Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
MERGELĖ

Vien lūkesčio irkluojamam luote
mergelė plaukia vaizdo pasiilgus.
Krantinės bokštai protakoje vilgo
rugpjūčio prietemas šiltas.

Ji tolsta. Vėl vitražo violetas
lyg pažadas palydi irklo kryptį.
Legendų įlanką pasiekt norėtų
ir ten jaunystės valioj pasiliktų.

Ją supa būsimos erdvės vaiskumas.
Akyse brėkšta pilnaties gimimas.
Drabužio iškirptėj Įdegęs kūnas
paryškina geros lemties troškimą.


Tik ten! Tik ten! O čia paviršiuj
gyvenimas jau valtininko pirštais
sugrįžusią eldiją riša. Užsimiršus
mergelė atsisveikinimo neišgirsta.

TOLIMOJ ADELAIDĖJ
Saulės pilnoj Adelaidėj
kviečia pakirdusį žmogų
mėlynos viešbučio raidės
į parodą Van Gogo.

Mintys nušvinta išeinant
sapno taku pro būrį
tarškių varnėnų. Šilainę
mini gailus trubadūras.

Saulė smagiai nusliuogia
limuzino sparnu vaškuotu.
Žengus į salę, paveikslai
plūduriuoja kaip luotai.

Spalvos, daiktai ir gėlės
degančiam potėpių plote.
Veidas gelsvas kaip smėlis,
dabarties išvagotas.
 
NORA

Dabar, kai popietis namuose,
pasotintas ištikimybės,
ant smuiko medžio spindi,
ir fikusas palangėj stiebias,
ir glaustosi katė prie kojų,
apsisprendimo žingsnis
yra sunkiausias kryžius.

Juk neįmanoma pažeisti
buvimo tų, kurie palieka,
išjungti jų sėslioj apyvokoj
kasdienės meilės srovę,
dabar, kai prietema namuose
globoja gyvulį ir augalą.

Bet sielos būtinybė šaukia
duris pravert į laisvę,
per slenkstį žengus būti
kažkur, tiktai ne čia.

* * *

Po daugtaškio pakilsiu
nuo savo ūkanoto suolo.
Virš melst ančių kalvų
akiraty vėl susiburs
metaforų šeima.
Vėl asonansai jausmo siūlėm
vaizduotės nimbą sudygsniuos
(kad nors pasiusk nuo grožio)
tauriuoju Persefonės liūdesiu.
Vėl gros Vieniavskio smuikas.

Po daugtaškio galbūt surasiu
visatos mirksniui vaidmenį.
Pradės man iškilmingai groti
gerosios praeities vargonai.
Užversiu knygą, palytėsiu
barokiškų altorių skliautą
ir būsiu kurį laiką Jonas
Sebastijonas Bachas.
 
HOERDERLINUI

Nežemiškas mūsų pokalbis
apie laiko - erdvės vienybę
jaunystės miško ramovėj,
tarp samanų ir paparčių.

Derinome jausmų stygas.
Klausėmės upės tekėjimo.
Derinome sielos slėpinius.
Svaidėme skujas į tamsą.
Kalbėjom apie neramią būtį,
žmonių ir augalų sąveiką.
Palyginimai krito į srovę
ir plaukė į santakos miestą.

Kvapniam pušyne tąsyk
buvai dievų palikuonis,
atrinktas iš tūkstančio
viršūnių genties šlovei.

Galvoju apie tai po darbo,
klausydamas Lohengrino įžangos.
Tebūna tavo dvasia palanki
tėviškės ainių laisvei.

MARIO HERNANDEZ MOTINAI 1971

Ji sėdi prie klevo karsto
su atskleista kreolų maldaknyge
ir žiūri į raukšlėtą kalnyną,
regėdama besišypsantį veidą.

Ji laukia, kada šnarėjimas
pritils gėlos galerijoj,
kada senjorų juodi drabužiai
nustos čežėti prie atviro lango,

kur gyvas hibiskas vasaros kraują
grąžina rymančiai vakaro saulei,
kur mintys kaip debesys tolsta
virš Sierra Madre viršūnių.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai