Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PENKI KEPALĖLIAI PDF Spausdinti El. paštas
R. MOZOLIAUSKAS: Gydančios rankos

PAKLYDĘS VIENAS
Ir vėl kartoji savąjį stebuklą, Viešpatie,
Penkis mums džiaugsmo kepalus vėl dalini.
Girdžiu, Tu klausi mus: ar jūs manęs čia ieškote,
Ar esat čia tik mano duonos alkani?

Tu daugini penkis mažyčius džiaugsmo trupinius —
Ir tavo rankoj kibirkštėlės jo gana
Uždegti tūkstančiams širdžių, kurios laukimo kupinos,
Naujos vilties ir laimės spindinčia liepsna!

Aplink malda ir rankom kyla džiaugsmo potvynis,
Kai savo meile Tu palaimini minias,
Maldaujančias stebuklą Tavąjį kartoti
vis, Vis dauginti džiaugsmu sekundes nuostabias.



Dairaus, paklydęs tūkstančio širdžių bangavime ...
Argi ir aš, ir aš šiam potvyny esu?
Ar mes visi kartu stebuklą šį ragavome?

Ak, ne! Tamsoj aš vienas stoviu tarp šviesų!

Hrovidence, 1984.VIII.4

AŠ ESU!
O, meilės, vilties ir kančių galingasis Kūrėjau,
Štai džiaugsmas kaip kūdikį supa ant rankų
Laimingąją tautą, kurią išrinkai!
Ji šoka, dainuoja, nušvitusi meilės ugnim,
Apsvaigusi laime būti Tava!
O aš — toks mažytis šapelis
Jų džiaugsmo plačiojoj ertmėj lig
Anapus vilties horizontų;
Aš vienas paklydęs visų išrinktųjų minioj,
Tik vienas bevardis tarp tūkstančių lapų
Išrinktųjų vardų.
Aš vienas tuščia širdimi
Tarp galaktikom tvinstančio džiaugsmo
Tavų išrinktųjų širdy ir vilty ir laukime —

Mažytis šapelis — ir nupus nebuviman mane
Visų jų vardų knygos verčiamas lapas . . .

Tik krislas tuščia širdimi,
Tik Tavo sukurto ieškojimo mirštantis aidas ...
Tuščia širdimi su patvinusiu Aš!
Likimo tuščioj nevilty
Nešu išdidus, kaip žibintą tamsiam nebuvime,
Nešu savo Aš — išdidus, kaip mirtis,
Kaip Angelo maištas!
Einu išdidžiai per minties ir svajonių bedugnes
Tik krislas, tik dulkė tuščioj nebūty,
Bet ilgesiu, tavo sukurtu, kartoju, kartoju:
Nakty ir minioj, ir bedugnėj
Esu Aš, esu!

Providence, 1984.VIII.5

TU ESI
Vėl skaitau, vėl į Raštą pažiūriu:
"Jei aušros sau sparnus pasiimsiu
Ir nulėksiu, kur baigiasi jūros"
Rasiu pėdsaką tavojo žingsnio.

Tavo ilgesio aidą atrasiu
Aš karališkų rūmų pavėsy
Tarp paauksintų skobnių ir krasių
Ir Kalkutos skurde pas Teresę.

Tu esi tarp bažnyčios kolonų,
Mano tėviškės ąžuolo kryžiuj —
Aš randu tavo džiaugsmo malonę
Ateity ir į praeitį grįžęs

Tu šypsais, kai bučiuoju našlaitį,
Ir verki kraują stingdančioj taigoj —
Tu skubi mano meilėn ateiti
Ir nakty ryto viltį man saugai.

Tu Liubliankos kalėjimo celėj
Prie sukruvinto kankinio rymai,
Kai sudužę vilties trupinėliai
Tirpti skausmo agonijoj ima.

Nužymėjo man dienos likimą —
Tavimi mano laimę nudažę,
Tu vilty ir aitriam paklydime,
Nupuolime ir meilės miraže.

Paradokse atrasiu Kūrėją,
Aksiomų trapiajam abstrakte,
Net ir viską į mintį sudėjęs,
Net pametęs tikėjimo raktą.

Tikimybėmis žaidžiančiam kvante
Ir kauzalinius dėsnius supynęs, —
Nežinau aš kodėl, nesuprantu —
Vis randu Jo mintis begalines,

Nors Jisai tik pavasario saulėj —
Ne minčių silogizme, o meilėj,
Tik svajonėj, dainoj ir pasauly,
Tik širdy išmintingo ir kvailio!

Jis širdy, Jis ir Kremliuje rymo,
Jis — paguodoj ir keršto pagiežoj,
Savo palaimą ir prakeikimą
Jis pasaulio likiman įrėžė.

Jei paimčiau aš rytmečio sparną
Ir nuskrisčiau į tėviškės pievą,
Ir taikoj, ir įtūžusiam barny
Aš surasčiau Tave, mano Dieve!

Net kai ges paskutinė svajonė,
Kai išeisiu ieškot amžinybės,
Ten tavim, ten tavojoj malonėj
Švies man laimė, žvaigždynais sužibus!

O jei degins ieškojimą mano
Neapykantos kruvinos ugnys,
Jei paskęsiu kančios okeane,
Tu rymosi prie mano bedugnės.

Tavo meilės ir gailesčio lašas
r bedugnėn nukrinta ir žiba,
Netikėjimo naktį išrašęs
Praradimo kančios amžinybe.

Aš matysiu — čia pat jis nukrinta,
Bet veltui savo ranką jin tiesiu,
Neviltim prie Tamsos prirakintą,
Ak, veltui... iš kančios į jo šviesą ...

Jolė, 1984.VIII.8

PADAUGINK VĖL, RŪPINTOJĖLI
Grįžau namo,
O džiaugsmas pasiliko dar dainuoti
Minios banguojančiam triumfe —
Jis nenorėjo palydėt manęs
į mano vienišą saulėleidį;
Bet Tu esi.
Esi čia su manim,
Tėvynės ąžuolo Rūpintojėli.

Atsimenu, tylus rymojai
Savuoju atspindžiu
mažyčiame langelyje gimtoj pastogėj
Ir čia toks pat tylus grįžai
Tylėti su manim saulėlydžio tyloj.
Aš savo ilgesiu apkabinu
Medines Tavo kojas
Ir, jųjų ąžuolą palietęs,
Jaučiu, pavirsta mano nebuvimas
Kieta būties mediena ...
Jaučiu — Tu grąžini man amžinybę:
Šventųjų ąžuolynų amžiną ošimą
Ir viltį ryto patekėjime . . .

Padaugink vėl, Rūpintojėli,
Septynius laisvės kepalėlius,
Padaugink mūsų viltį ir tikėjimą ...

Jolė, 1984.VIII.11
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai