|
|
PIERRE BONNARDO PARODA PHILLIPS GALERIJOJE WASHINGTONE |
|
|
|
Šią vasarą vašingtoniečiai naudojosi reta proga aplankyti vieno iš geriausių šio šimtmečio dailininkų, Pierre Bonnard, vėlyvesnių darbų parodą. Jai surengti bendradarbiavo Washingtono Phillips Galerija, Dalias Meno Muziejus, Pompidou Meno Centras ir Nacionalinis Modernaus Meno muziejus Paryžiuje.
Stovėdami ilgose eilėse prie Phillips Galerijos, parodą gausiai lankė ne tik Washingtono gyventojai, bet ir turistai iš visos Amerikos. Atrodo, kad Bonnardas, tas subtilus "dailininkų dailininkas", pagaliau susilaukė seniai užsipelnyto populiarumo ir Amerikoje.
Bonnardo kūrybą neįmanoma priskirti vienai kuriai meno srovei ar teorijai. Jis laikomas impresionistu, tačiau impresionistai, bandydami užfiksuoti nuolat besikeičiantį išorinį pasaulį, dirbdavo tiesiai iš gamtos. Bonnardas tapė lėtai, iš škicų ar iš atminties. Net ir gamtovaizdžius škicuodamas, jis mėgino pažymėti savo pradinę "idėją". Jo žodžiais: "Į siužetą žiūrint, kyla pavojus pasimesti atsitiktinumuose. Aš sau neleidžiu pasinerti realybėje".
Tiek impresionistai, tiek Bonnardas domėjosi šviesos efektais gamtoje, bet Bonnardo šviesos reprezentacija nesirėmė konkrečios realybės pasauliu. Vai: linė poezija distiliuojama, ir subtiliais tarpusavio santykiais puoselėjamos, Bonnardo spalvos pulsuoja nepriklausoma jėga.
Krūmas skleidžiasi cinoberiu, oranžiniais ruožais, paplūdęs kaip iš kibiro, ant jo liejasi molėtas.
Bonnardo siužetai paprasti, parinkti iš jo gyvenimo kasdienės aplinkos.
Vonios kambarys, pusryčių stalas, sodas už lango virsta muzikinėm mozaikom, arabų past kom, magiškom juvelyrų vitrinom.
Pierre Bonnard — Atdaras langas. Aliejus ant drobės. Phillips kolekcija Washingtone, D.C.
Kai kurie dažnai pasikartojantys motyvai aidi itin stipriais emociniais atgarsiais. Serija paveikslų, pavadintų "Atdaras Langas", "Durys į Terasą" ar panašiai, pagrįsti įtampa tarp vidaus ir lauko, tarp žmogaus sukurtų objektų ir beribio gamtovaizdžio, iš kurio į vidų veržiasi viską persmelkianti šviesa.
Šioj darbų serijoje galima atsekti visą Bonnardo kūrybos proceso eigą. 1921 metais tapytame paveiksle "Atdaras Langas", architektūriniai elementai atlieka aiškią kompozicinę funkciją, ritmiškai kartodami paveikslo formatą vertikalėmis bei horizontalėmis. Pro langą matosi nuostabus medžių ir dangaus peizažas. Virš lango pusiau nuleista juodai dažyta šiaudinė užuolaida. Tačiau jos diagonalė paneigia tradicinę perspektyvą:
Rėksmingi matematinės perspektyvos dėsniai nutyla, paklusni kaip šuo erdvė gula į du matavimus.
Kampe, žemai, vos pastebima moters, žaidžiančios su šunyčiu, galva. Lango rėmai ir pasikartojančios vertikalės sienoj po langu, aidi gamtovaizdžio žalia bei mėlyna spalva. Pasaulis pagal Bonnardą balansuojamas tolygiais elementais. Tai moderni, aukštos vaizdinės inteligencijos suformuota, vizija.
Panašia tema tapyti, vėlyvesnieji Bonnardo paveikslai rodo tos vizijos logišką vystymąsi dailėje. 1946 metais baigtame tapyti "Ateljė ir Mimoza" — vertikalės ir horizontalės dar vis kartoja paveikslo formatą, diagonalės dar vis neigia tradicinę perspektyvą, bet ateljė sienos, langas ir langų rėmai, praradę solidumą, susilieja su žydinčia geltona mimoza lauke. Paveikslas spinduliuoja spalva, kuri, perėmusi architektūrinių elementų struktūrinę funkciją, dabar ištisai formuoja paveikslą. Spalva, teigė Bonnardas, yra jo mąstymo būdas.
Tualeto buteliai, katės ir bukietai, ąsočiai ir medžiai žaidžia daugiaprasmį žaidimą, slepiasi už spalvų, nusigandusi linija dingsta.
Kitas dažnai pasikartojantis Bonnardo paveikslų siužetas yra moters figūra. Šiai paveikslų serijai pozavo vis ta pati moteris, Morta, su kuria Bonnardas praleido visą savo gyvenimą. Matome ją sėdinčią prie stalo, ar kur kitur kambary, bet dažniausiai besimaudančią vonioje. Paveiksluose ji išlieka jauna, nors ji gyveno ir pozavo būdama daugiau kaip šešiasdešimt metų amžiaus.
Iš Mortos paveikslų sklinda tokia komplikuota, daugiaprasmė emocija, kad nenoromis peršasi psichologo Carl Jungo sąvoka "anima", moteriškų savybių kristalizacijai vyro asmenybėje paaiškinti. Tai moters įvaizdis, kuris, laikui bėgant, įgauna motinos, dukters ir mylimosios bruožus; laumės ar raganos neigiamus, idealizuotos moters teigiamus aspektus. Pasak Jungo, ši daugiabriaunė "anima" vyro, arba "animus" — moters asmenybėje praveria duris į tą sunkią ir gąsdinančią, bet kartu ir viliojančią, kelionę per pasąmonės pasaulį, būtiną, jei žmogus nori pilnai išvystyti savo asmenybės potencialą.
Keturiasdešimtaisiais metais tapytame paveiksle "Nuoga figūra vonioj", moteris plūduriuoja kaip vandens lelija pailgoj, lyg perlinė kriauklė, vonioj. Jos kūnas, rezonuodamas aplinkos mėlyna, oranžine, violetine spalvomis, atspindi mirguliuojančias šviesos refrakcijas nuo sienos ir grindų plytelių. Vienintelis solidus objektas paveiksle yra prie vonios gulintis juodas šunytis.
Bonnardas nutapė daugelį autoportretų, bet Mortos portretų beveik nėra; jos veidas neryškus, dažnai nuo žiūrovų nukreiptas šalin arba sulydomas su aplinka. Tiktai paveiksle "Palmė", moteris, palmės lapų ir kitos vešlios žalumos įrėminta, frontaliai atsisukusi į žiūrovą, rankoje laiko obuolį. Nežiūrint to, kad ji paveikslo vidury, kur paprastai tikimasi matyti svariausią objektą, ji nutapyta tokia bekūne, balkšvai mėlyna spalva, kad oranžine ir geltona spalva dažyti namai toli už moters figūros atrodo arčiau prie žiūrovo nei pati moteris. Vidury paveikslo susikuria savotiškas vakuumas. Spalva priartindamas tolimą gamtovaizdį ir moters figūra formuodamas tuštumą, Bonnardas, meistriškai apvaldęs meno raiškos priemones, suliejo turinį ir formą į nedalomą vienetą.
Morta išgyvendavo sunkius depresijos laikotarpius, bet poetas Henrikas Radauskas eilėraštyje "Bonnardas" jai suteikė beveik demono aspektą:
Pamišusi Morta kiaurą dieną maudosi vonioj, ryja žalią mėsą. Bonnardas prisega drobę prie sienos.
Rėksmingi matematinės perspektyvos dėsniai nutyla, paklusni kaip šuo erdvė gula į du matavimus.
Vonios kambarys, pusryčių stalas, sodas už lango virsta muzikinėm mozaikom, arabų pasakom, magiškom juvelyrų vitrinom. Tualeto buteliai, katės ir bukietai, ąsočiai ir medžiai žaidžia daugiaprasmį žaidimą, slepiasi už spalvų, nusigandusi linija dingsta. Kobalto geltonumas, ultramarinas, blyškios mėlynės lašai, vos gimusi žalia ir nuodingas žalumas. Krūmas skleidžiasi cinoberiu, oranžiniais ruožais; paplūdęs kaip iš kibiro, ant jo liejasi fioletas.
|
|
|
|