| |
|
|
Modernieji „sūnūs palaidūnai"
Berlyno „Telegrafo" žiniomis, britų komunistų organo „Daily Worker" leidėjas perėjo į Katalikų Bažnyčią. Prancūzas profesorius Antonio Man-tana, rašęs prancūzų komunistų organe „Humanite" vedamuosius, įstojo į jėzuitų ordiną. Amerikos „N.Y. H.T." praneša, kad Thomas Norman su socialistų grupe reikalauja policiją ištirti politines žmogžudybes JAV įvykdytas, kaip spėjama, užsienio agentų, ir patikrinti komunistų veikimą pagal jų buvusio organo redaktoriaus parašytą knygą, pavadintą „Mano biografija", kur atskleidžiama visi jų užkulisiai.
Biznis ir menas
Vienas iš turtingiausių amerikiečių filmų magnatų pasirodo vieną dieną pas G. Bernardą Shaw. Su cigaru dantyse, rankas įsikišęs į kelinių kišenes, sako jis: „Ponas Shaw, aš norėčiau kai kuriuos jūsų veikalus įsukti į filmą. Aš juos gerai pažįstu. Jie yra geri, ir aš galiu už juos mokėti pinigą. Mano namuose nėra nieko, kas būtų per gražu, ir aš norėčiau, kad jūs šviestumėte juose kaip žvaigždė. — „O meisteri", kukliai atsakė rašytojas, giliai magnatui nusilenkdamas, „matau, matau, kad jūs tikrai esate menininkas. O aš — tik paprastas biznierius. Todėl matote, tamstele, kad tarp mudviejų nėra nieko bendro ir kad mudu vienas kito niekados nesuprasime" („Opera").
Imperatorienės sąžinė
Našlei kinų imperatoriaus žmonai Tsu—Hsi 1889 m. netikėtai šovė į galvą mintis vasaros rūmus, kuriuos visokie barbarai buvo 70 metų griovę ir plėšę atstatyti iš naujo ir padaryti dar puošnesnius. Tačiau tam reikalui reikėjo 50. milijonų dolerių, o juos ir imperatoriaus žmona negi iš kelmo išspirs. Ką daryti? Imperatoriaus žmona nusprendė apgauti valstybę, taip samprotaudama: paimsiu tą sumą iš kredįtų, skirtų karo laivams statyti, — juk karo laivus vis tiek iššaudys, o rūmai, sykį pastatyti, liks amžinai.
Kaip tarė, taip ir padarė — ir stojosi puikūs vasaros rūmai. Revoliucija ėjo po revoliucijos, ritosi galvos, sugriuvo ir imperatoriaus sostai, karo laivai visi buvo nuskandinti iki vieno, o imperatoriaus vasaros rūmai tebestovi dar ir šiandien pusvalandis kelio į vakarus nuo Pekino, žėrėdami visa savo didybe, kaip tikras statybos meno deimančiukas („D.N.Z.").
Chirico skandalas Prancūzijoj
Italas Giorgio de Chirico (skaityk: Kiriko), surrealizmo kūrėjas, drauge su Picasso ir Matisse meno kritikų apšauktas vienu iš žymiausių 20—jo amžiaus menininkų, dabar prancūzų meno sferose sukėlė skandalą, paskelbdamas, kad visiškai nusisuka nuo savo ankstesniojo meno, atnešusio jam pasaulinę garbę. Net daugiau: Chirico skelbia, kad dalis ankstyvesnio periodo jo ir kitų kūrinių buvę suklastoti.
Senasis italų meisteris dabar daugiausia tapo autoportretus nauju stilium, vadindamas save „Pictor optinius" („geriausias tapytojas"). Tie autoportretai rodo jų kūrėją daugiausia su toreodoriškais kostiumais. Dingusios ankstyvesnės griežtos linijos, neįprastos perspektyvos, užpakalinės vizijų ir sapnų struktūros. Vietoj jų kyla vis nauji ir nauji „autoritratto" su puošniais renesanso ir baroko apdarais. Chirico sakosi visiškai nieko nenorįs girdėti apie „modernųjį" meną ir atsidėjęs studijuoja Dūrerį, kurio jis yra didelis gerbėjas.
Tarptautini mokinių susirašinėjimą,
pradėjusį veikti 1919m., dabar globoja Sąjunginės Tautos. Komiteto būstinė yra Paryžiuje.
Kat. stud. vadų suvažiavimas
Europos Vakarų kraštų katalikų studentų vadų tarptautinis suvažiavimas buvo sušauktas Liuksemburge. Suvažiavime buvo svarstytos įvairios socialinės ir religinės problemos.
Tarptautinė misijų konferencija
Pirmoji po šio karo tarptautinė misijų konferencija numatoma sušaukti š.m. liepos 5—27 d. Toronto mieste, Kanadoje. Į ją pakviesti įvairių kraštų, tam skaičiuje ir Vokietijos atstovai.
Katalikų publicistų suvažiavimas
Paryžiuje posėdžiavo pirmasis po šio karo Europos krikščionių publicistų suvažiavimas. Suvažiavimo svarbiausią diskusijų objektą sudarė tema: „Krikščioniškoji mintis ir kultūros krizė". Suvažiavime buvo griežtai pasisakyta prieš socialinę nelygybę, marksizmą ir egzistencializmą. Vokiečių katalikai rašytojai pasiuntė suvažiavimui sveikinimą, pažymėdami, kad šiuo momentu katalikybė yra vienintelis ryšys, jungiąs Vokietiją su dvasiniu pasauliu už jos ribų.
Britų studentų koledžas Vokietijoje
Gottingeno universitete Britų imperijos klausytojams atidarytas tam tikras koledžas su rinktine biblioteka. Studentai įsirašo normaliais Gottingeno un-to klausytojais.
Amerikoj du milijonai studentų
Po karo auklėjimas ir mokymas veik visuose kraštuose susidūrė su visa eile naujų problemų. Ypačiai stengiamasi reformuoti aukštosios mokyklos JAV, kur studentų (tokių yra apie 270.000) pasižadėjo užmokėti valdžia, tačiau nemažas skaičius turės taip pat patys sau pragyvenimą pelnytis. Pereitą semestrą trūko apie 10.000 profesorių, nes ne visi — dėl permažo atlyginimo — ryžtasi į senąjį darbą, grįžę iš kariuomenės, vėl įsitraukti.
Vyriausybė mano, kad per ateinančius dešimt metų studentų skaičius dar daugiau didės. Bus stengiamasi padėti taip pat nepasiturintiems, tačiau bus taip pat žiūrima, kad vienose mokslo šakose nesusidarytų jų per didelis kiekis, o kitur per mažas. Bus proteguojami technikiniai mokslai, „kaip ir dera atomo amžiuje". Planuojama studijų reikalams sudaryti tam tikrą tautinę komisiją.
Prancūzai meldžiasi už vokiečius
„Maldos žygio už Vokietiją" sąjūdis, sukeltas Tulūzos arkivyskupo kard. Saliege, jau turi apie 80.000 narių. Jo tikslas —- melstis už vokiečius ir santykius tarp abiejų tautų padaryti kiek galint švelnesnius.
Kas jums patinka moteryje?
Tokį klausimą vienas Stokholmo žurnalas pastatė švedų vyriškajam pasauliui. Ir pasirodė, kad pagal eilę daugiausiai vyrams patinka šie moterų būdo ypatumai: 1. gerumas, 2. tvarkingumas, 3. patrauklumas, 4. taupumas, etc. Ir tik kelintoj vietoj pasirodė gražumas ...
Kaip kinai vaizduojasi „penkis didžiuosius"
Kinų laikraštis „Sin Wan Pao" taip mėgina apibūdinti „penkis didžiuosius": Prancūzai ,tik baigę kalbėti, tuojau ima ir veikti. Anglai veikia kalbėdami. Amerikiečiai kalba tik tada, kai jau yra ką padarę. Rusai tik veikia, o kalbėti iš viso nekalba. Kinai tik kalba ir kalba — ir nieko neveikia.
Juodosios biržos realybė
Žymus prancūzų jaun. kartos katalikų rašytojas Georgės Bernanos Ženevoje skaitytame pranešime tuo reikalu taip byloja: „Europai, rodos, šiandien nieks taip baisiai nerūpi, kaip kad juodoji birža... Atrodo, kad joje pradedama kurti rankų civilizacija — išmaldos prašančių, ją imančių ir vagiliaujančių rankų vietoj tikrosios sielos civilizacijos. Tokios rankos yra mašinos, atominė bomba, sukūrė rankas pasauliui sugniuždyti-. Tikrai, kodėl mes turime bombą, kuri gali per vieną vienintelę minutę sugriauti ištisą miestą, bet neturime tokios mašinos, kuri galėtų tuo pačiu laiku jį atstatyti?... Pasaulio mašinomis ir žmonių mase neišgelbėsi. Jį išgelbės tiktai laisvas žmogus" („Time", New York).
Churchillis vietoj švyturio
„Les Lettres Francaises" kiek ironiškai pasisako dėl tų britų projekto, kurie, norėdami įamžinti Win-stono Churchillo nuopelnus šiame kare, nutarė juos įamžinti tokiu būdu: prie Doverio pakrančių, lygiai priešais Prancūziją, vietoj švyturio pastatyti monumentalią Winstono Churchillo statulą, kuri drauge eitų ir švyturio pareigas, o laivams reikalingus signalus raudona ir balta šviesa pakaitomis svaidytų niekad neužgestas britų'ekspremjiero cigaras. Prancūzų laikraštis projekto autoriams pataria pasirūpinti, kad tas Churchillo pavidalą turįs gauti naujoviškas švyturys neužmirštų gauti ir jo figūros storumo ...
Mokinių miestas niekeno žemėje
Karas ypač daug žalos padarė jaunimui. Dar ir šiandien karo paliestose šalyse rasime būrius vaikigalių, besivalkiojančių apie namus ir beprašančių duonos, geležinkelio stotyse pardavinėjančių uždraustas prekes arba kartais net organizuotai puolančių maisto ar prekių sandėlius.
Amerikiečių „Saturday Evening Post" Filadelfijoje plačiai rašo apie tokių naujos rūšies „bezprizornikų" veikimą ir gyvenimą Italijoje, kurių ne vienas būrys yra įsikūręs „niekeno žemėje" ir iš kur jie kartais pradeda organizuotas „operacijas" prieš sąjungininkų susisiekimo ir tiekimo kelius. Geraširdžiai italai, norėdami šios rūšies Robinzonus vėl atversti į gerą kelią, netoli nuo Romos, prie Santa Marinellos ir prie Lan-ciano Abruzzuose amerikiečių „Boy's Town" pavyzdžiu įsteigė vad. „vaikų miestelius", kur jie patys kaip išmanydami tvarkosi.
Vieno tokio „miestelio" burmistras parašė italų krikščionių partijos demokratų vadui Don Sforzio laišką, kurį ištisai atsispaudė amerikiečių žurnalas „People and Liberty" New Yorke. Laiške, be kita ko, rašoma:
„Aš esu vaikų kaimo Lanciane burmistras. Vadinuosi Antonio Chiarini. Turiu šešiolika metų amžiaus. Mūsų kaimas susikūrė beveik jau prieš 7 mėnesius. Cia bendrą gyvenimą gyvena daug vaikų, bet mes visi stengiamės gyventi, kaip suaugę ... Kada jūs atvyksite į Abruzzus? Gyvename sename, visų apleistame name? miegame ant grindų ir beveik neturime kuo apsikloti. Gal jūs norite pažiūrėti, kaip aš atrodau? Mano švarkas pasiūtas iš senos karinės medžiagos, iš kurios daromos palapinės, — virvutėmis, nukniauktomis iš virvių fabriko. Mano batai padaryti iš sudėvėtų ir numestų auto ratų gumų. Mano bendradarbis, miesto tvarkytojas Vincenzo, dėvi tokiu pat švarku, tik toks skirtumas, kad jo švarkas vietoj virvučių susiūtas viela. Taip pat ir Pepinuzzio, kuris biauriai atrodo, bet visiems stengiasi ką nors gero padaryti. Anksčiau jis buvo labai piktas. Jo tėvas yra kilęs iš Guercino, bet jį sudraskė mina" ...
Ten vaikai viską patys tvarko, visa valdžia jų rankose, laisvai renka burmistrą ir kaimo tarybą policijos ir kt. pareigūnus. Net turi savo banknotus atsispaudę. Veik visi lanko amatų mokyklas ir ruošiasi profesiniam darbui . . . Tokia tų vargšų bedalių vaikų buitis.
Suvažiuos 15.000 jaunimo atstovų
1947m. rugpiūčio mėn. Norvegijoje, Oslo mieste, šaukiamas antrasis pasaulinis krikščionių jaunimo suvažiavimas. Tikimasi sulaukti apie 15.000 jaunimo atstovų iš įvairių pasaulio kraštų. Suvažiavimui ruošti komitetą sudaro 20 kraštų atstovai.
Dėkoja Hearstui
Lietuvos konsulas P. Daudžvardas pasiuntė padėkos laišką didžiajam Amerikos spaudos „karaliui" už objektyvų ir teisingą Lietuvos reikalų nušvietimą.
Paskaita Vašingtone apie Pabaltijo likimą
Žinomas JAV žurnalistas ir poliškas W. H. Chamberlainas,vienas iš New Yorko savaitraščio „N e w L e a d e r" redaktorių, Katalikų un-to Wašingtone pakviestas, skaitė paskaitą apie Pabaltijo likimą. Kalbėtojas reiškė nuomonę, kad dėl Pabaltijo valstybių okupacijos vargu su sovietais pavyks susišnekėti. Pabaltijo kraštus galįs greičiausiai išlaisvinti tiktai karas.
Bevažinėdamas 1946 m. po Europą, jis aplankęs daug baltų DP stovyklų Vokietijoje ir Italijoj ir sutikęs daug inteligentingų lietuvių. Baltus ištikusi didžiausia tragedija, bet jie veikia pavyzdingai.
Lenkijos dvasininkų kraujo auka
Iš Lenkijos dvasininkų 1939—1945 karo metai pareikalavo nepaprastai didelių ir kruvinų aukų. 1939 metais Lenkijoj buvo 20 diacezijų su 10.015 kunigų. Iš jų 1811, vadinasi 18%, turėjo mirti žiauria prievartos mirtimi. Į šitą skaičių neįeina vienuoliai ir studentai teologai. Kai kurių diacezijų buvo išžudyta 40%, kitur net apie pusę visų katalikų kunigų Didžioji kunigų dalis (daugiau kaip 1000) buvo nužudyti ne Rusijos, Lenkijos ar Vokietijos koncentracijos stovyklose, bet jų pačių parapijose. Šiandien yra aišku, kad nė viena kita profesija ar luomas Lenkijoje taip skaudžiai nenukentėjo, kaip Lenkijos dvasininkai.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
