Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Išeivijos lietuvių jaunimo prasmės beieškant PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS SAULAITIS   
A. Saulaičio paskaita, skaityta kongreso atidarymo posėdy Čikagoj birželio 30, yra paskelbta "Drauge" (VII.8). Tad čia jos duodama tik ištrauka. Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininku išrinktasis A. Saulaitis yra 33 metų amžiaus. Fairfield, Conn., un-te baigęs chemijos studijas, 1961 stojo j jėzuitus, kunigu įšventintas 1969. Skautų veikėjas — skautininkas, redagavo ir išleido kelis skautiškus ir bendruomeninius leidinius. I jaunimo kongreso stovyklos ir studijinės savaitės vadovas. Antri metai dirba Brazilijoj tarp lietuvių ir dėsto vietinėj San Paulo kolegijoj.

Ieškoti prasmės — bendruomenėti
Išeivijos lietuvių jaunimui prasmės ieškoti yra tapti bendruomenės nariu
, bendruomenėti, socializuotis arba būti socializuojamam. Tą bendruomenėjimo eigą veikia Įvairios sąlygos, kurios įveda jauną žmogų j lietuvišką pasaulį; yra ir sąlygų, kurios neveiksmingos ar net neigiamai jį paveikia.
Esminė sąlyga jaunimui lietuviškon šeimon įtraukti yra suaugusiųjų vienybė, sugyvenimas. Visi žinome, kaip gali suardyti jauno žmogaus gyvenimą aiški nesantaika tarp tėvų, o ypatingai skyrybos. Tas pats yra tautinėje bendruomenėje: daug kartų teko girdėti rimtų jaunuolių pastabą: nenoriu nieko bendro turėti su lietuviais, nes jie savo tarpe nesutaria . . .

Kad jaunesnieji ir vyresnieji galėtų sutapti bendruomenėn, jie stengiasi vieni kitus geriau suprasti — ne tik suprasti, bet ir, kur reikia, atleisti ir būti kantriais . . . Jeigu kartais jaunatviški akiniai nesuderintais spindesiais išblaško asmenį, tai kiek pagyvenę akiniai aprūksta ir savęs nemato .. . Nenoriu sakyti, kad vyresniosios kartos turėtume savo akinius nusiimti, kai bandome pažiūrėti į jaunimą, bet juos apvalyti: tada jaunimą ryškiau ir tyriau matysime, o matydami, veiksime, kalbėsime, duosime progos jam bendruomenėti.

Kiekviena karta turi teisę giedoti "naują giesmę, kurią jaunimas tesupras". Kiekviena karta nori išgyventi tą pačią tautinę tikrovę savaip, savaimingai, kadangi ne visą žmogišką išmintį ir patirtį galima savo vaikui ar vaikaičiui perduoti kaip kokį nekilnojamą turtą. Galime būti tikri, kad lietuviškasis šio ir būsimo jaunimo nusistatymas gali būti ir bus tiek pat tvirtas ir ryžtingas, kaip mes manome, kad mūsų yra, nors ir forma ar išvaizda būtų kitokia: esminė prasmė yra tautinė gyvybė; visa kita yra laikina.

Sąlygos rasti lietuviškai prasmei
Iš lietuviško pasaulio ir apskritai iš žmogiškos patirties žinome, kad jauną žmogų traukia sąlygos, kurios atitinka to laikotarpio arba amžiaus būdo reiškinius.
Visų pirma — judrumas, gyvybė, puolimas-ofenzyva vietoj gynimosi. Dalis organizacinio gyvenimo nepatraukia į bendruomenę, nes kiekviename posėdyje, minėjime vis tas pats. Mūsų laikysena sovietų atžvilgiu 'aiausiai būna tik gynimosi: kai jie ką pada, ir kas Lietuvoje atsitinka, išeivija reaguoja; u ui imamės iniciatyvos i.škelti okupanto reakciją Kalbame apie reikalą lietuvybę išlaikyti ir vyresniųjų vietas perleisti jaunesniam žmogui; geriau skamba žodžiai ir sąvokos kurti, statyti, plėsti, ne tik kartoti.

Žmogaus reikalingumas žmogui. Kai jaunų žmonių tarpe ypatingai jautrūs ir stiprūs grupių ryšiai, kada jis jaučia, kad jo draugas jam reikalingas, jj labai teigiamai paveikia tai, kad ir suaugę lietuviai laiko kitus jiems reikalingais: bendruomenėti kaip tik reiškia pripažinti, kad esame vieni kitiems reikalingi.

Kita sąlyga yra nuojauta, kad silpnybė yra jėga. Kūdikis yra kone silpniausias sutvėrimas, bet jis pajėgia kaip tik savo silpnybe terorizuoti tėvus, iš vienos pusės, ir padidinti jų tarpusavio meilę, iš kitos. Taip ir asmuo, kuris pasiduoda kito globai ar talkai, moka savo asmenines ambicijas prilaikyti ar šalia savo nuomonės kitą pripažinti, kaip tik nenustoja savo identiteto, bet jį išreiškia toje bendruomenėje.

Kai jaunam žmogui visas pasaulis atrodo naujas ir kaip Kolumbas jis atranda savo "Ameriką", jam sunku suprasti, kad vyresnio amžiaus žmogus, gyvenimo sąlygų priverstas, nori savo akirati susiaurinti, nebeieškoti naujų dalykų. Kaip gražiai atsinaujino mūsų lituanistinės mokyklos dėl to, kad mokytojai sugebėjo naujus metodus pritaikyti švietimui, užuot laikydamiesi vien to, kas buvo praeityje.

Didesni reikalavimai irgi patraukia asmenį, tik sunku vyresniems — tėvams, mokytojams, vadovams suderinti reikalavimus su tikrovinėmis galimybėmis.
Kartais, kuo mažiau reikalaujama, tuo silpnyn eina dalykai, pavyzdžiui, lietuvių kalbos atžvilgiu; arba, jei per daug reikalaujama, atbai-domas jaunuolis. Kartais ir jaunuolis pultų už didelį dalyką, nepamatęs laipsnių ar žingsnelių iki jo. "Jei tėvynė šauktų", man sakė vienas vyrukas Brazilijoje, "aš eičiau kovoti ir atiduočiau savo gyvybę". Bet jis nejaučia reikalo net ateiti į šventę, stovyklą, parengimą, skaityti spaudos.

Kurie esame iša/uklėti senoviškesnės psichologijos ar pedagogikos įtakos, tikime į valios, o ne sąlygų persvarą: jeigu vaikas nesimoko lietuvių kalbos, tai priskiriame blogai valiai, o ne tam, kad gyvena toli, tėvai užimti ar nevienodos tautybės, kad turi kartu dirbti, studijuoti ir t. t. Ypatingais atvejais valia nugali viską, bet ir tai ji sąlygų apipinta. Jeigu yra sąlygos lietuviškam nusistatymui prasmingai pasireikšti, galime tikėtis gražių įnašų tautinei bendruomenei.

Asmeninį nusistatymą ir dalyvavimą veikia ir savijauta. Šalia kiekvieno patriotinio ryžto, turime prisipažinti, mes dalyvaujame lietuviškame gyvenime dėl to, kad mes prie jo pripratę ir kad jis mums patinka. Mes aiškinamės, kad einame kur nors ar darome kažką iš pareigos, bet neatsisakome linksmumo ar draugystės, kurie šalia pareigos atsiranda.

Bendruomenėjimas yra organinis reiškinys: gyvenimas nėra toks, kad pirma visa prasmė išaiškinama, tada pradedama gyventi šeimos, tautos ar kitoje bendruomenėje. Prasmė atsiranda pačiame gyvenime, pačiuose pergyvenimuose. Ir prasmę persiimti per sugyvenimą nėra nei lengva, nei staigu: tai užtrunka ilgus metus. Bendruomenėjimas, socializacija yra lėtas, ilgalaikis procesas, kartais skubesnis, kartais tylesnis. Daugelis mūsų nori rezultatų tuoj pat, kaip iš saldainių mašinos, užmiršę kantrybę taip netolimo žemdirbio, kuris įsijaučia į savo javų ar medžių brendimo eigą.

Lietuvių Chartoje skaitome išsireiškimą "kad amžinai gyventume". Ir kiekvienas nori pastatyti amžiną buveinę, atlikti darbus, kurių niekas neužmirš ir kurie liks nepakeisti. Sunkiau mums atsiminti, kad tik tauta gali amžiais gyventi, o visos priemonės, sumanymai, pastangos jai klestėti yra laikinos.

Taigi, asmeninės sąlygos, kuriose jaunas žmogus lengviau randa lietuvišką prasmę, būtų šios: veiklumas, ofenzyva, reikalingumas, tikroji jėga. atvirumas, drąsūs reikalavimai, palankios sąlygos, gera savijauta, ištisinis bendruomenėjimas.

Esminė lietuviškumo prasmė
Ieškodami esminės prasmės lietuviškame gyvenime, turime progos tą prasmę apvalyti, kad ji būtų tyresnė. Mūsų aplinka priverčia mus aiškiau pajusti ir suprasti savąjį tautiškumą. Vieni būtų. pavyzdžiui, linkę vadinamą "mišrią šeimą" nurašyti iš lietuviško gyvenimo automatiškai. Jeigu taip būtų, kur Brazilijoje dėtųsi 2 /3 jaunimo stovykloje ar mokykloje, kuris kaip jtik yra tokiose šeimose įgavęs lietuviškos dvasios nors lašelį.

Siejame lietuviškumą su kalba, bet jos nepakanka. Siejame su spalva, bet pažįstu lietuviškai kalbančių ir lietuviškus dalykus užjaučiančių jaunuolių Brazilijoje, kurie visai nepatektų į baltųjų draugijos sąrašą; gal net nepakanka ir tėvų ar senelių lietuvių, nesgi pažįstame kitataučių, kurie tapo geresniais lietuviais už daugelį mūsų.

Kur tad yra ta lietuviškumo prasmė, kuriai atrasti ir išgyventi vyresniosios kartos turi sudaryti sąlygas, jei ne vien kalboje, ar spalvoje, ar proseneliuose, ar valgiuose, ar papročiuose, ar grybuose, ar berželiuose?

Mus aplinka ragina tautiškumo prasmei duoti daugiau vietos ir tuo pačiu sudaryti realias sąlygas jaunimui jai pasiekti. Kaip? Pirmiausia, atstovauti lietuvius ir Lietuvą. Pavojingas premijuotas šūkis "Ir vienas lietuvis yra Lietuva", kuris kaip tik pabrėžia šią atstovavimo pareigą ir galimybę, kadangi Lietuvą interpretuoti ar įgyvendinti gali tik bendruomenė, tautinė šeima, lygiai kaip
Bažnyčia nėra vienas krikščionis, o ten "kur du ar trys susirenka rnano vardu, esu ir aš". Gražiausiai atstovausime Lietuvą savitarpio vienybės nuojauta net ir pasąmonėje, negu vien tik tautiniais rūbais ar dainomis bei šokiais. Man daug daugiau pasako vieno lituanistinės mokyklos mokytojo malonus žodis apie kitą mokytoją, negu istorija ar geografija, kurią per pamoką išdėsto.
R. Viesulas
 
Sutemos (1970)
 
Lietuviškumo prasmė tad yra realioje reprezentacijoje ne tik tautos laimėjimų ir grožio, bet ir tautos ar išeivijos sugyvenimo vienoje šeimoje. Ir ta prasmė, man atrodo, iš esmės yra jaunam žmogui draugystė lietuviškoje aplinkoje, kuri pritraukia, pagydo, sudomina, atlietuvina. Jeigu pa-skaitysime anketas, kodėl kongreso dalyviai nori vykti į kongreso stovyklą, matysime dažnai užrašytus žodžius "susipažinti", "draugystė".

Man atrodo, kad išeivijoje galima pateisinti metų veikloje išbandytą nusistatymą: jeigu žmogaus prasmė yra stengtis tarnauti kitiems, savo artimui, kurio esame to paties Tėvo vaikai, tai lietuvio gyvenimo prasmė visų pirma yra pasitarnauti Lietuvai: šiuo metu tai reikštų pripažinti ir pažinti visus teigiamus laimėjimus lietuvių atsiektus, nežiūrint okupacijos; pažinti tuos pakeitimus, iš kurių Lietuva niekad negrįš į pasakų, romantinę ar prieškarinę Lietuvą; šią dieną didžiausia skriauda laikyti religinį persekiojimą, asmens teisių — tiek šeimyninių, tiek tautinių — paneigimą; tikėti į Lietuvos prisikėlimą, arba stengtis prisikėlimu tikėti bent šešėliu tiek, kiek Lietuvos laisvės šauksmas buvo girdimas gegužės mėnesį Kauno gatvėse.

Kas nori pasitarnauti Lietuvai, nebūtinai turi mokėti visus linksnius, kunigaikščių genealogiją, visų ežerų pavadinimus: ko mes siekiame, dirbdami dieną iš dienos su jaunimu, kovodami už kiekvieną lietuvį jaunuolį atskirai, yra lietuviška širdis, tautinis jausmas jaukioje šeimoje — bendruomenėje.

Jeigu mūsų brolis liepsnoje galėjo šaukti "laisvės Lietuvai", tai ir mes išeiviai, išaugę toli nuo Tėvynės, galime savo džiaugsmingą vaidmenį atlikti, nuolat gaivindami savo ir savo jaunimo širdyse tą pačią laisvės, teisingumo ir vienybės ugnį.







 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai