Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ILGIAUSIAI LIETUVIŲ KALBA EINĄS ŽURNALAS PDF Spausdinti El. paštas


AIDAMS Į PENKIASDEŠIMTMETI ĮŽENGUS
 
Amerikos lietuviai labai mėgsta švęsti sukaktis bei jubiliejus. Čia turima omenyje ne tiek asmeniškus įvykius, kaip gimtadienius, išgyventus metus moterystėje, atliktą darbą kokioje profesijoje ar religinėje tarnyboje, kiek platesnės apimties atvejus, įgijusius visuomeninės reikšmės. Tokio pobūdžio minėjimai liečia parapijas, organizacijas, laikraščius, atmintinus atsitikimus ir t.t. Į sukakčių lauką įeina ir nusipelniusių asmenų amžius, pašvęstas visuomeninei bei kultūrinei tarnybai.

Šios viešojo pobūdžio sukaktys pas mus minimos gana iškilmingai. Pasitaiko atvejų, kad nuo dažnų sukakčių minėjimo žmonės lyg pavargsta ir joms nebeskiriama ypatingos rimties. Tačiau, apžvelgiant emigrantų veikimo sąlygas, jubiliejai bei sukaktys yra reikšmingas bendruomeninis veiksnys. Jos parodo, kas sutartinai jau atlikta ir primena, ką dar reikalinga atlikti. Sukaktys taip pat sujungia žmones į vieningesnį sambūrį, sukelia pasididžiavimą atliktais žygiais, atveria pinigines aukoms. Sukaktuvinį džiaugsmą gi ypač didina prisiminimai, kaip sunkiai emigracinėse aplinkybėse buvo pasiektas koks nors laimėjimas. Šių faktų šviesoje mūsų sukaktys bei jubiliejai įgauna pozityvios reikšmės, ir dabar mes drąsiau galime artintis prie Aidų sukakties.

Kultūros žurnalas Aidai, šią vasarą įžengęs į penkiasdešimtuosius amžiaus metus, turi pagrindo ir džiaugtis, ir didžiuotis, ir taip pat gėrėtis savo išvaryta kultūrinio darbo vaga išeivijoje. Keturiasdešimt metų tarpsnis, nuolat žadinant kūrybingąją šviesuomenę rašyti, o nerašančiąja išsilaikyti kultūringa materialistinėje šio kontinento aplinkoje, yra svarbus žygis, kurį atlieka Aidai. O atlieka tai nelengvose sąlygose, palaikomi palyginti tik mažos mūsų visuomenės dalelės. Bet nuostabu, kad vis dėlto Aidai yra ilgiausiai lietuvių kalba einąs žurnalas.

Žurnalui puoselėti kultūrinį gyvenimą tautoje yra visai kas kita, kaip išeivijoje. Mūsų tauta nepriklausomybės laikais turėjo universitetą, operą, dramos teatrą, dailės mokyklą ir kitas kultūrines institucijas, kurios plačiu mastu judino tautą ir teikė vertingos medžiagos spaudai. Mokslo, meno, literatūros knygos, teatriniai spektakliai, dailės parodos, meno žmonių išvykos net į užsienį buvo tikros aukso kasyklos žurnalams nepriklausomoje Lietuvoje. Lieskime gi ir skaitančiąja visuomenę bei šviesuomenę. Kokia ji tada buvo gausi ir spalvinga! Universiteto, įvairių institutų profesoriai, gimnazijų mokytojai, meno puoselėtojai, prasišvietė valdininkai. . . Nepamirškime nė studentijos. Kokia ji veržli ir gaivalinga! Labai minėtini ir gimnazijų aukštesniųjų klasių mokiniai bei pažangesnieji pradžios mokyklų mokytojai. Kaip žuvys vandens, jie troško tiesos bei grožio. Nenutylėkime nė dvasiškijos. Ji ypač buvo atvira kultūrai. Ant savo nuošalaus bažnytkaimio klebono stale visuomet matydavau Židinį ir Naująją Romuvą. Vienu žodžiu, iš tų šviesuomenės sluoksnių išėjo kultūros žurnalų bendradarbiai, o ypač prenumeratoriai. Be to, redaktoriai gaudavo tinkamą atlyginimą ir bendradarbiai vadinamą honorarą. Tokia prašviesėjusi padėtis prasidėjo apytikriai nuo 1929 - 30 metų, kai Lietuva jau susiformavo kultūriškai, išeidama iš organizavimosi bei kūrimosi stadijos.

Kazys Bradūnas, redagavęs Aidus 1946 - 1949 m.

Visa tai atsimenant, ką galima pasakyti apie emigraciją, kurioje kultūros žurnalui teko gyvuoti net 40 metų, t. y. dvigubai ilgiau, kaip visą nepriklausomybės laikmeti. Daug ko pasakyti nereikia, nes viskas gana aišku. Emigracijoje nėra universiteto, savo dramos teatro, dailės mokyklos bei akademijos. Operos gi — tik du spektakliai metuose. Tad kur gauti kultūros žurnalui išliekančios medžiagos, jei nėra plataus masto kūrybinio judėjimo? Pagaliau iškyla bendradarbių ir prenumeratorių problema. Emigracijoje buvę profesoriai ir taip pat rašytojai — pririšti prie fizinių darbų. Ką parašė ar sukūrė, tai nuo poilsio nutrauktomis valandomis. Nors šis kraštas turtingas, bet nuotaikos nepalankios kultūrininkams. Jos palietė ir lietuvius. Už tai redaktorių atlyginimas juokingai menkas — nė pusė to, ką gauna fizinis darbininkas. Apie atlyginimą bendradarbiams drovu ir kalbėti, nes žurnalai iš prenumeratos vos išsilaiko. Prenumeratorių galimybės ribotos. Negausūs lietuviai profesoriai ir visa studentija — svetimuose universitetuose bei kolegijose. Tarp jaunuomenės lietuvių kalbos žinojimas sunkesnei lektūrai dažnai nepakankamas. Be to, studentija ir išmokslinta jaunoji karta atsidavusi tiksliesiems mokslams. Iš jos visiškai mažai tesulaukėme bendradarbių ir net prenumeratorių. Pagaliau graudu ir tai, kad Amerikos dinamiškai materialistinė įtaka per ilgesnį laiką dvasiškai sužlugdė gana žymią mūsų šviesuomenės dalį. Kartais netiki ausim, kad žmogus, baigęs Lietuvos universitete humanitarinius mokslus, pakalbintas užsiprenumeruoti Aidus, teisinasi, kad, girdi, jis negalįs suprasti, kas juose rašoma. Tada galvoji: štai kaip turtinga šalis suskurdino mūsų dvasią!

Bet ir tokiose sąlygose Aidai Išsilaikė gyvi net keturias dešimtis metų: 35 metus Amerikoje ir 5 metus Vokietijoje. Dievui laiminant, — išsilaikė leidėjų, redaktorių, bendradarbių, prenumeratorių ir, deja, negausių žymesnių rėmėjų triūsu. Aidai jokiu būdu nebūtų galėję išeivijoje gyvuoti, jeigu toks žymus nuošimtis rašytojų ir mokslo bei meno žmonių per karą nebūtų iš tėvynės pasitraukęs į laisvąjį pasaulį. Jie savo kūryba davė pagrindą, ant kurio galėjo atsistoti ir 40 metų išsilaikyti Aidai. Tegul išeivijos kultūrinis gyvenimas ir nėra toks veržliai gaivalingas kaip nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau jis iki šiol buvo pakankamas tarpti kultūrinei, aukštesnio lygio spaudai.

Antanas Vaičiulaitis, redagavęs Aidus 1950 - 1964 m.

Čia tenka trumpai paliesti ir Aidų žurnalo leidėjus. Jų atžvilgiu nuo pat pradžios susidarė gana savotiška padėtis — Aidų leidimas Amerikoje tapo neišvengiama visuomeninė atsakomybė. Pradėjęs gi, kaip besustosi? Atsakomybės jausmas stiprėja. Pagaliau ką sakys visuomenė, kuri išeivijoje naši kritikai? Ką galvos bendradarbiai ir ištikimieji prenumeratoriai, kurie nuo pat pradžios talkina žurnalui? Ką pagaliau manys tauta tėvynėje, kuri džiaugiasi kiekviena išeivijos lietuvių kultūrinės veiklos kibirkštimi? Ir tada metai po metų vilkta laikraščio leidimo našta, nebepaisant nė užgaulių, kad, girdi, pranciškonai tapę milijonieriais.

Taip pat nė redaktorių našta nėra lengva. Nežiūrint kultūrinio nuosmukio, visados yra reiklių žmonių, kurie iš redaktoriaus nori išspausti ir tai, kas neįmanoma. Prenumeratoriai gal visiškai net nepagalvoja, kaip sunku gauti žurnalui gerą straipsnį, kuriam parašyti kartais reikia pusmečio, metų ar daugiau. Jiems nesuprantama, kad opera, parodos ir kai kurios knygos lieka neapibūdintos vien tik dėl to, jog, praretėjus išeivijai, nebėra kompetentingų asmenų. Be to, žmonės, tapę turtingi, ir savim pasitikintys, sunkiai bepakelia kritiškesnį žodį, ypač politinės veiklos atžvilgiu. Gerai, kad mūsų periodinė bendroji spauda yra tokia gausi ir eilinėms politinėms problemoms pakankama. Negeriau ir su knygų recenzijom. Atėjo laikai, kad kritiškesnis žodis romano personažui laikomas didžia užgaule pačiam autoriui. Ypač šiuo metu netrūksta autorių, norinčių aštriai polemizuoti su savo knygų recenzentais. Tai nemalonūs ir varginantys reiškiniai.

Bet Aidai gali jaustis laimingi, kad keturiasdešimt metų kelionėje turėjo patvarius, kūrybingus ir savo tautos kultūrai pasiaukojusius redaktorius. Čia prisiminkime Kazj Bradūną, redagavusį žurnalą Vokietijoje 1946 - 1949 m., Antaną Vaičiulaitį ir dr. Juozą Girnių, išbuvusius redaktoriais Amerikoje net po penkiolika metų. Be jų pasiaukojimo šiandien Aidai nežengtų į penkiasdešimtuosius metus. Paskutinis penkmetis gi laikytinas pereinamuoju, ypač dėl didelio bendradarbių ir dalinai prenumeratorių mirimo bei susenimo. Reikalingas naujas, jaunesnis redaktorius, kuris pagal susiklosčiusias aplinkybes pajėgtų Aidus ne vien tęsti, bet ir gaivinti naujais bendradarbiais bei žvalesniais kultūriniais polėkiais. Deja, tokio asmens dar vis nepasiseka surasti.

Pagaliau negalima nutylėti skaudžios tikrovės, kad išeivija neturi kultūrinio ryšio su savo tauta.

Iš tėvynėje gyvenančių rašytojų, mokslininkų ir menininkų neįmanoma laukti pagalbos. Taip pat čia turimomis jėgomis neįmanoma spaudoje apimti tėvynėje gyvenančiųjų brolių kultūrinių apraiškų. Skaudu, kad tarp tos pačios tautos žmonių yra atverta klaiki praraja. Tokiu būdu Aidai lieka tremties kultūriniu žurnalu. Jo komplektus atsivertęs skaitytojas, su menkutėm išimtim matys daugiausia tai, kas buvo sukurta bei atlikta emigracijoje. Rušium su tuo čia verta priminti, jog per tuos keturiasdešimt metų vis tekdavo, ypač anksčiau, nugirsti, kad Aidai turį būti kaip seniau Lietuvoje ėjęs žurnalas Židinys ar Naujoji Romuva. Taip šnekant, nesiskaitoma su aplinkybėmis, buvusiomis anais laikais tėvynėje ir dabar — emigracijoje. Daugiausia Aidai gali būti Židinio ar Naujosios Romuvos savotiškas junginys. Pagal išeiviškas sąlygas to, rodos, ir buvo siekiama. Todėl Aidai yra tapę tik tremties kultūrinio gyvenimo veidrodžiu. Pasižiūrėję į jų komplektus, mes matome patys save. Čia taip pat net po daugelio metų atsispindės, kokį kultūrinį įnašą išeivija yra pateikusi savo tautai.
 
Dr. Juozas Girnius, redagavęs Aidus nuo 1965 iki 1980 metų vasaros

Keturiasdešimt metų sukakties proga neįmanoma leistis į žurnalo istorines aplinkybes. Apie tai jau išsamiai buvo rašyta 1975 metų nr. 1. Paskui užsiminta 1984 m. nr. 4, iškeliant, kad Aidai, kaip kultūros žurnalas, pradėti leisti 1945 metais rugsėjo mėnesį. Minint sukaktį, čia tik norėtųsi nulenkti galvą žurnalo iniciatoriui bei pirmajam leidėjui dr. Vytautui Bieliauskui, kuris to žygio ėmėsi, nepaisydamas hitlerinės priespaudos pavojų net gyvybei. Lygiai mūsų pagarba priklauso ir antrajam leidėjui, Jonui Sakui, 1947 - 49 metais ant savo pečių nešusiam žurnalo leidimą. 1949 metų rudenį Aidus perėmė ir du paskutinius numerius Vokietijoje finansavo nauji leidėjai — lietuviai pranciškonai. Šiam žygiui reikėjo itin stiprios drąsos bei entuziazmo, kurį parodė tuometinis pranciškonų provincijolas Tėv. Justinas Vaškys. Aidai buvo perimti, kai lietuviai pranciškonai dar tik formavosi ir neturėjo net savo spaustuvės. Vokietijos stovyklose gyvenę tremtiniai gi buvo pakeliui į naujus kraštus — Ameriką, Australiją, Kanadą ir kitur. Perėmus Aidus, neturėta nė vieno prenumeratoriaus adreso. Pasitaikė ir kita negerovė: iš Vokietijos pasiųstos redakcinės medžiagos atsargos persikėlimo sąmyšiuose kažkur dingo. Viską reikėjo pradėti iš nieko: surasti naują redaktorių, kuo skubiausiai sutelkti pirmajam numeriui medžiagą, suorganizuoti platintojų tinklą ir t.t. Tuos sunkius laikus prisiminęs, Tėv. Justinas Vaškys dabar džiaugiasi sėkmingu Aidų leidimo žygiu šioje Atlanto pusėje ir, sulaukus 40 metų sukakties, sveikina žurnalo redaktorius, bendradarbius, prenumeratorius ir rėmėjus.

Minint Aidų 40 metų gyvavimo sukaktį, šiuo laiku neįmanoma laukti, kad ji atrastų kokį nors atgarsį lietuvių visuomenėje, kuri yra paveikta labiau skambančių datų bei įvykių. Kultūros žurnalo leidimas išeivijoje nėra populiarus žygis. Tai daugiau partizaninis užmojis, į kurį jungiasi tik dalelė visuomenės, pajėgiančios kurti bei priimti kūrybines vertybes. Ši sukaktis pasiliks tik šiuose puslapiuose. Ji nesukels nei entuziazmo atsinaujinti, nei sujungs glaudesniam darbui jau sunkiai dirbančiųjų, nei beiššauks pasididžiavimo tuo, kas atlikta, nes keturiasdešimt metų tremtis yra negailestingai palietusi mūsų išeiviją ir nuo vidinių vertybių gerokai nusukusi į išorinę dekoraciją. Tai yra faktas, kurį itin patvirtina kultūrinis barometras — lietuviška knyga, šiuo metu išeivijoje pasiekusi stagnacijos laipsnį.

Ši Aidų sukaktis liks tik liudytoja, jog per keturis dešimtmečius dirbta sunkiose aplinkybėse, nesigailint nei išteklių, nei laiko, nei sveikatos. Anuo metu, perimant Amerikoje leisti Aidus, žymūs kultūrininkai žurnalui pranašavo tik trejus ar penkerius metus amžiaus. Jie, matyt, jautė, kokia žiauri materializmo ir nutautėjimo grėsmė laukia mūsų išeivijos. Gerai, kad jie, žvelgdami į Aidų ateitį, klydo. Kultūrininkų užsispyrimo taip lengvai neįveikė svetimybių pavojai. Tai liudija, jog tikrai buvo dirbta, aukotasi, priešintasi. . . Tad nuoširdžiausia padėka visiems, kurie kokiu nors būdu palaikė Aidų gyvybę. Dabar gi, nieko nepeikiant ir nekaltinant, norisi tik linkėti, kad mūsų išeivija gyviau pajustų šio žurnalo reikšmę ir bent po 40 metų jo kultūrinės misijos nestatytų žemiau už dainų bei šokių šventes. Galų gale juk ir Aidų ateitis — ne vien leidėjų ar bendradarbių, bet ir skaitančios visuomenės rankose,

Leonardas Andriekus, Aidų redaktorius

Vienas pirmųjų Aidų numerių (1945 spalio 14 d.)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai