Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ASMENYBIŠKUMAS IBSENO DRAMOSE PEERAS GYNTAS PDF Spausdinti El. paštas
4.  Aktorius
Peeras Gyntas buvo tikras, kad jo sugebėjimas būti, kuo tik jis panoro, liudija jo asmens, jo buvimo savimi stiprybę. Tam tikru požiūriu atrodo, kad taip ir buvo. Juk, kaip buvo sakyta anksčiau, žmogaus buvimas savimi reiškia turėjimą atviro lauko su aibe galimybių, kai tuo tarpu uždara būtybė yra tarsi be išeities.

Čia tenka pasakyti, kad Peeras laikė save atbaigta centrine vertybe. Jam ėjimas bet kuria kryptimi nebuvo savęs ieškojimas, bet siekimas sava atbaigta būtybe dominuoti visa kita. Šita jo intencija ypač buvo ryški, kai jis bandė pasidaryti pasaulio imperatoriumi. "Kaip Viešpačiui buvo reikalingas molis sukurti pasauliui, kuriame Jis galėtų būti Dievu", sakė jis savo bendrakeleiviams Maroke, "taip man yra reikalingas auksas pasidaryti imperatoriumi".26

Peeras Gyntas perėjo gyvenimą kaip virtinę epizodų. Jis įgludo į juos, kaip gyvulys į savo aplinką ir jautėsi juose pakankamas. Čia nėra bandoma teigti, kad Peeras vedė grynai gyvulišką gyvenimą. Anaiptol! Čia tik bandoma pabrėžti jo būsenos panašumą į uždarą ir sau pakankamą gyvulio būseną. Peeras Gyntas ėmėsi savo gyvenimo epizodų, kuriuos jam aplinkybės užmetė, visai panašiai, kaip aktorius imasi savo rolių. Aktorius rolėje neieško savęs, jis joje paskęsta, tarsi prarasdamas nuovoką apie savo tikrą tapatybę ir "egoistiškai" užsidarydamas rolėje. W. H. Audėnas įvade į Ibseno Brandą sako: "Jeigu žmogus gali būti pavadintas aktoriumi, tai vienintelis būdas, kuriuo jis gali būti 'ištikimas' sau, yra jo vaidyba - taip sakant, jo bandymas būti, kuo jis nėra".271 ."Šituo būdu Peeras Gyntas perėjo per gausybę savo gyvenimo epizodų, kaip per eilę rolių. Jis buvo "žmogus, kuris bemaž viską, ką jis darė, traktavo kaip vienokią ar kitokią rolę, ar tai būtų prekyba vergais bei stabais, ar buvimas pranašu Rytuose".28 Šitaip būdamas bei gyvendamas, jis stokojo savo tapatybės, savo asmenybiškumo; jis nebuvo savimi.

Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 4.

Kurį laiką atrodė, kad iš visų savo karjerų jis arčiausiai priėjo prie tikro buvimo savimi, būdamas pranašu.

"Būti savimi tik ant piniginio pagrindo" kalbėjo jis sau, "yra lygiai tas pats, kad statytis namą ant smėlio. Tiesa, žmonės šliaužios ir klaupsis į dulkes prieš laikrodėlius ar žiedus ar panašios rūšies menkniekius. Jie nusiims kepures prieš puošnią diademą kaklaraištyje, betgi žiedas ar diadema tikrumoje nėra žmogus. Kitaip yra su pranašu! Šiojo pozicija yra daug ryškesnė. Čia žmogus tiksliai žino, ant kurios kojos jis stovi. Jei jis kuo pasižymi, vertinimai yra jam skirti, o ne jo svarams, šilingams ar pezams. Jis yra, kuo yra, ir čia nėra jokios kitos kalbos. Jis nesiremia jokiomis apystovomis ar atsitiktinumais; jis nepriklauso nuo jokių patentų ar nuosavybių aktų. Pranašas! Taip! Tokia pozicija kaip tik man!".29

Nežiūrint to, kaip tikra Peerui atrodė, kad pranašo rolė jį pilnai atitiko, ji prie jo nepritapo lygiai taip, kaip ir visos kitos jo gyvenimo rolės. Jis atsikratė pranašo rolės lygiai taip, kaip ir visų kitų pirmiau. Išsirengęs iš pranašo rūbų ir toli numetęs turbaną, jis pasakė: "Tenai va guli turkas, o štai stoviu aš. Pagonio egzistencija nėra man tinkama. Džiaugiuosi, kad ją užsidėjau tik su drabužiais, ir, kaip kad yra sakoma, ji nebuvo įsisunkusi į mano kailį".30

Peero Gynto išsikėlimas tėviškės krantuose, kai, laivui sudužus, jis viską prarado, yra tarsi simboliškai išreikštas klausimas: kas gi iš tikrųjų yra šitas viskuo buvęs kosmopolitas? Kas gi yra Peeras Gyntas pats be turtų, be titulų, be turėtų pozicijų? Į šitą klausimą Ibsenas duoda atsakymą, irgi simboliškai, vaizduodamas Peerą lukštenant laukinį svogūną tėviškės miško aikštelėje. Nulupdamas vieną viršutinių svogūno sluoksnių, jis kalbėjo sau:

"Čia štai yra auksakasys. Jeigu (tas sluoksnis) iš viso turėjo sulčių, jų dabar jau nebėra.

Šita grublėta luoba su sukietėjimu yra spąstų statytojas, medžiojąs prie Hudsono įlankos. Sekanti atrodo kaip karūna (greičiausiai pasaulio imperatoriaus karūna, kurios Peerui nepavyko užsidėti). Niekai! Mes ją numesime be žodžio. Sekanti yra archeologas — trumpa bet tvirta (luoba). Ir čia štai yra pranašas — sultinga ir šviežia; joje užsiuodžia melai, kaip kad yra sakoma, ir ji priverstų ašaroti sąžiningo žmogaus akis. Šita luoba, susisukusi ir minkšta, yra džentelmenas, gyvenąs malonumų gyvenimą. Sekanti neatrodo sveikai ir yra juodai dryžuota. Tai reiškia arba kunigus (misionierius), arba negrus . . . (Jis iš karto nulupa keletą sluoksnių). Koks neįtikimas sluoksnių skaičius! Argi mes niekada nepasieksime pačios (asmenybiškumo) širdies? (Jis sutaršo visą, svogūną į gabalus). Ne! Tikras dalykas, mes jos nepasieksime. Ligi paties centro nėra nieko, tik sluoksniai ir sluoksniai, kaskart mažesni ir mažesni. . ."31

Iš čia matyti, kad į klausimą, kas yra Peeras Gyntas, atsakymas yra: niekas. Pas jį nebuvo nieko, tik eilė aktoriaus rolių.

5.  Lanksta
Peeras Gyntas buvo žmogus, stokojąs savo asmenybiškumo, o vis dėlto jis turėjo savitą gyvenimą, ir atrodė, kad jis yra asmuo be trūkumų. Kai žmogus yra vertinamas pagal tai, kas jam priklauso, ar tai būtų turtai, užimama pozicija, ar kitokie išoriniai priedai bei pažibos, jis nėra vertinamas pagal tai, kuo jis yra pats savoje esybėje, savo asmenybiškume. Jis tik yra dar vienas Peeras Gyntas. Kame gi glūdi "gyntiškasis" stokojimas savęs? Atsakymą į šį klausimą Ibsenas pateikia Brando žodžiais: "Kiekvienas šiandien yra truputėlis šio bei to. Sekmadieniais jis yra labai rimtas; jis respektuoja tradicijas (. . .): jis įsilinksmina švenčių metu; bemaž išeina iš ribų duodamas pažadus, bet yra labai santūrus jiems įvykdyti. Jis yra viskuo po truputėlį: šiek tiek ydų, šiek tiek dorybių, šiek tiek gero, šiek tiek blogio. Šituo būdu vienas atvejis panaikina kitą, ir žmogus liekasi niekas".32

Tai žmogus be principų. Jis laikosi įsikibęs savęs, niekur neidamas, nors atrodo, kad jis visur eina. Visi jo ėjimai yra ėjimai į tuštumą. Kierkegaardas palygina tokį žmogų su voru: "Kai voras metasi žemyn nuo tam tikro pritvirtinimo taško, laikydamasis savo prigimties, jis visada prieš save mato vien tik tuščią erdvę, kurioje jis neturi jokios atramos, nežiūrint, kaip jis besiblaškytų".33 Peero Gynto žengimas  įvairiausiomis kryptimis tikrumoje tėra blaškymasis, kaip to voro, tuštumoje, niekur nenueinant,, o tik "egoistiškai" tūnant savo uždarumoje. Būti savimi, jam atrodė, reiškia globti ir saugoti save savajame "gyntiškume", neišstatant savęs egzistenciniams vėjams; užuot ėjęs į save, jis ėjo aplink save, apeidamas save. Vienišas savo kajake, toks žmogus yra sau pakankamas. Nieko bendro jis neturi su kitais, išskyrus tik tuos atvejus, kada kituose jis randa vienokį ar kitokį pasitenkinimą".34 Peeras Gyntas nėjo savęs realizavimo kryptimi. Jo visi ėjimai buvo ėjimai aplink save. Jam yra būdingas apsukrus išvengimas buvimo savimi įvairiose jo gyvenimo situacijose. Šitokį savo apsukrumą jis ir parodė anuomet savo jaunystėje, kai jis, persekiojamas už Ingridos nu-skriaudimą, susidūrė su mitiška būtybe, kuri vadinosi Boigu.35 Ši masyvi, neapeinama, slidi, lanksti, tarsi visur esanti būtybė prisistatė Peerui kaip "aš pats", tai yra asmenybiškumas. Peeras tada veltui bandė pereiti per šitą keistą kliūtį; ji atrodė neapeinama. "Ji yra čia", kalbėjo jis sau tada, "ir ji yra ten; ji yra visur aplink mane! Kai tik aš pasijuntu ištrūkęs iš jos, esu vėl pačiame jos viduryje".35 Atrodė, kad jam anuomet pavyko apeiti šią kliūtį — Lankstą (Boigą). Tikrumoje tai buvo iliuzija. Anksčiau ar vėliau žmogus neišvengiamai turi susidurti su buvimo savimi klausimu. Peeras jo neišvengė. Grįžęs į tėviškę, jis intensyvejamai buvo akistatoje su buvimu savimi. Čia, šiuo momentu, tačiau reikalas eina apie tai, kaip jis visame savo gyvenime apėjo savo asmenybiškumą, savo buvimą savimi. Atrodo, kad jis padarė tai, paklausydamas Lankstos patarimo eiti apsukomis aplink save.

Dar prieš susitikdamas su Lanksta, Peeras jau ėjo apsukomis aplink save. Jau tada, kai jis, pagrobęs kieno kito jaunąją, Ingridą, ir nusinešęs ją į kalnus, atsisakė ją vesti, nors ši būtų sutikusi būti jo žmona ir tuo pačiu būtų leidusi Peerui paveldėti savo tėvo dvarą, jau tada jis nenorėjo išeiti iš savęs (iš savo egoistinio uždarumo) ir vykdyti bei realizuoti save kaip savo esminę galimybę.

Dar reikšmingesnis už jo vengimą įsipareigoti Ingridai, kurios jis nesijautė mylįs, yra jo pabėgimas nuo Solveigos, kurią jis mylėjo. Kai ji atėjo pas Peerą apsisprendusi gyventi su juo jo trobelėje ir dalintis su juo savo likimu, atrodė, kad Peeras jau buvo pasiryžęs žengti šitos patrauklios galimybės keliu, realizuodamas save kaip Solveigos gyvenimo bendrininką. Kaip tik šituo laiku pasirodžiusi "žalia moteris" prisistatė Peerui kaip buvusi kipšų karalaitė, kurią pagal kipšų (gamtos) nuostatus jis jau buvo vedęs ir kuri pabrėžė Peerui, kad ji visur ir visada bus čia, jo trobelės aplinkoje, kai jis gyvens su Solveiga. Peeras tada ryžosi eiti aplink ir apsukomis, tai yra vengti bet kokio įsipareigojimo tiek Solveigos, tiek kipšų karalaitės atžvilgiu. "Eisiu aplink ir apsukomis", kalbėjo jis pats sau, "nesvarbu, ar tai reikštų man laimėjimą, ar pralaimėjimą".37


ANTANAS MONČYS        KURIANTI RANKA Juodas marmuras

Stovėdama trobelės duryse, Solveiga klausė Peerą:

"Ar ateisi?"

"Aplink ir apsukomis".

"Ką?"

Turi palūkėti. Dabar tamsu, ir aš turiu nešti naštą".

"Leisk man padėti. Mes dalinsimės našta". "Ne! Būk, kur esi. Aš vienas ją nešiu".

"Neužtruk ilgai".
 
"Turėk kantrybės, mieloji! Ar ilgai, ar trumpai, tu turėsi laukti!"

"Aš lauksiu!".38 Ir ji laukė. Laukė ištikimai ir su meile. Laukė ilgiau kaip 40 metų.

Peeras pabėgo į užjūrį.

Daug metų vėliau, kai jis buvo Maroke, Peeras Gyntas pasakojo savo bendrakeleiviams, kaip jam kartą, esą, mažai betrukę patekti į vedybinius spąstus su viena karališkos kilmės dama. Vedybos iširo. Priežastis buvusi ta, kad jis mėgstąs stovėti ant nuosavų kojų. "Kai damos tėvas be sąlygų pareikalavo, kad aš pakeisčiau savo vardą, savo padėtį, kad paaukočiau savo kilnius titulus (...)> aš grakščiai atsisakiau".39 Tuo Peeras dar kartą parodė savo egoistinį užsiskliautimą savyje. Jis atsisakė žengti į savęs vystymo galimybes, bandydamas išlaikyti savo vardą, savo tuščiavidurį gyntiškumą. Jam atrodė, kad išsaugojimas savęs savame kiaute, kaip viščiukui, nesiryžtančiam prasikalti į gyvenimo galimybes, kaip tik ir reiškia tikrą buvimą savimi. Peeras teigė čia minėtiems bendrakeleiviams, jog jis niekada nevedęs dėl to, kad žmogui esą svarbu išlikti savimi.40

Visi trys čia paminėti Peero Gynto prasilenkimai su savimi, jo ėjimai apsukomis aplink save, užuot ėjus į save, pasireiškė jo vengimu bet kokio vedybinio įsipareigojimo. Šitai, žinoma, nereiškia, kad buvimo savimi realizavimas tėra galimas tik per vedybas. Gali būti įvairiausių būdų save realizuoti (kurti save kūrybiškai formuojant savą aplinką), priklausomai nuo individo palinkimų, talentų bei siekių. Bendrai imant, vis dėlto vedybos yra labai reikšmingas savęs realizavimo būdas.

Vedybos reiškia itin svarbų žmogaus pasirinkimą bei apsisprendimą, jam esant gyvenimo kryžkelėje. Prieš vedybas asmuo yra tarsi apsuptas galimybių visomis kryptimis. Pasirinkdamas gyvenimo bendrininkę ir apsispręsdamas ją vesti, jis, užuot kybojęs tuštumoje, kaip Kierkegaardo voras, pasuka tam tikra savęs realizavimo kryptimi. Šitas pasukimas neišvengiamai uždeda įsipareigojimą bei atsakomybę. Gi įsipareigojimas ir atsakomybė kaip tik ir sudaro lauką, kame asmuo išbando save, išvystydamas savyje vienokias ar kitokias savybes. Šitoks kelias yra savęs kūrimo kelias.

Viengungis, vengdamas vedybinio įsipareigojimo, tik siekia meilikavimų su eile mergaičių; jis niekur neina. Jis tūno savajame kiaute, tenkindamas save kaip atbaigtą, savęs pakankamą, aukščiausią vertybę. Jis yra egoistas: jis jau yra nuėjęs į save, nors niekados niekur nėjo. Viengungis, niekur neidamas, neišžengia (ne exsistuoja) iš savo uždarumos ir neina į realybės (Būties) atvirumą. Jis neina į gyvenimo kovos lauką, kame jo asmenybiškumas (jo buvimas savimi) gali gimti, vystytis ir klestėti. Be šitos kovos jis liekasi savajame daige — liekasi negimęs — ir tuo pačiu praranda save ta prasme, kad jis niekada netampa savimi.

Peeras Gyntas nesiėmė jokio įsipareigojimo nei jokios atsakomybės tiek Ingridos, tiek Solveigos, tiek karališkosios kilmės damos atžvilgiu. Visur jis tarėsi stovįs ant nuosavų kojų, nesileisdamas į jokias bendro gyvenimo avantiūras. Šitoks užsisklautimas savyje yra savęs stokojimas, einant apsukomis aplink save. Ne vien tik vengimas vedybų, bet ir visas jo gyvenimas bendrai demonstravo jį kaip stokojantį savęs. Neįsitvirtindamas jokiame iš daugelio savo užsiėmimų, ar tai būtų aukso kasimas, ar pirklystė, ar plantacijos vedimas, ar buvimas pranašu, jis stokojo savęs. Visi Peero Gynto užsiėmimai buvo jo savęs maskavimai, tikriau, savęs vengimai, einant apsukomis aplink save, bet niekada neinant į save kaip į savą žmogišką užduotį.

Peeras Gyntas visą savo gyvenimą buvo paklusnus Lankstos (Boigo) mokinys.

6. Asmenybiškumas
Peero Gynto grįžimas į tėviškę yra įžanga į palaipsnį jo buvimą savimi, jo asmenybiškumo, demaskavimą. Bene pats svarbiausias šito demaskavimo momentas yra jo pokalbis su Sagų Liejėju, kurį jis susitiko tėviškės girioje ir kuris kreipėsi į jį sakydamas: "Aš turiu Viešpaties įsakymą paimti tavo sielą be atidėliojimo".41 Sagų Liejėjas aiškino Peerui, kad siela esanti vertybė, kuri turi būti naudojama. Pagal Viešpaties tvarką sielos atimamos iš tų, kurie jas eikvoja jų nepanaudodami. Jos tada, kaip vertinga žaliava, sulydomos į sagas.42 Štai dabar tai turi įvykti su Peero siela. Tai esą aiškiai yra pasakyta rašte, kurį jam įteikė jo Viešpats. Jame sakoma: "Paimk Peerą Gyntą. Jis buvo tikras nevykėlis gyvenimo keliuose. Būdamas su dideliais trūkumais, jis turi eiti į (liejimo) samtį".43

Mintis, kad jis bus sulietas į sagas, Peerui kėlė siaubą. "Juk tai reiškia gyntiškumo užbaigą!" šaukė jis. "Tai didžiausias įžeidimas pačiai mano esybei!"

"Betgi Peerai, mielas bičiuli", atsakė jam Sagų Liejėjas, "tai juk mažmožis. Nėra reikalo dėl šito taip sielotis. Ligi šiol tu niekada nebuvai savimi. Todėl yra visiškai vis tiek, jeigu tu ir iš viso liausies buvęs".44

Peeras Gyntas buvo tikras, kad jis turi reikalo su velniu, kuris nori griebti jo sielą už jo nuodėmingumą. Sielos eikvojimą bei stoką buvimo savimi jis suprato kaip nuodėmių pasekmę arba kaip stoką dorovingumo. Gindamas save, Peeras aiškino Sagų Liejėjui: "Nesu taip blogas, kaip tau atrodau. Esu padaręs daug gero pasaulyje".45 Jis išsiprašė laiko iš jo savo asmenybiškumui įrodyti. "Aš galiu įrodyti", sakė jis, "kad buvau savimi visą savo gyvenimą. Atrodo, kad apie tai reikalas kaip tik ir eina".46 Sagų Liejėjas sutiko duoti Peerui laiko savo asmenybiškumo įrodymui, atidėdamas jo sielos suliejimo į sagas procesą iki sekančios kryžkelės.

Laikinai ištrūkęs iš Sagų Liejėjo nagų, Peeras Gyntas netikėtai sutiko buvusį kipšų karalių. Apie šitą susitikimą jau buvo kalbėta, svarstant žmogaus ir gyvulio skirtingumo klausimą. Kipšų karalius, kaip jau žinome, Peero pabėgimo iš kipšų bendruomenės nelaikė reikšmingu dalyku akistatoje su tuo, kad jis visose savo gyvenimo fazėse, vis būdamas sau pakankamu, gyveno gyvulišką - kipšišką gyvenimą. Juk buvimas nešamu savų potroškių, įgeidžių bei aistrų reiškė jame dominavimą gyvuliškųjų principų. O tai nėra suderinama su dorovingumu. Būdamas sau pakankamas (stokodamas laisvės), gyvulys nėra nei dorovingas, nei nusidėjėlis.

Pamažu Peerui ėmė aiškėti, kad buvimas savimi — ir tuo pačiu išvengimas liejimo samčio — yra galimas esant nusidėjėliu. O juk jis buvo nusidėjėlis! "Kaip tik štai dabar, man keliaujant per durpyną", kalbėjo Peeras Sagų Liejėjui, susitikęs jį antrą kartą, "mano sąžinė ėmė spausti mane kaip batas, ir aš sakiau pats sau: 'Juk tai yra visiškai tikra, kad tu esi nusidėjėlis!' "47 Ir vėl Peeras išsiprašė laiko iš Sagų Liejėjo įrodymui, kad jis buvo didelis nusidėjėlis.

Šį kartą Peeras miške susitiko velnią, kanopakojį, kuris skundėsi jam, kad jis sunkiai besurandąs nusidėjusią sielą. "Argi žmonija taip labai yra pasitaisiusi?" klausė jį Peeras. "Priešingai", atsakė jam velnias, "žmonės taip smuko, kad dauguma jų patenka į liejimo samtį".48

Šitoks velnio nusiskundimas sudarė puikią progą Peerui prisistatyti jam savo nuodėmingume. Peero Gynto prekiavimas vergais be kokios rasinės neapykantos, jo pardavinėjimas kiniečiams stabų be jokio tikslo pakenkti krikščionybei, jo buvimas pranašu neturint jokių religinio suvedžiojimo užmačių — visa tai velnio akyse tebuvo mažmožiai. "Kas gi norėtų eikvoti brangų (pragaro) kurą dėl šitokio šlamšto?"49 klausė jis. Peerui tuo būdu paaiškėjo Sagų Liejėjo jam anksčiau pasakytų žodžių prasmė: "Nuodėmė pareikalauja ištvermingo siekimo. Vien tik menkas susiteršimas dar nėra nuodėmė".50

Siela yra vertybė. Ji yra iššūkis kūrybiniam savęs (šios vertybės) formavimui viską formuojančios galutinosios realybės apimtyje — bandant tuo būdu "atskleisti Viešpaties intencijas visoje kūrinijoje".51 Siela yra iššūkis laisvės užmojui. Realizavimas savęs, laikantis Viešpaties intencijų, yra dorovingumas, o nuklydimas nuo tų intencijų yra nuodėmingumas. Ir vienu, ir kitu atveju tai reiškia bandymą būti savimi, reiškia išžengimą iš savęs link savęs galimybės (exsistcntia), reiškia asmenybiškumą. Gi turėjimas sielos tik kaip galimybės, jos neformuojant, yra stoka savęs, egoistiškas užsidarymas savyje (insistentia), yra stoka asmenybiškumo.

7.  Rinkimasis
Žmogus, kūrybingai formuodamas save, naudoja save kaip žaliavą. Siela niekada nėra gaunama kaip gryna visapusiška galimybė. Žmogus visada užtinka save vienokiame ar kitokiame įsipareigojime bei atsakomybėje tėvams, proseniams, genčiai, tautai, tradicijai, savo kraštui, savo žemei . . . Rinkdamasis save iki pačių savų šaknų, rinkdamasis save "absoliučiai" (anot Kierkegaardo), žmogus turi rinktis save savo įsipareigojime — savo "kaltėje". "Tiktai kai aš renkuosi save kaip kaltą," sako Kierkegaardas, "aš renkuosi save absoliučiai. Tik šituo būdu mano absoliutus savęs rinkimasis nėra tapatingas savęs sukūrimui".52 Žmogus nesukuria savęs, bet perima save kaip besirandantį kūrimo procese ir pats šitame procese dalyvauja.

Kaltė negali būti atmetama. Atmesdamas savo įsipareigojimą, žmogus atmeta pats save — atmeta galimybę būti savimi. Žmogus būna savimi, savo apystovose rinkdamasis tam tikrą gyvenimo kelią. Gyvulys kelio nesirenka. Gamta jam jį parenka. Pasirinkdamas tam tikrą kelią savoje aplinkoje ir žengdamas juo, žmogus tarsi uždeda savo žymę ant savos aplinkos: jis ją formuoja, gerina, kil-nina — kultūriškai keičia. Sykiu jis išvysto, išrutulioja, atskleidžia savyje slypinčius talentus bei sugebėjimus; jis išugdo savyje tam tikrus charakterio bruožus. Jis būna savimi. Aplinka jo neišsemia. Rinkdamasis save savo kaltėje, žmogus pasireiškia kaip dominuojąs, kūrybingas veiksnys virš savo aplinkos ir virš savęs. Jis nėra sau pakankamas.

Ką Kierkegaardas vadina kalte, gal geriausiai išreiškia Heideggerio žodis Getvorfenheit, buvimas mestu, buvimas apmatais. Gamta yra Embrionas — visko pradžia. Žmogus skiriasi nuo gyvulio tuo, kad jis dar tebėra Embrione, nebūdamas, kaip gyvulys, išmestas į atbaigtumą. Žmogus tebėra metamas į tam tikras apystovas. Jis, rasdamas save apmatuose, dar turi "mesti" save į atbaigtumą. Šitą kūrybingą savęs formavimą Heideggeris vadina Entivurf, "savikura". Tai atitinka Kierkegaardo absoliutų rinkimąsi. "Savikura", kaip ataudai metmenims, suteikia žmogaus asmenybiškumui atbaigtumą. Žmogus tarsi audžia save ant duotų apmatų. Jis pats sau yra užduotis. Žmogaus gyvenimo audeklo audime dalyvauja ne tik Gamta, bet ir jis pats.

Būti savose apystovose be jokio įsipareigojimo, tik kerėti tenai, kaip varnalėšui patvoryje, nepasireiškiant jokiais savo kūrybiniais užmojais, kaip tik ir reiškia neiti jokia kryptimi; reiškia būti be savito veido, be savęs; reiškia egoistiškai stokoti asmenybiškumo.

Grįžęs į tėviškę, Peeras Gyntas, eidamas namų link, bažnytkaimio kapinėse matė laidojamą sodietį. Susispietusiai miniai kalbėjo kunigas, trumpai apibūdindamas velionį.

"Jis nebuvo turčius", sakė kunigas, "nei buvo jis gudrus. Jo balsas buvo silpnas, ir jo elgimasis nebuvo vyriškas. Jis pareikšdavo savo pažiūras mikčiodamas ir droviai. Namuose jis vos išlaikė vadžias savo rankose. Jis bailiai įslinkdavo į bažnyčią, tarsi maldaudamas, kad kas nors užimtų jo vietą ir jis galėtų vėl dingti. (...) Jis visada laikė savo dešinę ranką kišenėje. Šita dešinioji ranka gal ir buvo vienintelis dalykas, kuris paženklino jį mūsų atminimuose (. . ) Visi iš jūsų žinojote tai, ką jis bandė paslėpti — jis turėjo keturis pirštus ant tos rankos".53
Visą savo gyvenimą šis sodietis nebuvo kitų parapiečių gerbiamas svarbiausia dėl to, kad jis, dar jaunas būdamas, bandė išvengti karo tarnybos, nusikirsdamas dešinės rankos pirštą. Tai buvo žeminąs ir nusikalstas žygis, parodas jo socialinę bei moralinę menkystę.

Toliau kalbėdamas, kunigas iškėlė ir gerąsias velionio savybes. Jis, išvengęs karo tarnybos, iš valdžios išsinuomojo lopą žemės aukštai tarp uolų. Vedė ir sukūrė šeimą. Du kartus jo žemės sklypas buvo paliestas gamtos nelaimių: kartą jis buvo kalnų srovės išplautas, o kitą kartą sniego slinkties užgriūtas. Abu atvejai pareikalavo didelio ryžto ir ištvermės atstatyti tam žemės maitintojos gabalui. Jis ištesėjo ir ilgainiui įsisavino nuomotą žemę darbu ir prakaitu. Jis išaugino tris sūnus ir išleido juos į mokslą.

Sodietis nebuvo patriotas; nei buvo jis religingas. "Bažnyčiai ir valstybei jis tebuvo bergždžias medis".54 Tačiau, kaip žemdirbys ir šeimos tėvas, jis stovėjo tvirtas, kaip kalnų pušis. Ir dabar šis sodietis "stovi nė kiek nesuluošintas prieš savo Dievą!"55 Keturpirštis žemdirbys buvo pats savimi!

Šitas sodietis visą savo gyvenimą ėjo tiesiai; ne aplink ir apsukomis! Jis ėjo ugdydamas savo asmenybiškumą pagal savo išmonę ir aplinkybes. Jis kūrybingai keitė savo aplinką taip, kad iš jos galėtų imtis sau ir savo šeimai išlaikymą. Kovodamas su gamtos gaivalais, jis savyje išvystė valingą, užsigrūdinusią, atkaklią ir ryžtingą asmenybę. Šitos jo teigiamos savybės atsvėrė jo neigiamąsias, nuodėmingąsias. Laisvėje gairės niekam nėra aiškiai duotos. Žmogus seka jomis, išstatydamas savo esybę įvairiausiems galimumams bei pavojams. Kai kur jis būna darnoje su jomis, kai kur nuo jų nukrypsta. Tik šitaip vyksta kūrybingas savęs ugdymas, savikura. Jeigu žmogus būtų pats savo viešpats, nekiltų jo dorovingumo bei jo nuodėmingumo klausimas. Jis būtų niekuo nesaistomas.

Atsisveikinimo žodis mirusiam sodiečiui maloniai nuteikė Peerą Gyntą. Jam buvo malonu patirti, kad laidotuvių prakalbos yra sakomos net ir tokiam paprastam žmogysčiui, kaip tas sodietis. "Aš pats", pagalvojo Peeras, "nieko prieš neturėčiau sau, gaudamas šitokios rūšies įvertinimą iš šito verto parapijos kunigo",56 — sau, kosmopolitui, kontinentaliniam keliautojui, pirkliui, milijonieriui, asmeniui su pasaulio imperatoriaus karūnos užmačiomis. Su pasigėrėjimu Peeras konstatavo pats sau, kaip svarbu yra, atėjus mirties valandai, žinoti, kad visą savo gyvenimą jo gyventa pagal savo principus. Menko sodiečio palankus įvertinimas sustiprino Peero savimeilę. Čia reikia priminti, kad jis tuo laiku dar nebuvo susitikęs su Sagų Liejėju ir dar tebetikėjo savo didybe. Jis nežinojo tada, kad šitas menkas sodietis savo asmenybiškumu buvo toli gražu pranašesnis už jį — Peerą Gyntą.

Keturpirštis žemdirbys gyveno siaurą ir paprastą gyvenimą, bet jis ištvermingai ėjo savo pasirinktu keliu ir paliko savo asmenybės žymę savo kuklioje aplinkoje. Jis buvo savimi. Tuo tarpu Peeras buvo visur, niekur nepalikdamas savo pėdsakų. Žmogaus gyvenimo prasmė yra įvykdoma ne aprėpiant visas aplink save galimybes, bet pasirenkant kai kurias ar tik vieną jų ir intensyviai jas bei ją išvystant, lygiagrečiai išvystant ir nuosavus sugebėjimus bei talentus. "Kiekvieno žmogaus paskirtis yra išreikšti tai, kas universaliai žmogiška individualiame savo gyvenime".57 Sodietis savo individualiu gyvenimu iškėlė ryžto, ištvermės, darbštumo, kuklumo, meilės ir pasišventimo universaliai žmogiškas vertybes. Sykiu jis iškėlė ir nesiskaitymo su valstybės įstatymais ir patriotizmo stokos universaliai žmogiškas ydas. Veltui tokių vertybių ar ydų beieškotume Peero Gynto gyvenime. Kodėl? Todėl, kad jis nesirinko sau aiškaus kelio ir, visur eidamas, niekur nenuėjo.

Nesirinkimas yra būdingas Peerui, kuris visada ėjo aplink ir apsukomis, palikdamas galimybes nepaliestas ir neišvystytas. Jis taip pat ėjo aplink ir apsukomis ir savo paties atžvilgiu, neišvystydamas savų vertybių ar ydų, gyvendamas be įsipareigojimo ir be atsakomybės. Peeras Gyntas perėjo gyvenimą be rinkimosi, be laisvės, be savęs! Jeigu žmogus nėra nei doras, nei nuodėmingas - ydingas, jo nėra iš viso! Jis yra Peeras Gyntas!

8.  Solveigos  meilė
Po pasikalbėjimo su velniu, kanopakoju, Peeras Gyntas suprato, kad jis neturi pagrindo pretenduoti net ir į nuodėmingą buvimą savimi. Jis įsitikino sava vidine tuštybe, savo asmeniška menkyste. "Aš ne per tvirčiausiai sėdžiu savo balne", kalbėjo jis pats sau. "Esu išblokštas iš tarpo kilmingųjų, kurie yra savimi". Tuo laiku švystelėjo krintanti žvaigždė.  "Sveikinimai nuo Peero Gynto, sese krintanti žvaigžde!"58 sušuko jis jai. Krintanti žvaigždė simbolizavo Peero įsisąmoninimą  savo  neišvengiamo  kritimo  į  nieką. Peeras pajuto dabar, kad jo veltui gyventa. "Nesupyk ant manęs, brangioji žemele, kad aš veltui mindžiojau tavo žolę. Mieloji saulele, tavo žėrintys spinduliai veltui krito ant tuščio namo, kuriame nebuvo nė vieno ką sušildyti ir ką pradžiuginti: savininkas niekada  nebuvo namie".59 Ir kaip tik tada, kai Peeras Gyntas pasidavė likimui   įsitikinęs   savo  asmenybiškumo  visišku beviltiškumu, kai jis pats sau konstatavo su pasibaisėjimu: "Aš jau buvau miręs dar prieš mirdamas",60 — kaip tik tada jau trečiąjį kartą pasirodė Sagų Liejėjas, sakydamas: "Labas rytas, Peerai Gyntai! Ar turi savo nuodėmių sąrašą?"61 Diena vos brėško. Juodu radosi prie senos rąstų trobelės, kurioje ankstyvą rytą žibėjo žiburys ir buvo girdėti lyg koks dūsavimas. Peeras atpažino savo kadaise statytą trobelę,  kurioje tyliai  dainavo pasenusi Solveiga, besiruošdama eiti į pamaldas ankstyvą sekmadienio rytą. "Štai tenai aš rasiu savo nuodėmių sąrašą!"62 sušuko Peeras. Pamatęs, kad Solveiga tebegyvena jo namelyje, Peeras staiga suprato, kad ji, ir tik ji, bus geriausia jo nuodėmingumo liudininkė. Ji labiau, negu kas kita pasaulyje, turi neginčijamą pagrindą nurodyti jį kaip didelį nusikaltėlį — jos gyvenimo išdaviką. "Jeigu tavo samtis būtų taip didelis, kaip karstas", kalbėjo jis Sagų Liejėjui, "jis negalėtų sutalpinti manęs ir mano nuodėmių!"63

Solveiga išėjo iš trobelės bažnytiškai apsirengusi su maldaknyge vienoje rankoje ir lazdele antroje. Peeras metėsi žemyn ties slenksčiu, sakydamas: "Jeigu nori pasmerkti nusidėjėlį, tai prabilk dabar!" "Tai jis — tai jis! Garbė Aukščiausiajam!"64 suriko ji džiaugsmingai. Visą savo gyvenimą Solveiga nešiojo savo krūtinėje Peero meilę, kantriai jo laukdama ir nesvyruojamai tikėdama į jį, į jo mylimą esybę, į jo "gygantišką" vertybę. Lygiai, kaip kiekvienoje tikroje meilėje, jai niekada nekilo nė šešėlio dvejonės savo mylimo žmogaus asmens vertės tikrumu, jo asmenybiškumu. Neleisdamas sentimentams aptemdyti realybės, Peeras kreipėsi į ją sakydamas: "Garsiai šauk, kaip baisiai aš tave nuskriaudžiau!". "Tu niekuo nenusikaltai, mano vienintele meile!"65 atsakė ji jam.

Apstulbintas Peeras pamatė, kad vėl jam iš rankų slysta paskutinė buvimo savimi galimybė. Beviltiškai jis bandė pažadinti Solveigą iš jos meilės sapno į nedėkingą Peero prasižengimo jai realybę: "Įvardyk mano nusikaltimus!" šaukė jis jai. "Tu pavertei mano gyvenimą į nuostabią melodiją!" atsakė ji, sėsdama prie jo. "Būk palaimintas, kad pagaliau sugrįžai".66 Matydamas, kad Solveiga nesuprato kritiškos jo asmenybiškumo problemos, Peeras pasirinko taikliausią klausimą jai: "Kur buvo Peeras Gyntas nuo to laiko, kai mes paskutinį kartą matėmės?"67 Ji neišvengiamai turėjo atsakyti, kad Peeras ją paliko, jos išsižadėjo ir nebuvo tuo, kuo jis turėjo būti ją pasirinkęs. Ji neišvengiamai turėjo demaskuoti Peerą kaip jos meilės, jos gyvenimo išdaviką. Jeigu ji tai būtų padariusi, ji būtų įrodžiusi jo niekingą buvimą savimi, ir Sagų Liejėjas būtų turėjęs palikti jį ramybėje. Solveigos atsakymas tiek Peerui, tiek Sagų Liejėjui buvo visai nelauktas: "Mano tikėjime, mano viltyje, mano meilėje".68

"Mano, ką reiškia šis žodis? Ne tai, kas man priklauso, bet tai, kam aš priklausau, kas laiko savyje visą mano esybę; tai, kas yra mano tiek, kiek aš priklausau jam. Mano Dievas nėra dievas, kuris priklauso man, bet Dievas, kuriam aš priklausau. Ir taip panašiai yra su mano gimtąja žeme, mano namais, mano pašaukimu, mano ilgesiais ir mano viltimis".69 'Mano' išsako čia abipusį mylinčiųjų buvimą kits kitu. Jeigu Peeras stokojo savo asmenybiškumo tapatybės pats savyje, Solveiga suteikė ją jam savo meilėje. Meilė yra abipusė mylinčiųjų priklausomybė. Meilėje žmogus tarsi liaujasi buvęs vien tik savimi, bet sykiu būna ir kitu. Jo apsisprendimai, ryžtai, įsipareigojimai nebesibazuoja vien tik jame pačiame, bet sykiu ir kitame — mylimajame. Šitokia būsena meilėje nereiškia liovimosi būti savimi, bet reiškia buvimo savimi išplėtimą, išvystymą, atskleidimą, pražydimą, kūrybingą savęs plėtotę. Tai reiškia savikura.

Peeras Gyntas išliko gyvas, kaip esąs savimi, Solveigos mylinčioje krūtinėje. Ji čia išlaikė jį kaip tapatingą sau pačiam. Kai Solveiga, Peero klausiama, kur jis buvo visą savo gyvenimą, atsakė, kad jis buvo jos meilėje, apstulbintas Peeras suvokė nelauktą tiesą: "Tu pati esi motina šitam vaikinui (i.e. jam)!". "Aš esu — aš esu!" atsakė ji. "Bet kas gi yra jo tėvas? Jis yra Tas, kuris atleidžia, kai motina meldžiasi". Pagaliau Peeras Gyntas buvo akistatoje su išsprendimu asmenybiškumo mįslės, apie kurią jis visą savo gyvenimą ėjo aplink ir apsukomis. "Mano motina — mano žmona!" — šaukė jis Solveigai. "Tyriausia iš moterų! Globok mane! Globok mane savo meilėje!"70

Peeras Gyntas, kaip buvimo savimi daigas, buvo globiamas ir užlaikomas gyvas Solveigos mylinčioje krūtinėje, kaip kūdikis motinos įsčiose. Nors jis pats anksčiau buvo sau sakęs: "Aš buvau jau miręs dar prieš mirdamas,60 dabar jis pamatė, kad jo išlikta gyvo Solveigos meilėje. Meilė niekada nėra egoistiška nuosavybė. Meilė kaip tik ir reiškia išėjimą į atvirumą — reiškia egoizmo pralaužimą. Būdamas egoistas, užsidaręs savyje ("insistuodamas"). Peeras Gyntas buvo atvirumoje ("exsistavo") Solveigos meilėje.

Peeras pagaliau įsitikino, kad ligšiolinis jo buvimo savimi (asmenybiškumo) supratimas buvo klaidingas. Jis laikė buvimą savimi galutinai atbaigta vertybe, kaip tobulai nušlifuotą brangakmenį, kurį reikia išsaugoti. Jis nesuprato, kad ši vertybė buvo jam duota ("mesta") dovana, kurią jis turėjo perimti ir ją, amžinybės apmatuose nepakankamą, daryti pakankamą, tai yra ją kūrybingai vystyti, ugdyti, formuoti ir šituo būdu tapti savimi. Tik per savikura, ausdamas save ant amžinybės apmatų, galėjo Peeras Gyntas tapti savimi. Buvimas savimi ("exsistencija") ir reiškia žmogaus išžengimą iš Gamtos kūrybingumo versmės ir kūrybingą savęs formavimą pagal šitos versmės galutinąsias normas. Tai reiškia dalyvavimą dieviškoje dinamikoje, kuri valdo visą kūriniją.

Visą savo gyvenimą Peeras nesirinko jokio savikūros kelio ir tuo būdu neįgijo nei dorovingo, nei nuodėmingo asmenybiškumo. Jis išeikvojo savo sielą jos nepanaudodamas ir todėl pateko į Sagų Liejėjo nagus. Dabar gi paaiškėjo, tiek Peerui pačiam, tiek Sagų Liejėjui, kad jis dar turi galimybę rinktis. Šitą galimybę išsaugojo jam Solveigos meilė. Sagų Liejėjas turėjo papasitraukti. Pasitraukdamas jis pasakė: "Peerai, mes susitiksime paskutiniojoje kryžkelėje ir tada matysime, ar . . ."71. Šitas "ar" reiškė: ar Peeras Gyntas dabar rinksis gyvenimo kelią su Solveiga su visais abipusiais įsipareigojimais bei atsakomybe ir tuo būdu bus savimi, ar jis vis dar eis aplink ir apsukomis, likdamas ir toliau be buvimo savimi. Solveiga išgelbėjo Peero asmenybiškumą, uždelsdama jo rinkimosi galimybę. Tačiau ji negalėjo už jį pasirinkti. Peeras pats turėjo tai padaryti.

Gamta, kaip galutinoji realybė, duoda pradžią visai kūrinijai, įskaitant ir žmogų. Ji palieka žmogų savuose (Gamtos) kūrybiniuose apmatuose neatbaigtą — priešingai gyvuliui. Sykiu ji palieka jį laisvą kūrybinei savęs plėtotei, savikurai, kurią jis atlieka, laikydamasis jos, galutinosios realybės, direktyvų. Solveiga, kalbėdama apie save, kaip Peero motiną, vadino galutinąją realybę "tėvu", "kuris atleidžia, kai motina meldžiasi".70 Galutinoji realybė yra tėvas, kaip viskam duodąs pradžią. Solveiga nesukūrė Peero, bet išlaikė jį gyvą galutinosios realybės ("tėvo") apmatuose — išlaikė jį savo meilėje, kaip motina kūdikį savo įsčiose.

Šitai, žinoma, nereiškia, kad Solveiga vykdė Peero savikura už jį. Ne! Ji tik sulaikė ii nuo savęs praradimo, tarsi pagaudama krintančią žvaigždę dar prieš šiai įpulsiant į nieką (į Sagų Liejėjo samtį). Šituo būdu Solveiga uždelsė Peero savęs praradimą, pratęsdama jam jo, visą jo gyvenimą trukusią, progą būti savimi, įgalindama dabar jį dar rinktis ją savo gyvenimo bendrininke. Ji išlaikė Peerą gyvą galutinosios realybės apmatuose (Getvorfenheit) ir įgalino jo, kad ir suvėluotą, savikura (Enttvurf). Visą savo gyvenimą Peeras, paklusdamas Lankstai (Boigui), ėjo apsukomis aplink visas savo rinkimosi galimybes, įskaitant ir rinkimąsi Solveigos. Ji gi šitą jo aplink ėjimą tarsi sustingdino, neleisdama jam įvykti. Ir dabar, po daugelio metų, jis dar tebebuvo akistatoje su Solveigos pasirinkimu: užuot ėjęs aplink ir apsukomis, jis dar galėjo eiti tiesiai — rinktis Solveigą ir sykiu su ja kurti ateitį, kurti save pačius — vykdyti savikura.

Išnašos

25.    Ten pat, p. 115.

27.    Henrik Ibsen, Brand (Doubleday & Co., Anchor Books, Garden City, N.Y., 1960), p. 30.

28.    Ten pat, p. 28.

29.    Ibsen, Peer Gynt, p. 131-2.

30.    Ten pat, p. 144.

31.    Ten pat, p. 191.

32.    Ibsen, Brand, p. 60.

33.    Soren Kierkegaard, EitherOr, Vol. I (Doubleday & Co.

34.    Garden City, N.Y., 1959), p. 24.

35.    Kierkegaard, Either-Or, Vol. II, p. 85.

36.    Kadangi Boigo vardas norvegų kalboje yra susijęs su žodžiu "lenkti", lygiai, kaip vokiškasis "biegen", čia jis verčiamas Lanksta, kaip lietuviška atitinkamybė.

37.    Ibsen, Peer Gynt, p. 79.

38. Ten pat, p. 94.

39.    Ten pat, p. 95.

40.    Ten pat, p. 107.

41.    Ten pat, p. 105-6.

42.    Ten pat, p. 197.

43.    Ten pat, p. 199.

44.    Ten pat.

45.    Ten pat, p. 197.

46.    Ten pat, p. 202.

47.    Ten pat, p. 210.

48.    Ten pat, p. 213-4.

49.    Ten pat, p. 215.

50.    Ten pat, p. 198.

51.    Ten pat, p. 210.

52.    Kierkegaard, Either-Or, Vol. II, p. 221.

53.    Ibsen, Peer Gynt, p. 179.

54.    Ten pat, p. 182.

55.    Ten pat.

56.    Ten pat, p. 183.

57.    Kierkegaard, Either-Or, Vol. II, p. 333.

58.    Ibsen, Peer Gynt, p. 219.

59.    Ten pat.

60.    Ten pat, p. 220.

61.    Ten pat.

62.    Ten pat.

63.    Ten pat, p. 221.

64.    Ten pat.

65.    Ten pat.

66.    Ten pat, p. 222.

67.    Ten pat.

68.    Ten pat.

69.    Kierkegaard, Either-Or, Vol. I, p. 401.

70.    Ibsen, Peer Gynt, p. 222.

71.    Ten pat, p. 223.

Vatikano išleisti šv. Kazimiero jubiliejiniai pašto ženklai. Piešinys — Romo Viesulo
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai