Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GIMTOJI KALBA LITURGIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
5
Visos šios gramatinės ir semantinės lotynų kalbos sunkenybės gali būti nugalėtos, jei tik vertėjas puoselės lietuvių kalbos jausmą, neleisdamas jo užgniaužti lotyniškajam žodžiui, vadinasi, versdamas ne pagal raidę, bet pagal dvasią. Daug sunkiau sulietuvinti patį lotyniškųjų maldų turinį. O sulietuvinti jį būtina, nes kitaip gimtoji kalba nė iš tolo neatliks liturgijoje to uždavinio, kurį jai skiria Vatikano II susirinkimas, būtent: atskleisti "šventus dalykus", kad "krikščionys pajėgtų juos, kiek galėdami, geriau suprasti" (Dok I, 132). Juk jei Dievas iš tikro liturgijoje "kalba savo žmonėms" (Dok I, 135), kaip skelbia susirinkimas, tai ši kalba privalo būti žmogui sava ne tik žodiškai, bet ir turiniškai: melstis gimtąja kalba reiškia melstis taip, kaip savo tikėjimą bei jo objektus pergyvenu aš pats, nes svetimas pergyvenimas man nieko nepadės, net jei jį ir kalbėsiu sava kalba. Dievo Kūno šventės himnas "Lauda, Sion, Salvatorem" (seąuentia) gali šią negalią pavaizduoti labai ryškiai. Pačioje Dievo Kūno procesijos pradžioje kunigas, dar būdamas prie altoriaus, imdavo Lietuvoje į rankas monstranciją, atsisukdavo į žmones ir giedodavo pirmąją eilutę vieno minėtojo himno posmo:

Ecce panis angelorum,
Factus cibus viatorum . . .


Non mittendus canibus — Štai angelų duona, tapusi žemės keleivių maistu . . ; jos nevalia mėtyti šunims". Kokiam lietuviui poetui ateitų į galvą ostijos pagarbą nusakyti vaizdu: jos nevalia mėtyti šunims? Šis himnas, sakoma, esąs parašytas šv. Tomo Akviniečio. Gal viduriniais amžiais ir buvo paprotys likusias ostijas atiduoti šunims. Tačiau lietuviui katalikui toks vaizdas yra visiškai svetimas ir net atstumiantis. Užuot atskleidęs "šventus dalykus", jis juos tik pažemina ir suprofanina. Kas tad, versdamas aną himną, cituotą eilutę nusakytų tuo pači lotyniškuoju vaizdu, nusidėtų mūsajam Šv. Sakramento pergyvenimui. Tokiu atveju visas liturginis Vatikano II susirinkimo rūpestis būtų veltui, nes mes lotynišką — mums svetimą — turinį tik kalbėtume lietuviškais žodžiais, anaiptol nepergvvendami jo kaip savojo, todėl nė kiek giliau jo nesuprasdami. Galimas daiktas, kad lotynų kalba, niekam nebebūdama gimtoji — net ir liturginių himnų poetams — atstumiančio įspūdžio nedarė ir nedaro. Tačiau išversta į gimtąją kalbą, ji savo dirbtiniais vaizdais kaip tik šį įspūdį išryškina ir tuo pačiu liturgijos pergyvenimą silpnina. Vatikano II susirinkimo pastanga priartinti liturgiją prie žmogaus pasiekia savo priešingybę. Šia prasme galima ir reikia kalbėti apie lotyniškųjų maldų sulietuvinimą, jei nenorime, kad jos ir toliau liktų tik lūpų maldos. Gi skaitant dabartinį mūsų mišiolą, aiškiai jausti, kad mes meldžiamės lotyniškai, tik apvelkame šį lotyniškumą lietuviškais žodžiais. Tačiau kaip apvalkalas nėra kūnas, taip ir lietuviškas žodis nėra lotyniškos dvasios kūnas.

Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 4

Tačiau kuo gi būdinga ši lotyniškųjų maldų dvasia, kuri mums tokia svetima ir kurią todėl reikia, kur ir kiek galima, sulietuvinti? — Vienoje savo knygos "Liturgijos dvasia" vietoje R. Guardinis palygina lotyniškąsias liturgines maldas su graikiškosiomis šventyklomis: abiejoms stinga individualumo. Graikiškoji šventykla visur tokia pat: ir Atėnuose (Partenonas), ir Romoje (senovinis forum, šv. Jono bazilika Laterane), ir Vilniuje (katedra, evang. bažnyčia). Taip ir lotyniškosios maldos liturgijoje. R. Guardinis pastebi, kad graikiškoji šventykla turi savą stilių, kuris naikina bet kokį individualinį bruožą, pakeldamas reiškiamą objektą į bendrybės plotmę. Pakanka palyginti graikiško stiliaus šventyklą su gotine katedra, kad aiškiai pajaustume šią bendrybę. Taip ir liturginės lotyniškosios maldos. Būdamos visur tos pačios, jps irgi turi savą stilių — nebe individualų, o subendrintą. Pakanka palyginti, pasak Guardinio, sekmadienių orationes su šv. Anselmo ar kard. J. Newmano maldomis, ir anųjų bendrybė bus labai aiški, kaip ir graikiškųjų šventyklų (plg. GL, 63).

Tačiau čia pat Guardinis priduria, kad riba tarp bendrinio stiliaus ir schemos yra labai nežymi: bendrinis stilius lengvai virsta schema, iš kurios kyla jau nebegyvas pavidalas (plg. GL, 62). Šis pavojus gresia ir liturgijai. Kol lotynų kalba besimeldžiantiems buvo jų gimtoji kalba, tol lotyniškųjų maldų stilius buvo gyvas, nors ir linkęs išlaikyti retorinį romėnų prozos ritmą (cursus) bei priemones: palyginimus, sugretinimus, priešingybes, tam tikrą žodžių sekos santvarką (plg. JL, 364). Tačiau virtus lotynų kalbai tik išmoktąja kalba, maldų stilius savaime tapo schema, į kurią ir dabar spraudžiamas teologinis turinys — pagal keistą principą: juo daugiau, juo geriau. "Turinio atžvilgiu, sako A. C. Martimort, šios maldos yra tokios kamšaties, jog jokis jų vertimas į kitą kalbą jų spūsties negali patenkinamai perteikti" (HL, 149). Bet kaip tik ši minčių spūstis ir padaro, kad lotyniškosios maldos esti sunkiai suprantamos, nes tik išpainiojus dažniausiai ilgą bei sudėtingą sintaksinį periodą ima aiškėti maldos prasmė. O kai vertėjas jo neišpainioja, malda, išversta gimtojon kalbon, pasidaro tikras galvosūkis: "Iš savo aukštojo dangaus palaikyk, o Dieve, ką jau esi nuveikęs mumyse" (Apeigynas I, 53). Ko gi čia Viešpats prašomas, kad palaikytų, ir ką jis čia yra nuveikęs? Lietuviški žodžiai nieko nepadeda šiam sakiniui "geriau suprasti", kaip to pageidauja Vatikano II susirinkimas (Dok I, 132). Atvirkščiai, lotyniškai jis yra net lengviau suprantamas: "Confirma hoc Deus, quod operatus es in nobis".

Toksai lotyniškųjų maldų nuindividualinimas ir suscheminimas (visos prefacijos yra sukurtos pagal tą pačią schemą!) yra besimeldžiančiam žmogui tiesiog nepakeliamas. Tai pripažįsta ir R. Guardini: "Negalima neigti, sako jis, kad ši liturgijos savybė sudaro didelių sunkenybių kiekvienam, o ypač šiandienos žmogui. Jis trokšta maldos kaip savo dvasinės būklės tiesioginės išraiškos". Todėl liturginė malda "savo bendrybe" atrodo jam esanti "per tolima, jam nepritaikyta; jis pergyvena ją kaip šaltą ir beveik kaip tuščią" (GL, 65) . . . Šiandienos žmogus, būdamas viskam jautrus ir visur girdėdamas asmeninį toną, lengvai esti šiurpulio nukrečiamas, susidūręs su šiomis kristalinėmis formomis. Jų žodžiai ataidi jame kaip išgalvoti" (GL, 66). Visa tai Guardini yra taręs dar prieš Vatikano II susirinkimą (1953 m.), kai nebuvo nė kalbos apie liturgines maldas gimtąja kalba. Nūnai gimtosios kalbos vertiniuose lotyniškųjų maldų schema, jų bendrybė, jų šaltis tik dar labiau išryškėja.

Su šiuo liturginių maldų nuindividualinimu ankštai siejasi ir kitas jų bruožas, būtent: jausmo arba širdies stoka. Liturginės maldos, pasak R. Guardinio, "yra valdomos bei perskverbtos dogmos", vadinasi, kreipiasi visų pirma į protą (GL, 22). Liturgija "įveda į maldą tiesą visu šiosios plotu: ji yra ne kas kita, kaip maldos lytimi apvilkta tiesa (gebetete Wahrheit)... Ji kaip visuma nemėgsta jausmų proveržio" (p. 28), todėl "nė nekelia aikštėn širdies paslapčių" (p. 30). Liturginių maldų žodis yra "nuostabiai susilaikąs" (p. 30). Išimtį, pasak Guardinio, sudaro gal tik "beribis Didžiojo Šeštadienio džiūgavimas", skambąs "Exultet giesmėje (p. 28), kuri, deja, dabar iš naujosios liturgijos jau išbraukta. Šias Guardinio mintis patvirtina ir kitas liturgijos tyrinėtojas A. G. Martimort sakydamas: romėniškosios maldos "literarine savo forma" skiriasi nuo Rytų Bažnyčios maldų tuo, kad jos "atsisako bet kokios lyrikos" (HL, 149). Iš tikro, liturginiai mūsų himnai yra ne kas kita, kaip eiliuota teologija. Viduriniais amžiais būdavo eiliuojamos logikos ir gramatikos taisyklės, gamtos mokslų, medicinos ir teisės vadovėliai; būdavo eiliuojamos ir teologijos tiesos. Sakysime, minėtasis šv. Tomo Akviniečio himnas "Lauda, Sion" yra ne kas kita, kaip eiliuotas Eucharistijos dogmos dėstymas, kurio lyg ir santrauka yra to paties šv. Tomo kitas himnas "Pange, lingua", giedamas Didįjį Ketvirtadienį. Jausmo arba širdies stoka savaime pašalina poeziją, o poezijos stoka paverčia liturgines maldas "šaltu minčių dirbiniu" (R. Guardini, GL, 29), kuris jautresnės širdies bei sielos tautai, nusiteikusiai lyriškai, kaip lietuvių tauta, lieka tolimas bei svetimas, nors ir perteikiamas gimtąja jos kalba.

6.
Kaip nugalėti šį svetimumą? Kaip padaryti, kad liturginės maldos būtų mums savos ne tik žodžiais, bet ir dvasia? Paprasčiausia išeitis būtų kurtis savų maldų, kylančių iš mūsiškio religijos įvykių bei tiesų pergyvenimo. Sakysime, Kalėdas mes pergyvename visai kitaip, negu romaniškosios tautos ir negu Rytų Bažnyčia, kurioje maldingumo centras yra ne Viešpaties gimimas, o jo prisikėlimas. Tačiau šitokia savų maldų kūryba yra kol kas neįmanoma. Kol kas maldų tekstus gamina ir juos mums teikia centriniai Bažnyčios organai Vatikane, kurie tautinėm tradicijom — senom ar naujom — leidžia reikštis tik tiek, "kad liktų nepaliesta esminė Romos apeigų vienybė" (Dok I, 138). Todėl mums tenka, užuot kūrus savų maldų, verstis svetimas, iš aukšto pateiktas maldas; svetimas ne tik kalba, bet ir dvasia; tačiau verstis taip, kad jų svetimumas arba visiškai dingtų, arba bent sumažėtų ligi nejaučiamo laipsnio. Tai vienintelis tarpu kelias priartinti liturgiją prie lietuviškojo žmogaus sielos.

Tačiau ar tai įmanoma? Naujasis, iš viršaus žiūrint, labai gražiai išleistas altorinis mūsų mišiolas atsakytų tarsi neigiamai: jo tekstai yra tokie vergiški lotyniškųjų tekstų vertiniai, jog pasidarę arba nesuprantami, arba virtę laikraštine žurnalistika — be stiliaus ir be gelmės: "Išgelbėk mus, pasaulio Gelbėtojau, kuris savo kančia ir prisikėlimu mus išlaisvinai" (III galimas tikinčiųjų atsakymas po kunigo tariamų žodžių "Tikėjimo paslaptis")). Jeigu jau "mus išlaisvinai", tai nėra reikalo prašyti "išgelbėk mus". Ar šio teksto autorius bei vertėjas neregi prieštaravimo? Arba: "Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas, čia sujungti, tebrandina mus amžinajam gyvenimui" (kunigo žodžiai, įleidžiant ostijos dalelę į konsekruotą vyną). Ką gi reiškia "sujungti"? Juk Kristaus Kūnas ir Kraujas niekur ir niekad nėra persiskyrę! Čia slypi pagrindas, kodėl Vakarų Bažnyčia šv. Komuniją teikia tikintiesiems vienu duonos pavidalu. O kas gi yra tasai "tebrandina", jei pirmykščiame lotyniškajame tekste tėra "fiat accipientibus nobis in vitam aeternam" — tebūnie mūsų, priimančiųjų, amžinajam gyvenimui", nes šv. Komunija, kaip jau šv. Paulius yra skelbęs, tampa išganymo priemone tik tuo atveju, kai ji priimama švaria sąžine; kiekvienu kitu atveju žmogus "valgo ir geria sau pasmerkimą" (1 Kor 11, 29). Tai ir tenori pasakyti minėti kunigo žodžiai. Tikrai nuostabu, kad lotyniškasis tekstas yra žymiai aiškesnis — ir kalbiškai, ir teologiškai —, negu lietuviškasis vertimas.

Tačiau mūsų pastangose versti lotyniškąsias maldas esama ir prošvaisčių. Prieš keliolika metų (1966 m.) Lietuvoj išleistas "Apeigynas" kalbėtų lyg ir teigiamai: lotyniškąsias maldas galima sulietuvinti. Be abejo, ir "Apeigyne" esama nevykusių vertinių (plg. I, p. 59, 141, 143, 169, 190. 197 ir t.t), nekalbant jau apie sąmoningas pakaitas. Bet jame esama ir tokių vertinių, kurie galėtų būti gairė, kaip galima gražiai sulietuvinti ir savo dvasia mums svetimą lotyniškąjį tekstą.

Jau minėjome, kad lotyniškosios liturginės maldos yra nuindividualintos, vadinasi, atitrauktos nuo konkrečios žmogaus padėties; kad jos yra perkrautos retorinėmis priemonėmis, todėl dažniausiai suraizgytos gramatiškai ir ilgų sakinių sintaksiškai. Tad lietuvinant šias maldas ir reikia visų pirma kelti aikštėn tą padėtį, kuriai malda esti taikoma: reikia maldą suindividualinti. Toliau: reikia sulaužyti aną retorinį ritmą (cursus) ir sunaikinti retorinį stilių, kurie mūsajai sintaksei ir mūsajam kalbos jausmui yra didžiai svetimi. Galop: reikia ilgą lotynišką periodą suskaldyti į keletą paprastų lietuviškų sakinių: "Paprasta kalba visados yra geresnė, negu apkrauta" (R. Guardini, GL, 30). Ir štai, "Apeigyne" (I, 132) randame tikrą tokio vertimo pavyzdį, kuriuo turėtų pasekti visi liturgistai, gaminantieji lietuviškųjų vertinių. Tai pirmoji malda, laiminant sergantį vaiką (benedictio pueri aegrotantis; I, 132):

"Deus, cui cuncta adolescunt et adulta firmantur: extende dexteram tuam super hune famulum tuum in tenera aetate languentem; quatenus, vigore sanitatis recepto, ad annorum perveniat plenitudinem et tibi fidele gratumąue obsequium indesinenter praestet omnibus diebus vitae suae".

Dieve, kuris visus augini ir stiprini, ištiesk savo galingą ranką šiam vaikeliui, kūdikystėje ligos ištiktam, kad jis išgytų, sveikas užaugtų ir visą gyvenimą ištikimai Tave garbintų".

Kodėl lietuviškasis šios maldos vertimas yra pavyzdingas? 1. Todėl, kad jis maldą suindividualina: mes čia meldžiame, kad Viešpats konkrečiai ištiestų ranką "šiam vaikeliui", o ne apskritai "šiam savo tarnui — super hune famulum tuum", kaip taria lotyniškasis tekstas. — 2. Todėl, kad jis atsisako retorikos: "Dieve, kuris visus augini ir stiprini", o ne "Dieve, kuriam visa auga ir, kas paaugę, stiprėja — Deus, cui cuncta adolescunt et adulta firmantur", kaip tai skaitome lotyniškame tekste; arba: "Kad jis išgytų, sveikas užaugtų ir visą gyvenimą ištikimai tave garbintų", o ne "kad, atgavęs sveikatos žvalumą, jis pasiektų metų pilnybę ir ištikimai bei dėkingai nepaliaudamas Tavimi sektų per visas savo gyvenimo dienas, — ąuatenus, vigore sanitatis recepto, ad annorum perveniat plenitudinem et tibi fidele gratumąue obseąuium praestet omnibus diebus vitae suae", kaip tai nusako retorinis lotyniškojo sakinio ritmas, tasai įprastinis lotyniškasis cursus. 3. Todėl, kad ištęstas ir painus maldos sakinys yra lietuviškai sutrumpintas ir suprastintas, tapdamas dėl to nuoširdus bei įtaigus: 11 lotyniško teksto (spaudos) eilučių čia suvesta į 7 lietuviškas eilutes. Niekas negalėtų šiam vertimui prikišti, esą jis iškreipęs ar aptemdęs lotyniškojo teksto prasmę: visi maldos elementai lietuviškajame vertime aiškiai minimi, jų nepraleidžiant ir nepridengiant. Jie tik apvalyti nuo patoso, nuo retorikos, nuo išpūstų ir mums svetimų vaizdų: sveikatos žvalumas, metų pilnybė, visos gyvenimo dienos, nepaliaujamai sekti . . . Malda yra sulietuvinta taip, kaip normalus žmogus iš tikro nuoširdžiai meldžiasi prie sergančio vaiko lovos. Čia minime tik vieną "Apeigyno" pavyzdį. Bet jų esama ir daugiau (plg. I, 101, 113-114, 132, 169 ir k.).

Ten gi, kur "Apeigynas" mėgina lotyniškąjį tekstą versti taip, kaip jis yra sava struktūra, lietuviškasis vertimas darosi painus ir net semantiš-kai neaiškus ar klaidinantis (pav. I, 182): aukso, smilkalų ir myros šventinimas lietuviškajame vertime dvelkte]ėja lyg ir magija, kurios lotyniškajame tekste nejausti todėl, kad jame aiškiai pabrėžiama Viešpaties galia ("operationem tuae virtutis infun-das"), kuri per pašventintus daiktus saugo žmogų nuo visokių pavojų. Gi lietuviškajame vertime ši Dievo galia pritemsta dėl per ilgo ir painaus sakinio, ir mes gauname įspūdžio, tarsi Viešpats teiktų galios patiems daiktams ("suteik galios") — auksui, smilkalams ir myrai apsaugoti žmogų nuo "kūno ir dvasios ligų" (t. p.). O tai jau magija.

Užtat pagrindinis kalbinis lotyniškųjų maldų vertimo uždavinys ir yra skaldyti ilgus lotyniškus periodus į trumpus lietuviškus sakinius. Sakysime, vienoje "Apeigyno" vietoje (I, 113) ilgas lotyniškas sakinys (15 spaudos eilučių!) yra suskaldytas į du lietuviškus sakinius; kitoje vietoje (I, 113-114) du lotyniški sakiniai paversti net 5 lietuviškais sakiniais. Ir tuo malda kalbiškai tik laimi. Tuo laimi ir maldos dvasia, nes trumpi sakiniai neleidžia prasiveržti romėniškosios prozos retoriniam stiliui, kurio lietuviškosiose maldose reikia ypač vengti. Kitaip mūsų maldos pasidarys dirbtinės, kaip tai liudija ne viena naujojo mišiolo vieta, pavyzdžiui: "jam kalbant, įėjo dvasia į mane ir pastatė mane ant kojų" (14 bažn. metų sekmadienis); arba: "tegul ši didinga Mišių paslaptis tavo malonės veikme pašventina mūsų kasdieninį gyvenimą ir veda mus į amžinąjį džiaugsmą" (17 bažn. sekm.). Gryna retorika! Be to, argi nejaučiame prasmės skirtumo tarp pašvęsti ir pašventinti? "Kristaus siela, pašvęsk mane' ", bet "klebone, pašventink naują mūsų trobą". Išskirtinis žodžio pašventinti vartojimas, kurį dabar randame liturginiuose mūsų tekstuose, užtriną skirtumą tarp sakramentinio pašventimo (consecratio arba sanctificatio) ir sakramentalinio pašventinimo arba palaiminimo (benedictio). Pašventinti tiltą juk nėra tas pat, kas pašvęsti žmogų. Turėdami savo kalboje du atitinkamus žodžius privalėtume skirti jų semantiką ir šį skirtumą liturgijoje vartoti, kadangi ir pati liturgija esmiškai skiria sakramentą nuo sakramentalijos. Kitaip liturginė mūsų kalba sūsta. Šv. Mišios kasdienį mūsų gyvenimą pašvenčia, ne pašventina. Gi Kalėdų ar Velykų stalą su valgiais kunigas pašventina, ne pašvenčia. O jei žmonės dažnai šiuos žodžius semantiškai maišo, tai dar nereiškia, kad ir liturgistai — tekstų kūrėjai turėtų šitaip elgtis. Argi nekeistai skamba lietuviški Mišių kanono žodžiai: "Šventosios Dvasios galia tu gaivini ir šventini visą pasaulį". Čia netinka nei žodis gaivinti (prasmiškai per silpnas!), nei šventinti (pasaulis nėra valgiais apkrautas Velykų stalas ar naujas per upę pastatytas tiltas!).

Kitas, kaip minėta, lotyniškųjų maldų bruožas yra jausmo arba širdies, o tuo pačiu ir bet kokios poezijos stoka. Šios maldos yra valdomos Logos; jų turinys dėsto dogmas dažniausiai retorine forma, todėl jos įdomios stilistiškai kaip lygiagretės ar priešgyniškos figūros, tačiau šaltokos sielai ir sunkiai suvokiamos mūsų sąmonei. Juk argi ne šaltai ir atsajai skamba šitokia malda: "Dieve, savo tiesa tu apšvieti klystančius, kad jie grįžtų į tikrąjį kelią; padėk tad savo Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionies vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka" (mišiolas; 15 bažn. sekmadienis). Dievo tiesa, tikrasis kelias, krikščionies vardo žeminimas, šio vardo atitikmenys — vis tai atsajos dogminės sąvokos, neturinčios konkretaus maldoje turinio, todėl tinkamos teoriškai svarstyti teologijoje, bet ne melstis širdimi bei siela. Nes ko gi tikintysis šia malda prašo? "Atmesti, kas žemina" ir "laikytis to, kas pritinka"? Tačiau kas gi žemina ir kas pritinka? Galop kaip gi jis Viešpatį to prašo? Grynai retorinėmis priemonėmis, imtomis iš romėniškosios prozos: klystančius — grįžtų, atmesti — laikytis, žemina — pritinka. Tai lotyniškosios stilistikos formulės, mūsų dvasiai svetimos ir todėl niekad netapsiančios mums savos. Ar negalima betgi viso šio racionalumo verčiant sušildyti? Ar negalima teikti maldai daugiau jausmo ir tuo priartinti ją prie lietuviškosios sielos? Atrodo, kad ir šiuo atžvilgiu "Apeigynas" teikia mums gerų pavyzdžių.

Kunigas, lankydamas bei laimindamas ligonį, meldžiasi lotyniškai: "Dominus opem ferat illi super lectum doloris eius". Lietuviškai šis sakinys išverstas: "Palengvink, Viešpatie, šio ligonio skausmus" (I, 83, 96). Kas šiame vertime pakito? Visų pirma lotyniškoji geidžiamoji nuosaka (optativus: ferat) nusakyta lietuviškąja liepiamąja nuosaka (palengvink) prašymo prasme, nes mūsų imperatyvas turi daugybę prasmių, tarp jų ir prašymą (plg. Gr II, 60), kas maldai labiau tinka, negu pageidavimas optatyvu (opem ferat — tepadeda, tepagelbsti). Antra, išpūstas retorinis posakis "super lectum doloris eius" — viršum jo skausmo lovos (arba: guolio)" paverstas paprasčiausiu, visiems suprantamu nuoširdžiu posakiu: "šio ligonio skausmus". Trečia — ir tai gal svarbiausia — įvestas kreipinys "Viešpatie", kurio lotyniškajame tekste iš viso stinga: jame esama tik veiksnio (Dominus), kuris, nusakytas vardininku, stovi tarsi šalia mūsų, bet nebuvoja su mumis. Todėl mes šio trečiojo asmens (jis — Dominus) tiesiog nė neprašome, o tik netiesiog pageidaujame, kad padėtų. Iš tikro betgi kreipinys maldoje turi esminės reikšmės. Juk jei malda, kaip įprasta ją aptarti, yra kalba su Dievu, tai kalbėtis su Dievu, į jį tiesiog nesikreipiant, o tik netiesiog aprašomuoju būdu (tepadeda, tepagelbsti, teateinie . . .) jo malonės pageidaujant, yra iš tikro labai racionalu ir mūsų širdžiai kažkaip atgrasu. Užtat "Apeigyno" vertėjai žengė geru keliu, ne vienu atveju įvesdami kreipinį ten, kur jo lotyniškajame tekste nebuvo. Štai dar pora sektinų pavyzdžių. Prieš laiminant tikinčiuosius Šv. Sakramentu, paprastai kalbama trumpa maldelė (versus): "panem de coelo praestitisti eis" — labai abstraktus posakis, grynas konstatavimas, esą "tu teikei jiems dangaus duonos". "Apeigynas" sušildė šį posakį kaip tik aiškiu kreipiniu: "Maitini mus, Dieve, dangaus duona" (I, 76): maitini mus, ne kažkokius juos (eis), kaip lotyniškai. Labai vykusi pakaita! Arba vėl: įprastinė ir nudėvėta lotyniškoji maldos užbaiga "qui vivis et regnas — kuris gyveni ir viešpatauji" vienoje "Apeigyno" vietoje gražiai papildyta žodžiais: "padaryk tai, mūsų Išganytojau, kuris gyveni ir viešpatauji . . ." (I, 112). Šis kreipinys yra ir lotyniškoje maldoje^ tačiau, įspraustas maldos viduryje, jis dingsta iš mūsų dėmesio painioje sakinio samplaikoje. Gi lietuviškai, atkeltas į maldos pabaigą, jis padaro mūsų prašymą nuoširdų bei įtaigų.

Todėl reikia tik apgailestauti, kad "Apeigynas" nevisur drįso lotyniškus racionalius konstatavimus paversti lietuviškais tiesioginiais maldavimais. Daug kur malda, nors ir išversta lietuviškai, vis dėlto liko lotyniška savo dvasia. Pavyzdžiui: "Dominus dabit benignitatem et terra nostra dabit fructum suum — Viešpats duos gerą orą, ir mūsų žemė išaugins derlių" (I, 205). Kas tai: prašymas ar metereologinis faktas? Jei prašymas, tai reikia jį kalbiškai ir reikšti prašomąja lytimi. O jei tik konstatavimas, kad, esant geram orui, žemė išaugintų daug vaisių, tai kam jo reikia liturgijoje? Be to, žodį benignitas versti geru oru yra truputį per laisva. Per abstraktus žodis yra ir žemė, nes čia kalbama apie dirvą. O derlius lietuviškai uždera arba neuždera. Ar tad ne artimiau mūsų sielai būtų, išvertus aną maldelę šitaip: "Viešpatie, būk mums dosnus, ir mūsų dirvose užderės geras derlius" (Benignitas čia reiškia dosnumą, našumą, palankumą). "Apeigyno" pradėtas kelias įdėti į lotyniškąsias maldas daugiau širdies, daugiau jausmo, priartinant jas prie mūsų pergyvenimo, yra sektinas visu plotu. Šiuo atžvilgiu "Apeigynas" prašoka mūsų mišiolą visu ūgiu.

Be abejo, nėra įmanoma teikti aiškių taisyklių, kaip reiktų verčiant sušildyti lotyniškuosius tekstus, kad jie taptų tikromis širdies maldomis, nelikdami tik protinis dogmų svarstymas. Tai priklauso nuo vertėjų įsigyvenimo į verčiamąjį objektą, nuo jų kalbos jausmo aštrumo, o ypač nuo laisvės atsipalaiduoti nuo teksto raidės ir sugauti jo dvasią. Todėl ir norime toliau paminėti dar vieną kitą pavyzdį, kurių negalima suvesti į kokias griežtesnes kategorijas, kurie betgi paryškina galimybę gražiai sulietuvinti lotyniškąsias maMas. Vertas yra pacituoti bei palyginti šitoks vertinys (Apeigynas I, 130-131):

Dominus lesus C bristus apud vos sit, ut vos defendat; intravos sit, ut vos conservet; antevos sit, ut vos ducat; post vos sit, ut vos custodiat; super vos sit, ut vos benedicat . . .

Tebūna su jumis ir jus tegina, tebūna jumyse ir jus testiprina, teeina pirma jūsų ir jus teveda, telydi jus ir tesaugo, tegloboja jus ir telaimina Viešpats Jėzus Kristus . . .

Būdingiausia šio vertinio savybė yra lotyniškųjų prielinksnių (apud, intra, ante, post, super) pakeitimas lietuviškaisiais veiksmažodžiais geidžiamosios nuosakos lytimi (tebūna, tegina, testiprina, teeina, telydi, tesaugo, tegloboja, telaimina), beveik visus lotyniškuosius prielinksnius išleidžiant, kadangi čia jie yra tik retorinė priemonė toliau einančiam veiksmažodžiui pagrįsti (pav. "intra vos sit, ut vos conservet", "super vos sit, ut vos benedicat" ir t.t.) Ši priemonė yra truputį net juokinga, nes Viešpačiui nėra reikalo būti mūsų priekyje, kad mus vestų ("ante vos sit, ut vos ducat) arba mūsų užnugaryje, kad mus saugotų ("post vos sit, ut vos custodiat"). Gerai, kad visa ši retorika iš lietuviškos maldos išmesta, nes malda dėl to yra tapusi natūralesnė, nuoširdesnė ir tampresnė, nebūdama skaldoma į scheminius posakius pagal gramatinę prielinksnių prasmę: lotyniškieji sakiniai čia yra sudėstyti tarsi margos žaislo kaladėlės. Lotyniškasis polinkis scheminti šioje maldoje yra ypač ryškus. Tad reikia tik sveikinti vertėjų ryžtą aną schemą pergalėti ir melstis natūraliai.

Nemaža esama šiltai išverstų ir kitų "Apeigyno" vietų. Pilnas širdies yra lietuviškasis vertimas lotyniškosios eilutės "Tu es expectatio mea, Deus meus, spes mea — laukiu Tavęs, mano Dieve, mano vilties" (I, 114). Nes veiksmažodis laukiu yra žymiai nuoširdesnis ir vaizdingesnis, negu daiktavardis lūkestis (expectatio). — Tos pačios rūšies yra ir posakio "ad invocationem tui nominis benigne assiste" vertimas: "skubėk padėti Tavęs besišaukiančiam ligoniui" (I, 113). Čia lietuviškasis dalyvis besišaukiančiam sušildo lotyniškąjį retorinį daiktavardį "ad invocationem". Jausmo bei širdies įdeda į maldą ir intarpai, kurių lotyniškajame tekste nėra, kurie mums betgi yra labai savi: "Memoria passionis eius — minime skaudžią jo kančią" (I, 76; žmonės sako ir "karčią kančią", Mc.); "tua facias pietate concordes — savo tėviška malone padaryk vieningus" (I, 77); "te fideliter deprecamur — Tave karštai prašome" (I, 88). O daiktavardiniai Marijos pavadinimai "mater gratiae, mater misericordiae", išversti lietuviškaisiais įvardžiuotitiniais būdvardžiais "maloningoji motina, gailestingoji motina" (I, 125) padaro Viešpaties motiną nuostabiai artimą mūsų sielai.


Primicijos okupuotoje Lietuvoje — Žemaičių Kalvarijoje. Kairėje — mišios, dešinėje — pamokslas.

8.
Be abejo, ne visi "Apeigyno" intarpai yra laimingi ir reikalingi. Sakysime, teikiant Krikšto sakramentą, kunigas klausia: "quid petis ab Ecclesia Dei — ko nori iš Dievo Bažnyčios", o Krikšto tėvas atsako (lotyniškai) "fidem"; lietuviškai gi šis paprastas atsakymas "tikėjimo" yra išverstas su papildu: "tikėjimo malonės" (I, 12). Tačiau ką gi čia žodis malonė paryškina? Greičiau tik aptemdo klausimo prasmę, kadangi "tikėjimo malonė" yra daugiaprasmė sąvoka. Malonė gali tikėjimą pažadinti, tačiau pati savyje ji tikėjimo turinio neturi; turinio, kurį Krikšto tėvai kūdikio vardu kaip tik ir išpažįsta, kalbėdami "Credo".13 Arba vėl: Krikšto metu kalbama maldelė "respicere dignare super hune famulum tuum — teikis pažvelgti į šį savo tarną" lietuviškai "Apeigyne" išversta: "pažvelk į šį išrinktąjį kūdikį" (I, 13). Kam čia tas žodis "išrinktąjį"? Jis klaidina ir teologiškai, kadangi iš ganyman per Krikštą yra pašaukti visi žmonės, ir čia jokių išrinktųjų nėra. Čia pat reikia pridurti, kad "Apeigynas" kažkodėl visur vengia lotyniškojo žodžio famulus arba servus — tarnas, versdamas jį aprašomuoju būdu: "salvos fac servos tuos — Dieve, globok savo žmones" (I, 43), "tuis famulis subveni — meldžiam savo žmonėms padėti" (II, 45), "et omnes famulos tuos — ir visus žmones" (I, 60), "respice, Domine, famulos tuos — maloniai pažvelk, Viešpatie, į šiuos . . tikinčiuosius" (I, 129-130) ir t.t. Šis perdėtas bei nesuprantamas žodžio tarnas vengimas pastūmi vertėją kartais į keistą padėtį, kai meldžiamasi už ekskomunikuotą žmogų, nuimant nuo jo šią bažnytinę bausmę: lotyniškasis tekstas jį vadina "hune famulum tuum — (išrišk) šį savo tarną"; bet lietuviškasis vertėjas jį 'paaukština' tardamas: "sutaikyk šį savo tikintįjį su savo šventąja Bažnyčia, nuo kurios lig šiol gyveno atsiskyręs" (I, 69). Ar tinka atsiskyrėlį nuo Bažnyčios maldoje vadinti tikinčiuoju? Ar čia iš tikro negeriau jam tiktų tarno vardas, nes tikėti, kaip jau šv Augustinas pastebėjo, negalima nenoromis, o tarnauti galima net ir visai nesąmoningai. Be to, tarnauti Dievui nėra žmogui jokia negarbė. Priešingai, tarnyba Viešpačiui kaip egzistencinis žmogaus gyvenimo būdas išvaduoja jį nuo pasivergimo kolektyvui. Kokia tad teologija slypi "Apeigyno" vertėjų sąmonėje, jei jie visur vengia vadinti žmogų Dievo tarnu?

Mėginant dėti maldon daugiau širdies bei jausmo, lengva tapti sentimentaliam ar net banaliam. Tai visiškai tikrovinis lotyniškųjų tekstų vertimų pavojus, kurio neišvengė ir, atrodo, net nevengė kun. A. Liesio "Psalmynas": apie jį gal bus progos pakalbėti skyrium. Tačiau kai kur jo neišvengė nė "Apeigynas". Sakysime: vertimas kreipinio "agnelle Dei mystice — o, Avinėli, malonus" (II, 38) yra sentimentalus; vertimas kalėdinės eilutės "parvulus filius hodie natus est nobis — šiandien mums gimė mažas Vaikelis" (II, 50) yra tautologiškai banalus: tarsi kada nors gimtų 'didelis' vaikelis! Be to, gimusį Kristų esame įpratę vadinti Kūdikėliu, ne vaikeliu. O jei šis žodis kalėdinėse mūsų giesmėse ir pasitaiko, tai reikia nepamiršti, kad kalėdinės lietuviškosios giesmės yra bjauriai sentimentalios bei banalios, be jokios gelmės, be jokios minties, kuri išreikštų Amžinojo Logos įsikūnijimą bei gimimą. Tai banaliausios giesmės iš visų bažnytinio ciklo giesmių. Todėl liturgijai jos nėra ir negali būti joks mastas ar sektinas pavyzdys. Lietuviški jų vertimai yra visiškai nevykę. Pakanka tik dirstelėti, kaip sugadinta yra giliaprasmė giesmė "Adeste, fideles": "Ateikite, žmonės, džiugūs, iškilmingi" (Liturg. giesmynas, p. 153). Kas gi yra tie 'iškilmingi žmonės'? Pasipūtėliai? Jau viduriniais amžiais vienuoliai stropiai žiūrėjo, kad giesmių išraiška "atitiktų apgiedamų paslapčių grožį bei tiesą". Petras Venerabilis perkūrė himną šv. Benedikto garbei kaip tik todėl, kad pašalintų tuščiavidurius posakius: "Jūs žinote, sakė jis savo broliams, kaip man atgrasu giedoti bažnyčioje tuščiai skambančius žodžius".14 O tokių tuščių žodžių mūsų vertiniuose aibės: gaivinti, laimė, laimingas, maloningas, malonus, meilingas, mielas kartojasi kas kelinta malda kur reikia ir kur nereikia. Būdami semantinės nuodėvos, jie skamba liturgijoje tarsi klaidinga gaida meliodijoje.

Dar į vieną nevykusią tiek "Apeigyno", tiek mišiolo vartojamą pakaitą norėtume atkreipti dėmesį, būtent: vietoj istoriškai senos ir gramatiškai taisyklingos maldų užbaigos "per omnia saecula saeculorum — per amžių amžius" dabartiniai mūsų liturgistai visur įvedė "per amžius", tarsi būtų nė negirdėję, jog mūsų kalboje esama gražaus bei prasmingo stiprinamojo kilmininko, kuris, pasak gramatikos, "vartojamas su tais pačiais daiktavardžiais kalbamojo daikto reikšmei sustiprinti" (Gr I, 192). Tokių stiprinamųjų kilmininkų yra pilna lietuvių kalba: draugų draugas, ubagų ubagas, lizdų lizdai, dienų dienos, naktų naktys, valandų valandos ir t.t. ir t.t. Šis kilmininkas teikia minimajam objektui naujos semantinės atšvaitos, kurį jį pabrėžia ir tuo jo prasmę sustiprina. Tai ypač tinka, kalbant apie amžinybę, kurios mes savo sąvokomis tapačiai nusakyti nepajėgiame ir kaip tik todėl pasigelbstime stiprinamuoju kilmininku: amžių amžiai. Turėtume tik džiaugtis, kad savo kalboje šitokią gramatinę lytį randame ir ją kasdienoje vartojame: "Valandų valandas laukiau jo ateinant", "linksmų linksmiausia buvo praėjusį pavasarį", "blogių blogiausias žmogus" ir t.t. Kam tad reikėjo mūsų liturgistams šį brangų kilmininką visur išbraukyti ir tuo religinę amžinybės sąvoką susilpninti, o kalbinę jos išraišką nususinti? Kas nėra praradęs lietuvių kalbos jausmo, tas niekad stiprinamojo kilmininko neatsisakys.

Po visų šių pastabų bei pavyzdžių savaime peršasi pora išvadų, kurios, atrodo, teisingai apibūdina ligšiolinius liturginius mūsų vertinius.

1. Mūsieji lotyniškųjų liturginių tekstų vertiniai sirguliuoja per siaura lotyniškąja semantika. Tai reiškia: jų autoriai per mažai stengiasi suvokti teologinį teksto tikslą ir jo prasmę, pamiršdami, kad reikia versti ne maldos žodžius, o pačią maldą ir jauste jausti, ką gi malda iš tikro žodžiais taria, kadangi ne žodžiai kuria maldą, o malda kildina žodžius. Malda interpretuoja žodį, ir vertėjo uždavinys yra nujausti šią interpretaciją ir ją perteikti verčiamąja kalba. Šios tad nuojautos nekartą ir pasigendame mūsų vertiniuose. Jei, sakysime, žmogui mirštant, kunigo kalbama ligonio vardu maldelė "Jesu, Maria, Joseph, adstate mihi in extremo agone" verčiama "Jėzau, Marija, Juozapai, būkite su manimi šią lemiamą valandą" (Apeigynas, I, 125), tai čia aiškiai prasilenkiama su teologiniu maldos tikslu. Nes 'lemiamųjų valandų' žmogaus gyvenime esama nemaža: kunigo šventimai, vedybos, vienuolio įžadai, egzaminai, net iškeliavimas svetur. Gi minėta malda anaiptol nenori pabrėžti lemiamos valandos: ji vadina merdėjimą "extremus agon" — paskutinė arba sunkiausia kova, pavojingiausios rungtynės (agon — imtynės, rungtynės, kova; extremus — sunkus, pavojingas, paskutinis). Krikščionybė visados pergyvena mirtį kaip sunkią kovą už žmogaus apsisprendimą Dievo atžvilgiu. Be abejo, ši kova — laimėta ar pralaimėta — nulemia amžinąjį žmogaus likimą. Tačiau lemtis ateina čia rungtynių, o ne paprasto apsisprendimo pavidalu, kaip, pavyzdžiui, kunigystės šventimai ar vienuoliniai įžadai, turi taip pat lemiančios reikšmės. Todėl kovos arba rungtynių momento neprivalo stigti anos maldos vertime. Kitaip teologinis maldos tikslas pabrėžti mirtį kaip rungtynes esti pražiūrimas, ir malda virsta banalybe — ypač kai Jėzus, Marija ir šv. Juozapas prašomi tik pabūti "su manimi", o ne padėti (adstate mihi) šiose paskutinėse rungtynėse.

Tokių maldos tikslo bei prasmės susiaurinimų galima užtikti mūsų vertiniuose gana daug. Pavyzdžiui: "dulcissime Jesu — malonusis Jėzau" (Ap. I, 93), "magnifica, Domine, super nos nomen sanctum tuum — pasireikšk mums, Viešpatie, didžia savo galybe" (I, 92); "ad eius mereamur pervenire consortium — taptume verti patekti į dangų" (II, 50); "et de Sion tuere eum — ir maloningai jį saugok" (I, 96); "mitte eis, Domine, auxilium de sancto — siųsk jiems, Viešpatie, savo pagalbą" (I, 148) ir t.t. ir t.t. Reikia pridurti, kad visur — ir tai sąmoningai — išleidžiant "de sancto", nepaieškojus jam lietuviškojo pakaitalo, kreipinys į Dievą darosi grynai profaninis, galimas tarti kiekvienam vyresniajam ar stipresniajam ("maloningai saugok", "siųsk jiems pagalbos" . . .). Lotyniškojo žodžio sanctus semantika yra labai plati. Ar tad nebuvo galima šiame plote pasiieškoti tokio žodžio ar posakio, kuris Dievo pagalbai teiktų sakralinio pobūdžio ir tuo atribotų ją nuo bet kokios Raudonojo kryžiaus ar Caritas pagalbos. Tai tinka ne tik "de sancto"; tai tinka ir tokiems liturginiams žodžiams, kaip "de Sion", "Jerusalem", "Israel", kurie nuolatos išleidžiami, tarsi jie mums jau nieko nebesakytų. Sulietuvinti maldą dar anaiptol nereiškia ją nutradicinti ir nusimbolinti. Vertimas prašymo "et de Sion tuere eos" lietuviškai "ir maloningai juos saugok" (Ap I, 43) yra sukrečiantis tokio nutradicinimo bei nusimbolinimo pavyzdys. Dieviškosios Apvaizdos gelmė, liturgijos reiškiama Siono, šventojo kalno, didingumu lietuviškajame vertime virsta maloninga 'babysitter' priežiūra.

2. Susiaurėjus lotyniškajai semantikai, savaime plokštėja ir lietuviškojo žodžio semantika. Tai antroji pagrindinė liturginių mūsų vertinių yda. Kartais vertėjai tiesiog nedovanotinai nepaiso, ką gi tas ar kitas lietuviškas žodis iš tikro reiškia. Skaitydami 17-jo bažn. metų Mišių introitus, esą "Dievas . . . belaisviams gerovės duris atidaro" (mišiolas), tuoj pat klausiame: kokia gi čia gerovė turima galvoje? Gerovė lietuviškai juk reiškia aprūpintą gyvenimą, kai žmogus daugiau turi, kad tik sudurtų galą su galu. Bet ar į tokią gerovę Viešpats belaisviams "duris atidaro"? Tardami žodį belaisvis, turime paprastai galvoje jo priešingybę, būtent: laisvą žmogų. Palyginę šį vertimą su čia cituojama 67-ja psalme, joje terandame: Dievas "educit vinctos in prosperitatem", sen. vulgatoj "in fortitudine" (Ps 67, 7), taigi visiškai paprastai: Dievas išvaduoja suimtuosius (arba: sėdinčiuosius kalėjime, arba: apkaltuosius grandinėmis; vinculum — pančiai, grandinės, kalėjimas; prosperitas — laimė; nelaisvės atveju — laisvė). Žodis gerovė čia tik lėkština Viešpaties Apvaizdos veiklą.

Dar lėkštesnę prasmę užtinkame 15-jo bažn. metų sekmadienio lekcijoje: "Nei pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas" (mišiolas). Piemuo lietuviškai yra arba paauglys berniukas, ganąs gyvulius, arba niekažodis (esi tikras piemuo, nesielk kaip piemuo . . .). Dabartinėje lietuvių kalboje jis nebeturi nei rytietiškojo galvijų ganovo (juo kaip tik ir buvo pranašas Amos, apie kurį lekcijoje kalbama), nei dvasinio Bažnyčios ganytojo prasmės. Niekas šiandien nevadina vyskupo piemeniu ir nesikreipia į Kristų kaip į 'gerąjį piemenį. Kam tad vartoti šį žodį liturgijoje, leidžiant pranašui vadinti save piemeniu ir tuo sulėkštinti ar pažeminti jo asmenį? (Pastaba: sikamoras lietuviškai vadinasi šilkmedis: nokintojas yra semantinė išmonė, nes vaisiai noksta patys; Amos buvo tik šilkmedžio vaisių prižiūrėtojas, lyg ir sodininkas). Kodėl reikia svetimus daiktavardžius būtinai versti lietuviškais daiktavardžiais, jei galima juos gražiai pakeisti mūsiškiais veiksmažodžiais? Ar negražiau skambėtų ana lekcijos vieta šitaip išversta: "Aš nesu nei pranašas, nei pranašo mokinys; aš tik ganau galvijus ir prižiūriu, kad noktų šilkmedžio vaisiai" (Am 7, 14).

Tokių lėkštybių lietuviškuosiuose mūsų vertiniuose gana apstu. Sakysime, "Gloria" eilutė "suscipe deprecationem nostram" išversta "priimk mūsų maldavimus". Lietuvis žmogus sako: "išklausyk mūsų maldavimo"; žodis priimk yra žymiai lėkštesnis, nei išklausyk. Be to, čia pat reikia pastebėti, kad mūsų liturgistai neskiria išklausyti ką nuo išklausyti ko. Todėl vienoj mišiolo vietoj skaitome "išklausyk mūsų maldas", o kitoj "išklausyk jos maldos" (p. 286). Gi šių dviejų papildinių semantika yra tokia: išklausyti ką reiškia klausyti ligi galo (išklausiau paskaitą, kursą, kalbą . . .); išklausyti ko reiškia įvykdyti tai, ko prašome (išklausė prašymo, maldos, maldavimo . . .). — Lėkštybės yra ir tokie mūsų mišiolo posakiai: "pavirs tąja Auka" (ar ne geriau: taps, žmonės sako: pavirto vilku, pavirto tinginiu. . .); "didinga Mišių paslaptis"; "tu sutvėrei bekraštį pasaulį su laikų kaita ir daiktų įvairove" (čia tie naujadarai kaita ir įvairovė, tas retorinis 'bekraštis pasaulis' tiesiog gadina Viešpaties galybės vaizdą);"aš pažadinsiu Dovydui teisią atžalą" (teisus lietuviškai reiškia arba teisingas arba atsiteisęs, neskolingas; čia tinka tik arba teisėtas pagal įstatyminę kilmę, arba tikrasis pagal kraujo giminystę); "smeigtos akys į Viešpatį Dievą" (smeigti reiškia durti, besti, tad smeigiantis žvilgsnis visados yra nemalonus, ir žmogus niekad akių į Dievą nesmeigia); "apipilk malonėmis"; "išplėšei juos iš nuodėmės vergijos"; "jau persisotinusi mūsų siela") persisotinti reiškia persivalgyti); "pažvelgs meiliai teisybė"; "vargas ganovams, kurie pražudo . . . mano kaimenės avis" (avys lietuviškai yra ne pražudomos, bet praganomos); pašaukei mus tarnauti tavo akivaizdoje" (beprasmis posakis!); visa garbė ir šlovė per amžius" (lot. omnis honor et gloria — geriausiai versti "nuolatinė garbė ir šlovė", nes žodžio 'omnis' semantika apima ir laiką: vien tik, tiktai, nepertraukiamai); "minėdami . . . didį prisikėlimą"; pažvelk meilingai"; "kurie, tau mieli, iškeliavo iš šio pasaulio"; "atgaivinai pasaulį"; "patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras"; "meilingai sustiprink, Viešpatie" . . .

Tokių lėkštybių yra pilnas mūsų naujasis mišiolas. Lietuviškasis maldos žodis daugeliu, labai daugeliu atvejų yra virtęs laikraštiniu, netekęs gelmės, sakralinės prasmės ir net religinės linkmės: "Viešpaties ramybė visada telydi jus — Telydi ir tave"; ar tai tas pat, kas ir "pax Domini sit semper vobiscum — Et cum spiritu tuo"? Lietuviškoji ramybė anaiptol neišreiškia lotyniškojo pax gelmės, ir yra nesusipratimas Mišių metu kviesti žmones linkėti "vieni kitiems ramybės". Osculum paeis prieš kunigo komuniją yra susitaikinimo, meilės, bičiuliškumo, ištikimybės pabučiavimas, priešingas Judo išdavikiškam pabučiavimui. Prieš priimdami komuniją, mes linkime vieni kitiems santaikos bei vienybės, o ne ramybės — to pasyvaus mūsų egzistencijos būdo. Šią mišiolo vietą reiktų būtinai pakeisti, nes ji yra tokia lėkšta, jog sunku būtų lėkštesnę ir sugalvoti. Tai pavyzdys, kaip susiaurinta lotyniškojo žodžio (šiuo atveju pax) semantika sulėkština ir lietuviškąjį žodį, santaiką paversdama ramybe. Milane vad. Ambrozijaus liturgijoje ir šiandien kunigas taria: "Pacem habete — sugyvenkite taikiai", o ne "būkite ramūs" (plg. HL, 445). Santaika tarp krikščionių yra amžinas Krikščionybės rūpestis, ir šis rūpestis kaip tik išeina aikštėn liturginiu pasveikinimu "Pax Domini — Viešpaties santaika" arba — dar daugiau — "santaika Viešpatyje tebūnie visados tarp jūsų". Tai visai kas kita, nei "Viešpaties ramybė visada telydi jus". Santaika Viešpatyje yra žmogaus - krikščionio atvirumas kitam žmogui. Ramybė Viešpatyje yra greičiau užsisklendimas nuo kito, kad šisai tos ramybės nedrumstų.

3. Šioms ydoms išvengti ar pašalinti tėra vienas vienintelis kelias: versti lotyniškąsias maldas aprašomuoju būdu. Be abejo, tarp lietuvių ir lotynų kalbų esama nemaža panašybių ir net atitikmenų. Ne vienas posakis duodasi išverčiamas pažodžiui. Ir vis dėlto visu plotu žodinis vertimas yra neįmanomas. Lietuvių kalba yra glaustesnė, nei lotynų kalba. Neturėdama pusdalyvio ir padalyvio, ji plečia šalutinius sakinius — ypač laiko, tikslo, priežasties — lig jų pilnatvės. Mes gi galime ir privalome anuos sakinius dažniausiai nusakyti glaustine lytimi. Užuot vertus "kai būnam tavo šventovėj . . ." (Ps 47, 10), reikia lietuviškai tarti: "būdami tavo šventovėj". . . Tačiau viena gramatika vertimas neišsisemia. Prie gramatikos šliejasi dar ir semantika, turinti liturgijoje pagrindinės svarbos. Ir čia kaip tik aiškėja aprašomojo vertimo būtinybė bei pirmenybė. Vertimas pažodžiui gali būti pateisinamas ir net reikalingas mokykloje, kur kalbos mokomės, bet ne bažnyčioje, kur kalba meldžiamės. O kol maldos kalba nėra tokia laisva, jog ji mums plaukia savaime, tol nė melstis tikrai negalime, kaip negalime tikrai šokti, kol reikia žiūrėti į kojas, ar teisingai jas statome. Juk argi galima tikrai melstis, turint prieš akis šitokį maldos tekstą:

Dieve, Senojo Įstatymo aukų įvairybę pakeitęs viena tobula atnaša, priimk ją, dabar aukojamą tau atsidavusių tikinčiųjų, ir pašventink, kaip kadaise laiminai teisiojo Abelio dovanas, idant visiems būtų išganinga, ką kiekvienas paaukoja tavo garbei" (mišiolas, 18 bažn. metų sekm.).

Gramatiškai ši malda yra visiškai tvarkoje. Tačiau ji yra netvarkoje semantiškai: niekas jos pirmu žvilgsniu nesupras, niekas jos laisvai nekalbės; kiekvieno dėmesys bus nukreiptas į žodžius, kad nesusipainiotų: tikintysis šiuo atveju kalbės ne pačią maldą, bet tik jos žodžius ir bus jai anasai šv. Pauliaus minimas svetimšalis, nors žodžiai ir būtų jo gimtosios kalbos. Tai ir yra žodinio vertimo niekybė. Ir kol mūsų liturgistai bus įsitikinę, kad lotyniškuosius tekstus reikia versti pažodžiui, o ne aprašomai, tol lietuviškosios maldos bus dirbtinės, šaltos, pilnos galvosūkių, žurnalistikos ir tol mums bus visai vis tiek, ar jų žodžius kalbame lietuviškai, ar lotyniškai. Taigi pereiti nuo vertimo pažodžiui į vertimą aprašomuoju būdu yra pats svarbusis mūsų liturgistų uždavinys. "Apeigyne" šio perėjimo kai kur jau esama. Mišiole jo dar labai stinga. Gi mišiolas mums yra svarbesnis už apeigyną, nes šis yra skiriamas visų pirma kunigams, o mišiolas — visų pirma bažnyčią lankantiems žmonėms. Gal tad ir gerai, jog mišiolas tikintiesiems dar neišleistas. Gal dar galima būtų jo tekstą pataisyti.

Vertimas yra galimas todėl, kad vienas žmogus principaliai pajėgia suprasti kitą žmogų. Tačiau vertimas yra ir sunkus, kadangi kito supratimas vyksta tik per kalbą, o ne tiesiog; kalbos gi žodis visados yra atviras prasmių daugybei. Iš to plaukia ir reikalavimai vertėjui, mūsų atveju lietuviškųjų maldų vertėjams, o tuo pačiu ir liturginėms mūsų komisijoms: 1. pažinti lotyniškojo žodžio prasmės plotą, 2. suprasti teologinį šio žodžio gylį bei tikslą, 3. turėti lietuviškojo žodžio prasmės nuojautą arba vad. kalbos jausmą, kuris vertėjui pasako, kuris žodis lietuviškajai maldai tinka, o kuris netinka. Šis pastarasis reikalavimas yra praktiškai pats svarbiausias, nes nuo jo priklauso, ar išversta malda taps mums sava, ar ir toliau liks atoki bei svetima.

Liturginiuose mūsų vertiniuose pastarasis reikalavimas kaip tik ir esti dažniausiai pažeidžiamas. Skaitydami tokias psalmių vertimo vietas, kaip: "Paleisk ietį, kirvį į tuos, kurie mane vejasi" (Ps 34, 3), "tyruose užgaidas savo paleido" (Ps 105, 14), "savo darbais jie susiterliojo" (Ps 105, 39), "sakytum galvos nebetekę" (Ps 106, 27), "bedieviai, klastūnai prieš mane išsižioję" (Ps 108, 2), "nors pasiklioviau, betgi kalbėjau: esu baisiai prislėgtas" (Psl 115, 1), "mane tavo potvarkiai žavi" (Ps 118, 16), "jei tavo įsakymai manęs nežavėtų, seniai būčiau susmukęs" (Ps 118, 92) — visa tai skaitydami, aiškiai jaučiame, kad čia prasilenkta su lietuviškojo žodžio gelmeniu; kad čia žodis ištrauktas į profaninį paviršių, nors žmogus ir kalba apie savo santykį su Dievu kaip pačiu šventumo šaltiniu. Malda visados yra kalba su Dievu — vis tiek kokia lytimi ji būtų atliekama. Užtat vertėjas ir privalo teikti šiai kalbai reikalingos rimties, kad Dievas nevirstų įpykusiu kaimo bernu, kuris svaidosi kirviais, gindamas savo bendrą (Plg. Ps 34). Maldos žodžio nusakralinimas yra pati didžiausia liturginių tekstų vertimo blogybė — vis tiek, ar ji būtų įvykdyta per daug vaizdingais žodžiais, kaip Psalmyne (zuja, drasko, kimba, dantį galanda, išsižioję rėkia, kriokia užmigę, pliauškia, šnairuoja, bliūvauja, trupina galvas, derglioja, į nugarą spiria . . .), ar per daug atsajais kaip Mišiole (bendrystė, pašaukimo viltis, laimės prieglobstis, malonės veikmė, malonės pradmenys, palaiminga viltis, šventos paslaptys, Viešpaties ramybė, dangiški sakramentai, amžinojo gyvenimo šaltiniai . . .). Štai kodėl ir norėtume, kad dabartiniai liturginiai mūsų vertiniai būtų iš pagrindų peržiūrėti ir pataisyti. Malda yra šventa, todėl ir jos žodis turi būti šventas, būtent: nesuterštas beveik besiplūstančiu vaizdingumu ir neatitrūkęs nuo žmogaus rūpesčių beprasmiu atsajumu.

Citatų šaltiniai
1.    Aimė-Georges Martimort, Handbuch der Liturgiewissen-schaft, Freiburg i. Br. 1963, t. I, p. 9; santrumpa tekste: HL.

2.    II Vatikano susirinkimo dokumentai, vertė prel. V. Balčiūnas ir A. Tamošaitis, S J., Boston, 1967, t. I, P, 133; santrumpa: Dok.

3.    Romano Guardini, Vom Geist der Liturgie, Freiburg i. Br. 1961, p. 45; santrumpa: GL.

4.    Wilhelm von Humboldt, Schriften zur Sprachphiiosophie. Werke, t. III, p. 296, 414-415, 412; Darmstadt 1979.

5.    Johannes Lohmann, Philosophie und Sprachvvissenschaft, Berlin 1975, p. 95, 272, 273, 274.

6.    Jean Daniėlou, Vom Heil der Volker, Frankfurt a. M. 1972, p. 74.

7.    Leopold Lentner, Volkssprache und sakrale Sprache, Wien 1964, p. 28.

8.    Etienne Gilson, Le phisolophe et la theologie, Paris 1960, p. 18.

9.    Cit. L. Lentner, op. cit. p. 39.

10.    Plg. Ernst Benz, Patriarchen und Ensiedler, Dūsseldorf 1964, p. 27-29.

11.    Plačiau apie tai autorius yra rašęs savo knygelėje "Bažnyčia ir pasaulis", Chicago 1970, p. 101-123.

12.    Johannes Lohmann, op. cit. p. 90.

13.    Šioje vietoje "Apeigynas" talpina ir latvišką, ir lenkišką Krikšto tekstą, kuriame papildo "malonės" nėra, o tik įprastinis atsakymas: ticihu (I, 12) ir iviary (I, 13).

14.    Jean Leclercą OSB, Wissenschaft und Gottverlangen. Dūsseldorf 1963, p. 270-271.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai