Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠEIVIJOS JAUNIMAS IR PAVERGTA LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS BARTUSEVIČIUS   

V. Bartusevičiaus paskaita skaityta kongreso atidarymo baigiamajame posėdy Čikagoj liepos 3. Čia ji pateikiama su pora smulkesnių praleidimų. Baigęs Vasario 16 gimnaziją, studijavo sociologiją Muencheno ir Tuebingeno un-tuose. Studijas baigė magistro laipsniu 1966. Nuo 1967 rudens Vasario 16 gimnazijos mokytojas ir jos kuratorijos reikalų vedėjas. Vokietijos stud. ateitininkų s-gos ilgametis pirmininkas, redagavęs biuletenį "Ateitin". Vokietijos LB krašto tarybos narys. 33 metų amžiaus, sukūręs lietuvišką šeimą.

I

Lietuviška visuomenė išeivijoje, kurioje teko ir tenka bręsti jaunimui, yra įdomus fenomenas. Joje šiuo metu maišosi įvairių kartų atstovai, bren-dę ir augę nepaprastai vienas nuo kito skirtingose situacijose.

Pirmieji ateiviai buvo jėga išrauti iš savo tradiciniais ryšiais charakterizuotos aplinkos ir išmesti į visai jiems naują pasaulį. Antanas Sužiedėlis pereitame kongrese teisingai konstatavo: "Žmogaus santykis su žeme ir su kitais žmonėmis šiandien keičiasi sparčiu žingsniu. Tai, kas mums yra nutrūkę brutaliu istorijos mostu (mums nutrauktas ryšys su žeme), evoliucijos keliu vyksta visos žmonijos raidoje". Tai reikštų, kad mes, nors ir ne savo noru, stovime šio išsivystymo priešakyje. Normaliai taip turėtų būti, nes nutrauktas ryšys su žeme reiškė ir daugiau ką. Būtent, nutraukimą ir visų kitų socialinių ryšių su savo aplinka: draugais, kaimynais, bendradarbiais, pažįstamais, giminėmis; reiškė išsivadavimą ir socialinės kontrolės, išsilaisvinimą iš kitų priklausomumo. Kada žmogus išsilaisvina iš kitų priklausomumo, pradeda savarankiškai gyventi, mes jį vadiname subrendusiu žmogumi. Lygiai ir atskiros visuomenės, kurios išsivaduoja iš per didelių tradicinių varžtų ir tuo suteikia savo individams daugiau asmeninės apsisprendimo laisvės ir kurios šitas didesnės laisvės pasireiškimo galimybes įtvirtina savo struktūrose, tokias visuomenes vadiname daugiau subrendusiomis.

Tačiau pirmieji išeiviai nepajėgė savo galvosenos ir vertybių sistemos pritaikyti prie pakitusių sąlygų. Jie keistu būdu sugebėjo atkurti savo įprastą, agrarinei visuomenei būdingą, gyvenimo stilių su gana glaudžiais, dažnai individą apsunkinančiais tarpusavo ryšiais ir aštria socialine kontrole, kuri nukrypstančius nuo bendros linijos negailestingai patraukia atsakomybėn. Jie atkūrė savo senas organizacijas ir partijas ir pradėjo vesti gyvenimą, lyg būtų savame krašte.

Tradicinių ryšių pabrėžimas, kuris aiškiai stovi prieš bendrą žmonijos išsivystymo raidą ir kuris kažkaip nesiderina su mūsų matomų kraštų gyvenimo stilium, nėra gal negudri laikysena, nes tik jų pagalba galimas savos kultūros perdavimas jaunajai kartai. Todėl apie visišką tradicijos ir tradicinių grupių paneigimą negali būti nė kalbos, bet tiktai apie jų pervertinimą. Šitoks pervertinimas sueina į konfliktą su bendruoju žmonijos išsivystymu į modernumą, suprastą kaip didesnį subrendimą.

Šeimai, kaip pirminei grupei, be abejo lieka tam tikros funkcijos, bet stengiamasi individą nepalikti šeimos gryname priklausomume ir jam subrendus. Perdėtas prisirišimas prie savo draugų ir savo bendruomenės atmetamas ten, kur jis varžo žmogaus pasireiškimo galimybes. Tautų garbinimas supramonintame Vakarų pasaulyje, atrodo, prieš keletą dešimtmečių peržengė kulminacijos tašką, ir dabar vis daugiau prieinama prie dalykiškesnės tautos sampratos. Priklausomumas prie savo žemės, gal būt, agrarinėje visuomenėje turėjo savo prasmę, supramonintoje yra dažnai stabdis tiek ūkiniam, tiek individualiniam žmogaus išsivystymui.

Kadangi per didelis išsilaisvinimas mums gali būti pavojingas, todėl kai kas tokias tendencijas atmeta. Tačiau norėtųsi ir lietuvius skatinti žengti šį žingsnį į modernumą, nors jis yra ir pavojingas. Priešinis šitam vyksmui nebūtų prasmės, nes nėra prasminga priešintis prieš žmonijos kelią, kurį mes laikome pozityviu ir nesulaikomu. Galutinėje sąskaitoje vis tiek nebus pajėgta atsilaikyti, nes ši jėga žmonėse yra tiek stipri, kad per trumpesnį ar ilgesnį laiką atras vis tiek savo kelią.

Jeigu individas yra laikomas tarsi kalinys perteiktų, nusistovėjusių, suakmenėjusių institucinių poelgio normų, paliekant jo asmeniniam apsisprendimui labai siaurus rėmus, tai šitie ryšiai faktiškai nėra teisėti. Jeigu individai bandomi laikyti būklėse, kurios yra priešingos bendroms žmonijos vystymosi idėjoms, yra visuomet pavojus, kad jie, tai pastebėję, radikaliai nusisuks nuo visų tradicinių apraiškų ir pasiduos kitam kraštutinumui.

Jaunimas apskritai gal aiškiau įžiūri esamus priešingumus tarp lietuviškos visuomenės konservatyvių ir gyvenamojo krašto pozityvių pažangių sąrangų. Iš vienos pusės sekimas vyresniaisiais, įsijungimas į jų pramintas vėžes, į jų sukurtas institucijas ir veiklos formas užtikrina tam tikrą tęstinumą ir saugumą, iš kitos pusės išeivijos gyvenimas taip sparčiai keičiasi, sekančioji karta yra tiek skirtinga nuo prieš ją einančios, kad reikalavimas jaunimui įsijungti į vyresniųjų gyvenimą gali būti nerealus ir pragaištingas reikalavimas. Todėl jaunimas neprivalo pirmoje eilėje sekti vyresniųjų nurodytų keliu, bet budėti, kad surastų savo kelių ir uždavinius, kurie jiems vieniems būdingi ir kurių be jų niekas kitas atlikti negalės.

Jeigu lietuviškumo atžvilgiu bandysime trumpai charakterizuoti išeivijos jaunimą, tai, man atrodo, reikėtų skirti tris ar jau keturias generacijas.

Pirmoji — vienkalbė generacija — tai besi-reiškusi jauna karta tuoj po karo. Ją galima vadinti vienkalbe, nes, nors jos nariai ir išmoko vieną ar kelias svetimas, lietuvių kalba jiems liko pagrindinė kaip ta kalba, kuri normaliai vartojama ir kuria kuriama.

Antroji — dvikalbė generacija — tai karta, buvusi jauna penktame - šeštame dešimtmetyje. Ją galima vadinti dvikalbe, nes jos nariai šalia gimtosios lietuvių kalbos puikiai vartoja ir gyvenamojo krašto kalbą. Jiems nesudaro beveik jokio skirtumo, kokia kalba jie kalba, galvoja, rašo ar svajoja.

Trečioji — vėl vienkalbė generacija — tai dabarties ir dar sekančių kelių metų jaunuoliai. Juos galima vadinti vienkalbiais, nes jų pagrindinė vartojama kalba yra jau gyvenamojo krašto kalba. Lietuviškai jie yra vargais negalais, vieni daugiau, kiti mažiau pramokę. Jos vartojimas jiems sudaro sunkumų, todėl ją tik neišvengiamu atveju tenaudoja. Tiek privačiame gyvenime, tiek kūrybiniame — dauguma jų naudoja gyvenamojo krašto kalbą.

Ir pagaliau neužilgo turėsime bekalbę generaciją — kartą, kuri lietuviškai jau visai nemokės. Jos lietuviškas pasireiškimas todėl bus minimalus. Nors tautiškumą ir neapsprendžia vien kalba, tačiau praktiškai tai daug reiškia. Kiek lietuvių kalbos nemokanti generacija bus lietuviška, yra neaišku, bet yra tikras dalykas, kad tai bus paskutinė generacija išeivijoje! Į šitos kartos poreikius turėtų būti nukreiptas mūsų šiandieninis dėmesys.

II
Jeigu mes dabar trumpai žvilgtelėsime į Lietuvą, tai rasime taip pat visą eilę įdomių, bet ir problematiškų reiškinių.

Pirmiausia Lietuvai buvo nutrauktas savarankus gyvenimas, ir tai prieš jo gyventojų norą. Šalia Lietuvos nepriklausomybės atėmimo ir prievartinio įvedimo visiškai naujos politinės sistemos, okupacija Lietuvai ir visiškai nepasiruošusiai jos visuomenei atnešė dar ir visą eilę pakeitimų socialinėje srityje, kuriuos galima būtų pavadinti tiesiog revoliuciniais ir kurie Lietuvą gerokai ir negrąžinamai pastūmėjo mūsų jau minėto modernumo linkme.

Vokiečių sociologas Dahrendorfas, man regis, teisingai atkreipė dėmesį Į tai, kad šių laikų totalitarinės ir modernios demokratinės valstybės yra nuostabiai panašios savo socialine sudėtimi. Tiek vienų, tiek antrų funkcionavimas paremtas panašiomis visuomeninėmis sąrangomis. Šitų sąrangų sudarymas totalitarinių režimų yra vykdomas brutaliai ir per jėgą. Tokios priemonės yra nepriimtinos demokratiškai nusiteikusiems žmonėms, nes jos savyje slepia daug skausmo, neteisybės ir paniekos žmogui, bet jos neša ir palieka rezultatus, su kuriais mes turime skaitytis.

Nepriklausoma Lietuva buvo žemės ūkio kraštas su tipišku tokiam kraštui gyvenimo būdu. Jį mes vadiname tradicionalistišku, kadangi jame perteiktos ir perimtos gyvenimo formos vaidina pagrindinį vaidmenį. Ūkis ir amatas paveldimas sūnaus iš tėvo, tvirta, dažnai šakota šeimos organizacija nustato žmogaus išsiskleidimo galimybes, visas gyvenimas vyksta daugiau aiškiai nustatytuose, kiekvienam permatomuose ir artimuose rėmuose. Nukrypstamam elgesiui vietos nedaug. Politinė valdymo forma — autoritarizmas.
Mūsų dabartiniuose demokratiniuose kraštuose šitą tradicinę socialinę visuomenės struktūrą daugiausia pakeitė pramonės vystymasis — pramoninė revoliucija. Lietuvoje panašus procesas įvykc stumiamas kitų jėgų.
Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą turėdama aiškų tikslą jos daugiau neišleisti iš savo galios sferos, ką liudija ir valstybės inkorporavimas. Noras šitą galią išlaikyti ir išplėsti be nuolatinio ir per didelio militarinio aparato pagalbos reikalavo ir sugriovimo visa to, kas buvo rasta.

Iš daugiausiai rėžiančių pakeitimų reikėtų paminėti sistemingą sugriovimą nusistovėjusių žemės ūkio struktūrų — žemės ūkio kolektyvizaciją, pakeitimą gamybos įrankių nuosavybės formos, kas savo ruožtu esminiai keitė žmogaus socialinę padėtį. Suvienodintos, iš centro kontroliuojamos ir pajungtos valstybės interesams ir kitos institucijos bei sritys: valstybės biurokratija ir teisė, privačios organizacijos, aukštosios mokyklos, bažnyčios ir t. t. Šeimai palikta tik reprodukcijos funkcija, vaikų auklėjimas pervestas valstybei per vaikų darželius, mokyklas, jaunimo organizacijas. Suvienodintos mokslo siekimo galimybės, panaikinant tam tikrų sluoksnių privilegijas. Rastas naujas būdas konfliktų kanalizacijai. Nustatytos tam tikros ritualinės diskusijų formos, kurios nors ir neturi matomos įtakos į sprendimus, tačiau leidžia daugeliui žmonių pareikšti savo nuomonę. Visose srityse įsigalėjo naujas politinis elitas. Šalia daugelio dalinių elitų su ribotu svoriu, atsirado monopolistinė klika. Ilgiausiai nepaliestas išsilaikė, berods, bažnytinis elitas, nors ir į jį jau pradedama tiesti pirštai.

Dvi pagrindinės socialinės sklaidos sąrangos, regionalinis priklausomumas ir priklausomumas

R. Viesulas

Ant vario vartų (1971)

sluoksniams, nepriklausomoje Lietuvoje rišo kiekvieną taip glaudžiai, kad susidarė nejudrios ir beveik uždaros visuomenės vaizdas. Sovietų tikslas buvo šituos ryšius sumažinti, nes tradicijos salos totalitariniame krašte yra visuomet rezistencijos salos. Todėl buvo sparčiai vykdomas organizuotas žmonių judėjimas iš savo gimtosios aplinkos kur nors kitur: kalėti, darbams ir t. t. Tam talkino kariuomenė, tolimos Kazachstano plėšiminės žemės, bet ir vietinės masinės organizacijos bei vykstantis krašto supramoninimas, kuris traukia žmones iš kaimų į miestus. Socialinių sluoksnių skirtumus buvo stengtasi taip pat panaikinti, ir iš tiesų yra pasiekta tam tikra prasme lygybė. Būtent, visas ankstesnis rolių daugumas ir susiskaldymas suvestas į vieną draugo rolę. Vietoj susipynusių daugelio institucijų su savu gyvenimu atsirado vienodos, vienam tikslui pajungtos institucijos.

Galima sakyti, jog kada žmonės būna iš perimtų, nusistovėjusių, savų, dažnai ypač artimų ir intymių sąryšių išimti ir sulyginti, jie yra pastatomi Į modernumą. Nes šie glaudūs ir artimi ryšiai, kurie savyje nėra blogi, dažniausiai pasireiškia kaip stabdžiai atskiro žmogaus galių išsivystyme. Žmogus pasikliauja dažniausiai ne savo sprendiniu ir savo asmeninių galimybių įvertinimu, o šalia jo stovinčių grupių nustatytomis normomis ir elgimosi būdais.

Totalitarinių kraštų dėl visai kitokių motyvų pravestas modernumas yra panašus demokratinių kraštų modernumui, nes ir demokratinė valdymo forma turi sau susikurti socialinį pagrindą, kuris būtų individo laisvės garantu. Tas vyksta taip pat per sugriovimą nusistovėjusių sąrangų, kurios tam trukdo. Nors Lietuvoje žmogaus ir piliečio teisės šiuo metu yra užgniaužtos, tačiau socialinis šių teisių buvimo pagrindas yra išplėstas ir išvystytas. Nors ten žmonės negali tomis teisėmis naudotis, tačiau yra sukurta visuomenė, kuri žmones įgalina jomis naudotis, jei jos būtų.

Bet visas pasikeitusių sąlygų kompleksas turi ir kitą pusę. Socialinio ir politinio dalyvavimo nauja forma yra susieta su turiniu, kuris tarnauja totalitarinės valdžios išsilaikymui. Lietuva taigi šiuo metu turi modernią formą, kurios turinys tačiau yra totalitarinis.

Ir įvykus didesniems politiniams pasikeitimams, Lietuvai atgavus nepriklausomą gyvenimą, įvykdyti pasikeitimai nepranyks. Visuomeniniai pasikeitimai bus pastovesni ir tvirtesni, kuo jie daugiau liečia modernizmo socialinę formą; jie bus silpnesni ir menkesni, kuo daugiau jie . liečia totalitarinį turinį. Lietuva, turėdama modernią socialinę formą, yra pasiruošusi be didelių sunkumų nešti ir demokratinį turinį ir be mūsų bet kokios pagalbos.
Lietuvoje visas gyvenimas vystosi tolyn. Kas lauktų, kad jis būtų sustojęs vietoje ar net žengtų atgal, tas smarkiai apsiriktų. Nors tas gyvenimas yra savo visumoje, o dažnai ir detalėse nustatytas svetimų, tačiau tai yra pilnutinės visuomenės gyvenimas, leidžiąs daugumoje asmenims išvystyti visas savo galias.

Lietuvoje yra priaugusi karta, kuri nepriklausomo gyvenimo nėra mačiusi, kuri išvis nėra mačiusi kitokio gyvenimo, kaip kad jis yra Lietuvoje ar kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Jo eilėse yra visokių žmonių, kaip ir visose tautose: ideologiškai įtikėjusių, materialinės gerovės siekiančių prisitaikėlių, tylios rezistencijos nešėjų ir gal viešo nepasitenkinimo reiškėjų. Apskritai jaunimas ten reiškiasi ne taip ideologiškai konformistiškai, kaip kad vyresnieji norėtų. Ir šitas kitaip galvojimas ir elgimasis noromis nenoromis yra akceptuojamas, nors bandoma jį charakterizuoti kaip dar nesubrendusių elgimąsi, kurį visos visuomenės su saldžiai rūgščia šypsena turi pakelti.
Lietuviškas jaunimas tačiau žino, kad nuo jo priklausys Lietuvos ateities išsivystymas. Jis bus tikrai ne toks, kokio iš jo laukia senieji partiečiai, gal ir ne toks, kokio mes iš jo tikimės.

III
Karo įvykiai paliko mums dvi lietuviškas visuomenes: vieną didesnę, kompaktiškai gyvenančią Lietuvoje ir antrą, mažesnę, išsibarsčiusią po visą pasaulį. Šios dvi vienos tautos dalys yra ne tik nevienodo dydžio ir gal svarbos, bet ir su skirtingomis problemomis, skirtingais pavojais ir uždaviniais, nors kai kuriais atžvilgiais yra ir panašumų.
Pirmaisiais pokario metais šios visuomenės buvo dar labai panašios ar net vienodos, nes vienos ir tos pačios visuomenės individai buvo tik staigiai geografiškai išskirti. Tačiau nuo pat pradžios buvo iš abiejų pusių pasistatyti aukšti ir nepereinami ideologiniai barjerai. Išeivija nostalgiškai ilgėjosi tėvynės ir jos praradimą labai stipriai pergyveno, bet pačiam kraštui ir jo žmonėms per eilę metų rodė visais atžvilgiais tik negatyvų nusistatymą. Pačioje Lietuvoje išeivija ir išeiviai buvo padaryti didžiausiais tautos ir valstybės priešais.
Dabar, kada tarp abiejų tautos dalių socialinė distancija pasidarė tokia didelė, jog jau turime dvi skirtingas visuomenes, kurias skiria ne vien geografinis nuotolis, bet ir visas vidinis išsivystymas, jaučiama aiški tendencija anksčiau sudarytus ir iškultivuotus barjerus, liečiančius tarpusavio santykį, mažinti. Santykių svarbą įžvelgė išeivija, o taip pat ir Lietuvoje šis klausimas yra kitaip statomas.

Sutrauktai pakartojant: išeivija, išmesta iš tradiciškai priklausomos į savo struktūra modernią visuomenę su demokratiniu turiniu ir naudodamasi visais kitais modernumo aspektais, savo lietuviškame gyvenime atkūrė tradicinius ryšius ir tradicinį priklausomumą. Tas įvyko tam tikro atsiribojimo nuo aplinkos sąskaitom Mes turime modernioje aplinkoje konservatyvią ir užsidariusią lietuvišką visuomenę, iš kurios, dėl savo nedidumo ir ryšių glaudumo, nepatenkintiems belieka visai pasitraukti.

Išeivijos jaunimas dabar siekia daugiau vienumos tarp gyvenamojo krašto ir savos lietuviškos visuomenės, siekia šalia modernios aplinkos su demokratine santvarka padaryti ir lietuvišką visuomenę atviresnę ir modernesnę.

Lietuvoje nusistovėjusias perteiktas struktūras okupantas sunaikino ir nenorėdamas sukūrė so-ciališkai modernias sąrangas, bet jas pripildė totalitariniu turiniu. Jaunime jaučiama tendencija — totalitarinį turinį dalinai pakeisti daugiau demokratiniu turiniu.

Santykių su savo kraštu problema turi įvairiausių aspektų, ir kokio nors recepto, kaip jie turėtų būti vykdomi, nėra. Yra įvairiausių nusistatymų, ir gal jie visi yra reikalingi ir turėtų būti praktikuojami, kad tauta išliktų gyva. Jaunajai kartai santykis su kraštu yra viena iš pagrindinių problemų, kurie esmiškai apsprendžia ir visą kitą jos laikyseną. Jisai yra savotiškas, kadangi jaunimo santykis su viena Lietuva, t. y. patiriamąja Lietuva, arba lietuviškumu, yra jo praktiškas ir konkretus santykis su lietuviška visuomene išeivijoje. Jo santykis su antra Lietuva, t. y. kraštu ir žmonėmis Baltijos pajūryje, yra gana abstraktus, dalinai racionalus, bet kartu ir sunkiai apčiuopiamas santykis ne su pačia Lietuva, bet su tuo, ką išeivija jam pristato kaip Lietuvą.

Nuo Lietuvos padėties ir jos įvertinimo priklauso ir išeivijos jaunimo elgimasis. Čia gimęs ir augęs jaunimas niekuo nesiskiria, sakysim, nuo italų, prancūzų ar kitų ateivių jaunimo. Jis skiriasi tik tuo, kad jo kraštas ir tautos dauguma yra kitokioje padėtyje, ypatingoje padėtyje, kuri angažuoja kiekvieną ir visur jaustis atsakingam už savo tautos ateitį. Faktas, kad Lietuva neturi savarankaus gyvenimo, kuriame būtų respektuojamos žmogaus ir piliečio teisės, yra tos ypatingos padėties pagrindinė žymė.

Jaunimas šiuo metu yra gerokai dezorientuotas santykių su Lietuva ir jų lietuviškumo klausimu. Iš vienos pusės, jie, išeidami iš savo pergyvenimo ir patirties, stato klausimus vienaip, o iš kitos pusės vyresnieji perša jiems nevisuomet suprantama savo situacijos vertinimą.

Dabartinį netikrumą jaunimo tarpe gerai charakterizuoja vieno jaunuolio pasisakymas "Akiračiuose": "Užtat aštriai ir kritiškai atsistoja klausimas: ar išviso beverta stengtis palaikyti silpnėjančią lietuvybę emigracijoje, ir, jei taip, tai kodėl'' Galvojant, jog lietuvybė išeivijoje pasmerkta išblėsimui ir jog bent kiek gausesniam persišakni-jimui į Lietuvą nėra realių galimybių, kokia gi prasmė toliau leisti energiją reikalui, kuris vis tiek yra daugiau ar mažiau beviltiškas?".

Tai yra iš tiesų klausimas, į kurį turime rasti atsakymą. Nes yra problemų, kurias iškeliame mes patys, ir yra klausimų, kuriuos mums pastato pats gyvenimas. Yra mūsų laisvo apsisprendimo dalykas, ar mes tas pačių iškeltas problemas spręs-sime, nustumsime tolyn ar visai pamiršime. Kad mes į gyvenimo pastatytus klausimus turėtume atsakymus, yra mūsų egzistencijos reikalavimas.

Mūsų problemos yra nuo pat išeivijos pradžios panašios, tačiau kiekviena karta jas turi naujai persvarstyti ir duoti savą atsakymą. Jei sparčiai keičiantis aplinkybėms anksčiau iškelti klausimai sprendžiami ligšioliniuose išeivijos nustatytuose rėmuose, jie sprendžiami negatyviai ir pastato jaunimą tikrai į beviltišką padėtį.
Matomas lietuvybės silpnėjimas ir negalėjimas grįžti į Lietuvą veda prie išvados, jog nėra prasmės ir toliau stengtis išlikti lietuviu. Tai išdava emigracijos ideologijos, kuri tikino ir dar šiandien visus tikina, kad mūsų uždavinys yra išlikti lietuviais, kad galėtume i Lietuvą sugrįžti ir ją tenai atstatyti. Tai yra skatinimas į pasyvią ir nerealią laikyseną, nes niekas nežino, kada Lietuva bus laisva ir koks tas pasiruošimas turėtų būti. Todėl yra laikas galutinai atsisakyti šios nenaudingos laikysenos, nes reikia aiškiai matyti, kad jei kada ir bus ta galimybė, bus maža grįžtančiųjų. Jaunajai kartai, gimusiai išeivijoje, grįžimas būtų tiek pat skaudus kaip ir pirmiesiems išeiviams paliekant tėvynę. Todėl reikėtų įsisąmoninti, kad mes išeivijoje stengiamės išlikti lietuviais ne tam, kad galėtume sugrįžti į Lietuvą, bet kad čia dirbtume jos labui. Priešingai, išeivis turi negrįžti namo? Atgal jam kelio nėra! Sugrįžęs jis būtų svetimas ir nereikalingas, nebūtų kūrėjas, bet greičiausiai griovėjas, nes visuomeninis išsivystymas krašte ir išeivijoje yra radikaliai skirtingas ir pritapimas būtų labai sunkus. Nuolatinės kalbos apie grįžimą ir apie darbus tėvynėje atitraukia išeivius nuo tikrųjų jų kaip išeivių tikslų ir nukreipia dėmesį į kalbas apie darbus, kuriuos jiems tikriausiai niekada neteks atlikti.

Kas liečia lietuvybės silpnėjimą išeivijoje ir su tuo susietą nusivylimą, galima sakyti, kad kaip nėra išeivijos uždavinys ruoštis grįžti tėvynėn, lygiai taip pat nėra jos tiesioginis uždavinys išlaikyti tautos gyvybę. Tas būtų jai net per sunku. Tautos tolimesnę gyvybę išlaikyti turi tautos dalis likusi tėvynėje. Šitos pareigos ir šito svarbaus uždavinio niekas negali, nors ir labai norėtų, už ją atlikti.

Mums belieka kiekvienam savo vietoje ir savo laiku vykdyti uždavinius, kuriuos mums uždeda išeivijos gyvenimas, visiškai nekreipiant dėmesio, kiek laiko tas gali tęstis, nes laikas nevaidina jokios rolės. Tautinės gyvybės išsaugojimas išeivijoje mums yra tik priemonė, nes tautiškai mirusieji neatliks jokių uždavinių. Kadangi mūsų uždaviniai nėra ateities (grįžus), nei jie mus kam nors įpareigoja neribotam laikui (išsaugoti tautos tęstinumą), tai jie tegali būti šios dienos uždaviniai, šiandien reikalaujantys mūsų pilno užsiangažavimo, atsižvelgiant į dabartinę mūsų tautos padėtį. Šita padėtis reikalauja pastangų tiek politinėje, tiek kultūrinėje srityje. Bet koks vieno ar antro išskirtinis pabrėžimas yra neįmanomas.

Kas norėtų apsiriboti vien kultūriniu veikimu, iš esmės būtų nepolitiškas ir tuo pačiu naivus žmogus. Užsidarymas tik kultūrinėje sferoje ir nekreipimas dėmesio į politikos realybę būtų klaidos, kurią daug kas daro. Pvz., kad ir nepriklausomoje Lietuvoje viena grupė, pabrėždama kultūrinį darbą, toje srityje gal daug nuveikė, tačiau valstybės gyvenimo gaires statė kiti — būtent tie, kurie turėjo politinę galią.

Kas norėtų, kad išeivija apsiribotų vien politiniu veikimu, tas neleistinai susiaurintu ios pasireiškimo galimybes ir tuo pakirstų pamatus, kurie remia visą išeivijos gyvenimą.

Santykiuose su Lietuva, man regis, tik dvi kraštutinės pozicijos šiuo metu neturėtų turėti užtarėjų. Viena, kuri atmeta bet kokį santykiavimą su kraštu. Jos argumentai gali būti tam tikra prasme ir teisingi, tačiau visiška konfrontacija ir vienas kito juodinimas veda prie padėties, kuri niekam nėra naudinga ir iš kurios kelio pirmyn nėra. Galų gale juk visi žino, kokia santvarka ir kokie ponai yra Lietuvoje. Juo geriau tai žino ir pati Lietuva. Ne tik nežiūrint to, bet kaip tik dėl to, kad tokia padėtis Lietuvoje yra, mes turime bandyti išnaudoti visas prieinamas galimybes palaikyti kontaktą su kraštu. Santykiavimas tačiau reikalauja tam tikros vienas antro pakantos bei pagarbos, pagaliau ir vienas antro padėties supratimo.

Kitas kraštutinumas santykių problematikoje būtų, jei kas manytų, jog su kraštu galima santykiauti visai nekreipiant dėmesio į jo ypatingą padėtį. Tai reikštų dabartinę padėtį traktuoti kaip visai priimtiną ar bent nereikalingą jokių pakeitimų. Šitoks nusistatymas iš esmės keistų išeivijos savęs supratimą. Atkristų visų ligšiolinių jos pastangų prasmė, ir pats lietuviškumo palaikymo reikalas nebūtų tiek svarbus. Beliktų tik organizuoti turistų ekskursijas ir grožėtis Lietuvos gamta bei naujais pastatais.

Tokia laikysena, nors paskutiniaisiais metais sulaukė vis daugiau pasekėjų, negalėtų būti patenkinama. Ypatingai po įvykių pastaraisiais laikais. Tai irgi yra realybė, apie kurią nevisi nori kalbėti. Ją atskleidžia mums ne užimtų kraštų valdovai, bet ten gyvenantys žmonės. Šalia, gal būt, nesuskaitomų tylių ir užmaskuotų pasipriešinimo veiksmų, atsiranda vis daugiau spektakuliarių laisvės siekimo kibirkštėlių ir Lietuvoje. Tai irgi yra realybė, kad Lietuva yra šalis, kurioje žmonės imasi drastiškų priemonių, statydami savo gyvybę į pavojų ar aukodami ją, kad galėtų naudotis pagrindinėmis žmogaus ir piliečio teisėmis. Jeigu iki šiol rusinimui priešinosi ir lietuvių kultūrinį lygiateisiškumą pabrėžė daugiau intelektualai, tai šių metų Kauno įvykiai parodė, kad yra sujudę ir kiti sluoksniai: darbininkai ir ypatingai jaunimas.

Kada ten žmonės kalba ir veikia, mūsų tyla, baimė ir pataikavimas atskleistų mūsų menkumą ir visišką nereikalingumą. Kada ten žmonės miršta, negalime ir mes nuoširdžiai džiaugtis naujai išaugusiais Kauno
mūriniais namais.

Dažnai krašto įvairūs pasireiškimai prieš pavergėjų valią ir kėslus daug kam atrodo beprasmiai ir kvaili — juk vis tiek nieko atskiras asmuo nepadarys, nieko nelaimės prieš Sovietų Sąjungos valstybinį aparatą. Kas taip mano, tas nepajėgia atskirti vaisiaus nuo sėkmės. Daug kas nujaučia tame išoriniame nepasisekime vaisių ir nenori jam leisti pražūti.

Be abejo, ne visi gali būti vienodos drąsos, visokių gal ir reikia. Bet niekas neturi teisės, nežiūrint kaip išmintingu jis save laikytų, tuos žmones laikyti kvailiais. Lietuvių tauta galės didžiuotis, jog savo eilėse turėjo žmonių, kurie, nežiūrint beviltiškos padėties, drąsiai ir viešai parodė savo Įsitikinimą.
Išeivija turi nepervertinti savo vaidmens, kaip kad anksčiau akivaizdžiai buvo daroma, ir per daug nesumenkinti, kaip kad dabar kai kas bando, bet turi realiai matyti savo padėtį ir galimybes. Jai tenka menkesnė ir pagalbinė funkcija, kurios ji dažnai ir tai neįstengia atlikti. Išeivijos "kova" dažnai tėra žodinė deklamacija, kuri niekam nieko nekainuoja, bet ir niekam nepadeda. Kiek ji tokia yra, ji yra vedama žmonių, kurie ir šiaip nieko gero nepadarytų. Ypatingai jaunimas jautriai regi tokią beprasmišką, dažnai žalingą ir galutinėje sąskaitoje tarpusavio kovą.

Tačiau yra visa eilė sričių, kuriose išeivijos įnašas galės būti didelis ir prasmingas, jeigu išeiviai gudriai veiktų ir jiems pavyktų jį anksčiau ar vėliau integruoti į Lietuvos gyvenimą. Pavyzdžiui, kūrybos sritis išeivijoje, neturėdama visų galimybių ir sąlyčio su tautos dauguma, menksta, o pačioje Lietuvoje, neturėdama vieno svarbiausių savo elementų — laisvės, taip pat pergyvena tam tikrą skurdą. Galima Įsivaizduoti, kad jų sujungimas būtų pozityvus.

Santykiauti su kraštu negalime taip, kaip norėtume, bet tik taip, kaip leidžiama. Iki šiol vykdomi asmeniniai kontaktai duoda daugiausia tik asmeninę ir naudą.

Iš išeivijos pusės norima pagelbėti savo giminėms, pamatyti prieš daugelį metų paliktą kraštą, gal būt suteikti informacijų apie Vakarų pasaulį ir lietuvių gyvenimą, moraliai pastiprinti tautiečius, patiems pasisemti jėgų prieš lietuvybės nykimą, naudojantis Lietuvos kultūrinėmis vertybėmis.

Iš Lietuvos pusės tikimasi materialinės naudos, norima patenkinti informacinį poreikį ir, gal būt, ieškoma būdų rasti atsparos taškų prieš pavergėjo vedamą politiką. Kol santykiai bus vykdomi pavienių asmenų, jie pilnai neduos to, ką jie iš tiesų galėtų duoti. Čia reikėtų apgalvotų ir organizuotų pastangų, nors iš kitos pusės turėtume saugotis iliuzijų, jog santykiavimas atneš mums ar kraštui kokių nepaprastų dalykų.

Į santykius su kraštu buvo dėta vilčių, jog jie padės sustiprinti išeivijos lietuvių tautiškumą, ypatingai jaunime. Bet iki šiol neatrodo, kad tos viltys būtų išsipildžiusios. Šiuose dalykuose nereikėtų ieškoti pagalbos kur nors kitur. Jeigu jaunuoliui Lietuva nebus sudaryta jo gyvenamoje aplinkoje, veltui jos ieškoti didinguose parengimuose, pasauliniuose kongresuose, veltui jos ieškoti net Baltijos pajūryje, kur susikerta 54-to laipsnio lygiagretė su 25-to laipsnio dienovidiniu. Tai reiškia: Lietuva tiesiogiai negali jaunuoliui perduoti tautinę kultūrą, kurios veikiamas jis išaugtų lietuvių tautos nariu. Tą gali padaryti tik visuomenė, kurioje jis gyvena. Bet Lietuva gali turėti nepaprastos reikšmės išeivijos lietuviškai visuomenei, iš to galėtų pasinaudoti ir kiekvieno amžiaus jaunuolis, galėtų turėti didelės reikšmės paaugusiam jaunimui, savo padėtimi teikdama jam orientacijos taškus jo elgimuisi, savo kultūriniu pajėgumu tvirtindama jo tautišką potencialą.

Išeivijos jaunimą su lietuviais krašte nejungia bendras savos žemės pajautimas. Juos nejungia bendri giminystės, draugystės ryšiai. Juos nejungia bendri profesiniai ar laisvalaikiniai ryšiai. Juos nejungia net noras tenai gyventi ir kurti. Bet išeivijos lietuvius jaunuolius jungia su Lietuva ir jos jaunimu idėja, kad lietuvių tauta turi išlikti gyva ir ateityje.

Lietuvai išeivija yra nereikalinga, kas liečia dabartinio - jos gyvenimo palaikymą, bet išeivija Lietuvai gali būti naudinga ir reikalinga, kas liečia lietuvių tautos, kaip laisvos tautos, ateitį.
Neturėdamos savo valstybės, tautos dažnai miršta. Dabartinėmis aplinkybėmis Lietuvoje pakankamai ilgai besitęsiant, atsiranda visai realus pavojus, kad lietuvių tauta pranyks nuo žemės paviršiaus, nežiūrint, kad formali statistika rodo didėjantį gyventojų skaičių. Kaip lietuvybė nyksta išeivijoje, taip išnykimo ar išnaikinimo pavojus jau gresia ir Lietuvoje. Tai rodo įvairios atlietuvinimo akcijos, tai rodo ir susipratusių žmonių Lietuvoje susirūpinimas.

Čia vėl tam tikra paralelė tarp išeivijos ir Lietuvos. Vienur lietuvybė nyksta dėl apskritai tautiškumo kultūrinės prigimties, kitur ji yra planingai ir sąmoningai naikinama. Dar lietuvių tauta pasauliui nėra davusi tokių vertybių, kad, jai pranykus, jos vardas būtų bet kur minimas, išskyrus gal kelių mokslininkų veikaluose. Jei ji žlugs, žlugs viskas negrąžinamai.

Šitas realus tautos fizinei egzistencijai gresiantis pavojus lietuviškąjį jaunimą jungia, nežiūrint, kur jis begyventų, nežiūrint jo skirtingo ideologinio nusistatymo, nežiūrint jo nusistatymo dėl konkrečių dabartinių lietuvių tautos siekimų. Nors priemonės ir galimybės yra skirtingos, Lietuva reikalauja vienokių, išeivija kitokių, tačiau tikslas yra vienas: Lietuvių tauta turi išlikti gyva bent krašte. Ji turi turėti galimybę laisvo apsisprendimo būdu pati nusistatyti, kaip ji nori tvarkyti savo gyvenimą.

Išeivija gali guostis, kad tol, kol jos siekimai sutaps su didžiaisiais, bendraisiais ir amžinaisiais žmonijos siekimais — pagrindinių žmogaus teisių įgyvendinimo siekimu, — tol ji bus nemirtinga, nes ir po jos galimos fizinės mirties visuomet atsiras žmonių siekiančių tų idealų ir jos darbas bus tęsiamas.

Lietuva gali guostis, kad iki šiol tie elementarūs ir gaivalingi žmogaus siekimai prasiskynė sau kelią ir per didžiausias užtvaras.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai