|
|
ASMENYBISKUMAS IBSENO DRAMOSE II BRANDAS |
|
|
|
2. Rinkimasis
Jau svarstant Peero Gynto asmenybiškumą, buvo matyti, kad gyvuliškasis — ar kipšiškasis — sau pakankamumas reiškė laikymąsi save gerbiančios, motiniškos Gamtos apibrėžtyje — ėjimą jos užsibrėžtu taku. Gi žmogaus ištikimumas sau reiškė jo rūpinimąsi savimi. Šis rūpinimasis savimi principiniai nereiškia vadovavimosi jame pačiame esančiu branduoliu, bet branduoliu, kuris randasi galutinoje realybėje. Ne iš savo, bet iš šalia savęs esančio perspektyvos taško, asmenybiška būtybė nužvelgia savo gyvenimo kelią ir veda save juo ne pagal savuosius egoistinius nuostatus, bet pagal galutinosios realybės direktyvas (arba nukrypsta nuo jų).
Jeigu asmenybiškumas būtų viešpatingas — nesaistomas jokiomis aukštesnės realybės normomis — tikra prasme nebūtų jokio rinkimosi: bet kuris kelias būtų mano kelias, ir aš negalėčiau būti apkaltintas ar teisiamas dėl vienokio ar kitokio nukrypimo nuo jo.
Brando motina nulėmė savo gyvenimo kelią, jį rinkdamasi. Ji, kad ir mylėdama savo kaimo jaunuolį, rinkosi nemylimą, seną, bet turtingą vyrą. Įvykdžiusi šį savo pasirinkimą, ji pastoviai ir nuosekliai jo laikėsi visą savo gyvenimą: ji vertino ir brangino turtą virš visa kita. Tą savo laikyseną ji išlaikė ir vyrui mirus, ir sirgdama pati. ir pagaliau mirdama.
Šitoks jos prisirišimas prie turto aiškiai yra prisirišimas prie apibrėžtybės, o ne atvirumas galutinajai realybei (pasauliui, kaip Gamtos atvirumui) — atvirumas neapibrėžtybei.
Asmuo, rinkdamasis apibrėžtybę, gali ją rinktis tik būdamas atviras neapibrėžtybei — atviras pasauliui. Atvirumas pasauliui įgalina jį užtikrinti ir rinktis apibrėžtybės. Tik asmuo, kuris savo galimybių nesirenka, o tik įknopina į jas, tarsi būdamas jų užkluptas, nėra atviras pasauliui ir tuo pačiu jis nėra atviras ir sau.
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1
Rinkdamasis kurį nors gyvenimo kelią pasaulio atvirumoje, asmuo pirmiausia renkasi save kaip susijusį su šita atvirumą. "Kadangi asmuo nesukuria savęs, bet pasirenka save", kaip sako Kierkegaardas, "jo pareiga yra atskleisti savo absoliučią priklausomybę ir savo absoliučią laisvę, kaip abipusiai tapatingas".43
Pasirinkdama apibrėžtybę (turtus), Brando motina priklauso nuo neapibrėžtybės (Gamtos atvirumo, pasaulio). Priklausomybė nuo neapibrėžtybės yra laisvė. Tik laisvė įgalina rinkimąsi. Brando motinos pasaulis ('Brando' dramoje) nėra taip akivaizdus ar taip juntamas, koks yra sodiečio pasaulis (Peero Gynto dramoje). Šis sodietis, pasirinkęs žemdirbio gyvenimo kelią, vystė ir plėtojo savąsias galias, kultivuodamas savąją dirvą. Vesdamas susilaukdamas sūnų ir juos išaugindamas, jis ne tik formavo šiuos savo artimuosius, bet ir pats buvo jų formuojamas, santykiaudamas su jais. Visuose šituose sodiečio gyvenimo veiksniuose — jo pasirinktame gyvenimo kelyje su visomis virš minėtomis apibrėžtybėmis — jaučiasi jo pasaulis, jaučiasi neapibrėžtybė bei atvirumą, kurioje jis realizuoja savąjį buvimą savimi.
Dar ryškiau iškyla pasaulis Agnės pasirinkimuose. Brandas, ne tik savo žodžiais, bet ypač drąsa ir pasišventimu savo pašaukimui, padarė Agnei gilų įspūdį. Jis atskleidė jai savo jai taip naują pasaulį. Sykiu matydama iki šiol jai taip artimo, Einaro uždarumą savyje ir jo stokojimą tokio didingo pasaulio, kaip Brando, ji pajuto, kad jis jai pasidarė svetimas ir tolimas, kai tuo tarpu Brandas jai tapo taip artimas, nors ir jai atrodė nepasiekiamas savo aukštumose. Ji panoro būti Brando pasaulio dalyvė: Agnė pasirinko jį kaip savo mokytoją, brolį ir draugą. Pasirinkdama Brandą, Agnė pasirinko jį kaip asmenį, aiškiai apsisprendus} savajame pasaulyje ir dėlei to kaip tvirtą ir patikimą vadovą sau. Gyvendama su Brandu, ji mylėjo jį ir buvo mylima. Sykiu su juo ji mylėjo juodviejų sūnelį ir sykiu su juo ji kentėjo dėl jo netekimo. Visą savo gyvenimą — ne be susvyravimų! — Agnė vystė savo asmenybiškumą pagal Brando direktyvas, kurias ji sekė savu laisvu apsisprendimu iki galo: ji vystė savo asmenybiškumą iki jo pilnatvės — jai veidas veidan pažvelgiant į Dievą.
Stipriausiai iš visų, be abejo, jaučiasi Brando pasaulis visuose jo pasirinkimuose. Tai yra dėl to, kad jis yra aiškiai apsisprendęs ryžtingai eiti savo keliu jam vykdant Dievo valią.
Iš pradžių Brandas buvo užsimojęs plataus masto žygiui, siekiančiam pašalinti (jo žodžiais tariant, palaidoti) senąjį, gailestingą ir atlaidų Dievą, kokį Jį matė vėliausiojo mažne tūkstantmečio tikintieji. Vieton Jo jis ryžosi žmonijai atskleisti naują — tikrąjį Dievą, stiprų ir reikalaujantį valingo žmonių pasiaukojimo Jam — reikalaujantį Naujojo Adomo.
Vėliau, susidūręs su žmonių reikalais nuosavame bažnytkaimyje, kame jis buvo gimęs, jis pakeitė, tikriau modifikavo savo pirmykštį užmojį: vieton dirbęs plačiu baru visos žmonijos lygmėje, jis apsisprendė dirbti savos kuklios tėviškės visuomenėje. Principiniai jo apsisprendimas ir jo pasirinkimas likosi tas pats. Kalbėdamas kartą Agnei, netrukus po to, kai jie susipažino, apie savo užmačias laidoti senąjį Dievą, jis jai sakė: "Aš laidosiu Jį. Tačiau paslaptingai kiekvieno žmogaus sieloje, o ne atvirai visiems matant. (...) Dabar aš matau, kad žmogus gali būti transformuotas ne žėrinčiais žygiais, bet valingumu".44
Vesdamas Agnę, Brandas praturtino savo gyvenimą didžios reikšmės patirtimis, tačiau jo gyvenimo pagrindinis pasirinkimas vykdyti Dievo valią pačiam ir skelbti ją kitiems — nepakito. Pagrindinis vedybų aspektas, reikalaująs abipusio besivedančiųjų kits kitam prisitaikymo, Brando ir Agnės atvejį pilnai neatitiko dėl Brando pernelyg tvirto apsisprendimo būti savimi, orientuojant save pagal Dievą, Jo valią. Tuo būdu ir Agnės prisitaikymas prie Brando neišvengiamai reiškė ir jos pačios gyvenimo orientavimą pagal Dievo valią. Kai Agnė apsisprendė pasilikti su Brandu, šis jai pareiškė: "Atsiminki, kad aš esu griežtas savo reikalavimuose. Aš reikalauju visko arba nieko. (Sekant mane) nėra jokių pusmasčių. Nėra dovanojimo neištesėjusiam. Tau gali neužtekti paaukoti gyvenimą. Gali prireikti ir mirties".45 Agnė pasirinko Brandą ir tuo pačiu Dievą.
Visą savo gyvenimą Brandas išlaikė pagrindinę savo pasirinktą užduotį: jis realizavo save, kaip besąlyginiai paklusnų savo Viešpaties tarną. Nei sūnaus, nei žmonos mirtis nenukreipė jo nuo jo užsibrėžto kelio. Tik vieną kartą jis susvyravo, apsisprendęs bėgti į pietus sūnelio labui; tačiau neilgam: viršų jame tuoj paėmė jo valinga, bekompromisinė ištikimybė sau savo pasiaukojime Dievui.
Brandas ir Agnė, būdami savame pasaulyje, sykiu buvo sąlytyje su antpasauline realybe. Kai tuo tarpu Peeras Gyntas atrodė į pasaulį dar neįžengęs, o sodietis savame pasaulyje buvo stipriai įsitvirtinęs, Brandas ir Agnė buvo tarsi peržengia pasaulį.
Meilė ir valia
Brandas yra gigantiška asmenybė. Jis įtaigoja kažką antžmogiško savo valingu, besąlyginiu buvimo savimi realizavimu. Laisvė "būti savimi", kaip sako Kierkegaardas, "yra didžiausia koncesija, bet .kada padaryta žmogui. Tačiau tuo pačiu ji reiškia amžinybės iššūkį jam".46 Šitas iššūkis, tam tikru požiūriu, atrodo, yra iššūkis į antžmogiškumą. Kai Peeras Gyntas, savo kipšiška prigimtimi stokojąs asmenybiškumo, atrodo dar nėra žmogumi, greičiau būdamas požmogiu, Brandas, priešingai, pilnai realizuodamas savąjį asmenybiškumą, sudaro įspūdį, kad jis vargu bėra tik žmogumi. Ar jis tik nėra tapęs antžmogiu? Čia tikimasi rasti atsakymą į virš pateiktą klausimą, žvelgiant žmogui kaip žmogui būdingus bruožus, kurių svarbiausias, be abejo, yra meilė.
Brandas buvo tėvų vaikas. Jis tačiau augo atmosferoje be meilės šilumos, kietai savo pragmatiškos motinos globojamas, visai kitaip negu Peeras Gyntas, kuris augo šiltai lepinamas jį mylinčios, svajingos ir poetiškos sielos motinos — irgi našlės. Jis augo jos lepinamas. Kai jis ėjo per gyvenimą be savitvardos, sekdamas momentui su-žėrinčias lengvas vertybes, Brandas, priešingai, rinkosi tuoj — jau savo jaunystėje — tam tikrą gyvenimo taką — patį prasmingiausią, nors ir statų, ir sunkiai kopiamą. Jis ryžtingai ėjo šituo taku. Iš jo esybės tryško valia būti pilnai tuo, ką jis pasirinko, o jis pasirinko tai, kas yra aukščiausia!
Savo sunkiame, paties pasirinktame take, kuriuo jis valingai kopė, Brandas nežengė be jausmų ar meilės, tarsi jis būtų geležinis. Jame netrūko ir žemiško pulso. Jis neatmetė žemės lengva širdimi. Tai matyti iš žodžių, kuriais jis kreipėsi į Agnę, kalbėdamas apie ją ir juodviejų sūnelį Ulfą: "Su juodviem meilė, kaip saulėto pavasario diena, atėjo pas mane sušildyti mano širdies".47
Su tais žodžiais, pareikšdamas savo intymų pasitenkinimą Agnės ir Ulfo meile, Brandas sykiu pabrėžė savo ligšiolinio gyvenimo meilės stoką. Meilės "aš niekad nepažinau anksčiau", tęsė jis savo virš pateiktą pokalbį. "Mano tėvas ir motina niekad manęs nemylėjo. Jie užgesindavo ir mažiausią (meilės) liepsnelę, kokia tik suvirpėdavo pelenuose".48
Išaugęs šaltoje be meilės atmosferoje, Brandas, kad ir pažindamas ir vertindamas meilę, nelaikė jos esmine žmogaus gyvenimo paskirtimi. Žmogaus paskirtis nėra lengvas, paviršutiniškas, žėrįs gyvenimas, kuriuo gyveno Einaras ir Agnė, kai Brandas pirmą kartą juos sutiko. Brandui nuo mažens buvo užsilikusi mintis apie pelėdą, bijančią tamsos, ir žuvį, bijančią vandens. Subrendęs jis sau išsiaiškino šito vaizdo prasmę. Jis tada suprato, kad žmogaus paskirtis yra tamsi ir gili misija, o vienok dauguma žmonių siekia lengvo žėrėjimo ir paviršutiniškumo.49
Kai gydytojas atvyko pas Brandą, prašydamas jį suteikti savo mirštančiai motinai paskutinį sakramentą, Brandas atsisakė, motyvuodamas tai tuomi, kad ji nesiryžo išsižadėti savo užgyventos naudos (turto). Kai gydytojas maldaujančiai dar kreipėsi į Brandą žodžiais: "Būki humaniškas!", šis jam išsakmiai pareiškė: "Humaniškas! Tai žodis, kuris atpalaiduoja mus nuo visų mūsų silpnybių! Ar Dievas buvo humaniškas Jėzui Kristui?"50
Ypač ryškus yra Brando nesusvyruojąs meilės atmetimas šiuose jo žodžiuose: "Ką pasaulis vadina meile, aš nei žinau, nei noriu žinoti. Aš pažįstu Dievo meilę, kuri nėra nei silpna, nei švelni. Ji yra kieta iki mirtino teroro. Jos glamonė yra rykštė. Ką atsakė Dievas alyvų darželyje, kai Jo sūnus gulėjo agonijoj ir šaukė, ir meldė: 'Paimki šitą taurę nuo manęs'? Ar Jis paėmė tą skausmo taurę nuo Jo lūpų? Ne! Jis turėjo ją išgerti iki paskutinio lašo".51
Meilės stoka Brando gyvenime (bent taip atrodo!) yra susijusi su jos stoka jo vaikystėje. Šitokia perdėm freudiška pažiūra negalėjo būti Freu-do psichologijos įtaka Ibsenui ypač dėlto, kad, pastarajam rašant 'Brandą', Freudo teorija dar nebuvo žinoma. Tai greičiausia reiškė Ibseno sugebėjimą įsijausti į savo personažų psichinius vyksmus, vykstančius jų asmenybių gelmė — jo intuityvų įsijautimą į jų pasąmonę. Galimas dalykas, kad asmenybiškumas yra intymiai susijęs su asmens pasąmone. (Šitą aspektą priseis svarstyti kuriame nors vėlesniame šito rašinio skyriuje).
Brandas meilės neatmeta, nors jis jos ir nelaiko esmingiausiu bruožu žmogaus asmenybiškumo sąrangoje — jo buvimo savimi realizavime. Suprasdamas, kad ne visi žmonės yra pajėgūs valingai paaukoti meilę tam, kas yra aukščiausia, jis juos tam tikra prasme pateisina. Nepajėgumas čia yra pateisinamas tik tais atvejais, kuriuose asmuo nėra valingai prisirišęs prie meilės objekto kaip tai, kas jam yra aukščiausia — kame jis, išsižadėdamas dėl ko aukštesnio tai, ką jis myli, nesugeba tai padaryti. Valingas prieraišumas prie meilės objekto, kaip tai, kas yra jam brangiausia,
Brando požiūriu reiškia stabmeldystę. "Kad tu nepajėgi būti valingas", taip skambėjo Brando žodžiai žmonėms, "bus tau atleista, bet kad tu nebandai būti valingas — niekad!".52
Asmenybiškumas yra tiesioginiai proporcingas valingumui — ypač sąmoningam valingumui. Šitai kaip tik teigia ir Kierkegaardas, sakydamas: "Kuo daugiau sąmoningumo, tuo daugiau asmenybiškumo ir kuo daugiau valios, tuo daugiau asmenybiškumo. Žmogus, kuris iš viso neturi valios, nėra savimi; kuo daugiau valios jis turi, tuo daugiau ir savisąmonės jis turi".53
Brandas iš savo parapiečių reikalavo kieto ir valingo žengimo Dievo Žodžio jiems užbrėžtu taku. Pagal jį Kristus savo mirtimi neatpalaidavo žmogaus nuo jo paskirties kelio. Jo mirtis nebuvo kokia dovana žmonėms, bet jiems parodytas pavyzdys".54 Valingai išsižadėdamas to, kas jam brangu ar to, ką jis myli, žmogus seka Kristumi. Išsižadėdamas ko nors beverčio, tikra prasme, nėra išsižadėjimas. Šitokį dvejopą išsižadėjimą iliustruoja Abelis, aukojas ėriuką ir Kainas — šiaudus.
Brandas nereikalavo iš savo parapiečių (ir iš savęs) atstumti meilę, paskelbiant viską žemiškai žėrinčio ir gražaus tuštybe ar nuodėme, kaip skelbė Einaras, tapęs misijonieriumi. "Nuodėmė nėra kūno ir kraujo įsijautrinimas, bet yra jam dvasios pritarimas . . . prieš Dievą".55 Brandas reikalavo iš savo parapiečių paaukoti viską, kas jiems gražu, miela ir brangu, tam, iš ko visa tai yra gauta — Dievui.
Aukoje meilė ir valia viena kitai neprieštarauja, o sueina į harmoningą sąveiką.
4. Auka
Meilės pajungimas valingam savęs realizavimui, griežta prasme, reiškia paaukojimą visko mylimo ir branginamo, įskaitant ir save patį, tam, kas yra aukščiau visko. Kaip žmogus dar yra savimi, kai jis, siekdamas galutiniosios realybės, paaukoja save?
Buvimas savimi reiškia atvirumą — ne tik sau pačiam, bet principiniai ir galutinajai realybei. Atvirumas galutinai realybei implikuoja jos sampratą. Kaip jos siekimas, jis sykiu implikuoja ii tą sampratą lydintį nuotaikingumą (Befindlichkeit — Heidegger!). Atvirumas, kaip nuotaikingas radimasis pasaulio atvirumoje (In-der-Welt-sein — Heidegger), iš vienos pusės reiškia (ar gali reikšti) meilę, o iš kitos valingumą (pabrėžiamą siekimo, kaip ėjimo link to, ko siekiama). Atvirumas, tuo būdu, reiškia suvokiantį ar įsijaučiantį įsigyvenimą į galutiną realybę, kurioje asmuo rasdamasis, realizuoja save. būdamas intensyvėjančioj sąsajoj su ja.
Šitie du tvirumo, t.y. buvimo savimi ar asmenybiškumo aspektai yra dramatiškai išryškinti Brando dramoje. Joje tačiau slypi sykiu neišaiškintas dvilypumas tarp asmens (Brando) radimosi pasaulyje jam jį nuotaikiškai suvokiant, ir šitokios būsenos nuotaikiškai aukojimo antpasaulinei realybei. Galutinosios realybės samprata čia yra skilusi.
Brandas yra mylįs asmuo, bet pirm visko jis yra gaivalingai valinga asmenybė. Valingumas jame nustelbia meilę, nepanaikindamas jos. Meilė čia įgauna negatyvų antspalvį ir tarsi virsta kliūtimi valingam savęs realizavimui. Kai Brandas sako: "Ką pasaulis vadina meile, aš nei žinau, nei noriu žinoti",55 dramos skaitytojas mato, kad taip nėra: jis mato Brandą giliai išgyvenantį meilę įvairiose savo pasaulio apystovose, — mato jį ją intensyviai išreiškiant kaip esminę gyvenimo ar pasaulio vertybę. Panašiai yra ir su Brando tariamu žmoniškumo atmetimu, jo laikymu jo tik silpnybe, kuri turi būti valingai peržengta. Ir čia skaitytojas rezervuotai priima Brando žodžius: "Humaniškas! Tai žodis, kuris atpalaiduoja mus visoms mūsų silpnybėms!"56 Jis yra giliai įsitikinęs Brando nuoširdžiu žmoniškumu savo artimųjų atvžilgiu: motinos, žmonos, sūnelio ir artimo.
Meilės ir žmoniškumo atmetimas Brando žodžiuose reiškia šitų vertybių aukojimą tam, kas stovi aukščiau už bet kokią vertybę, netgi aukščiau ir už patį aukotojo savęs branduolį. Meilė ir žmoniškumas Brandui reiškia žmogaus prieraišumą prie žemiškų (prie pasaulio) vertybių. Šituo prieraišumu žmogus nukrypsta nuo visų vertybių, įskaitant ir savęs besąlyginio paaukojimo Dievui. Žmogus realizuoja save savame pasaulyje tarsi tik tam, kad paskui paaukotų viską savame pasaulyje ir patį save Dievui. Tuo jis transcenduoja (peržengia) viską ir pats save, tarsi ir pats pasidarydamas dievišku — realizuodamas save antpasaulinėje plotmėje.
Brandas skiria žmogaus savęs realizavimą pasaulyje nuo šitaip realizuoto savo buvimo savimi subordinavimo Dievo valiai. Žmogaus prieraišumas prie žemiškų vertybių jam yra būtinas, nes tik tuo būdu žmogus tampa savimi pasaulio atvirumoje. Tačiau galutiniausia prasme žmogaus buvimo savimi misija yra įvykdoma, jam aukojant viską, kas pasaulietiška, įskaitant ir savąjį pasaulietišką buvimą savimi, ir jam sekant Dievo Žodžiu, jam vykdant Dievo valią. Per šitokį savo pavaldumą Dievui žmogus tampa savimi Dievo plotmėje — jis atskleidžia save kaip sielą.
Savo žemiškame gyvenimo kelyje žmogus gali atiduoti viską aukštesnėms pasaulio vertybėms, aukštesniems jo idealams, bet jis niekad negali atiduoti toms vertybėms ar idealams savosios sielos. Jo sielos galutinė paskirtis, jo pašaukimas, galutine prasme, jam realizuojant save, yra pats Dievas. "Yra vienas dalykas, kurio žmogus negali atiduoti! Tai jo siela!" Taip kalbėjo Brandas žmonėms. "Jis negali paneigti savo esminio pašaukimo. Jis negali užtvenkti upės, kuri veržiasi link vandenyno".58
Siela negali būti paaukojama, nes ji yra išdava savęs savo pasaulietiškume paaukojimo Dievui. Tai kaip tik ir reiškia, kad siela yra sąsaja su Dievu. Ji yra realizuojama, ne žmogui ja sukuriant, bet jam statatant savąją sielą su Dievu.
Siela, kaip sąsaja su Dievu, yra pati žmogaus gelmė, kuri tuo pačiu (kaip sąsaja) jau yra už žmogaus, priklausydama dieviškajai dimensijai. Siela yra tikslas, kurio žmogus turi nepaliaujamai siekti. Šitą "tikslą, kurio jis turi siekti, individas turi pačiame savyje", sako Kierkegaardas, "ir vis dėlto jis turi šitą tikslą šalia savęs, kadangi jis turi jo siekti".
Didvyriai, kuriais žmonės žavisi, tampa tokiais, pasiaukodami aukštesniems pasaulio idealams. Šitie idealai yra žmonių daugiau ar mažiau suprantami, ir didvyrio pasiaukojimas jiems sykiu yra ir jo pasiaukojimas savosios visuomenės, savosios tautos ar net žmonijos idealams. Didvyris iškyla virš visų kitų žmonių pasaulyje ir yra visiems matomas, kaip kalno viršūnė, užsibrėžianti horizonte.
Kierkegaardas tokį didvyrį vadina etišku žmogumi, nes jis nustato gyvenimo gaires savųjų pasaulyje. Jis išsiskiria iš kitų savo tvirtu apsisprendimu ir tvirtu stovėjimu pasaulyje. Jis žino, ko kiti stokoja ir ko jiems reikia, pats būdamas savimi. Ar Brandas buvo tokiu žmogumi? Tai klausimas, kurį skubus atsakymas nėra galimas.
Kai tuo tarpu etiškas žmogus tvirtai stovi pasaulio atvirumoje, estetiškas žmogus neišeina iš savęs, gyvendamas savyje uždarą gyvenimą. Jis turi savo idealus, kurie kitiems nėra betarpiai prieinami. Menininkas Einaras, kai Brandas jį su Agne pirmąkart sutiko kalnuose, išreiškė savo estetinę laikyseną pasaulyje šiais žodžiais: "Kažkokia jėga paskatino mane eiti į kalnus. Balsas manyje sakė man: "Ieškok grožio, kur pušys auga, prie miško upės, aukštai virš debesų' ".60 Pajutimas jį stumiančios jėgos lygiai, kaip ir balsas, šaukiąs jį į kalnus, atėjo iš paties Einaro gelmių — lygiai taip, kaip tai, 'kas verda Peero Gynto krūtinėje'. Tai tik jam vienam buvo aišku ir liko jo uždarumoje. Einaro idealai nebuvo pasaulio atvirumoje; nebuvo visiems aiškiai prieinami. Ar ir Brando pašaukimas buvo tik jo vidinis balsas? Ar jo idealai buvo aiškūs jo žmonių pasaulio atvirumoje? Ir čia nėra lengvo ir greito atsakymo.
Kierkegaardas mini dar trečią buvimo savimi pakopą — religinę. Religinį žmogų pašaukia vidinis balsas. Principiniai jis nėra jo paties balsas, būdamas balsas, kuriuo aukštesnė galybė prabyla jo lūpomis. Religinio žmogaus idealai nėra aiškūs kitiems, nes jie nesirodo pasaulio atvirumoje ir nėra kitų matomi bei prieinami, išskyrus per religinio žmogaus žodžius, atskleidžiančius jiems tuos idealus.
Religinis žmogus eina į pasaulį, atskleisdamas jame tai, kas pats neatsiskleidžia, atsiskleisdamas tik jam vienam. Eidamas į pasaulį ir skelbdamas Dievo žodį, religinis žmogus sykiu eina į savąsias gelmes. Savo ėjime jis peržengia tiek pasaulį, tiek save, išeidamas į atvirumą, platesnį už bet kokį pasaulį — į Dievo atvirumą. Ši atvirumą tėra atvirumą tik religinio žmogaus gelmėse. Ji nėra pasaulio atvirumą, kame viskas visiems yra daugiau ar mažiau aiškybė — visiems daugiau ar mažiau prieinama apibrėžtybė.
Religinio žmogaus idealai kitiems tiesioginiai nėra prieinami. Toks žmogus — žmogus esąs savimi religinėje pakopoje — žmonių pasaulyje yra keistuolis, ir etiniu mastu jis gali būti negatyvus. Kalnuose, kai minia, Brando vedama į aukštumas (simbolizuojančias aukščiausius idealus), ėmė maištauti, šaukdama apkaltinimus Brandui, aukštas bažnyčios pareigūnas sušuko: "Jis nesuteikė paskutiniojo sakramento savo mirštančiai motinai!". Burmistras rėkė: "Jis užmušo savo vaiką!", o zakristijonas pridėjo: "Ir savo žmoną!"61 Kierkegaardas, analizuodamas religinį asmenybiškumą, pristato Abraomą, aukojantį savo sūnų Izaoką, kaip žudiką etiniame lygyje, bet kaip didingą asmenybę religiniame lygyje. Pasaulio atvirumoje (visiems toj pačioj ir prieinamoj) Abraomas atrodė esąs žudiku. Negatyvus buvo ir Brandas ne tik jo parapiečių, bet netgi ir jo motinos akyse. "Dievas nėra taip žiaurus, kaip mano sūnus",62 pasakė ji mirdama.
Pasaulietiškas (etinis) gyvenimas pareikalauja iš žmogaus aukos: dirbdamas, rinkdamasis, išsižadėdamas, kurdamas, jis aukoja savo jėgas ir talentus sau, savo artimiesiems, savam pasauliui. Šituo būdu jis realizuoja save, savo asmenybiškumą pasaulyje, kaip viską įprasminančioje galutinos realybės atvirumoje. Ir religinis žmogus realizuoja save savame pasaulyje su nemažesniu ryžtu negu pasaulietiškasis žmogus. Jis tačiau realizuoja save pagal antpasaulinę realybę, Dievą, kuriai jis aukoja save ir savąjį pasaulį. Ne tik Brando, bet ir Agnės gyvenimas buvo šitokia auka.
Agnė buvo ištikima Brando palydovė. Ji ištvermingai sekė juo sunkiame jo gyvenimo kelyje. Ji ryžtingai ir sąžiningai ėmėsi tokio gyvenimo būdo, kokį jai Brandas atskleidė. Ji ne sau ko nors laukė iš gyvenimo, bet aukojo save kitiems ir, galutina prasme, tam, kas aukščiausia — Dievui.
