Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAR TRUPUTĮ APIE POEZIJĄ IR KRITIKĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al. Baronas   
Prieš metus pasisakiau "Aiduose", kad mūsuose taip jau iškelta poezija neturi išskirtinio pranašumo, palyginus ją su kitais mūsų literatūros žanrais. Pagrindą tam pasisakymui davė dvi recenzijos, išspausdintos "Aiduose", kurių vienoje kritikas V. A. Jonynas ne tik nepalankiai, bet neatidžiai ir kietai aptarė V. Alanto knygą "Nemunas teka per Atlantą". Nei anksčiau teigiau, nei teigiu dabar, kad nereikia vertinti, bet taip pat tvirtinu, kad nereikia niekinti. Iš antros pusės, tas pats kritikas, vertindamas poezijos rinkinį, buvo ne asmuo, sėdįs aukštybėse, kaip vertindamas prozą, bet nusižeminęs prie poeto kojų. Ta proga priminiau, kad mūsų poezija nėra taip jau nepaliečiama, kaip bandoma pristatyti, ir mūsų proza nėra tokia bloga, kaip neretai bandoma teigti.

I minėtą straipsnį, kaip ir buvo laukta, buvo įvairių atsiliepimų, vienas iš jų šiemetinių "Aidų" balandžio numery. Iš čia išspausdinto Pr. Visvydo atsakymo gali pasirodyti, kad. štai. bandau nuvertinti mūsų nuostabių laimėjimų, europinio lygio pasiekusią poeziją, kuriai augti jau nebėra ribų, kaip amerikiečiai teigia, jau uždengtos lubos. Žanrai yra nelyginami, bet nuolat teigiant, kad mūsų poezija yra pranašiausia, teko tuo suabejoti: vienas dalykas yra karaliauti savo kieme, kitas — tą karalienę pastatyti šalia kitų. Kaip tik ir iškėliau, kad prozos skaitytojai yra daugiau susipažinę su kitų tautų to žanro kūriniais, ko negalima būtų pasakyti apie poeziją. Visada ji bus viršuje, kai nėra su kuo ją lyginti.

Atsakydamas Pr. Visvydas, priminęs V. A. Jonyno vertinimą, taria: "Būtų gražu, jei savo argumentus A. Baronas kuo nors paremtų: parodytų bent kelias recenzento klaidas" . . .
Kadangi prašoma, tai, ką aną kartą vardan mandagumo nutylėjau, šį kartą paminėsiu. Recenzentas net keturiose vietose Barkų ar Barkiuką iškreiptai vadina. Galimas daiktas, tai nėra esminis reikalas, bet jei aš to nesvarbumo įrodymui kurio nors recenzento pavardėj pakeisčiau vieną raidę, gautųsi labai linksmų kombinacijų.

Gerbiamas oponentas rašo: "Baronas prisimena truputį naivoką pokalbį su J. Blekaičiu ir H. Radausku" ir ta proga prideda: "Šis epi-zodėlis skamba, kaip menkas anekdotas — apie du autoritetus ir naivius klausimus klausiantį žurnalistą". Gal tai ir naivoka, kai neatskleidžiama daugiau pavardžių, bet tame pačiame "Aidų" numeryje gausybė a. a. Z. Ivinskio laiškų citatų, o kam tie laiškai adresuoti, straipsnio autorius dr. A. Maceina neatskleidžia. Taigi, ne visada ir viską galima tuoj pat beatodairiškai mesti viešumon.

Pr. Visvydas poezijai apginti šaukiasi ir premijų pagalbos. Tegaliu pasakyti, kad tai mažiausiai svorio turįs argumentas. Kiek gi premijų yra gavę mūsų didieji kūrėjai, kaip Savickis. Šeinius, Krėvė, Putinas ar Sruoga? Premijos neblogas daiktas, bet — ne esminis.

Dar nepriklausomoj Lietuvoj buvo išspausdintas ketureilis: "Vos tiktai tėvynė mūsų stojosi ant kojų, o poetų, tų poetų, daugiau kaip artojų". Žemės ūkio akademijos prof. B. Vitkaus teigimu, ir gerų artojų nebuvo per daug. Tai nereikia norėti, kad būtų daug ir gerų poetų. Bet taip pat negalima nepripažinti, kad Aisčio ir Brazdžionio karta kilstelėjo mūsų poeziją vertikaliai aukštyn. Kilstelėjo ją ir Nagio ir Niliūno karta.

Bet ar jau tuo pasiekiama riba ir padedamas taškas ieškojimui? Ar jau galima dėti mūsų poezijai karalienės rūbus, kai dar matyti pakuliniai ir klumpės? Tuos dalykus vertinu kaip lietuviškus, neseniai pats iš jų išlipęs, tačiau tai paminiu, norėdamas parodyti, kaip lengva tyčiotis, ko nevengė ir rašydamas apie Alanto, o ir apie kitas knygas, kritikas.

Nenuvertinu mūsų skaitytojų, kiek tai liečia jų svetimų kalbų žinojimą, bet prisimenu ir H. Nagio straipsnį š. m. "Draugo" birželio 3 numery, kur autorius teigia: "Būtų be galo įdomu paskelbti sąrašą tų, kurie perka daugiausia lietuviškų leidinių kie-vienoje kolonijoje. Manau, kad tokia statistika būtų tikra sensacija. Kodėl? O gi todėl, kad paaiškėtų, jog pati grietinėlė, patys tie, kurių atvaizdai dedami mūsų laikraščiuose, pažymint, kokių didžiulių laimėjimų jie pasiekė tarptautinėse sferose, beveik neskaito lietuviškų knygų". "O taip pat paaiškėtų, kad tie visokie biedniokai ir sunkų fabriko darbą dirbantieji yra tikrieji mūsų lietuviškos spaudos rėmėjai". Taigi, mūsų knygos pirkėjai nėra išskirtinai intelektualai.

Dabar grįžkime prie ano mano teigimo, kad poezijai taikomi mažesni reikalavimai vien todėl, kad ji yra uždaresnė. Nebeliesdami prozos, prisiminkime dramaturgija. Juk kai vertiname Ostrausko, Landsbergio, Kairio kūrinius, mes nuolat prisimename ir Ionesco ar Becketto vardus, o. rodos, užtektų ir Vaičiūno. Tai įvyksta savaime, nes su svetimųjų dramaturgija mes susiduriame televizijoj, kinuose ar teatruose, o su poezija beveik niekur.

Gali kai kam atrodyti, kad mano anksčiau ir dabar iškeltos mintys yra siekimas mūsų poeziją sumenkinti. Anaiptol, ne, nes ir pats eiliuoju, bet kalbu todėl, kad nepervertintume vieno žanro, kito žanro sąskaitom Ir vien todėl išėjau ginti V. Alanto, o ne dėl draugystės, nes kai jis buvo Eltos direktorius ar "Lietuvos Aido" redaktorius, aš dar pas svetimą ūkininką bandą ganiau. Taip pat neišėjau ginti it todėl, kad šįmet V. Alantas mini septyniasdešimt metų sukakti.

Nereikia manyti, kad mano tokie teigimai yra iššaukti kokio nors asmeniško nepasitenkinimo. Juk ir okupuotos Lietuvos literatai taip pat tuo susirūpino. Ir jau gerokai po to, kai mano straipsnis buvo išspausdintas "Aiduose", Antanas Masionis š. m. "Literatūros ir Meno" birželio 10 numery paskelbė straipsnį: "Abi medalio pusės". Jis taip pat nagrinėja kritikos ir poezijos santykius. A. Masionis primena: "Man rodos, kad atėjo laikas, kritiškai vertinant ir ugdant mūsų poeziją, orientuotis tik į pačius geriausius lietuviškosios, daugiatautės tarybinės ir pasaulinės poezijos pavyzdžius". Ir, iškėlęs eilę trūkumų, taria: "Tai, matyti, lemia ne tik poezijos kritikų "prisitaikymas prie autoriaus", bet ir tingumas ar menkas kitų tautų ir kitų amžių poezijos žinojimas. Pas mus daug ką, beje, paprasčiausiai 'lemia' ir tai, kad ligi šiol labai ne-sistemingai ir negausiai verčiama ir leidžiama kitų tautų poezija". Taigi, beveik tokie pat žodžiai, kuriuos esu pasakęs "Aiduose" ir kuriuos po devynių mėnesių pagimdė "Literatūros ir Meno" žurnale Ant. Masionis.

Nebenorėdamas ilgiau aiškinti, turiu dar priminti to paties Ant. Masionio sakinį, kad poeziją "... visų pirma turėtų ugdyti nuolatinis au-tokritiškumas, kuris, atrodo, geriausiai ir gali įrodyti, kiek mūsų poezija iš tikrinu yra stipri ir brandi". Prie to tenka pridėti, kad ne plūdimas ir ne garbinimas, bet atskleidimas yra tikrosios kritikos uždavinys. Iš kitos pusės, jei suabejojimas kuria nors tiesa sukelia baimę, tai reiškia, kad abejonės turėjo pagrindo. Gi bijoti pajudinti kokius nors nusistovėjusius teigimus yra ne kas kitas, kaip kultūros ir kūrybos dėjimas į grabą.
Al. Baronas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai