Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIU TAUTOS VALSTYBINĖS SĄMONĖS REIKŠMINGIEJI ETAPAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Zenonas Ivinskis   
1. Praeitis ir dabartis
Šiandien tik žvalgomasi į ateitį. „Kas bus toliau?", „Kas bus toliau?" kiekvienas baimingai klausia, nes tas labai miglotas „toliau" tampriai rišasi ir*" su kiekvieno ateitimi. O praeitis? Ar ji begali turėti kokios reikšmės? Tiesa, prisiminimas savos praeities buvo svarbiausias vaidmuo lietuvių tautai atgimti. Juk aušrininkai, pirmoje eilėje Dr. Basanavičius, iš kiekvienos tokios praeities liekanos, iš kiekvieno daikto, iš perkūno kulkos, akmens kirvuko, piliakalnio, kryžiaus ar lapinės kepurės ir t. t. majestotiškai išvedė garbingą Lietuvos praeitį, nurodė jos brangumą, mokė vertinti savo kalbą ir tėvynę. Paliesdamas tokią liekaną, kiekvienas aušrininkas stengėsi virpinti sustingusią lietuvio sielą, jai kvėpė naujos gyvybės. Vadinasi, per istoriją ir jos meilę atgimimo veikėjai  b u d i n o   i r   p r i k ė l ė   tautą.

Bet mums gi, mums, ar beverta jaudintis ir interesuotis mūsų valstybinio organizmo praeitimi, ar beverta juo sielotis, kada iš viso chaotiškame dabarties pasaulyje, laikų įvykių ratui nuostabiai intensyviai sukantis, dedasi tokie sukrečiantys dalykai.

Gal ir šiuo metu rašyti apie lietuvių tautos valstybinę sąmonę praeityje reiškia tą patį, ką krapštytis ir tyrinėti seną prieštvaninį mamuto dantį, kuris jau skaitosi amžiams žuvęs organizmas ir šiandien bėra įdomus tik paleontologui. Ar ta mūsoji praeitis tad beturi kokios prasmės?

Į tai atsakome: lietuvių tautos dabartį su praeitimi jungia šimtai matomų ir nematomų siūlų. Toji praeitis yra pamokinanti, kelrodis į dabartį, parodant, jog ne vien mūsų generacijai tėra uždėtas toks sunkus bandymas.

Tad žvilgsnis į ją. Reikėtų nuosekliai apžvelgti tris svarbiausius tokios praeities tarpsnius: 1) senojo tipo valstybinę sąmonę (iki 18-jo amž. galo), 2) tautinę sąmonę (19-tojo amž. antroje pusėje) ir 3) naujojo tipo valstybinę sąmonę dabar. Bet mes čia pasitenkinsime atvaizdavimu senosios lietuvių valstybinės sąmonės.

2. Lietuvių valstybė — pozityvus veiksnys germanų ir slavų tautų tarpe.

Apie lietuvių tautą, žiūrint tos viešosios nuomonės, kuri apie ją susidarydavo, galima drąsiai pasakyti prancūzų posakį: „Eile n' a pas eu une bonne presse". Taip. Ji neturėjo laimės išvysti sau palankios spaudos.

Kai po I-jo Didžiojo karo lietuviai bandė  a t k u r t i   praeityje buvusią garsią savo valstybę įvairių jų valstybingumui priešingų veiksnių pasaulio opinijai toji | nauja valstybė buvo stengiamasi gana nepalankiai perstatyti. Nepalankiai ji buvo sutinkama ne viename krašte. Šita, iš eilės jau  a n t r o j i   lietuvių valstybė šalia karinių pastangų tad turėjo pakelti ir kovą su ją liečiančiomis neteisybėmis.

Panašiai yra buvę ir ankščiau praeityje. Toks jau buvo lietuvių tautos likimas, kad nepalanki propaganda yra juos lydėjusi jau nuo  p i r m o s i o s   jų valstybės pradžios.

Kai Lietuvą norėjo užgrobti vokiečių ordinas, jo tikslas buvo prieš tuos pagonis krikščioniškoje Europoje paskleisti kiek tik galima  ž i a u r e s n i ų   ir įspūdingesnių žinių. Juk tik tokiu būdu buvo galima laimėti .daugiau kryžiaus karo dalyvių į nuolatines „Litauer-reisen".

Klaidinga bei netiksli informacija pasiliko ir tolimesniems šimtmečiams, nors Lietuva jau buvo krikščioniška ir prisijungusi prie vakarų Europos kultūros. Dar žymiai, vėliau, trūkstant apie Lietuvą naujesnių ir tikslesnių žinių, tos pasenusios ir atgyvenusios žinios būdavo stereotypiškai pakartojamos, nurašomos, perspausdinamos.

Taigi apie Lietuvą ir lietuvius buvo ir tebėra rašoma visokių netikslumų. Jie buvo, be kitko, dažnai priskiriami slavams, artimiausieji jų giminės senieji prūsai (Pruzzi) dažnai laikyti germanais, nors visai  s a v a r a n k i š k a   lietuvių tauta, su savita kalba, nepriklauso nei slavams, nei germanams.

Tiesa, lietuviai viduriniais amžiais nebespėjo vakarų Europai užimponuoti savo valstybinio ir socialinio gyvenimo formomis, nes, kai Lietuva įėjo istorijon, vakaruose jau buvo išsivystę luomai, išaugusi riterija, susikūrę miestai ir t. t. Bet tada lietuviai užimponavo savo sugebėjimu tvarkyti plačių Nemuno ir Dniepro plotų tautas.

Mažai kas pažymi dabar tą reikšmingą faktą, kad lietuvių tauta buvo ne tik svarbus pylimas prieš  t o t o t o r i ų   J u o d o s i o s   j ū r o s  rajone invaziją į Europą, bet ir  B a l t i j o s   j ū r o s   srityje stiprus barjeras kryžiuočių ordinui ir germanų ekspansijai į rytus. Ji per kartų kartas vedė likiminę kovą su imperialistiniais vokiečių ir rusų siekimais, vis tuo pačiu nusiteikimu apginti savo nuo seniausių laikų gyvenamą kraštą ir laisvę.

Apskritai atkreiptinas yra dėmesys į tą faktą, jog per šimtus metų lietuvių valstybė yra pasirodžiusi kaip  n a u d i n g a s  faktorius rytų ir vakarų Europos sąvartoje. Bandysim iškelti tos tautos praeities reikšminguosius momentus, akcentuodami jos beveik aštuonių šimtų metų senumo valstybingumą ir jo pasireiškimą šimtmečių bėgyje.

3. Pirmosios lietuvių valstybės užuomazga.

Vakarų Europa jau gyveno. tikrųjų vidurinių amžių laikus, popiežiaus ir imperatoriaus savitarpio kovas, kryžiaus karų Palestinon karštį, o apie lietuvių tautą rašytuose šaltiniuose vis dar nieko nebuvo užsiminta. Todėl, remiantis labai pripuolamomis žinutėmis, jos politinis gyvenimas pradedama minėti nuo tada, kai ordino kronikininkai (13 amž.) ir truputį anksčiau rusų metraščiai („lietopisiai") ėmė užrašinėti trumpas pastabas apie lietuvių tautą. Paprastai buvo manoma, kad tik 13 amž. lietuvių tauta susiorganizavusi. Iš tikrųjų ji jau žymiai anksčiau buvo politiškai išsivysčiusi.

Bet dar ir 12-tasis amž. palieka lietuvių tautą miglose. Tiesa, jau tada lietuviai buvo sudarę stiprius politinius vienetus, buvo atskirų galingų kunigaikščių bei karo vadų. O šie nuvesdavo savo kariuomenių būrius f tolimus karo žygius šiaurėje (Novgorodo, Pskovo respublikos), rusų srityse iki Dniepro plotų ir lenkų žemėse iki, Vyslos ir mažosios Lenkijos.

Bręstant valstybiniam gyvenimui, lietuvių tautos energija per kraštus liejosi. Vis daugiau buvo kondensuojama tų tolimų žygių, kurie nebūdavo tik palaidų gaujų nusiaubimai. Yra tada ^lietuviuose — vieno teri-torialinio kunigaikščio valdžioje — ir drausmė, ir susiklausymas. Tuose savo žygiuose, kaimynų kronikų dažnai minimuose, turi jie ir techniškų priemonių (tiltui pasistatyti, taranų pilims imti ir t. t.), o pats apsiginklavimas nėra menkesnis už aplinkinių tautų. Jau bronzos ir "geležies amžiai proistorikui įtikinamai parodo, kaip liudija iškasamieji kapinynuose papuošalai, ginklai, namų apyvokos reikmenys gana aukštą lietuvių materialinę kultūrą.