Su Brandu ji apsigyveno šalto kalnų fiordo papėdėje. Čia jos ir juodviejų sūnelio sveikata vyto. Brandas matė, ko jis iš mylimos Agnės — ne vien tik iš savęs — reikalavo. "Ši vieta yra šalta ir nesvetinga", kalbėjo jis kartą jai. "Tavo švelni siela šąla. Saulė niekad neapšildo šito namo".93 Šaltas fiordas simbolizavo auką, kurios gyvenimas pareikalavo iš Brando ir Agnės?
Kai šitoj šaltoj ir nykioj aplinkoj Agnės ir Brando sūnelis Ulfas susirgo ir, gydytojui patariant, jo pagijimas tebuvo galimas, tėvams persikėlus į pietus, Brandas atsisakė tai padaryti, sekdamas pagrindinį, jo supratimu, santykiuosenos su Dievu principą — viską paaukoti. Pagal jį, asmuo gali būti pilnai savimi (pilnai asmenybiškas), ne duodamas dalį — kad ir labai didelę dalį — savo žemiškų vertybių, nesvarbu kaip brangios jos jam bebūtų, bet visas! "Viskas arba nieko!" buvo Brando gyvenimo šūkis, kurį Brandas taikė sau ir savo parapiečiams, įskaitant ir Agnę.
Kad ir su kraujuojančia širdimi, Agnė nusilenkė Dievo valiai. Pakeldama savo vaiką aukštai ant rankų, ji pasakė: "O Dieve! Šitą auką, kurios Tu drįsti reikalauti iš manęs, aš drįstu pakelti link tavo dangaus. Vesk mane per gyvenimo ugnį!".64
Kalėdų išvakarėse, kai Ulfas jau buvo miręs, pratrynusi apšarmojusį langą, Agnė žiūrėjo į čia, klebonijos kapinėlėse, stūksojusį sūnelio kapą. "Uždaryki langines!" pareikalavo iš jos Brandas. "Argi dar ko daugiau tu reikalauji iš manęs?" — su skausmu klausė ji Brandą. Brando atsakymas jai buvo jo pagrindinio principo formulavimas: "Jei neatiduodi visko, neatiduodi nieko!". "Tavoji auka yra bevertė, jeigu tu sielvartauji" — toliau skambėjo Brando žodžiai. "Tavo Viešpaties kelias yra siauras ir status", atsakė jam Agnė su sunkumu. "Tai yra valios kelias" — kietai tęsė Brandas. "Nėra jokio kito!" "Betgi pasigailėjimo kelias?" skausmingai klausė Agnė. "Pastarasis yra išgrįstas pasiaukojimo akmenimis" — buvo Brando atsakymas.68
Netekusi sūnelio, kaip jai brangios šventenybės, ji saugojo tai, kas jam priklausė: jo drabužėlius ir žaislus. Brandas pareikalavo iš jos atiduoti visa tai čigonei, kurios sūneliui tie daiktai kaip tik buvo reikalingi. Agnė pakluso. Ji pakluso ne Brandui, bet jai Brando pristatomam Dievui. Ji atidavė viską, išskyrus vieną sūnelio daiktelį —jo kepurėlę. Brandas pareikalavo, kad ji atiduotų — ir tai laisva valia — ir tą paskutinę jai taip brangią relikviją, nes Agnės prieraišumas prie bet ko žemiško, kai ji renkasi Dievo akistatoj, reiškia jos prieraišumą prie stabo.68
Padėjusi paskutinę auką (savo sūnelį, kaip Abraomas Izaoką) ant Dievo aukuro, ji sykiu padėjo ant jo ir save — savo buvimą savimi realizuotą sunkiuose savojo pasaulio vingiuose. Pasijusdama akistatoj su Dievu, ji pajuto ir savosios žemiškos misijos užbaigą. "Tas miršta, kuris pažvelgia į Jehovą veidas į veidą"67 — kalbėjo ji Brandui. Agnė realizavo save kaip galutinai nutyrintą sielą akistatoj su Dievu. Ji tuo peržengė save savo pasaulietiškume. Ji peržengė pasaulį ir gyvenimą.
5. Darbas
Brando parapiečiai, įskaitant ir jo paties motiną, vietos savivaldybės pareigūnai ir visi kiti Brando aplinkoje nesuprato jo radikalių reikalavimų valingai sekti Dievu, vykdyti Jo valią ir viską Jam paaukoti. Jiems tai neatrodė žmogiškosios paskirties kelias. Brando skelbiami idealai pasaulio atvirurnoje neturėjo visiems prieinamo realybiškumo, kokį turi daiktai, medžiai ar gyvuliai ir įvairūs fiziniai veiksniai. Neatsiskleidė jie pasaulio atvirurnoje ir kaip kultūrinės vertybės — taip pat visiems prieinamos. Brandas atmetė tiek fizines, tiek kultūrines vertybes kaip savyje pakankamas. Savo motinai jis pasakė: "Tu turi išsižadėti visko, kas tave riša prie pasaulio ir nuoga eiti į savo kapą".68 Tai reiškė jai viso jos ilgo gyvenimo idealų atmetimą, juos paaukojant tam, kas aukščiausia. Tik visko išsižadėdamas, žmogus gali pasiekti pilnutinį buvimą savimi.
Peeras Gyntas laikėsi egoistiškai užsidaręs savyje, kaip nuosavoje tvirtovėje. Jis neišėjo į pasaulio atvirumą, nieko joje nepasiekdamas, neformuodamas, nesukurdamas. Brandas gi aktyviai dalyvavo pasaulio vyksmuose, formuodamas save, savo artimuosius ir savo visuomenę. Jis tačiau pasaulyje neįsitvirtino kaip sau pakankamoj realybėj. Savąjį pasaulietišką buvimą savimi jis padarė pavaldžiu antpasaulinei realybei (neprieinamai žinojimui, o tik tikėjimui), paaukodamas jį jai. Šitąja auka jis įsigijo naują, aukštesnį ir didingesnį buvimą savimi (asmenybiškumą): buvimą sąsajoj su Dievu, buvimą siela. Peeras Gyntas neturėjo savęs. Brandas, būdamas siela, nebebuvo pasauliniu, bet antpasauliniu savimi.
Brandas savuoju religiniu asmenybiškumu nebuvo pasaulio atvirurnoje. Šita prasme jis panašėjo Peerui Gyntui. Pasaulietiškai asmenybiškas (esąs pasaulio atvirurnoje) žmogus yra kultūrininkas. Tai darbo žmogus plačia prasme. Jis kūrybingai formuoja save ir savo aplinką. Kultūrininkas yra įsišaknijęs į pasaulio (Gamtos ar Būties atvirumos) galimybes. Būdamas sąsajoj su pasauliu, jis formuoja savąją aplinką ir išvysto savuosius talentus ar potencialus. Kultūrininkas, darbo žmogus, yra pasaulio žmogus.
Brando motina dirbo visą gyvenimą, įgaudama aiškų savitą profilį ir ženklindama savąją aplinką savita žyme — tuo ją savitai sukultūrindama. Ji užgyveno turtus ir dvarą. Įvesdama jame savo tvarką, ji tarsi suteikė jam savo nuosavą būseną, kurią ji norėjo išlaikyti, leisdama ją paveldėti savo ainiams, pirmoj eilėj Brandui. Čia ji susidūrė su kieta valia žmogaus, kuriam toks buvimas savimi, kuriuo savita būsena uždedama ant savos aplinkos, nebuvo žmogaus egzistencijos galutina paskirtis. Tam dar buvo reikalingas išsižadėjimas ir paaukojimas visko, kas darbu pasiekta, kas sukultūrinta, pasiaukojant dargi ir pačiam sau kaip kultūrininkui — pasaulio žmogui. Per šitokį išsižadėjimą, pavaldų tam, kas yra aukščiausia, tampama Aukščiausiojo vasalu — gimstama naujuoju savimi, tampama siela.
Visi — ar bent jų didelė dauguma — Brando sekėjai buvo prieraišūs prie savo įsisavintų ir savitai suformuotų pasaulio vertybių. Jie žiūrėjo į tai, kaip į savo buvimo savimi paskirtį. Brando akyse jie buvo menkystos. "O! Aš kiaurai pažįstu šitas bukas sielas ir jų apsileidusias galvosenas", kalbėjo Brandas kartą pats sau. "Jūsų maldos neturi nei stiprybės, nei agonijos pasiekti Dangaus, — išskyrus tik šaukti: 'Duoki mums šiandien mūsų duonos kasdieninės!' ",69 Tuo jis išreiškė stoką tikėjimo žmonėse. Pagal Brandą — kaip ir Kierkegaardą — tikėjimo žmogus turi išžengti iš pasaulio atvirumos, visiems prieinamos bei suprantamos, ir klestėti nuosavose tikėjimo gelmėse.
Šitokį vadovavimąsi tikėjimu gerai iliustruoja, Kierkegaardo detaliai nagrinėjamas Senojo Įstatymo epizodas apie Abraomą. Dievas pareikalavo iš Abraomo didelės aukos — jo brangaus sūnaus Izaoko. Tik pats Abraomas žinojo, ar buvo tikras savo gelmėse, kad šitas reikalavimas buvo realybiškas. Kitiems Abraomo žinojimas buvo lygiai tiek subjektyvus, kiek ir estetinio (besivadovaujančio juslėmis ar jausmais) žmogaus, kuris motyvuoja savo veiksmus pagal savo įsitikinimus, nematant ar nežinant jų tikrumo kitiems. Tuo tarpu estetinio žmogaus žinojimas grindžiasi jame pačiame. Tikėjimo žmogaus žinojimas grindžiasi antpasaulinėj realybėj, prieinamoj tik jam pačiam, o neprieinamoj kitiems. Etinio (kultūrinio) žmogaus žinojimas principiniai yra visiems aiškus: jis grindžiasi pačioje pasaulio atvirumoje. "Etiška prasme Abraomas ruošėsi nužudyti Izaoką", sako Kierkegaardas: "religine gi prasme jis norėjo Izaoką paaukoti".70
Etiškai (kultūriniai) asmenybiškas žmogus gyvena aiškiame pasaulyje, kuriame tiek jo veiksmai bei siekiai kitiems, tiek kitų veiksmai ar siekiai jam pačiam principiniai yra suprantami ir prieinami. Visi pagal savitą sampratą, nors ir skirtingai, bet sutartinai — konstruktyviai ar ir destruktyviai prisideda prie savo aplinkos, savojo pasaulio kūrimo, ir jo griovimo. Šita įvairinga veikla čia vadiname darbu — plačia prasme kultūriniu darbu. Savo darbu kultūrindamas savo aplinką, žmogus realizuoja pats save. Jis dalyvauja pačios realybės — pačios Gamtos — kūrybiniame vyksme, uždedamas savitą žymę ant savo aplinkos ir išvystydamas savuosius talentus bei potencialus, užtinkamus jo savose, jam Gamtos suteiktose, gelmėse.
Peero Gynto dramoje sodietis su ištverme ir užsispyrimu nuvalė kalnų pašlaitę, įsteigė savo sodybą ant nuosavos dirvos, vedė ir išugdė savo šeimą. Šis žmogus, niekuo neiškilęs virš vidutiniškumo — nei valstybiniu - tautiniu mastu, nei religiniu - tikėjimo mastu — vis dėlto buvo savimi savo gyvenimo kelyje, ir jis ryškiai skyrėsi nuo savęs stokojančio Peero Gynto. Tas ketur-pirštis sodietis buvo prisirišęs prie savo dirvos toje kalno pašlaitėje ir prie savo šeimos židinio, nors ir skurdžioje savo grytelėje. Jis šitų savo vertybių niekad neišsižadėjo, jų neatsisakė ir jų neaukojo niekam aukštesniam. Jis, būdamas pasauliniai savimi, nebuvo antpasauliniai savimi.
Tarp to keturpirščio sodiečio ir Brando motinos nėra esminio skirtumo. Paviršutiniškai žiūrint, atrodo, kad Brando motinos pasaulis buvo daug aukštesnis negu minėto sodiečio dėl jos prisirišimo prie turto ir pinigų, jai nenorint jų išsižadėti. Iš tikrųjų tai reiškė jos prieraišumą prie savojo pasaulio, kuriame ji įrėžė savą žymę savais išgyvenimais ir pasiektais rezultatais. Viskas, ką ji turėjo, liudijo jos ištvermingą, pragmatišką sugebėjimą (lygiai kaip ir sodiečio) formuoti save, jai formuojant savąją aplinką. Ji tvirtai tikėjo savo gyvenamojo pasaulio principais, kuriuos ji nesvyruodama palaikė ir niekad jų neatmetė. Šitaip ji tikėjo ir ji savitai vykdė Dievo valią. Ji stipriai teigė ir realizavo etišką (pasaulinį) buvimą savimi, bet ji nesuprato (neturėjo reikiamo tikėjimo) ir todėl traukėsi nuo antpasaulinio buvimo savimi.71
Brando aplinkos žmonės, dėl savo prieraišumo prie pasaulio, kuriame jie dirbo ir kūrė, nebuvo linkę eiti jo proteguojamu išsižadėjimo ir pasiaukojimo keliu, vedančiu į antžmogiško buvimo savimi realizavimą. Stokodami tvirto tikėjimo, jie neišsižadėjo savojo pasaulio: visu veidu jie buvo atsikreipę į jį.
Brando žmonėms nebuvo svetimi antgamtiniai bei antpasauliniai idealai, kurie buvo jiems siektini. Jie tačiau buvo tikri, kad tie idealai neturėjo eiti prieš ar neigti tai, kuo jie buvo tvirtai įsitikinę. Jie neturėjo sueiti į konfliktą su jų pasiektomis pozityviomis kultūrinėmis vertybėmis. Antgamtiniai bei antpasauliniai idealai, pagal juos, negalėjo paneigti jų pasiektos tiek vidinės, tiek išorinės gerovės. Jie neturėjo paneigti jų pasiektų materialinių ir kultūrinių vertybių.
Kai Brandas vedė savo parapiečius į didingus, snieguotus kalnus sunkiai kopiamais takais (tie kalnai simbolizavo antpasaulines vertybes), zakristijonas, atstovaudamas miniai, klausė tada Brandą: "Pirmiausia, kaip ilgai mes turėsime kovoti? Antra, kiek tai mums atseis? Trečia, koks gi bus mums mūsų atlyginimas?" Brando atsakymas jam reiškė tiems žmonėms pačių jų buvimo savimi sampratos pagrindų subyrėjimą. Jo atsakymas buvo sekantis: "Kaip ilgai jūs turėsite kovoti? Iki jūsų mirties! Kiek tai jums kainuos? Viskas, ką jūs laikote sau brangaus! Jūsų atlyginimas? Nauja valia — nutyrinta ir tvirta — naujas tikėjimas, dvasinis vientisumas! Erškėčių vainikas! Tai bus jūsų atpildas!"72
Iš čia yra pilnai suprantama minios reakcija į Brando pastangas vesti savo parapiečius į antpasaulinio asmenybiškumo realizavimą. "Išdavystė!" — šaukė žmonės. Tu mus išdavei. Tu mus apgavai!' 73 Minia nusisuko nuo Brando. Gal stipriausias veiksnys šitame nusisukime buvo tuo laiku paskleista žinia, kad žemai, fiorde, atplaukė gausybė žuvų.74
Kelias, kuriuo Brandas bandė vesti savo parapiečius, pastariesiems žiūrint į jį iš pasaulietiškos perspektyvos, tebuvo tik išsižadėjimo ir pasiaukojimo kelias. Gi kelias atgal, žemyn į fiordą, buvo gerbūvio kelias, kupinas pasaulio vertybių. Minia nenorėjo iškeisti pasaulietiško buvimo savimi, visiems aiškaus ir suprantamo, į antpasaulinį — neaiškų ir miglotą, jokiais visiems suprantamais argumentais nei atskleistą, nei įrodytą, subjektyvų ir individualistišką buvimą savimi, besigrindžiantį tikėjime — tikėjime be jokios garantijos.
Vietos burmistras bene geriausiai išreiškė ne tik savojo kaimo gyventojų, bet ir bendrai žmonių daugumos įsitraukimą į savojo pasaulio kūrybinį vyksmą, kuriame jie aktyviai dalyvavo, kūrybingai ir darbščiai formuodami ir savo gyvenimo aplinką bei aplinkybes. Burmistras tai išreiškė, kreipdamasis į Brandą žodžiais: "Mes nenorime kraujuoti. Mes norime tiktai užsidirbti sau duonos kąsnį, su prakaitu ant kaktos išvargdami tai iš šitų uolotų kalnų pašlaičių".75
Brandas suprato dirbančio žmogaus prieraišumą prie pasaulio ir jo vertybių. Šitas prieraišumas, kad ir sukliudo žmogui realizuoti savo aukščiausiąjį buvimą savimi (buvimą savimi Dievo perspektyvoje), vis dėlto jis reiškia jo pranašumą, palyginus jį su Peero Gynto kipšiška asmenybiškumo stoka. Per darbą, per kūrybingumą žmogus pastato save Gamtos atvirumos perspektyvon ir tuo jis įgauna savo kultūrinio asmenybiškumo svorį. "Jeigu jūs nepajėgiate būti tuo, kuo jūs turėtumėte būti", kalbėjo jiems Brandas, "atsikreipkite veidu į žemę ir stropiai ją arkite".76
6. Gamta
Gamta iškyla Peero Gynto dramoje būtybiškoje apibrėžtybių lygmėje, iškeliant gyvulio ir žmogaus būsenų skirtingumą. Gamta iškyla ir Brando dramoje, bet jau būtiškoje, neapibrėžtybės lygmėje. Ji iškyla Ledo Katedros simboliu.
Peero Gynto kipšiškas pakankamumas sau reiškia jį esant pilnai Gamtos aprūpintą; jis reiškia jo nieko nestokojančią, uždarą savyje būseną — būseną be atsakingumo už save ar būseną be savęs. Žmogaus ištikimybė sau yra išdava jo buvimo Gamtos apleistyje: žmogus nėra patalpintas į sau pakankamą būseną. Nebūdamas paruoštas savajai aplinkai, žmogus tarsi dar tebėra embrioninėj stadijoj, ir jis pats turi parengti save kuriam nors Gamtos atvirurnoje kelių. Neturėdamas dar specifinio sau kelio, jis yra tarsi mestas į kelių tinklą, nevienam iš tų kelių būdamas tinkančiu. Žmogus yra mestas į aibę galimybių, gulinčių Gamtos atvirurnoje, tarsi būdamas įstatytas į Gamtos kūrybingumo versmę. Šitas jo įstatymas padaro jį patį kūrybingą. Kultūra tuo būdu neiškyla iš žmogaus kaip savo versmės, bet iš jo atvirumo Gamtos atvirumui, o tai reiškia — iš pačios Gamtos. Kultūros pradmenys neslypi žmoguje savame izoliuotume, bet Gamtoje, kurios atvirurnoje yra žmogus. Būdamas mestas į Gamtos atvirurnoje aibę galimybių, į kelių tinklą joje, žmogus yra mestas į laisvę. Laisvėje, būdamas sau ištikimas, jis kuria kultūrą, realizuodamas savo buvimą savimi.
Žmogus yra išmintinga, sugebanti kalbėti ir suprasti jį apsupančias realybes būtybė. Šitie jo sugebėjimai principiniai neišplaukia iš jo paties, bet iš jo atvirumo pasauliui (Gamtos atvirumai). "Pasaulio atvirumą nepriklauso žmogui", sako Finkas, "bet, priešingai, žmogus priklauso pasaulio atvirumai: jis egzistuoja iš savęs išžengiančiame atsigręžime į universo viską apsupančią platybę. Iš šitos platybės (o ne iš savęs) jis gauna proto šviesą, kalbą ir Būties sampratą. Mūsų turėjimas 'pasaulio' nesigrindžia tariamame mūsų 'turėjime' proto, kalbos ir būties sampratos. Tikriau, dėl mūsų atvirumo pasauliui, mūsų buvimo išplėštiems iš savęs ir mestiems į neapibrėžtybę — dėl mūsų buvimo atdariems visumos logosui, kuris viską tvarko ir tarpusavyje suderina, galime mes, Būtį (o sykiu ir būtybes) suprasdami, galvoti ir kalbėti".77
Kai ankstyvam žmogui reikėjo parsinešti namo vandens iš šaltinio, jis naudojo ar tai austrės kiautą, ar pusiau perpjautą arbūzą, ar iš beržo tošės padarytą sandarią tošinę, ar kad ir gyvulio pūslę. Visi čia minėti daiktai buvo, ar galėjo būti jo indais. Jie buvo artimai susiję, nežiūrint jų ryšių skirtingumų. Jie buvo susiję ne kaip jie patys, bet kaip priklausą visumai, besigrindžiančiai jų panaudotinume žmogaus pasaulyje. "Indiškumas" buvo vienas iš daugelio visumos — buvimo pasaulio atvirurnoje — aspektų. Jis, kaip ir visi kiti visumos aspektai, grindėsi ir atsiskleidė pasaulyje, kuris savo ruožtu pats atsiskleidė su žmogumi, kaip stokojančia, pasauliui atvira, būtybe. "Indiškumas", įprasminąs ir tuo būdu atskleidžiąs gausybę įvairių daiktų, principiniai negimė žmoguje, bet pasaulyje. "Indiškumo" nuovoka atsirado pas žmogų sykiu su savo "indiškumo" prasmingumu atsiskleidžiančiais pasaulio atvirurnoje daiktais.
Šitaip žmogus pasigamina sau apavą, apsiaustą, važiuoklį, įsirengia sau pastogę, krosnį virimui ar patalpų apšildymui ir t. t. Visur čia vyksta visumos (neapibrėžtybės) samprata, įgalinanti būtybių (apibrėžtybių) pasaulio atvirurnoje sampratą. Įvai-ringas būtybių išdėstymas harmoningoje, savitarpyje suartėjančioje tvarkoje, iškylančioje savu prasmingumu žmogui, jau yra visumos (pasaulio atvirumos) kalba, kuriai, būdamas atsakingas, žmogus pats tampa kalbanti būtybė. Jeigu pasaulyje (jo atvirurnoje) nebūtų harmoningo daiktų išdėstymo savo įvairingoje prasmingumų tarpusavio sąrangoje, nebūtų ir kalbos: žmogus būtų nebylys.
Žmogaus stokojanti, atvira pasauliui būsena yra atvira ir pasaulyje išsidėsčiusioms įvairaus prasmingumo būtybių sandaroms, kurias žmogus, dažniausiai jas formuodamas dėka savo visuminės (pasaulinės) perspektyvos, pritaiko savo trūkumams pašalinti. Tuo būdu jis gali apdirbti savo maistą, sumaldamas ar virdamas jį; pasigaminti apdarą, pakeičiantį jo natūralią jam nuogybę; įsirengti sau pastogę, kurios trūksta jam jo natūralioje aplinkoje; pasidaryti sau važiuoklį (plaustą, vežimą ar roges), kuriuo jis gali perkelti savo, jam neišvengiamai būtinus krovius ir t.t.
Visi šie atvejai iliustruoja žmogų, kaip būtybes suvokiančią, protaujančią ir kalbančią būtybę. Tie jo sugebėjimai grindžiasi jo atvirame atsakingume pasaulio logosui, laikančiam apibrėžtybes jų savitarpėj, darnioj ir tvarkingoj sąrangoj. Tik pasaulio atvirumoje žmogus gali užtikti pavienius dalykus kaip įvairiais atžvilgiais jam prasmingus.
Pirminė visuma iškyla kaip Būties visuma. Avino kailis, panaudotas kaip apsiaustas, yra suvoktas iš apdaro visumos, žmogui stokojant jo aplinką atitinkančios natūralinės dangos. Sykiu (tikriau dar prieš tai) jis yra suvoktas kaip esąs. Gyvulys nežino, kad daiktai "yra". Žmogus žino jų buvimą (jų esimą) — jis žino Būtį — dėl to, kad jis stokoja savęs, būdamas būtybė, kurios užduotis yra būti savimi.
Būties visuma yra pagrindinė visuma. Anot Finko, "pasaulio visuma yra pirmutinė ir paskutinė visuma, kuri yra prieš bet kokį pavienį daiktą ir kuri sykiu nusitęsia per juos visus, tolyn už jų. O vis tiek mes niekad neužtinkame jos (pasaulio visumos), taip sakant, betarpiai ant daiktų ar su jais. Ji laikosi atokiai nuo mūsų. Mes patys esame praeiną, ir taipgi savoje Būties sampratoje mes orientuojamės pagal daiktus kaip praeinančius".78 Visumos žinojimas įgalina būtybių žinojimą, o vis tiek būtybės yra daug lengviau žinomos ar suvokiamos, negu visuma — negu Būtis ar pasaulis. Žmogus turi tendenciją prisirišti prie būtybių ir pražvelgti tai, kas jas (ir jį patį) grindžia — pražvelgti Būtį, pasaulį.
Žmogus, stokodamas savęs, yra atviras visumai (Gamtai, Būčiai). Šituo savo atvirumu jis iškyla pats, kaip Gamtos ar Būties atvirumoje savęs ieškąs, ir sykiu jis iškelia pačią tą atvirumą — Būties atvirumą, pasaulį. Būtis (Gamta) yra reikalinga žmogaus tam, kad ji pati išeitų į atvirumą.
Žmogus savo neatbaigtyje yra tarsi žaizda Gamtos visumoje, ir dėl to jis joje prasikiša — išeina į jos atvirumą. Sekančiu palyginimu ši mintis gali kiek labiau paaiškėti: žmogus, susirgęs plaučių sunegalavimu, susiorientuoja ar susivokia, kad jis plaučius turi. Gerai funkcijonuoją plaučiai "nesijaučia", tarsi jų nebūtų. Tik sutrikę plaučiai "pasijunta" ir tuomi įžengia į suvokimo atvirumą. To negana! Ir pats žmogus savoj fizinėj sąrangoj, plaučiams (ar bet kuriam kitam organui) gerai veikiant, nėra taip akivaizdus sau — taip ryškiai esąs — kaip susirgęs ir negaluodamas begulįs lovoje.
Darniai įglusdamas į savo aplinką ir ją glaudžiai atitikdamas, gyvulys tarsi dingsta joje. Žmogus gi, nebūdamas tinkamas bei paruoštas savajai aplinkai, pats iškyla savo neatbaigtumu ir pasijunta esąs, jau nebebūdamas savoj aplinkoj, bet būdamas paleistas, be globos, pasaulio atvirumoje — laisvas.
Heideggerio teigimu, "istorijos eigoje žmogiškosios buities (jo atvirumo Būčiai ar Gamtai) prasmė glūdi jo buvime išstatytu kaip įlūžiui (įskilimui ar silpnai vietai), į kurią Būties pergalinga jėga įšliaužia ir tuo pati atsiskleidžia — įsilaužia taip, kad minėtas įlūžis pats Būtyje subyrėtų." 79 Žmogaus savita, be globos savoje laisvėje būsena reiškia silpną tašką visoj 'tvirtų' (atbaigtų) būtybių sąrangoje, kaip kokioj užtvankoj, į kurią pergalingai atsitrenkdamos Būties (Gamtos) viešpatingos bangos, pralaužia šią užtvanką jos silpnajame (žmogiškosios būsenos) taške ir savo tyškuliais iškyla į atvirumą, sykiu iškeldamos ir tą silpnąjį tašką savame silpnume ir nepakankume — iškelia žmogų savo laisvėje.
Būčiai siekiant atsiskleidimo, žmogus neatsitiktinai yra stokojanti (serganti, negaluojanti) būtybė: jis toks yra tam, kad pasitarnautų Būčiai, kad būtų jai panaudotas kaip spraga jai prasiveržti į atvirumą. "Pati Būtis", sako Heideggeris, "meta žmogų į savąjį prasiveržimo taką. Šitas prasiveržimas verčia žmogų eiti už savęs, įžengiant jam į pačią Būtį taip, kad ši veiksmingai atskleistų būtybes jų visumoje".80 Būtis savo prasilaužimu į atvirumą ne tik iškelia save ir žmogų savoje ypatingoje laisvės būsenoje į tą savo atvirumą, bet ir viską, kas yra, kaip tai, kas yra — kaip būtybės. Maždaug tą patį, kad ir kiek kitais žodžiais, pasako ir Finkas: "Žmogus yra keistas tvarinys. Jis yra būtybė pasaulyje ir sykiu jis yra būtybė, kuri pirm visko paženklinta savuoju sąsajos su pasauliu ženklu. Jis yra pasaulyje esąs daiktas, į kurį Būties visuma metasi tam, kad per jį ji imtų pati žėrėti ir švytėti".81 Būties pilnatvė yra reikalinga būtybės, stokojančios savęs (žmogaus), kaip spragos būtybių gausybėje. Per tą spragą ji gali lūžti į atvirumą, į pasaulį.
Čia pateiktos pastabos naujai iškelia Būties (Gamtos) skirtingumą nuo būtybių, sykiu iškeldamos ir žmogaus skirtingumą nuo jų, jam esant sąsajoj su Būtimi (Gamta) savo atsiskleidime. Gamta, kaip neapibrėžtybė, kaip nebūtybė, Brando dramoje simboliškai yra išreikšta kaip Ledo Katedra. Ji esminiai skiriasi nuo bet kokios būtybės, simboliškai išreikštos per vanagą. Vanagas atstovauja bet kuriai apibrėžtybei, ir jis, matomai, yra visad besikėsinąs, sava atžagareiviška laikysena, neapibrėžtybės (Ledo Katedros) atžvilgiu. Būtybės yra linkusios nustelbti Būtį. Ir žmonėms tipinga laikysena yra aiškiai matyti, suvokti ir vertinti būtybes, visiškai ignoruojant butybiškumo pagrindą — Būtį.
Minia, kuri momento pagavime sekė Brandą į kalnus, nesuprato, kad jis vedė juos už būtybiškų vertybių, už apibrėžtybių. Kai jie susigaudę einą link nebūtybiškų idealų, jie nuo Brando nusisuko — nusisuko eiti žemyn, kur fiordą užplūdo milijonai žuvų.
Visai skirtinga nuo Brando parapiečių buvo laukinė Gerda. Ji nuolat kovojo su vanagu — su apibrėžtybių įsikūnijimu, atstovaujančiu būtybiškumą aplamai. Ji likosi ištikima savajai šventovei, Ledo Katedrai. Ji buvo jos — o tai reiškia Gamtos — šventike. Brandas gi buvo šventikas, atstovaująs antgamtinę realybę.
Tiek Brandas, tiek Gerda — abu iškelia neapibrėžtybę virš apibrėžtybių, virš būtybių. Brandas giliai vertina apibrėžtybės (čia prisimintina jo nuoširdi meilė Agnei ir Ulfui). Jis tačiau jų nelaiko sau pakankamomis galutina prasme. Jos dėl to yra paaukotinos neapibrėžtybei — Dievui.
Gerda gi yra bekompromisiniai nusigręžtanti nuo bet kurių būtybiškų vertybių. Pati našlaitė, išaugusi be meilės, ji neįsijungė nė į yieną žmonių bendruomenę — ar tai būtų bendruomenė, kurią sudarė vietos žmonės, kaip savo bažnytėlės parapiečiai, prie kurių priklausė jos tėvas, ar tai būtų vietos čigonų bendruomenė, prie kurios priklausė jos motina. Ji — individualiste — visų vadinama ar tai čigonė, ar kipše — viena besąlygiškai buvo pavaldi visų ignoruojamai Ledo Katedrai — Gamtai.
Brandas principiniai sutarė su Gerda, atmesdamas pasaulio vertybes. Jis jas atmetė kaip pakaitalą (stabą) Dievui. Gerda gi jas atmetė, kaip pakaitalą Gamtai. Brandui Gerda, nežiūrint to, kad gilia prasme ji jam buvo artimesnė negu jo parapiečiai savo prieraišumu prie žemiškų gėrybių, atrodė besirikiuojanti su jais — kad ir skirtingu būdu — savo nukrypimu nuo tikrojo (nuo tikėjimo) kelio. Jis ją vadino "laukine savo širdyje, kurios palūžusioj galvosenoj blogis atrodo gražus".82
7. Gamta ir Dievas
Brandas kvietė žmones pakilti aukščiau Gamtos. Šitoks pakilimas yra lengvai suvokiamas, kai Gamta yra suprasta kaip materialinių gėrybių visuma. Gamta kaip kultūros pagrindas yra dvasinga realybė. Šia prasme dvasingumo sąvoka darosi paini, tuo atveju kai dvasingumas principiniai yra taikomas antgamtinėms vertybėms. Pagrindinė Gamtos samprata šitokia prielaida yra apsunkinama. Čia teks, kiek tai yra įmanoma, Gamtos sampratą pagilinti, ją sugretinant su Dievo samprata.
Brandas, reikalaudamas iš žmonių išsižadėjimo ir aukos, pirmiausia reikalavo iš jų tvirto ir užgrūdinto stovėjimo savame pasaulyje. Tik pamėgdamas ir aukštai vertindamas savo pasaulio vertybes, žmogus gali suprasti jų išsižadėjimo bei paaukojimo svarbą bei svorį, jam realizuojant antpasaulinį buvimą savimi. Žmogus, prie nieko neprisirišęs, nejaučia ar net ir nesupranta išsižadėjimo bei aukos prasmės. Taipgi ir žmogus, kurio supratimu Dievas yra pernelyg švelnus, gailestingas ir atlaidus, negali tikra prasme išsižadėti bei aukotis.
Brando požiūriu švelnus ir atlaidus "Dievas, kuris laiko vieną akį užmerktą",83 kad nematytų žmonių nukrypimo nuo Jo jiems užbrėžto kelio, yra laidotinas, — kaip netikras Dievas. Vieton jo Brandas bandė atstatyti Senojo Įstatymo Dievo vaizdą — Dievo tvirto ir griežto, neatlaidaus ir negailestingo, nepražvelgiančio jokių žmogaus silpnybių bei jo nukrypimų nuo Jo valios vykdymo kelio.
Akistata su stipriu Dievu yra reikalinga stipraus žmogaus, ir tik toks žmogus tvirtai stovi tarp žemiškų vertybių, būdamas įsišaknijęs savame pasaulyje — būdamas pilnu veidu į jį atsisukęs (atviras jam). Savo pasirinkimais jis kūrybingai formuoja save ir savo aplinką, įprasmindamas ją, kaip savą pasaulį, sykiu įgalindamas tiek savo paties, tiek savo artimųjų prasmingą buvimą jame — gyvenimą. Ar Brandas, pabrėždamas žemiškų vertybių svarbą, sykiu pilna prasme pabrėžė ir žmogaus pagarbią laikyseną savojo pasaulio atžvilgiu, kaip Gamtos atvirumas — kaip Gamtai? Atsakymas į šį klausimą tuo tarpu nėra aiškiai ir vienpusiškai galimas.
Tyra ir didinga Gamta, kuri atskleidžia ir saisto visą realybę — tiek jos pilnai globiamą (kaip gyvuliai), tiek jos paleistą į "savikūros" laisvę (kaip žmogus), — randasi prieš bet kokį realybiškumą(gyvulinį ar žmogaus): ji jį grindžia.
Šitokią Gamtą Brandui pristatė laukinė mergaitė Gerda, besivaikydama su laukiniais gyvuliais ir visad gainiodama vanagą kaip pagrindinį savojo pasaulio priešą. Gerda pakartotinai kvietė Brandą į Ledo Katedrą. Tai buvo didingas kalnuose apsuptas stačiais šlaitais slėnys. Tie šlaitai buvo tos šventovės sienos. Jos stogas buvo pats dangus. "Eiki su manimi", kvietė Brandą Gerda, jiems susitikus pirmąjį kartą. "Šitose aukštumose kriokliai ir sniego griūtys gieda mišias. Vėjas sako pamokslus, kaukdamas palei leduotas sienas. Ir vanagas negali čia patekti. Jis panyra oru ligi Juodosios Viršūnės ir tupi tenai ant mano šventovės bokšto, kaip bjauri vėjo rodyklė".84
Nors Brandui toks Gerdos šventovės apibūdirūmas tikriausiai padarė įspūdį, jis vis tiek kratėsi jos ir Gerdos kaip klystančios, jai pervertinant Gamtą savajame didingume. Jis nelaikė Gerdą tinkama būti jo bažnytėlės nare, įsijungiant jai į jo parapiečių tarpą. Prieš pastarąją galimybę pati Gerda buvo radikaliai nusistačiusi. Brandas tuomet nesijautė turįs ką bendra su šia Gamtos šventovės šventike. Jis tikėjo, kad kelias į Dievą, vingiuodamasis per pasaulį, nėjo per Gamtą kaip dvasinę realybę. Jis dar nežinojo, kad pasaulis gilia savo prasme reiškė Gamtos atvirumą. Brandas tada nebuvo dar pasiekęs pilno savo religinio buvimo savimi pakopos realizavimo.
Ledo Katedra simbolizuoja Gamtą savoj pirminėj prasmėj. Kaip Gamtos šventovė, ji yra dvasinga, iškeldama Gamtą kaip neapibrėžtybę, grindžiančią visas apibrėžtybes ir nepavaduojamą jokiomis apibrėžtybėmis — vien tik apibrėžtybiškai nepasiekiamą. Šitokia Gamta nėra lengvai suvokiama kasdienos žmogui. Gamta, su kuria susiduria dirbąs žmogus — ar jis būtų žemdirbys ar mokslininkas, panaudojąs gamtos jėgas žmonių gerovei pakelti — nėra Gamta, o yra gamta. Ji nėra priešbūtybiška (transcendentinė) tikrovė, nes ji grindžiasi būtybiškoje (imanentinėje) tikrovėje. Ji yra perdėm būtybiška, būdama suprasta kaip būtybių sistematiškai sugrupuota visuma (mineralinė, augalinė, gyvulinė), kuri, kaip materialinė gamta, skiriasi nuo žmogaus sukurtų realybių, vadinamų kultūrinėmis. Šitos vertybės, principiniai nebūdamos natūralinės, yra vadinamos dvasinėmis. Dvasinių vertybių visuma tuo būdu yra kultūra, kaip realybė šalia gamtos sava materialine prasme.
Pirminė Gamta yra tai, kame grindžiasi, gimsta, vystosi ir klesti viskas, kas yra realu: ar tai būtų natūraliai, ar kultūriniai realu. Tai, kas yra vadinama natūraliai realu, yra Gamtos neginčijamoj kontrolėje. Gi kultūrinės realybės, kad ir būdamos Gamtos kontroliuojamos pirmine prasme, vis vien jos yra žmogaus rankose kiek jis yra Gamtos viską kontroliuojančioms jėgoms atsakingas — kiek jis yra Gamtai pavaldus. Kultūros žmogus yra Gamtos vasalas. Tik būdamas Gamtai pavaldus, jis gali pretenduoti į antkultūrinį, antpasaulinį savęs realizavimą.
Ledo Katedra savitoj priešbūtybiškoj tyloje iškyla ne kaip esanti — ne kaip kas nors konkretaus ar sukurto — bet kaip tai, kas tarsi dingsta savame priešbūtybiškame vaiskume — savame permatomume, savoje transparencijoje ir tuo pačiu transcendencijoje.
Pradinės realybės — Gamtos savoje neapibrėžtybėje — neapčiuopiamumas tautu mituose yra vaizduojamas, kaip chaosas (savąja pagrindine prasme) įgraikuose), ar kaip Naktis, iš kurios viskas šviesybiško iškyla (egiptiečiuose), ar kaip Žemė — tamsi ir "nieki' Žemynos karalija, iš kurios viskas, kas yra, auga ir juda, iškyla (lietuviuose).
Gerda atskleidė Brandui Gamtos šventovę, jos supratimu, tikresnę už jo numatytą pastatyti savo parapiečiams.
Čia tenka priminti, kad Brandas kvietė savo sekėjus į savęs realizavimą galutinėje pakopoje, aukštesnėje, negu bet kas jų kultūriniame pasaulyje. Jis teigė, kad prieraišumas prie kurios nors pasaulio vertybės — nesvarbu kokia ji bebūtų — yra stabmeldystė. Stabmeldystė reiškė pasaulinės vertybės rinkimąsi vieton Dievo. Jis (bent tuo laiku) nesuprato, kad ir Gerda kvietė žmones ta pačia kryptimi, nors galutinoji realybė jos akyse nebuvo ta pati, kaip Brando.
Atrodo, kad ir mitiniame Gerdos pasaulyje koks nors nukrypimas nuo to, kas Gamtoje yra galutiniai, pirminiai ir tuo pačiu pagrindiniai tikra — nuo Ledo Katedros, — pritampant prie kokios apibrėžtybes, besirandančius Gamtoje, užuot liekant ištikimam pačiai Gamtos širdžiai — irgi yra stabmeldystė.
Gerda labiau suprato Brandą, negu jis ją. Gerda suprato Brandą gal dėl to, kad tiek ji, tiek jis, kiekvienas savaip, abu siekė aukščiausios realybės: ji Gamtos, o Brandas Dievo. Abiem aukščiausia realybė buvo už bet kurių apčiuopiamų vertybių. Rinkimasis šitų vertybių, užuot rinkusis tai, kas grindžia bet kokį vertingumą, yra stabmeldystė.
Šitokį Brando supratimą Gerda pademonstravo tuomet, kai jis apsisprendė su Agne keltis į pietus dėl juodviejų sūnaus Ulfo gerovės: pasilikimas fiorde Ulfui reiškė neišvengiamą mirtį. Brandui ir Agnei, nešinai vaikučiu, beeinant link vartelių į gatvę, pasirodė Gerda ir prabilo į Brandą žodžiais: "Manasis vanagas nėrėsi žemyn nuo Juodosios Viršūnės — pažabotas, pabalnotas, laukinis ir piktas. Ant jo nugaros sėdėjo žmogus. Kunigas! Taip tai buvo kunigas! Kaimo bažnytėlė stovi dabar tuščia, užrakinta ir užbarikaduota".85
Dar vis nepermatydamas Gerdos, svaičiojan-čios kalbos prasmės, Brandas aiškinosi jai, kad ji klysta, kalbėdama apie jo išjojimą ant vanago, nes juk jis štai stovįs prieš ją. "Tai tu!", pasakė ji jam. "Bet ne kunigas!". Brando ryžtas bėgti į pietus buvo jo ne kaip kunigo, bet kaip tėvo. Vieton rinkęsis tęsti savo tarnavimą Dievui, Brandas rinkosi pasaulio vertybę — jam kaip tėvui taip brangią ir mielą — rinkosi sūnelio gerovę. Pasirinkimas pakaitalo Dievui reiškė pasirinkimą stabo. Rodydama į Agnės nešamą vaikutį, Gerda Brandui pabrėžė: "Žiūrėk, štai tos rankutės ir kojytės, kyšančios iš po antklodės. Žmogau! Čia tai yra stabas!". Tai girdėdamas Brandas pilnai suvokė padėties kritiškumą. "O Agne! Agne!" sušuko jis žmonai. "Prisibijau, kad Aukščiausiasis atsiuntė ją pas mus!"86 Dabar Brandas suprato, kad atsisakydamas savosios misijos kalnuose, jis atsisakė tikrojo savo buvimo savimi. Brandas buvo beiškeliąs Ulfą, kaip vertybę, nustelbiančią Dievą. Jis apsisprendė liktis, ir Ulfas mirė.
Kultūrinio — dirbančio bei kuriančio — žmogaus asmenybiškumas nevisuomet yra toks tikra to žodžio prasme. Tik tuomet, kai dirbąs - kuriąs asmuo yra sąsajoj su Gamta, kaip kūrybingumo versme ir tuo pačiu yra laisvas jos atvirurnoje, jis yra pasauliniai - gamtiniai - etiškai asmeny-biškas. Kai tik jis pasidaro prieraišus prie vienokių ar kitokių pasaulio vertybių, ignoruodamas visų vertybių atsiskleidimo pagrindą, jų versmę — Gamtą, jis praranda savo sąsają su ja, tarsi pasitraukdamas iš jos atvirumos ir vėl virsdamas savyje kipšiškai užsidariusiu — tapdamas vanago garbintoju.
Kai Brandas reikalauja išsižadėjimo ir pasiaukojimo siekiantiesiems aukštesniojo — religinio — asmenybiškumo, griežta prasme jis neina prieš Gamtą, prieš pasaulį, prieš kultūrą. Tiek pasauliniam (etiškam), tiek religiniam buvimui savimi reikalingas stabų išsižadėjimas galutine prasme. O tai reiškia atvirumą realybei, kurioje grindžiasi būtybės - apibrėžtybės - tai, kas, virsdamos stabais, nustelbia bei užmaskuoja neapibrėžtybę, galutinąją realybę.
Brando aplinkos žmonės daugiausia vedė uždarą gyvenimą, būdami prisirišę prie būtybių. Gerda, atmetusi būtybiškumą (vanagą), išlaikė atvirumą Gamtai. Brandas, atmetęs pasaulį (Gamtos atvirumą), buvo atviras antpasaulinei realybei.
(Bus daugiau)
Išnašos
43. Kierkegaard, Either-Or, II, p. 275.
44. Ibsen, Brand, p. 86.
45. Ten pat, p. 87.
46. Kierkegaard, F. & T. S.U.D., p. 154.
47. Ibsen, Brand, p. 91.
48. Ten pat.
49. Cf. ten pat, pp. 54-5.
50. Ten pat, p. 101.
51. Ten pat, p. 92.
52. Ten pat.
53. Kierkegaard, F & T/S.U.D., p. 162.
54. Cf. Ibs Brand, p. 150.
55. Kirik. ,ird, F & T/S.u.D., p. 213.
55. Ten pat, Brand, p. 92.
56. Ten pat.
57. Ten pat, p. 101.
58. Ten pat, p. 78.
59. Kierkegaard, Either-Or, II, p. 263.
60. Ibsen, Brand, p. 57.
61. Cf. Ten pat, p. 148.
62. Ten pat, p. 101.
63. Ten pat, p. 90.
64. Ten pat, p. 107.
65. Ten pat, p. 120.
66. Cf. ten pat, pp. 123-5.
67. Ten pat, p. 120.
68. Ten pat, p. 84.
69. Ten pat, p. 65.
70. Kierkegaard, F. & T./S.u.D., p. 41.
71. Cf. Ibsen, Brand, p. 81.
72. Ten pat, p. 145.
73. Ten pat.
74. Cf. ten pat, p. 146.
75. Ten pat p. 100.
76. Ten pat, p. 78.
77. Eugen Fink, Spiel als Weltsymbol (Suttgart) W. Kohlhammer, 1960), p. 55.
78. Ten pat, p. 119.
79. Martin Heidegger, Einfuerung in die Metaphysik. Tuebingen: Max Niemeyer Verlag, 1953), p. 124.
80. Ten pat, p. 125.
81. Fink, Spiel, p. 47.
82. Ibsen, Brand, p. 67.
83. Ten pat, p. 61.
84. Ten pat, p. 67.
85. Ten pat, p. 105.
86. Ten pat.
|
|
|
|