestingumą, norėdamas, kad jis pasitaisytų. Kartą Jėzus matė, kad Judą kažkas slėgė. Jis žinojo, kad tai neištikimybė jam. Tačiau jis klausė Judo, kas jį slegia, o norėdamas jam palengvinti, kad prisipažintų kaltu, Jėzus parodė, jog iš visų labiausiai jis atleistų Judui, jei tik šis gailėtųsi: "Ar tu žinai, mano drauge, kam atleidžiu pirmiausia? Labiausiai kaltiems ir labiausiai besigailintiems. Ir ar tu žinai, kurias kaltes visų pirmų pirmiausia atleidžiu? Ogi tas, kurios įvykdytos prieš mane" (III, 764 psl.).
Taip kalbėjo žmogumi, o Judui draugu, tapęs dieviškas Gailestingumas. Bet Judas nesigailėjo, nepasakė, kas jį slegia. Jis teatsakė, kad esąs pavargęs.
Radęs progą Jėzus atveria Judui savo širdį: "Žinau, kad turėsiu kentėti ir mirti... tam atėjau. Kadangi ta kančia išganysiu žmoniją, tad meilė jau be galo seniai mane vertė ir verčia tai ir padaryti. Tačiau nenoriu, kad bent vienas mane sekusiųjų pražūtų. Visi žmonės man brangūs, nes kiekviename yra mano tėvo atvaizdas bei panašumas, o taipgi jo sukurta nemirtinga siela. Tačiau jūs, mano mylimi ir numylėti... Jūs mano Kraujo kraujas ir mano akių lėlytės, jūs tuo labiau privalote nepražūti! Ak, joks kankinimas negalėtų prilygti tam, net jei šėtonas, kuris yra Nuodėmė, Bjaurumas, Pasibjaurėjimas, net jei jis pervertų mane savo pragaro siera degančiais ginklais, net jei jis kąstų ir griebtų mane — joks kankinimas negalėtų man sukelti tiek skausmo, kiek kentėčiau dėl vieno iš mano išrinktųjų, kuris pražūtų... Judai, mano Judai! Ar man paprašyti savo Tėvo, kad jis leistų man kentėti baisiąją kančią tris kartus tam, kad jų du būtų paaukoti tau išgelbėti?
Pasakyk man, mano drauge, ir aš tai padarysiu. Aš Jo paprašysiu padauginti mano kančias iki begalybės tam tikslui. Aš myliu tave, Judai. Taip labai myliu tave, ir norėčiau duoti save tau, kad tave padaryčiau savimi, kad išgelbėčiau tave nuo tavęs" (III, 682 psl.).
Judas teisinasi ir sakosi, kad jis irgi Jėzų myli. Bet tai tik žodžiai, bandą paslėpti išdavystę — pirma, vidinę, kuri prives ir prie išorinės.
Dar blogiau: kitą kartą apaštalų tarpe Judas arogantiškai prisipažįsta netikįs velnio buvimu nei žmogaus laisva valia, nes Dievas dominuoja. Jėzus perspėja Judą, jog velnias ne tik yra, bet, Judui įsileidus, jau jį valdo. Pagaliau prašo Judą pasišalinti.
Paskutinėje vakarienėje, kalbėdamas apie savo išdaviką (neišduodamas jo vardo, nors Judas jau buvo išėjęs), jį taip aptarė: "Jis visiškai pasidavė šėtonui. Tam tikra prasme, šėtonas jame įsikūnijo". Apaštalų tarpe prasiveržė piktas įtarimas dėl Judo, o Tadui išsprūsta: "Tai Judas!..." Net ir tada Jėzus lieka Judui atlaidus ir gailestingas: jis nori, kad ir apaštalai tokie būtų: "Tai šėtonas. Jis neturi kito vardo. Aš įsakau jums vienas kitą mylėti ir atleisti".
Draugo išdavyste padarytą žaizdą širdyje kartu su dievišku atlaidumu Jėzus taip ir nusinešė su savim, eidamas į kančią ir mirtį.
PASKUTINĖ PASTANGA
Ką sakė jis, einąs į kančią ir mirtį Dievo gailestingumo paskutinė pastanga buvo Jėzaus kančia bei mirtis ant kryžiaus. Tai buvo baisi, bet meilės pilna pastanga — kančioje atiduoti savo gyvybę. Nežiūrint to, kad jis pilnai juto tos aukos baisumą, tačiau jos norėjo, laukė ir troško, nes žinojo tokiu būdu išlaisvinsiąs žmones iš blogio Dievo karalystei. Ir tokia buvo jo Tėvo valia.
Šiame pranešime, kuris apima pirmuosius tris Valtortos veikalo tomus, teliesime jo kančios iš anksto žinojimo dalinimąsi su kitais.
Jėzus iš anksto kalbėjo kitiems apie savo kančią ir mirtį. Pirmiausia, savo Motinai, nes ji buvo jo gyvenimo ir aukos bendrininkė. Paskui — kai kuriems rinktiniams pavieniams asmenims, paprastai stiprindamas jų ryšį su juo. Trečia, apie savo likimą jis užsimindavo ir savo apaštalų būriui, nes jie turėjo būti išganymo darbo ir aukos liudytojai. Pagaliau, savo skaudaus likimo Jėzus neslėpė nuo jo besiklausančių žmonių — tiek jam palankių, tiek nepalankių.
Savo Motinai Jėzui nereikėjo pranašauti: atrodė, jog ji visada apie Jėzaus kančią žinojo — lyg ji visada būtų prieš jos akis, tik kai kada, kokiam skaudžiam įvykiui pasitaikius, iškildama į paviršių. Pavyzdžiui, po Jėzaus išvarymo iš tėviškės Nazarete, Motinai rodant skausmingą susirūpinimą, Jėzus atsakė: "Mama... aš atėjau vykdyti Tėvo valios bei išganyti žmogų... Turiu vykdyti šią pareigą, net jei atsitrenkčiau į akmenines širdis, nenusilenkiančias gėriui... Iš tiesų, tik po to, kai krisiu ir savo krauju palaistysiu jų širdis, tik tada suminkštinsiu jas ir uždėsiu savo Ženklą, panaikindamas priešo ženklą" (II, 566 psl).
Pavieniams asmenims Jėzus pasakydavo apie savo kančią, visada juos jų kelyje sustiprindamas: apaštalui Jokūbui ant Karmelio kalno, pranašaudamas jį tapsiant Jeruzalės krikščionių ganytoju (II, 643-650 psl.); Feliksui - Jonui iš Endoro, norėdamas jį sustiprinti prieš atsiskyrimą. Pastabiajam našlaičiui Marijam, Jėzų paklaususiam, ką jis darąs, kai "mintyse taip paskendęs, taip rimtas.. devintą valandą" (t. y. 3 valandą po pietų), jis paaiškina: "Nes tada aš sakau: Per šios valandos auką teateina tavo karalystė į pasaulį ir tegul visi, kurie tiki tavo Žodžiu, tebūnie išganyti... tarp šeštos ir devintos valandos, tas, kuris yra atėjęs kaip Išgelbėtojas ir Atpirkėjas, savo paties Krauju... nesuskaitomom žaizdom mirs devintą valandą, ir pasaulis bus išgelbėtas" (III, 94-95 psl.). Kiekvienas, tokioje intymioje atmosferoje išgirdęs apie Jėzaus kančią ir mirtį, būdavo labai jautriai ir amžinai paveiktas.
Apaštalams Jėzaus pirmas aiškus pranašavimas apie savo kančią ir mirtį išsivystė iš Jėzaus pastabos apie savo Motiną, kad ji, būdama didžioji Motina, žmones "maitina savo ašaromis". Apaštalams klausiant kodėl, Jėzus pasako, kad jis pats, kaip Išganytojas, norėdamas žmoniją išganyti, ir pati žmonija nuolatos nusidedamą, sukels Marijai nesuskaičiuojamas ašaras: "Nėra išganymo be kentėjimo... Mano kentėjimas bus pilnas, nes aš esu Avinėlis, kuris turiu atsiteisti už viso pasaulio nuodėmes. Ir giliausiame sielvarte, kuriuo su manimi dalinsis mano Motina ir keli kiti asmenys, aš mirsiu ant kryžiaus... ir trečią dieną prisikelsiu..." (III, 385-387 psl.). Apaštalų reagavimas buvo neigiamas, ypač Petro. Taip pat vėliau, Jėzui pakartotinai pranašaujant, jie to neprileisdavo. Išimtis buvo Jonas.
Jo besiklausantiems Jėzus taip pat kartais pasakydavo apie savo kančią ir mirtį. Jau dvylikametis, jis, Izraelio religiniams vadovams leido suprasti, kad yra Mesijas, kai pranašavo: "savo lūpomis bei krauju kalbėsiu Izraeliui, o akmenimis užmuštų bei nužudytų pranašų likimas bus ir mano likimas" (I, 219 psl.). Panašiai pranašavo išvaręs pirklius iš Jeruzalės šventyklos (I, 288 - 289 psl.). Viešo gyvenimo pradžioj tokie atvejai reti. Vėliau jų gausiau. Graikams, atėjusiems jo paklausti apie sielos nemirtingumą, Jėzus nurodo save esant nemirtingųjų sielų Išgelbėtoju, būtent savo sielvartu, žaizdomis ir krauju (III, 769 psl.). Ypač įspūdingi Jėzaus pamokslai buvo palankioms minioms, prisiartinus jo kančios metui: "Aš nesu vadovas, kurs sako savo žmonėms: 'Kentėkite už mane, o aš linksminsiuos'. Ne! Aš esu pirmas, kuris kentėsiu, kad duočiau jums pavyzdį. Ir aš nesu kariuomenės vadas, kuris sako savo kareiviams: 'Kovokit gindami mane. Žūki t išgelbėt mano gyvybę. Ne! Aš pirmas kovosiu, mokydamas jus kaip mirti... Ir mokysiu jus atleisti, atleisdamas savo paskutinėj kančioj, kaip atleidau žmonijai už tai, kad ji išplėšė mane iš dangaus. Atleisiu, kaip visada atleidžiu. Kiekvienam... Ir tiems, kurie mane supurtė, būdami Dievo užmušėjais. Tačiau atleisiu. Nors ir negalėsiu išvaduoti neatgalaujančių Dievo užmušėjų, vis vien Tėvo melsiu už juos, kad atleistų" (III, 759-760 psl.).
Klausytojai tokių Jėzaus pranašavimų būdavo įvairiai paveikti. Daugeliui tai atrodė kažkas tolima ir nesuprantama. Betgi Jėzui tai buvo jo paties meilės didžiausio veiksmo atskleidimas — jo galutinė pastanga. Jis pats toj kančioj ir mirty — tai galutinis gailestingojo Dievo Apsireiškimas žmoguje. Iš tų pasakymų matėsi, kad Jėzus visą laiką gyveno savo kančios ir mirties gyvu prisiminimu, pats stiprino savo ryžtą tai aukai ir jau tada dalino žmonėms tos aukos vaisius.
Baigmėje Šiame pranešime pažvelgiau į Marijos Valtortos veikalą "Žmogaus - Dievo poemą". Pranešimo ribotoje apimtyje neįmanoma, kaip derėtų, išsamiau iškelti to veikalo vertę. Tačiau tikiuosi, nors ir ribotai, pasiekęs du tikslus, kuriuos buvau užsibrėžęs.
Pirmas mano tikslas buvo pateikti autoritetų ir mokslininkų tvirtinimus apie šį veikalą, iš kurių būtų galima susidaryti pradinę nuomonę, kad veikalas yra patikimas ir vertas dėmesio.
Veikalas — patikimas, kai jis liudija kažką tikra. Popiežiaus Pijaus XII-ojo aprobata ir kitų autoritetų bei mokslininkų teigimai padeda įsitikinti to veikalo patikimumu.
Veikalas taip pat yra vertas dėmesio — ne vien tik, kad, išverstas į keletą pagrindinių kalbų, yra plačiai skaitomas. Jis jau susilaukė dėmesio mokslinėje srityje. 1985 m. buvo įsteigtas Marijos Valtortos Tyrimų centras. Dvi knygos jau parodė, ką galima pasiekti mokslinėje srityje remiantis jos raštais. Panaudojęs "Žmogaus - Dievo poemos" medžiagą, istorikas Jean Aulagnier knygoje "Avec Jesus au jour le jour" pateikė tokią detalę Jėzaus viešojo gyvenimo įvykių chronologiją, kokios nesugebėjo pateikti bet kokios kitos ligšiolinės pastangos toje srityje. Vieno pačių žinomiausių ir, be abejo, paties produktin-giausio šių laikų mariologo Gabrielio Roschinio tvirtinimu, Jėzaus Motinos Marijos vaizdas Valtortos raštuose pralenkia bet ką jam iki šiol žinomo: ir jis jau nagrinėjo tuose raštuose pateiktą Marijos vaizdą savo naujoje knygoje "La Madonna negli scritti di Maria Valtorta". Tai du moksliniai laimėjimai, kurie remiasi Marijos Valtortos raštais.
Mano antrasis tikslas buvo bandymas bent ribotu mastu parodyti "Žmogaus - Dievo poemos" svarbiausio asmens vaizdą tam tikruose rėmuose. Tie rėmai — tai citata iš popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo enciklikos "Redemptor hominis": "Jėzus Kristus yra Dievo meilės ir gailestingumo apsireiškimas žmonijos istorijoje". Žinoma, čia vos tegalėjau ištraukomis pailiustruoti, o ne, kaip derėtų, nuodugniau panagrinėti. Tikiuose, kad ateityje, pasinaudojus šia užuomazga, bus galima išvystyti pilnesnę studiją. Tuo tarpu dar neteko užtikti šiuo veikalu besiremiančios studijos Kristologijos srityje, bet esu įsitikinęs, kad toje srityje dabar tyliai ir atsidėjusiai dirbama, tik dar nepribrendo vaisiai, kurie galėtų būti paskelbti.
Baigminė pastaba: Jei filosofija yra išminties meilė, tai tuo labiau Kristologija yra vis labiau pažįstamo Kristaus meilė. Apaštalas Jonas savo evangelijoje davė giliausią pagrindą Kristologijai, nes giliausiai jį pažino mylėdamas. Ir Marijos Valtortos veikale Kristaus vaizdas, atrodo, yra iš panašių šaltinių ir su panašiom pasekmėm.
Knygos Maria Valtorta. Il Poema dell'Uomo-Dio, 1956 (angliškas vertimas: The Poem of the Man-God, 1986-1989; šiai paskaitai citatos į lietuvių kalbą buvo verstos iš šio angliško teksto).
Jean Aulagnier. Avec Jesus aujour le jour. J. A. Nimes, France, 1985 (angliškas vertimas: The Diary of Jesus, 1988).
Gabriel Roschini. La Madonna negli scritti di Maria Valtorta, 1973 (angliškas vertimas: The Virgin Mary in the Work of Maria Valtorta, 1989).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