Lietuvių karingumą ir narsą nuolat kelia ypač dvi seniausios rytinio Pabaltijo kronikos (Henriko, vad. „Latviu", kronika; Eilėtoji Livonijos kronika). Bet ir juodvi nenurodo, kas buvo tas valdovas, kuris dar, berods, 12-tajame amž., prieš pasirodymą pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo (+l263), jau buvo  s u v i e n i j ę s  lietuvius.

Tas lietuvių suvienijimas vienon valstybėn įvyko tuo metu, kai dar negrasė  j o k s   išorinis priešas, kai nebuvo kaimynystėje nė pavojingo vokiečių ordino. Susijungimas vyko savaime, be išorinių veiksnių, ir jis ėjo iš pačios tautos, kai vienas didesnis ir vis stiprėjąs kunigaikštis, įgavęs pastovios tendencijos savo valdžią didinti, pagaliau sujungė dešiniojo Nemuno ir Neries plotų lietuvius. Šitaip jis išplėtė jau savo viršenybę ne tik ant kitų pajungtų sritinių kunigaikščių, bet ir tuose artimiausiuose rytiniuose plotuose, kur dar priešistoriniais laikais lietuviai buvo gyvenę kompaktiškai, tačiau į kuriuos jau anksti buvo prasidėjusi rytinių slavų (gudų) kolonizacija.

13-tojo amž. pradžioje Lietuvos valstybė pasirodė jau  p o l i t i š k a i  tiek  s t i p r i , kad ji  v i s u o s e , net ir gausesniuose to šimtmečio susitikimuose su Livonijos ordino ir jo vakaruose surinkta kryžininkų kariuomene, ateinančia į Lietuvą iš Livonijos, atvirame kovos lauke išeina vis laimėtoja: 1236 — Saulės kautynės, 1260 — didysis Durbės laimėjimas, 1267 — Lenevardeno laimėjimas, 1270 —- didžiulis kryžininkų sumušimas šiaurės Lietuvoje.

Politiškai subrendusi ir iš dalinių kunigaikštijų bei teritorijų susijungusi į vieną  v a l s t y b i n į   organizmą, pagaliau Lietuva stengiasi kultūriškai  s u a r t ė t i   su vakarais, ypač kai pasikrikštija valdovas Mindaugas. Priimdamas jį į Europos krikščioniškųjų tautų ir valstybių bendruomenę, popiežius Inocentas IV-tasis suteikė jam  k a r a l i a u s   vainiką. Vadinasi, visuomeniniu ir tarptautinės teisės požiūriu Lietuva įgijo  a u k š t e s n ę   valstybinio gyvenimo formą, buvo pakelta į karalystę. Tačiau partikuliarinės ir teritorialinės jėgos Lietuvoje neleido pastoviai išsilaikyti nei krikščionybei, nei karaliaus titului.

Tiesa, 14-tojo amž. pradžioje naujos ir plačios dinastijos įkūrėjas pagonis Gediminas (—1341), kurio anūkas karaliavo Lenkijoje, o proanūko vaikai Vengrijoje ir Čekijoje, visų amžininkų valdovų ir metraštininkų buvo vadinamas karaliumi. Pats jis save tituluodavo  Lietuvos ir daugelio Rusų karaliumi: „Rex Lithuano-rum ac multorum Ruthenorum",

Kovose su vokiečių ordinu jau daug patyrusiai valstybei jis sudarė naujas ir tvirtas tradicijas. Skelbdamas kiekvieno tikybinių įsitikinimų gerbimą ir nesikišimą į rusų žemėse užimtųjų kraštų vidaus reikalus, Gediminas išdirbo aiškius valdymo metodus ir sukūrė gana stiprią organizaciją krašto saugumui. Štai Gedimino laikais ypač buvo pristatyta paupiais ir sunkiai prieinamose, gamtos atžvilgiu gerai parinktose vietose, ant kalnų arba pajudinus tūkstančius kūb. metrų žemės, dešimtimis pilių, apie kurias ir šiandien liudija šimtai piliakalnių. Šitoji organizacija ir galėjo sėkmingai sustabdyti iš vakarų vis didėjantį germanų (ordino) bro-vimąsi ir apsaugoti lietuvių tautą nuo artimiausių giminiečių senųjų prūsų likimo, t. y. nuo išnaikinimo.

14-tojo ir 15-tojo amž. Lietuva turėjo nepaprastą laimę, kuri retai dinastinėse valstybėse pasitaiko, būtent, vienas po kito sekė eilė gabių, tiesiog talentingų valdovų. Gedimino sūnus Algirdas (tl377) laikomas vienu iš didžiausių politikų viduriniais amžiais (E. Seraphim). O tas į Kartaginos Hanibalą panašus jo brolis Kęstutis (11382), visą savo amžių praleidęs įtemptose ir pusiau partizaninėse kovose prieš ordiną ant žirgo, imponavo ir priešams. Visų tų valdovų viršūnėje atsistoja jo sūnus Vytautas (f 1430), sugebėjęs visus savo laiko Lietuvos valstybės uždavinius jai naudinga linkme išspręsti.

Tų senųjų valdovų Lietuvą pirmiausiai charakterizuoja du svarbiausi dalykai: du šimtu metų be paliovos trukusi lietuvių kova su vokiečių ordinu. (1236—1435) ir lietuvių ekspansija į rytinius plotus, prasidėjusi dar 12-tojo amž. gale ir nusitraukusi iki 15-tojo amž. pusės. Ir vienas ir kitas dalykas statė lietuvių valstybei aukštus uždavinius. Ir vienas ir kitas šimtmečius užtrukęs politinis reikalas parodė didelį lietuvių valstybinį subrendimą.

Pirmuoju atveju lietuviai daugiau buvo defensyvoje, nors aktyviai mobilizavo visas krašto jėgas įtemptai egzistencinei kovai.   Antruoju atveju lietuviai buvo ofenzyvoje, bet dažnai jiems sekdavosi be ginklo pagalbos paimti susiskaldžiusių rusų dalinių kunigaikščių plotus ir apsaugoti juos nuo totorių jungo.

4.    „Būti ar nebūti" lietuvių kovoje su vokiečių ordinu.

Dramatiška lietuvių kova su vokiečių ordinu ypač yra verta dėmesio, kai pasisekė tą iš vakarų einančią agresiją, t. y. vokiečių ordino įsitvirtinimą -rytiniame  B a l t i j o s   krante sulaikyti.

Latvių giminėms nepasisekė atsispirti, ir 1202 m. Livonijoj templininkų ordino pavyzdžiu įkurtasis kalavijuočių ordinas, pradėjęs nuo tada įkurtosios Rygos, vienai po kitos užimdinėjo krašto sritis. Jau anksti, apie 1220 m. vokiečiai iš Livonijos puldinėjo Lietuvos šiaurę, patirdami skaudžių smūgių. Bet iki 13-tojo amž. galo jiems pasisekė beveik visą šiandieninę Latviją užkariauti ir apsodinti savo pilimis.

Dar didesniu pasisekimu senųjų prūsų žemėje tarp Vyslos ir Nemuno ėmė veikti nuo 1230 m. kryžiuočių ordinas. Kryžiaus karų entuziazmas Palestinoje jau buvo praėjęs, ir vokiečių ordinas ten buvo netekęs savo atramos. Nepasisekė kryžiuočiams įsikurti Vengrijos pasienyje (Burza), nes ši laiku pastebėjo ordino gruo-boniškumą. Bet užtad tvirtai įsėdo jie Pavyslyje. Ir Mo-zūrijos kunigaikštis Konradas, kuris ordiną atkvietė į Kulmiją, jau nebepajėgė jo vėliau nei sudrausminti, nei išvaryti. Tuoj išryškėjo, jog vokiečių riteriai buvo  s u k e i t ę   christianizacijos tikslus: prieš pakrikštijimą ar neofitų gynimą nuo netikėlių jie buvo pirmiau pastatę krašto   u ž k a r i a v i m ą . Du kartu senieji prūsai buvo  s u k i l ę . Laike antrojo (didžiojo) sukilimo, užsitęsusio 14-ka metų, ordinui bebuvo likusios vos keturios pilys. Bet Romos Kurijai labai rūpėjo gelbėti tą šiauriausią krikščionybės postą. Stipri ir nuolatinė kryžiaus karų banga iš vakarų atlaikė visiškai pralaimėtas pozicijas. Ordinas sustiprėjo ir įsitvirtino Lenkijai geo-politiškai taip svarbiose žemėse (Vyslos žemupyje) ir pačiame Lietuvos pasienyje (Nemuno žiotyse).

O kai kryžiuočiai galutinai įveikė latvius ir senuosius prūsus (1263), jie priartėjo prie Lietuvos iš vakarinės (Nemuno) pusės. Ją užimti dviems šimtmečiams pasidarė  a u k š č i a u s i u   kariniu ordino tikslu. Du motyvai tai skatino: pirmiausia, vakarinė Lietuva buvo vienintelis galimas tiltas susijungti tam ordinui su Livonijoj esančia šaka. Antra, — reikėjo iš viso tęsti užkariavimus ir ant kardo galo siūlomu kryžiumi užgniaužti paskutinę pagonybės salelę rytiniame Pabaltijy.

Ordinas sukūrė žydinčią valstybę, savo ūkiu ir finansais— pavyzdį Europai. Prūsuose ir Livonijoje, pagal žinomą vidurinių amžių statybos techniką, buvo pristatyta daugybė mūro pilių. Su šitokia stipria valstybe, įkurta vieno žmogaus valios sąmoningu nusistatymu, reikėjo lietuvių tautai vesti ir hamletišką kovą „būti ar nebūti".

Kryžiuočiai visai pamiršo, kad yra dar taikingi Evangelijos skelbimo būdai, o lietuvis toje žūtbūtinėje kovoje tematė vienintelį išsigelbėjimą apsaugoti savo laisvei, apginti savo žemei, išgelbėti  v a l s t y b i n e i   nepriklausomybei. Todėl jis ir gynėsi iš visų jėgų.

Gerai įvertindamas didelę strateginę Nemuno reikšmę, 14-tojo amž. pradžioje ordinas ėmė brautis gilyn į Lietuvą ir, eidamas prieš srovę, Nemuno krantuose ar salose ėmė statytis pilis. Visa toji sistema pilių, kurios buvo žinomos ant Vyslos Marienburgo, Marienwerde-rio, Gotteswerderio, Ritterswerderio vardais, Lietuvos minėtų valdovų (Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto) laikais buvo statomos nuo Jurbarko iki'Kauno ir tais pat vardais pavadinamos. Bet vos tik kryžiuočiai pastatydavo savo pilį, lietuviai ją tuoj sunaikindavo. Ji vėl būdavo atkakliai atstatoma, atsigabenus vandeniu iš Rytprūsių net amatninkus ir statybos medžiagą. Bet lietuviai vėl griaudavo. Ir taip kartodavosi po kelis kartus, nes ordinas vis nepaliaudavo statęs pilių Nemuno krantuose prie Kauno.

5.    Parama vokiečių ordinui iš Vokietijos ir kitų kraštų.

Prieš kietą ir iš kartos į kartą einančią ordino agresiją, visą laiką grūmojančią pačiai lietuvių tautos egzistencijai, lietuviai pastatė taip pat atkaklų savo nusistatymą —  n e u ž l e i s t i   nė pėdos savos žemės. Taip ir ėjo vis tas pats palikimas, amžinas karas su vokiečių ordinu, kuriam pagalbos iki pat 15-tojo amž. pradžios vis dar duodavo vokiečių, prancūzų, anglų riteriai, grafai, herzogai, kunigaikščiai. Gedimino laikais čia buvo du kartu, pvz., atvykęs, savo riteriškumu Europoje garsus, čekų karalius Jonas Liuksemburgietis. Apie jį rašė poetai kronistai Froissart ir Geoffroi. Bet plačiausiai jo antrąjį žygį į Lietuvą (1339) išgarsino, paminėdamas eilę lietuvių pilių vardų, prancūzų poetas ir muzikas Guillaume de Machaut, lydėjęs karalių per visą Europą į pagonių žemę.

Atvykdavo ir Anglijos riterių bei princų. Taip pat pagarsėjo dviejuose žygiuose Lancasterio kunigaikštis, grafas Derby (vėliau Anglijos karalius Henrikas IV-sis 1399 — 1413). (Jo žygio su tūkstančiu vyrų buvo smulkiai surašytos ir sąskaitos.) Visą mėnesį 1390 rudenį dalyvavo jis apgulime Vilniaus pilies, kuriai imti kryžiuočiai iš Prūsų buvo atsigabenę Nemunu ir Nerimi sienų griaunamus taranus, akmenų mėtomus pabūklus, patrankas.

Daug buvo Lietuvoje Vokietijos kunigaikščių, žymių riterių, norinčių savo nuodėmes nuplauti netikėlių kraujuje, nes kryžiaus karų dalyviams buvo skelbiami atlaidai, o tokioje kovoje už tikėjimą kritusiems - dangus.

Lietuvos plotuose (daugiausia Žemaičių žemėje) savo kardą lietuvių kraujuose su šimtais savo riterių ir palydovų taip pat dažė Austrijos kunigaikštis Albrechtas, Bavarijos kunigaikštis Henrikas, imperatorius Liudvikas Bavarietis ir t. t.

Tada visa krikščioniškosios Europos visuomenė žinojo, kad, be vienos kryžiaus karo arenos su maurais (Ispanijoje), kitos — su muzulmonais turkais (tolimojoje Palestinoje), buvo dar trečias  a r t i m e s n i s   krikščioniškosios Europos frontas, būtent, ordino vadovaujama kova prieš pagonis lietuvius. Tūkstančiai piligrimų kryžininkų vykdavo kariauti neįprastose Pabaltijo * sąlygose „pro remedio animae suae", o šimtai "knappų" turėdavo toje žemėje įgyti sau  r i t e r i o   vardą, kai būdavo deginamos ir naikinamos lietuvių sodybos, išgrobiamas jų visas gyvasis inventorius, o patys be skaičiaus žudomi ar imami nelaisvėn (tik moterys ir vaikai).

Kaip medžiokliniai šunes, krūvomis suraišioti, jie būdavo varomi:

„So fuert man si gebunden,
Gleich den jagenden Hunden", —-

džiūgauja vienas austrų poetas (Peter Suchenwirt), dalyvavęs ne vienoje tokioje „Litauerreise" ir palikęs labai vaizdingus aprašymus. Juos galima būtų ištisais posmais išcituoti. Iš tiesų šiurpius vaizdus sukelia kronikų (Dusburgo, Wartbergės, Wigando, Posilgės ir t. t.) aprašymai, kai kiekvienais metais, bent po kelis kartus, o kartais riet keliolika, iš Prūsų ir Livonijos būdavo te-riojama Lietuva. Kiekvienu metu galėdavo ateiti stipriai ginkluoti būriai kryžiuočių ir kryžiaus karo dalyvių deginti, terioti, naikinti, užmušinėti.

Tik Skandinavija, Ispanija ir Italija nedalyvavo tuose intensyviuose kryžiaus žygiuose prieš Lietuvą. Daugiausia į tą pagonių žemę dalyvių suverbuodavo pats vokiečių ordinas i§ jam artimosios, savos tėvynės Vokietijos.   ,

Šitoks nelaimingas buvo lietuvių pradinis kontaktas su Vakarais, su jų kultūra, kai lietuviai su aktyvia vakarų krikščionybe susitiko kardo smūgiais. Bet nuostabu: gindamiesi nuo ordino, kurio „misijų teorijoje" krikštytis reiškė pasiduoti vokiečiams, lietuviai neužsidarė fanatiškai prieš pačią krikščionybę. Nuo Gedimino laikų, pvz., žinomi net pačioje jo sostinėje Vilniuje krikščionys vienuoliai. Tačiau lietuviai kovojo prieš tokį krikštijimą kardu, finize prievarta, prieš tautos naikinimą.

6. Vokiečių agresijos sulaikymo reikšmė rytų Europos istorijoje.

Lietuvių kova su vokiečių-teutonų agresija, kuri per daug generacijų lašino kraują iš gyvojo lietuvių tautos kūno, turi eilę dramatiškų ir herojiškų epizodų. Tos  p a g o n i š k o j o  p a t r i o t i z m o   kovos, kuri įdomiai išryškina valstybinę sąmonę, pradžią ir galą lydi stambūs lietuvių laimėjimai. Jauna valstybė išlaįkė bandymą 1236 m. prie Saulės-Šlaulių ir taip sunaikino kalavijuočių ordino jėgą, kad tas, nebepajėgdamas atskirai laikytis, turėjo jungtis su Prūsų kryžiuočiais (1237). Dar didesnis lietuvių laimėjimas buvo 1260 prie Durbės (arti Liepojos). Jo pasėkoje įvyko didysis senprūsių sukilimas, tautų sukilimai Livonijoje, pastatę vokiečius ant bedugnės krašto Pabaltijyje,  s u l ė t i n ę   jų kolonizacijos tempą, iš dalies apsaugoję latvius nuo paskendimo germanizmo jūroje.

Tiesa, toje kovoje būdavo ir skaudžių pralaimėjimų: 1362 buvo ordino paimta ir sugriauta lietuvių pilis Kaune, 1370 ištiko lietuvius nelaimė Rudavoje (į vakarus nuo Karaliaučiaus). Kartą likusieji vienos Nemuno pilies gynėjai gyvi patys didvyriškai susidegino, bet nepasidavė (1336). Bet daugumoje atvejų lietuviai spaudimą atlaikydavo, sugebėdami tuoj panaudoti ordino ginklus, jų iš vakarų atsineštą pilių ėmimo techniką, šaudomuosius pabūklus ir 1.1.

Kai Lietuva rado taikų būdą priimti krikščionybę (1385) iš kaimyninės Lenkijoj, kurios karaliumi tapo Algirdo sūnus Jogaila, ordinas turėjo piktai ir su pavydu iš šono stebėti. Jis buvo „ m o n o p o l i z a v ę s " Lietuvos krikštijimo teisę. O tą krikštijimą teįsivaizdavo tokiu būdu, kad lietuviai pirmiausia pasiduos ordino valdžiai. Tada jis ėmė apgaulingai skelbti, jog Lietuvos krikštas esąs netikras, jog Jogaila tik „dėl gražios moters ir didelės karalystės leido sau ant gaivos užpilti truputį vandens" ir 1.1. Labai išvystyta kanceliarija ir santykiai su Europos valdovų dvarais ir Romos Kurija leido ordinui dar keliasdešimt metų sėkmingai skleisti propagandą ir vis dar lietuvius vaizduoti „falšyvais" krikščionimis, t. y. pagonimis.

Tuo pačiu laiku ordinas, nesigailėdamas didžiausių aukų, iš visų jėgų stengėsi laimėti Žemaičius, kuriuos, jo žodžiais, jau laikė „lyg slidų ungurį už uodegos". Tik Tannenbergo kraujo upeliai (1410) paskandino tuos imperialistinius ordino planus, kai Vytauto ir jo pusbrolio Jogailos — Lenkijos karaliaus jungtinės jėgos sudavė Prūsų ordinui skaudų smūgį. Bet Žemaičius galutinai išvaduoti tepasisekė dar po trijų karų (1422). Liubeko pirkliai, atsimindami iš paskutiniųjų sutelktas ordino pastangas vakarinei Lietuvai užgrobti, nukalė net ironišką patarlę: ir laimėjo, kaip ordinas Žemaičius. O kaip prie Tannenbergo Prūsų ordinas, taip panašų smūgį patyrė Livoniškoji ordino šaka prie Ukmergės 1435.

Pralaimėjęs kovą su Lietuva, vokiečių ordinas išsigimė. Juk buvo gyvenimo paradoksas, kad toji institucija, kuri du šimtmečiu Lietuvai siūlė Romos kryžių, pati pirmoji nuo jo atsimetė, tapo pasaulinė kunigaikštija, priėmė Liuterio mokslą (1525), o be ordino globos lotyniškai pasikrikštijusi Lietuva iki mūsų laikų išliko katalikiška.

Šitaip Lietuva atlaikė viduriniais amžiais germanų agresiją, jų ekspansiją į rytus. Jeigu ne stiprus lietuvių barjeras, toji vokiečių valstybė būtų pasiekusi Dnieprą, taip, kaip ji siekė nuo Oderio krantų iki Narvos Suomių įlankoje. Didelėm kraujo aukom išlaikomas Lietuvoje aštrus kylis, kuris apėmė tik siaurą ruožą nuo Nemuno žiočių iki Liepojos, tą stiprią ordino valstybę negailestingai  s k ė l ė  pusiau. Jeigu būtų pasisekę tą kylį likviduoti, visa rytų ir vidurio Europos istorija būtų nuėjusi kitu keliu. Baltų žemėse germanizmas būtų galutinai užviešpatavęs ir nešęs vokiečiams didelio triumfo vaisius. Totorių jungo ir susiskaldymo nuvarginti rusai nebūtų pajėgę sudaryti jokios atsparos. Dniepras, toji reikšmingoji upė, jungianti 2100 klm. atstumu rytų Europos šiaurę su pietumis, suvedanti Pabaltįjį į rytų slavų gyvenamus plotus su Bizantija ir Viduržemio jūra, tikroji rytų Europos ašis tas Dniepras būtų tapęs vokiečių pasienio upe. O pasiekti Dnieprą, ypač Ukrainoje, buvo vokiečių planuose per abu pasauliniu karu,, ir 1914 ir 1941.

Lietuvių tauta toje kovoje prieš vokiečių agresiją yra> atlikusi didelį vaidmenį. Dažnai netiksliai ta didžioji

Viktoras Petravičius      Mąstytojas (linoleumo raižinys)
 
 
kova yra vaizduojama, kaip grūmimasis slavų su germanais. Iš tikrųjų, tose kovose su germanų agresijos vidurinių amžių išraiška — vokiečių ordinu pagrindinis ir lemiamas  v a i d m u o   yra lietuvių. Jie labiausiai stojo skersai kelio. Pasiskaičius septynias svarbesnes ano meto kronikas, nors ir atsiradusias priešo stovykloj, išspaudintas rinkinyje „Scriptores rerum Prussica-rum'' (I—V, 1861—63), matyti labai daug tos  k r u v i n o s   k o v o s  detalių. Jos išsidėsto per aštuonias generacijas, turinčias iš kartos į kartą vis tą patį amžiną karą, pavertusį, galima sakyti, visą tikrąją Lietuvą („Lithuania propria") nuolatine karo stovykla.

Tik vieni lietuviai toje kovoje yra sudėję daugiausia  a u k ų . Niekas niekada negalės galutinai apskaityti tuos tūkstančių tūkstančius gyvybių ir nesuskaitomas materialines gėrybes, paaukotas laisvei ir valstybiniam gyvenimui apginti.

Tik stiprus Lietuvos valstybinis aparatas, aukšto laipsnio karinis pajėgumas ir nuostabiu būdu vienas po kito seką didelių gabumų kunigaikščiai įgalino lietuvius įveikti didelio materialinės kultūros ir technikos laipsnio pasiekusio ordino jėgą.

Vokiečių agresija ilgam lietuvių buvo sunaikinta. Bet jie vėl pasidarė agresyvūs lietuvių atžvilgiu 19—tojo amž. gale. Pirmiausia jie ėmė Rytprūsiuose, taip vad. „Maž. Lietuvos" srityse (Nemuno žiočių plote), lietuvius visomis galimomis priemonėmis  g e r m a n i z u o t i . Pagaliau I-jo D. Karo metu, kai Lietuva buvo vokiečių okupuota (1915—18), buvo prigaminta įvairių projektų vokiečių elementui ten kolonizuoti, kur kitados buvo sukliudę lietuviai. Savo brutalumu tuos imperialistinius ir aneksinius projektus toli pralenkė 1941—44 metų vokiečių okupacijos užuomačios, kai, paleidus į darbą įvairias brutalias nacionalsocializmui pažįstamas priemones, buvo skirta lietuviams, kaip ir kitoms mažosioms tautoms, „išgaruoti", nes jos yra tik „lašai ant karšto germanizmo akmens".

To didžiojo grūmimosi metu dar kartą išryškėjo, kokios didelės reikšmės turėjo tas faktas, kad kitados lietuviai vokiečių buvo nepraleidę tolyn pro  N e m u n o   l i n i j ą .  (B.d.)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai