Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA APIE MARKSIZMĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Musteikis   
Prof. V. Vardys Maskvoje prie Šv. Vosyliaus katedros

Vytauto S. Vardžio, Oklahomos universiteto profesoriaus, redaguota knyga Kari Marx: Scientist? Revolu-tionary? Humanist? (Lexington, Mass., D. S. Heath Co., 1971, 94+ XVIII p.) pateikia 17 autorių veikalų ištraukas bei straipsnius, liečiančius įvairiausius marksizmo klausimus. Pats autorius knygos pradžioje prideda 12 puslapių ilgio įvadą, o pabaigoje — dar 5 puslapių papildomų skaitinių apžvalgą. Tekstas yra suskirstytas į keturias pagrindines dalis: 1. Marksas — mokslininkas, 2. Marksas — revoliucininkas, 3. Marksas — humanistas ir 4. Ar Markso rolės neprieštarauja tarpusavy?

Pirmąją dalį V. Vardys pradeda 0. V. Kuusineno (1881 - 1964), suomių komunistų teoretiko, veikalo ištrauka, pavadinta "Marksistinis visuomenės mokslas". Čia pristatomas dialektinis materializmas. Pritaikytas visuomenei, jis vadinamas istoriniu materializmu. Ir toliau oficialus Sovietų Sąjungos ideologas išdėsto pagrindines tezes apie
1. materialų visuomenės gyvenimo pagrindą, 2. pramonės priemones bei gamybinius santykius, 3. ekonominę bazę ir politinį, filosofinį, religinį ir kt. antstatą ir 4. socialinę revoliuciją, išlaisvinančią nuo išnaudojimo.

Autorius visur rodo pretenzijų į moksliškumą bent šiais žodžiais: "mokslinė teorija", "bendri visuomenės kitimo dėsniai", "natūralūs dėsniai", "yra aišku", "materialistinės istorijos sampratos mokslinio galvojimo pritrenkiantis patvirtinimas" ir pn.

Antroji veikalo ištrauka — "Marksas — pranašas ir mokslininkas" — parašyta J. Schumpeterio (1883 -1950), politinio sociologo ir ekonomisto. Markse jis regi ne tik žemiškojo rojaus pranašą, bet ir sociologą, kurio pastangos suformuluoti vadinamą ekonominės istorijos interpretaciją yra, "be abejonės, vienas iš didžiausių paskirų pasiekimų šių dienų sociologijoj". Toliau jis bando sušvelninti beatodairiško marksizmo Įspūdį, užsimindamas, kad, pvz., ir M. Weberio visi faktai ir argumentai tiktų į Markso sistemą. (Sociologijoje tačiau yra aksiomatiška, jog We-beris šimtu procentų prieštaravo Markso pagrindinei tezei apie materijos pirmavimą prieš sąmonę).

A. J. Gregoras (1929 -), politinis mokslininkas, pateikia savo veikalo gabalą, pavadintą "Mokslas ir istorinis materializmas", kur sutaršo marksistų pretenzijas į mokslą. Jis suranda, kad sovietų marksistai praktiškai išskiria istoriką, kuris naudoja archyvinę medžiagą praeities įvykiams rekonstruoti, ir sociologą, kuris tyrinėja šiuolaikinę visuomenę teoretiškai paaiškinti jos kitimui, bet principas išlieka tas pats. Iš esmės abudu yra įsisavinę "istorijos teoriją", "dominuojančias linkmes" ir kt, kas veda į "istorinio materializmo dėsnius", kurių galiojimas tačiau neturi empirinio pagrindo.

K. R. Popperis (1902 -), logikos ir mokslinio metodo profesorius, pateikia savo darbo gabalėlį: "Marksistinio metodo patikrinimas". Autorius pripažįsta, kad Markso įtaka didelė ir kad Marksas tikėjosi moksliniu ginklu pagerinti daugumo žmonių dalią. Tačiau Marksas yra netikras pranašas; suvedžiojo šimtus protingų žmonių, piršdamas tikėjimą, kad istorinė pranašystė yra mokslinis būdas spręsti socialines problemas. Ar marksizmas yra teorija, ar metodas — jis lygiai neišlaiko mokslinės kritikos.

G. Haberleris (1900 -), ekonomistas, pateikia "Marksizmo ekonomiką perspektyvoje", pasekdamas Markso darbo vertės teoriją, perimtą iš A. Smitho ir D. Ričardo. Bet jis neranda Markso pažadėto sprendimo "antvertės" ir "išnaudojimo ratų" prieštaravimuose. Taip pat jis pasigenda įrodymų Markso teiginiams apie didėjantį darbo klasės nuskurdimą, apie augantį depresijų griežtumą ir kt. Priešingai, dabarties duomenys rodo, kad Marksas savo teorijos pagrinduose arba pats sau prieštaravo, arba klydo. Autorius sutinka su Bohm - Bavverko išvada, padaryta 1896 m., kad Marksas išlaikys nuolatinę vietą socialinių mokslų istorijoj, nors jo teoretinis darbas — kortų namelis.

Pirmoji dalis baigiama britų marksizmo simpatiko T. B. Bottomo-rės (1920 -) dalykėliu: "Karolis Marksas: sociologas ar marksistas". Autorius pabrėžia Markso kaip konflikto teoretiko įnašą, priešpastatytiną funkcionizmo teorijai, kuri per pastaruosius dešimtmečius įsigalėjo socialiniuose moksluose. Kad pastaroji teorija, pabrėžianti pusiausvyrą, harmoniją bei tvarką, visų nepatenkina, Bottomore turi tiesos. Bet tai nė kiek neįrodo, kad konflikto teorija yra geresnis modelis dabarties socialinėms problemoms spręsti, kaip įtaigoja autorius. Bottomore bando užtušuoti didžiąsias Markso teorijos spragas žodeliu jeigu: "Jei Marksas kartais sau prieštaravo", jei jis padarė klaidų" ir t. t. Aplamai, Bottomore išradingai tikina, kad Marksas nebuvo marksistas, o mokslininkas, ir tvirtina, jog Markso teorija galėtų būti empiriškai Įrodoma. (Mūsų liaudis Į tai galėtų atsakyti: jei vištytei kelnytės, galėtų būt gaidžiukas).

Antroji dalis — Marksas - revoliu-cininkas — pradedama B. N. Carevv Hunto (1890 - 1959), britų užsienio reikalų tarnybos valdininko, straipsniu "Marksiškoji valstybės ir revoliucijos teorija". Autorius aiškina Markso sampratą apie valstybę kaip klasių priespaudos organą. Tad ji turinti būti pakeista proletariato diktatūra. Pakeitimas reikalauja jėgos, tad revoliucija būtina. Kalbama apie dvejas revoliucijas. Pirmąja proletariatas pagelbsti buržuazijai atsikratyti feodalinės klasės. Antrąja proletariatas, padedamas kairiosios buržuazijos, panaikintų buržuazinę valstybę. Bet nei Marksas, nei Engelsas nenurodė, kas ta proletariato diktatūra, jei ne valstybinė valdžia. Autoriui atrodo, kad Leninas, ne Kauts-kis, tiksliai interpretavo beatodairinę diktatūrą.
K. Kautskis (1854 - 1938), vienas vadovaujančių vokiečių socialdemokratų teoretikų, veikalo ištrauka "Demokratija — esminis socializmo pagrindas" iššaukė nenumaldomą Lenino rūstybę. Kautskis nenuvertino demokratijos, o išdrįso teigti, kad tik jos įtakoje proletariatas subręsta, kas įgalina jį įvesti socializmą. Ir proletariato dikdatūra Kautskiui yra diktatūra ne vieno asmens, bet klasės, t. y. proletarų daugumos valdžia. Tokios demokratijos pavyzdžiu jis laikė Paryžiaus komuną.

Vl. Uljanovas - Leninas (1870 -1924) savąja raštų ištrauka "Tikrasis marksizmas reikalauja revoliucijos ir diktatūros" pasideda Kautskio mintis ant priekalo ir negailestingai jas daužyte daužo sunkiu kūju. Ir tie, kurie stebisi šiuolaikinių sovietinių ideologų bei propagandininkų stiliumi, turėtų nusiraminti, nes šia prasme anie Lenino nepralenkia. Jam proletariato diktatūra reiškia nuogos jėgos valdžią, neapribotą jokiais įstatymais. Lenino nuomone, nei Marksas, nei Engelsas neprieštaravo proletarinės valdžios galiai.

Trečioji dalis — Marksas - humanistas — pradedama dabar bene pačiu madingiausiu Markso (1818 -1883) gabalu "Apie alienacijos (sve-timėjimo) reikšmę". Didėjant pasaulio daiktų vertei, tikina Marksas, tiesiogine proporcija mažėja pasaulio žmonių vertė. Tai esanti kapitalistinės sistemos pasekmė. Darbas padaro darbininką svetimą gaminiui, o po to svetimą sau pačiam.

E. Frommas (1900 -), psichoanalitikas ir filosofas, pateikia "Huma-nistišką žmogaus sampratą", bandydamas įrikiuoti Marksą į humanistų tarpą. Humanizmą apibrėždamas kaip tikėjimą žmogiškosios rasės vieningumu ir tikėjimą žmogaus galimybe savo paties pastangomis tobulėti, Frommas randa Marksą tokių humanistų, mąstytojų, kaip Leibni-zas, Goethe ir Kierkegaardas, eilėje. Marksą jis gina nuo marksistų, kurie iškreipę tikrąjį marksizmą. Tikrojo marksizmo centrinė tema esanti susvetimėjusio, beprasmio darbo perkeitimas i našu, laisvą dar-bą.

N. Berdiajevas (1874 - 1948), rusų filosofas, atžymėtas ištrauka "Markso antihumanizmas". Autorius visiškai paneigia Markso humanizmą, kuris yra neaiškus, daugiaprasmis ir an-tiasmeninis. Iš vienos pusės, Marksas esąs teisus, kai atranda kapitalizmo degraduotą žmogų. Iš antros pusės, Marksas klysta, kai skelbia žmogaus išsilaisvinimą per tą patį kapitalistinį procesą, kuris žmogų degraduoja. Neįmanoma asmenybė, kuri nevertina dvasinio elemento, darančio žmogų nepriklausomą nuo aplinkos determinizmo.

L. Kolakovvskis (1927 -), lenkų marksistas, išmestas iš komunistų partijos, pasireiškia veikalo ištrauka, pavadinta "Humanizmas — ryškiai nuolatinis marksizmo elementas". Autorius Marksą gina nuo abiejų — oficialių marksistų ir tų socialinių mokslininkų, kurie nepastebi, jo žodžiais, esminių Markso bruožų: racionalistinės orientacijos, radikalaus kriticizmo, šleikštėjimosi sentimentalumu studijose ir determinis-tinio metodo. Jis bando pateisinti daugiaprasmius ar neaiškius Markso žodžius, nes, esą, sociologiniuose tyrinėjimuose, tuo labiau filosofiniuose, vargiai galima užtikti bent vieną visiškai vienaprasmį terminą.

Sidney Hook (1902 -), amerikiečių filosofas, pateikia apžvalgą, pavadintą "Antrasis atėjimas", kur teigia, kad ortodoksiškas marksizmas, save laikąs moksline istorijos teorija, užsibaigė intelektiniu fiasco; XX komunistų partijos kongresas parodė revoliuciją kaip Markso teorijos bankrotą; sovietinė valstybė "nenuvyto", o išliko totalinė. Bet Marksas netikėtai prisikėlė iš griuvėsių, pasipuošęs filosofo ir moralinio pranašo apsiaustu. Šio dėmesio šaltinis — satelitinių kraštų intelektualų nusivylimas, bebandant išsilaisvinti iš stalininės kultūros varžtų; jais pasekė ir pakeleivingos stambesnės žuvys — J.-P. Sartre ir M. Heidegge-ris. Antrasis Markso prisikėlimas paremtas pažiūra, kad žmogus turėjo esminę prigimtį, kurią klasėmis išsiskaidžiusios visuomenės sugadino. Bet ir tariamoji "beklasinė" visuomenė rodo interesų skirtumą, o slaptoji policija sugriauna komunistini mitą, jog proletariato visuomenė pataps žmonijos partija ir kad iš to išsilukštens visuotinė moralė.

Ketvirtoji dalis — Ar Markso rolės dera viena su kita? — pradedama A. G. Meyerio (1920-), politinio mokslininko, veikalo ištrauka "Vienybė per proto ir veiklos derinimą". Autorius klausia: ar Markso ir Engelso proletariatas iš tikrųjų panaikintų senąją sistemą ir žmoniją nuvestų į socialistinę bendriją? Ar jų pasitikėjimas darbo klasės racionalumu neprieštarauja pačių ideologinei teorijai, pagal kurią visi žmonės visuomenėj žvelgia per kreivus (klasės interesų) akinius. Jei tai tiesa, tai pilni Įkvėpimo intelektualai, kaip Marksas ir Engelsas, galėtų sau pamokslauti ir įtikinėti, bet tai būtų pastangos be vilties įtikinti darbininkus, kad tie veiktų pagal intelektualų samprata. Meyeris išryškina nesutaikomą Markso prieštarą taip žmogaus žinojimo ir užsiangažavimo, taip proto ir veiklos. Markso socialinio mokslo vienybė, radikalus kritiškumas ir tikėjimas progresu sudūžta, kai teorijos ir praktikos vienybė neišlaikoma. Tad revoliucinio potvynio metu marksizmas atrodo vieningas, o atoslūgio metu jis sutrūnija į daugelį pirmykštės ideologijos šipulių.

Ed. Heimannas (1889 - 1967) protestantų teologas, socialistas, atstovaujamas straipsniu "Iš esmės negalima elementų vienybė". Autorius klausia, kaip paaiškinti marksizmą, kuris mūsų akyse pakito į totalizmą, nors nepaneigė pretenzijų demokratiją. Ar tai nėra logiška raida marksizmo elementų, kurie pradžioje nebuvo pilnai pažinti? Ir rodo, kad marksizmo priemonių kolektyvizmas užgožė humanistinius tikslus. Individualizmo sistema implikuoja ekonominę netvarką ir solinį neteisingumą ir tuo pačiu stumia žmones į priešingą polių — kolektyvizmo sistemą, kur už ekonominę tvarką ir socialinį teisingumą jie privalo sumokėti aukštą tironijos kainą.

Paskutinis autorius yra R. C. Tu-ckeris (1918-), politinis filosofas, atstovaujamas veikalo ištrauka, pavadinta "Marksizmas kaip religija". Čia jis randa paralelę tarp biblijos išrinktosios tautos ir Markso ypatingos proletariato klasės. Autorius rodo Marksą, atmetusi tradicinę religiją ir jos vieton pastačiusi ateizmą kaip pozityviosios religijos pavidalą. Ir krikščionybė ir marksizmas bando pateikti visa apimantį pasaulėžiūrinį žvilgį į gyvenimą ir istoriją. Žmonijos egzistencija yra pradedama proistore ir baigiama poistore: prarastas ir atgautas komunizmas. Marksas suvokia žmogaus išganymą savo paties perkeitime: iš "vergijos" į "laisvę". Išganymo kelias yra revoliucijos kelias, ir religinis priėjimas teikia visų Markso rolių vienybę . . .

Šiais skaitiniais V. Vardys supažindina studentą ir šiaip skaitytoją su trejopom Markso rolėm: mokslininko, filosofo ir revoliucininko. Tarn jis parinko 17 autorių. Žinoma, yra kitas būdas pažinti marksizmą — nertis tiesiog į Markso ir Engelso raštus. Bet, turint galvoj aukščiau iškeltas tų raštų savybes, verčiau pasekti dr. Vardžio rinkinį ir tik po to leistis į originalus.

Septyniolikos parinktųjų tarpe aš suradau penkis daugiau ar mažiau "grynakraujus" marksistus (Kuusi-nenas, Kautskis, Leninas, Marksas ir Kolakowskis) ir dar tris maišytus ar aiškius marksizmo simpatikus (Bottomore, Frommas ir Schumpete-ris). Bet ir likusioji pusė autorių, nors kritikuoja Marksą griežtai ar griežtokai, vis dėlto priskiria jam daug nuopelnų. Tad redaktorius Vardys išvengia vienašališkumo, kas, savaime suprantama, yra būtina mokslinio darbo sąlyga. Ir tai tuo labiau, kai skaitiniai skiriami anglosaksiškajam jaunimui, kuris dažnai manosi turįs iš prigimties įmontuotą kritiko savybę atskirti pelus nuo grūdų.

Savo platoku įvadu V. Vardys daugeliu atvejų ne tik susumuoja panaudotų autorių mintis, bet ir plačiau apžvelgia visą marksizmo problemą. Nors su Markso palikimu susipažinęs skaitytojas neras stebinančių ar naujų proveržių, įvadas nuosekliai ir nuosaikiai pristato Marksą ir marksistus. Išvadoje redaktorius taikliai pastebi, kad po Markso mirties sekančios intelektualų, filosofų ir politikų kartos iš tikrųjų atrado negalimu dalyku priimti Markso sistemą kaip visumą. Kraštuose, kur galimos laisvos diskusijos, Markso sistema neišlaikė kritikos ir sugriuvo, o šalyse, kur komunistų partija paėmė valdžią į savo rankas ir ėmė vaidinti vyriausiųjų kunigų roles, ji tapo dogmati-zuota ir sukaulėjusi (XVII).

Gerai, kad pateiktas bent vienas gabalėlis iš paties Markso raštų. Markso vartotas svetimėjimas turi bene šešetą prasmių, ir jas skaitytojui nelengva išskirti. Bet buvo galima G. Haberlerio dalykėlį pakeisti kitu, kur darbo antvertės teorija būtų suprantamiau išanalizuota.

Redaktorius neturėjo tikslo paliesti esmines filosofines, ekonomines, sociologines ar moralines marksizmo temas, ir tai vargiai įmanoma šimto puslapių knygutėj, bet jis jas palietė. Gal tik viena didžiulė tema buvo aplenkta. Tai tautybių problema. Kai dažnas cituojamas autorius implikuoja, jog Sovietų Sąjungoje nėra tikro marksizmo, tai rusiškojo Šovinizmo apraiškos čia turėtų atrasti atitinkamą, nors ir netiesioginį įvertinimą. Beje, paties Markso ir Engelso pažiūros į tautybę nėra tokios "grynos", kokias Maskvos leidyklos išcenzūruotuose rinktiniuose raštuose paskelbia. Savo metu Marksas Europoje išskyrė ""istorines tautas" ir "tautas be istorijos", ir kai kurios slavų tautybės buvo nužemintos (plg. Bertram D. \Yolfe, Marxism, New York: The Dial P 1965, 13, 65-66), bet, savaime suprantama, Sovietų Sąjungoje tai bus valstybinė paslaptis. Šia proga tenka pastebėti, kad redaktorius parinko Markso straipsnį apie svetimėjimą (alienaciją) kaip tik iš Maskvos leidyklos; gal pati tema nėra tokia jautri, kad būtų reikalinga cenzoriaus pagalba . . .

Tačiau yra vienas dalykas, kuriuo verta pasigalinėti su kolega Yardžiu. Turiu galvoje jo paties sampratą apie mokslinį žinojimą. Įtariu, kad mudviejų specialybės paaiškina mūsų išsiskyrimą. Mano nuomone, politinė socialinių mokslų disciplina yra mažiausiai išplėtota kaip mokslas. Gal todėl redaktorius Vardys, nors ir pavadina Marksą socialiniu filosofu, pirmojoje dalyje, pristatydamas jį kaip mokslininką, lyg ir palieka klausimą atvirą — fifty-fifty. Sudaromas Įspūdis, kad Marksas yra pusiau mokslininkas ir pusiau kas kita (filosofas, pranašas, spe-kuliuotojas irpn.). Labiau išplėtotuose socialiniuose moksluose, pvz., sociologijoj ar psichologijoj, mokslas yra apibrėžiamas ne tiek teorinių samprotavimų sąsaja, kiek empirinio metodo galia; tad Markso "dėsniai" nepriklauso mokslo sričiai. Klausimas yra ypatingai svarbus, nes oficialūs marksistai prisipažįsta, kad nėra ir negali būti skirtumo tarp sociologijos ir filosofijos (plg. S. Popovas, Šiuolaikinės buržuazinės sociologijos kritika, Vilnius: Mintis, 1969), o "privatūs" marksistai vartoja nepatvirtinamas bendrybes Markso moksliškumui ginti. Tad pagal tai apie marksizmą dažnai pasisako tikintieji į jį ir netikintieji, o tai jau negalima priskirti mokslo sričiai. Žemiau aš pateikiu vieno sociologijos teoretiko sprendimą apie Markso mokslinį įnašą:

Dialektika, kuri liečia mokslinį metodą, logiką, gyvenimo brandą, fizinę kaitą ir nesuskaičiuojamą daugybę kitu daiktu, tartum jie būtų tapatūs, yra kiauras misticizmas. Tuo pat būdu pretenzijos į mokslą, kadangi kiekvienas įmanomas reiškinys yra suvedamas į ekonomiką, yra atmestinos kaip visiškas nesugebėjimas atskirti metafiziką nuo mokslinės teorijos. Pareiškimas laikomas ne įrody-tina hipoteze, o išankstine išvada . . . Dalykai, laikomi pačiais moksli.škiausiais, yra labiausiai nutolę nuo mokslo (Don Martindale, The Nature and Types of So-ciological Theory, Boston: The Riverside Press, 1960, 160).

Vadinas, nutars skaitytojas, recenzentas sumalė Marksą į miltus. Ne. Nepripažįstant mokslininko titulo Marksui, nesakoma, kad jis nebuvo genijus, kad neparodė gilios įžvalgos; tuo labiau negalima nuneigti jo įtakos bei galios: juk jo vardu yra grindžiamas vieno bilijono žemės gyventojų likimas. Tik abejotina, ar Marksas būtų tiek daug nulėmęs, jei savo laiku būtų buvę žinoma, kad jo tiesa yra spekuliacinė ar utopinė, bet ne mokslinė.
Yra kitų svarbių klausimų, kurių dr. V. Vardys neturėjo pareigos ar progos iškelti. Pavyzdžiui: ar žmogaus asmeninis gyvenimas turi ryšio su jo kūrybine vizija? ar žmogus, nesugebąs surasti harmonijos savo šeimoje, yra geriau ar blogiau pasiruošęs įgyvendinti harmoniją visame pasauly? Tokie klausimai gali būti reikšmingi Markso atveju, bet tai jau kita tema.

Aš norėčiau pasakyti porą žodžių lietuviui skaitytojui, kuris šiame rinkiny pasiges "tikrojo marksizmo", kurį jis pats pergyveno savo kailiu anapus geležinės uždangos. Tai nebuvo dr. Vardžio tema. Antra vertus, pati žiaurioji patirtis susikristalizuoja ryškesnėmis spalvomis, perskaičius šį teoretinių ištraukų rinkinį.

Knygos korektūros klaidų nedaug tepasitaiko, bet pora jų įkrito į akį. Įvade parašyta, kad vienas profesorius kalbėjo Markso gimtinėje "at the 150th anniversary of Marx's death" (VI p.). Išeitų, kad Marksas mirė gimdamas. Kitoje vietoje vienas iš Markso ankstyvųjų raštų yra pavadintas Germany Ideology (XIII p.), o turėtų būti German Ideology. Nors knygos skiltys atrodo per daug sustumtos, bet viršelis yra dailus ir prasmingas, rodąs ryškų "reguliaraus" Markso veidą ir už jo patamsintame fone tą patį veidą — jau didžiulį, mistišką, pamargintą raudonomis dėmėmis.
Išvada: dr. V. Vardys suredagavo
gerą knygą. Antanas Musteikis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai