|
|
M. Stankūnienė — Čiūčia, liūlia (grafika)
Mama perbraukė per jo nosį su savo blakstienomis — taip ji moka, kai reikia čiaudėti. Bet — ne! Tiktai pabudo, akys atsivėrė labai plačiai — ir jis susijuokė: tai gerai išsimiegojo, niekur neskauda, nė galva, nebedega, kaip prieš užmingant.
Jis atsisėdo ir iškėlė rankas apkabinti mamą, tačiau jos nebuvo prie lovos ir jis galvojo, ar ji galėjo taip greit pabėgti? Kas kitas paliestų taip, kaip ji, ar dar švelniau? Kas paleido pūką į jo lūpas, kad kutena? Tai peteliškė, ir ji skraido aplinkui jo galvą, ji šviečia, kaip mamos gintarinė sagutė, tiktai minkšta, sparnai pasipūtę, ir negali ištverti jų nepaglostęs —jis pasišokėjo aukštyn, ir peteliškė buvo jo delne.
— Ai, ai! — sušuko jis iš nuostabos ir džiaugsmo ir priglaudė delną prie skruosto, ir tuojau nusigando, kad per daug suspaudė — jis atgniaužė delną ir sušuko:
— Aš tave sulaužiau! — Taip tikrai ir buvo: sparnai perskilo, ir taip jam pasidarė gaila, jog norėjo pravirkti, tiktai neištraukė ašarų.
— Nesirūpink, aš turiu šešerius sparnus — manęs negalima sulaužyti — aš esu angelas. Sveikas atvykęs namo, Vaikeli!
Vaikelis išgirdo tokius du nežinomus dalykus, ir dar savo vardą — jis atleido rankas, ir mažasis angelas vėl plevėsavo, lyg spindulių gniūžtelė, visais šešeriais sparnais, o jie buvo apaugę balčiausiais pūkais.
Nežinantieji atleis, o žemaičių žmonės supras, kad Vaikelis yra žemaitis — tai nieko, kad abu jo tėvai jau gimė siaubingai toli nuo Žemaitijos; kai tik jis atvyko pas juos, močiutė pirmoji sušuko: Vaikelis! Jokiam savam žmogui nereikia aiškinti, kad ten, kur jau auga trys dukrytės, kiekvienas išgirdęs naująjį, kaip džiugų palaiminimą ištaria — Vaikelis.
Taip ir yra vadinamas, tačiau jis turi ir tikrą vardą, ir jam labai patinka, kai senelis kartais pašaukia jį kaip ir Tėvelį: — Jonai!
Bet dėl to, kad išgirdo savo vardą, jis atsiminė ir apsižvalgė:
— Gal tu matei mano angelą Sargą? Ir prasidėjo aptarimai, kaip tas atrodo, ir abu pasileido ieškojimui. Iš pradžių Vaikelis susirūpino, kad angeliukas neturi kojų, o niekas, net ir tiek sparnų, negali pavaduoti ėjimą, ką kalbėti apie bėgimą, o net ir tą malonumą, kai iš skubėjimo užkliūni už akmens ir persisverti kūliais. Tačiau angeliukas, atrodo, net nevertina žingsniavimo ar stypčiojimo — ir tik švytruoja gintarinėmis plunksnomis — o jau dailumas jo, neatsižiūrimas.
Ilgai jie keliavo, nerasdami, ir Vaikelis jau buvo sunerimęs.
— O gal, kad jau aš esu Namie, ir manęs nebereikės saugoti — man atims Sargą, ir atiduos kitam vaikui? Kitam, kuris yra ketverių metų, kaip aš. Ir jam pasidarė labai liūdna, jeigu taip įvyks — jis norėjo pasilaikyti, turėti, ir žinoti, kad: Mano.
— Nebijok, — ramino Šešiasparnis, — jeigu gavai, tai jau visam. Ir kiekvienas gauna savąjį. Žiūrėk, ar ten ne tas, toks nelabai linksmas?
Taip ir buvo — ir kad puolėsi į glėbius! Ir paleidę švytruojantį draugą — abu savieji džiaugėsi ir grožėjosi kartu, nes iš tikrųjų, kaip Vaikelis buvo girdėjęs kalbant suaugusius žmones, kad Danguj be galo gražu, tik niekas gyvas nesupranta. O jis jau žino.
Ir taip jie priartėjo vietą, už kurią nėra nieko gražesnio, — čia šventi ir palaimintieji, ištikimieji ir kankiniai, regėjo Viešpatį, veidas į Veidą, ir garbino Jį, dėkodami, kad Jis stiprino juos ištverti iki garbės valandos.
Staiga angelas Sargas aikštelėjo: Vaikelis prasiskverbė — lyg pratekėjo pro šventą minią, pribėgo prie sosto, mažas mažiausias, ir paguldė savo galvą ant Viešpaties kojų apavo. Garbanota jo galva, gelsva, ir šventieji regėjo, kad Visagalio kojos pražydo lankos lukštais.
Ir Viešpats žiūrėjo į Vaikelį, ir šviesioji minia garbino:
— Žmogus, Tavo nuostabiausias tvarinys, Sutvėrėjau.
Gi Vaikelis jau bėga, nusitvėręs Savo angelą — juk negali nusilaikyti nebėgiojęs — tik sustoja akimojui paglostyti margą žuvytę, o čia atlapnoja vilkiukas, ir labai iš tolo, tarp lieknų medžių, kilniai neša begaliniai šakotus ragus briedis — ir kaip sapnas blyksterėjo žvėris su vienu ragu kaktoje — ir abu kelia savo galvas dėkodami už Viešpaties dovanajam vienam.
Ir taip eidamas atbulas, neatsižiūrėdamas, Vaikelis apsibrido į medį — nė jo angelas nebeturėjo jokio rūpesčio saugoti —jokių pavojų. O pakėlęs galvą Vaikelis pažino medį — obelį — ir ji žydi, ir viena šaka ties pat jo veidu, ir jo nosis įsikniaubė į žiedų kekę. Ir toks begaliniai stiprus apėmė ilgėjimasis, lyg verpetas traukė, ir jis laikėsi sukirtęs pirštus į žydinčią šaką, kad nenuskęstų.
Gijo angelas Sargas nežinojo,kaip padėti.
O netoli vaikštinėjo ir vienas labai garbingai atrodantis šventasis. Jis stebėjo abu mažuosius naujus gyventojus, ir paėmęs Vaikelį už pečių — pasuko į tvoros pusę — prie tos tvoros ir auga obelis. Šventasis praskleidė porą žiogrelių, ir pristūmė ten Vaikelį.
— Mama! — sušuko jis, — Mama!
Mama sėdėjo jo kambaryje — ten viena kėdė buvo dideliems žmonėms, — viskas kita kas buvo jo, daiktai ir visa asla jo žaislų — ir mama sėdėjo ir lietė vežimėlius ir spalvotas knygeles, ir kalbėjo su jais, kaip su tikrai gyvais.
— Mama, mama! — šaukė jis, ir ji turėjo pažvelgti, atsisukti į jį, bet ji tik kalbino žaislus ir verkė — ji negirdi jo, jis mato. Ir tėvelis įėjo, ir jis negirdi šaukiamas — jis apkabino mamą, ir jų galvos buvo taip artimai, kad plaukai susiliejo. Ir jų ašaros krito kartu.
Vaikelis atgniaužė abu delnus — ir obelies žiedai nukrito ant abiejų. Bet jie ir to nejuto.
Šventasis už Vaikelio pečių sušnibždėjo: Žmonės, nuostabiausieji Viešpaties tvariniai.
Jis užvėrė tvoros plyšį, paėmė už rankų Vaikelį, ir jo angelą ir nusivedė į amžiną Šviesą ir Ramybę.
|
|
|
|