Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VOKIEČIŲ NEPASISEKUSI MOBILIZACIJA IR JOS PADARINIAI DOKUMENTŲ ATŠVAISTĖJE PDF Spausdinti El. paštas
(National Archives: RG226 OSS R.A. Nr. 3822 6 1

Jungtinių Amerikos Valstybių
Užsienio Tarnyba
Nr. 1746

Amerikos Pasiuntinybė Stockholme,
Švedija
1943 m. gegužės 11d.

SLAPTAS2
Tema: Lietuvoje vokiečių mėginta karinė mobilizacija ir jos padariniai. Pagarbiajam Valstybės Sekretoriui, VVashingtonas

Gerbiamasis:
Turiu garbės nurodyti į Pasiuntinybės 1943 m. gegužės 7 d. telegramą Nr. 1490, kuria buvo pranešta Pasiuntinybės Specialiojo Pranešimų Skyriaus iš lietuvių šaltinio Stockholme gauto pranešimo apie dabartinius įvykius Lietuvoje santrauka.*

Pranešimas padalytas į tris dalis, kuriose diskutuojamos politinės sąlygos, susietos su bandyta karine mobilizacija, taip pat ir ekonominės bei kultūrinės sąlygos. Prie šios siuntos pridedamas pranešimo pirmosios dalies vertimas. Dalys, liečiančios dabartines Lietuvos ekonomines ir kultūrines sąlygas, išsiųstos atskiromis siuntomis.

Siunčiamojoje pranešimo dalyje apžvelgiamos Vokietijos pastangos gauti Lietuvoje kariuomenei naujokų (rekrūtų), lietuvių tam priešinimasis ir jo pasekmės Lietuvos gyventojams.

Pastangos mobilizuoti lietuvius Vokietijos karo tarnybai yra dalis didelio masto vokiečių užmojo gauti kariuomenei naujokų iš okupuotų Ukrainos, Gudijos, Lenkijos ir Pabaltijo valstybių sričių. Čia jų pastangos, atrodo, buvo sėkmingesnės pirmosiose trijose srityse negu Pabaltijo regione. Nežiūrint rūpestingai suplanuotos propagandinės kampanijos ir gausių pažadų, trijose Pabaltijo valstybėse maža registravosi fronto tarnybai.

Šie skaičiai rodo mobilizacijos duomenis šešiuose Lietuvos miestuose:

Iš šios lentelės aišku, kad Lietuvoje vokiečių mobilizacijos planas nepavyko. Siunčiamoji pranešimo dalis smulkiai apžvelgia dabartinius įvykius Pabaltijyje, ypač padėtį Lietuvoje. Pranešimas rašytas Lietuvoje3 ir Stockholmą pasiekė per Berlyną. Aprašoma padėtis Lietuvoje 1943 m. vasario ir kovo mėn., taigi yra vėliausia to krašto padėties apžvalga, pasiekusi Pasiuntinybę.

Pranešimo pirmosios dalies pagrindinių dalykų santrauka duodama šio pranešimo sekančiuose paragrafuose. Tos pačios dalies turinys duodamas pridedamo vertimo pirmajame puslapyje.



Vokiečių pastangos suformuoti lietuvių legioną

* Skaičiai paimti iš memorandumo, gauto iš Lietuvos pro Berlyną ir datuoto 1943 m. balandžio 16 d.



Vokiečių civilinės administracijos aukšti pareigūnai 1943 m. vasaryje ėmė rodyti neslepiamą interesą įsteigti lietuvių legioną. Regis, iš pradžių būta nuspręsta daryti taip, kad atrodytų, jog tatai yra pačių lietuvių spontaniška akcija. Tuo tikslu vadovaujantiems lietuviams buvo patarta prašyti Fūhrerį leidimo tokiam legionui steigti, duodant suprasti, kad jis patenkins prašymą.

Pasirodė, kad visi šitie mėginimai buvo veltui. Po to vokiečiai griebėsi tiesioginio spaudimo į "savivaldybę". Keliuose susirinkimuose, sukviestuose lietuvių pirmojo generalinio tarėjo Kubiliūno, dauguma jo "savivaldybės" kolegų šiuo klausimu buvo neigiamos nuomonės. Jie atstovavo pažiūrai, kad, kol nėra išspręstos Lietuvos politinės problemos, tarp kurių pati svarbiausia yra tautinė nepriklausomybė, negalima sėkmingai prieiti prie karinio klausimo, iš kurio išrieda visų sveikų vyrų mobilizacija. Buvo nutarta šias problemas išdėstyti memorandume, įteiksimajame Reicho komisarui Rytų kraštui.

Po to tarėsi Kubiliūnas ir jo kolegos su vokiečių įstaigomis Rygoje. Į Lietuvą grįžęs, Kubiliūnas patyrė, kad jo nebuvimo metu įvykiai vystėsi toliau. Reicho komisaro oficialus atsišaukimas "Už ginklų, į darbą!" tačiau nesusilaukė atgarsio. Vokiečių sudarytosios mobilizacinės komisijos veltui laukė savanorių į lietuvių legioną.

Generalinis komisaras dr. von Renteln po nesėkmingo asmeninio atsišaukimo į naujokus sukvietė lietuvių generalinių tarėjų susirinkimą, kad pasiektų modus operandi. Jis pabrėžė reikalą nebeatidėti karinės mobilizacijos Lietuvoje. Susirinkimas, kuriame dalyvavo ir vokiečių kariuomenės atstovai, reikalui nepadėjo. Lietuvių tarėjų įvairūs klausimai nesusilaukė patenkinamo atsakymo iš vokiečių karių. Nežiūrėdamas von Rentelno triukšmingos laikysenos, vienas generalinių tarėjų J. Matulionis pareiškė, jog pagrindinė sąlyga, kad vokiečių civilinės administracijos įsivaizduojamo masto mobilizacija galėtų vykti sėkmingai, būtų atstatyti Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės suvereninės teisės. Jis priminė vokiečiams Lietuvos ryžtą griebtis ginklo kartu su Vokietija Rusijos - Vokietijos karo pradžioje, kai 1941 m. birželio 23 d. visuotiniu sukilimu buvo sudaryta laikinoji vyriausybė. Šį pasiūlymą vokiečiai atmetė ir tuo būdu padėjo vėlesnių nesusipratimų pagrindą.

Kaip buvo galima tikėtis, vokiečiai savo nusistatymo nekeitė. Jie sakė, kad tai yra pasisakymas už ar prieš bolševizmą. Jei pasisakoma už antrąjį kelią, turi būti steigiamas legionas. Toliau ėjo atsišaukimai į Lietuvos karinio amžiaus jaunimą, bet buvo veltui.

Lietuvių tautinis komitetas4
Pažymėtinai tvirtas lietuvių tautos mobilizacijos klausimu užimtasis nusistatymas yra stipriai įtakojamas vadinamo Lietuvių tautinio komiteto, nelegalios organizacijos, kuri neseniai buvo sudaryta iš atstovų visų politinių lietuvių partijų, išskyrus komunistus. Šis tautinis komitetas per savo plačiai skaitomą nelegalią spaudą paskelbė savo neigiamą nusistatymą prieš vokiečių mobilizacijos planą tokiu pagrindu:

"Pagal tarptautinę teisę Lietuva yra vokiečių okupuota sritis prieš lietuvių tautos valią. Nors tautinis komitetas gerai žino reikalą kovoti prieš bolševizmą, tai galėtų daryti, tik jei Vokietijos vyriausybė pripažintų ir respektuotų Lietuvos, kaip suvereninės valstybės, teises".

Lietuvių tautinio komiteto įsakymams noriai pakluso gyventojai. Aukštesniųjų mokyklų moksleiviai ir kolegijų studentai išbėgo iš miestų, kad išvengtų mobilizacijos. Jiems padėjo lietuvių policija. Paimtųjų skaičius tepasieki tik 0.2 procento mobilizuotinųjų. Daug triukšmo buvo padaryta iš 150 vyrų, kurie, kaip savanoriai, iškilmingiausiai išlydėti su aukštų pareigūnų kalbomis, gėlėmis ir t.t. Pusė jų, sakoma, buvę paleisti kriminalistai. Iš tų 150 vyrų dvidešimt vienas įstengė pabėgti, išleidžiant traukinį iš Kauno geležinkelio stoties.

Himmlerio vizito padariniai Lietuvoje
Dabartinių įvykių šviesoje vokiečių mobilizacijos akcija Lietuvoje laikytina visiškai nepasisekusia. Von Renteln jautėsi įpareigotas ta asmeniškai pranešti Alfredui Rosenbergui. Tačiau nieko nėra žinoma apie jų pokalbį.

Kubiliūnas išleido naują atsišaukimą. Truputį pasikeitė vokiečių nusistatymas: jame lyg ir jautėsi galimybės užuomina atgauti Lietuvos tautinę nepriklausomybę, jei būtų nuoširdžiai vykdoma tarnybon stojimo prievolė. Bet šios pastangos buvo veltui.

1943 m. kovo 14 d. von Renteln nuvyko į Rygą ir grįžo į Kauną su Gestapo šefu Heinrich Himmleriu. 1943 m. kovo 17 d. buvo paskelbtas toks oficialus komunikatas:

Lietuviai, kurie bendrai vadovavosi sveiku supratimu, vis dėlto tapo tam tikrų "politikuojančių intelektualų" machinacijų auka. Pastarųjų "žema" įtaka kliudė "sveikai" galvojančiai tautai vykdyti privalomą karo tarnybą, kurią taip nuoširdžiai suprato ir rėmė estai ir latviai.
Todėl:

a)    Lietuvos legiono steigimo planas bus numarintas.

b)    Universitetas krašte ir t.t. tuojau uždarytas.

c)    Nuosavybė grąžinama tik tiems asmenims, kurie kovojo prieš bolševizmą.

d)    Asmenys, vengę darbo tarnybos, bus nubausti visu griežtumu.

Prieš šiam komunikatui pasiekiant lietuvių visuomenę, įvykdyta daug areštų ir uždarytos įvairios aukštosios mokyklos. Jų uždarymą keliose vietose lydėjo ekscesai, kaip, pvz., sunaikinti Vilniaus universiteto medicinos fakulteto visi įrankiai.

Vokiečių civilinė administracija paskutinį kartą bandė siekti palankiai problemą sutvarkyt per Kubiliūną, kuriam buvo pavesta sušaukti lietuvių viešojo gyvenimo vadovaujamus asmenis, kad juos paskatintų pasirašyti kitą atsišaukimą į tautą. Šis atsišaukimas buvo paskelbtas, neatsižvelgiant į tai, kad kai kurie jame išvardinti asmenys, jo nė nepasirašė. Tuo metu gandai buvo skleidžiami (efektui padidinti), kad, nepasiekus susitarimo, bus "fiziškai išnaikinta" lietuvių inteligentų dalis. Kubiliūnas iš savo pusės stengėsi įkalti į galvą savo tautiečiams, jog reikia paklusti vokiečių spaudimui, kad išvengus naujų areštų ir deportacijų. Norint lietuviams duoti, taip sakant, "paskutinį jų šansą", buvo nuspręsta sušaukti konferenciją, apimančią visą Lietuvą.

Lietuvių konferencija
Lietuvių Konferencijai buvo numatyta kovo 28 d.: iš tikrųjų ji susirinko 1943 m. balandžio 5 d. Visi 93 atstovai buvo paskirti lietuvių "savivaldybės". Po kelių sesijų įvyko oficialus susirinkimas, kuriame pagal vokiečių civilinės administracijos komunikatą, buvo vienbalsiai priimtos trys rezoliucijos. Šios rezoliucijos, kaip įprasta, iškeikia bolševikus, duoda jų apgaulės pavyzdžių, taip pat skelbia reikalą ateiti tėvynės ir Europos ginti ginklu ("mit den Waffen in der Hand").

Kai šios "oficialios" rezoliucijos nebuvo balsuojamos, bet tik perskaitytos konferencijos dalyviams ir laikomos priimtomis, tai 90 iš 93 atstovų protestavo ir pasiuntė memorandumą Adolfui Hitleriui. Šiuo dokumentu trumpai apžvelgę krašto padėtį prieš vokiečių okupaciją, jie praši atstatyti status quo ante bellum: pareiškė, kad tik nepriklausoma ir suvereninė Lietuva galėtų sėkmingai bendradarbiauti, apsiginant nuo bolševizmo. Memorandumas taip pat prašė atšaukti baudžiamąsias priemones, kurių griebėsi vokiečių civilinė administracija. Memorandumo nuorašai pasiųsti Alfredui Rosenbergui ir generaliniam komisarui Rentelniui.

Stockholmo lietuvių sluoksniuose kalbama, kad Berlyno karinėje aplinkoje šio memorandumo mintys susilaukia šiek tiek supratimo. Tačiau iš antros pusės šiuo reikalu Stockholmą pasiekė žinios, jog Alfredo Rosenbergo (Reicho ministerio okupuotoms Rytų Europos sritims) įstaiga Berlyne pasitiki, kad Vokietijos generalinis komisaras Lietuvoje von Renteln'as negailestingai įvykdys jo įvestąsias lietuvių tautos visuotinės mobilizacijos (Vokietijos karo uždaviniams ir vokiečių kariuomenės tarnybai) priemones.

Išvados
Pridedamas pranešimas baigiasi dviem šiuo reikalu pareiškimais: kad balandžio konferencijos nutarimai įrodo vokiečių Lietuvoje netiesiogiai bandytos visuotinės mobilizacijos visišką nesėkmę ir kad 1943 m. kovo pabaigoje, regis, buvus aišku, jog dabartinių įvykių šviesoje vokiečių - lietuvių bendradarbiavimo suartėjimo idėja atrodė tikrai negalima.

Jus gerbiąs
Herschel V. Johnson5

Priedas:

1) Pranešimo vertimas

Priedas Nr. 1 prie Amerikos Pasiuntinybės Stockholme, Švedijoje, 1943 m. gegužės 11 d. pranešimo Nr. 1746, pavadinto "Lietuvoje vokiečių bandyta karinė mobilizacija ir jos padariniai".

Šaltinis: p. V. Gylys, buvęs Lietuvos ministras Stockholme Pavadinimas: Vokiečių Lietuvoje bandyta mobilizacija ir jos padariniai.

Pilnas vertimas iš vokiečių kalbos

Turinys
1.    Lietuvių legionas 1
2.    Vokiečių mobilizacinės pastangos 4
3.    Lietuvių viešuomenės reakcijos 11
4.    Vokiečių civilinės administracijos dilema 12
5.    Mobilizacijos nesėkmės padariniai 13
6.    Paskutinis bandymas susitarti 15
7.    Lietuvių konferencija 17

1. Lietuvių legionas
Vokiečių civilinės administracijos aukštesni pareigūnai 1943 m. vasario pirmojoje pusėje ėmė rodyti neslepiamą interesą steigti lietuvių karines pajėgas. Jie (vokiečiai) šį interesą pareiškė keliomis progomis iškiliems politiniams ir kariniams asmenims, kaip, pvz., generolui Stasiui Raštikiui, generolui Nagiui ir kt. Tomis progomis paprastai buvo pabrėžta, kad Lietuva turėtų sekti Estijos ir Latvijos pavyzdžiu ir įsteigti lietuvių legioną. Iš pradžių norėta iniciatyvą palikti lietuviams. To tikintis, vokiečių užtikrinta, kad Fiihreris patenkinsiąs Lietuvos prašymą ir pritarsiąs lietuvių legiono steigimui. Viena proga buvusiam Lietuvos generalisimui generolui St. Raštikiui buvo sakyta, kad estai ir latviai jau kreipęsi į Fūhrerį, prašydami leidimo savo legionams steigti.

Tačiau nei lietuvių generaliniai tarėjai, kurie vadovauja vadinamai Lietuvos savivaldybei, nei Lietuvos generolai nebuvo linkę pasinaudoti šiuo Fiihrerio "palankumo ženklu". Priešingai, lietuvių generalinių tarėjų susirinkime, svarsčiusiame šį klausimą, vienbalsiai (išskyrus vienintelį socialinių reikalų tarėją dr. J. Paukštį) nutarta ta prasme, kad "turėtų būti susilaikoma nuo bet kokios iniciatyvos steigti lietuvių karinę organizaciją tol, kol neišaiškintos ir neišspręstos politinės problemos, ypač Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klausimas".

Atsižvelgiant į vokiečių civilinės administracijos nepaliaujamą spaudimą į lietuvių generalinius tarėjus, sudaryta komisija iš narių: pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno, finansų generalinio tarėjo J. Matulionio ir buvusio Lietuvos kariuomenės pulkininko Rapšio.

Komisijos uždavinys buvo. atstovauti lietuvių generalinių tarėjų nuomonei vokiečių civilinėje administracijoje ta prasme, kad lietuvių viešoji pažiūra buvo priešinga lietuvių karinių pajėgų steigimui, jeigu vokiečiai ketina spręsti karinius klausimus skyrium nuo politinių Lietuvos problemų.

Vokiečių generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Renteln 1943 m. vasario 13 d. pasikvietė pirmąjį generalinį tarėją Kubiliūną. Pastarasis atvyko, lydimas komisijos narių. Tačiau kai tik palydovai peržengė generalinio komisariato slenkstį, p. P. Kubiliūnas paliko juos prie durų ir vienas įėjo į generalinio komisaro kambarį. Jo pasitarimas su dr. von Renteln užtruko daugiau kaip 30 minučių. Išėjęs iš generalinio komisaro darbo kambario, p. P. Kubiliūnas paaiškino savo kolegoms: "Mano vyrai (meine Manner), mes dabar turime eiti namo, kadangi prieš akis kelionė į Rygą". Tai buvo viskas, ką jis pasakė savo kolegoms apie savo pasitarimo su vokiečių generaliniu komisaru padarinius. Todėl nežinoma, ar p. P. Kubiliūnas painformavo generalinį komisarą apie lietuvių generalinių tarėjų nutarimą, liečiantį lietuvių kovos dalinių steigimą.

1943 m. vasario 19 d. p. P. Kubiliūnas sukvietė visus generalinius tarėjus. Jis pranešė jiems, kad vokiečių generalinis komisaras įsakęs jam vykti į Rygą — būti ten vasario 21 d. anksti rytą — lietuvių kovos dalinio įsteigimo klausimo svarstyti. Generaliniai tarėjai pakartojo ankstyvesnįjį savo nutarimą ir nusprendė išdėstyti savo pažiūras memorandumu. Teisingumo generaliniam tarėjui M. Mackevičiui pavesta paruošti memorandumo projektą.

Pirmojo generalinio tarėjo kelionė į Rygą labai jaudino lietuvių visuomenę. Įspūdį dar labiau sustiprino žinia, kad SS ir policijos vadas Lietuvoje generolas Wysocki nurodė Lietuvos generolui St. Raštikiui vykti į Rygą sykiu su p. P. Kubiliūnu.

Generolas St. Raštikis atsisakė vykdyti SS generolo nurodymą, o p. P. Kubiliūnas laikė tikslinga vasario 20 d., t. y. Rygon išvažiavimo išvakarėse, sukviesti lietuvių generalinių tarėjų susirinkimą. Po to jis priėmė keletą Lietuvos viešojo gyvenimo atstovų. Generalinių tarėjų susirinkime, kaip ir lietuvių vadovaujamų asmenų pasitarime, jautėsi gilus susirūpinimas dėl aiškaus vokiečių noro spręsti karinius klausimus atskirai nuo politinių. Pridedamas memorandumas buvo pasirašytas visų Kaune veikiančių tarėjų, išskyrus jau minėtą socialinių reikalų generalinį tarėją dr. J. Paukštį.

Ponas P. Kubiliūnas išsireiškė esąs pasiruošęs šį memorandumą įteikti Reicho komisarui H. Lohsei Rygoje.

Ponas P. Kubiliūnas, lydimas generalių tarėjų Matulionio, Ramanausko ir Narako, vasario 22 d., 6 vai. ryto išvyko į Rygą. Su jais kartu važiavo vokiečių SS ir policijos vadovas generolas VVysocki ir jo palyda. Tą dieną lietuvių akys buvo nukreiptos į Latvijos respublikos sostinę, kur turėjo būti padaryti svarbūs sprendimai.

Tačiau pagrindinis klausimas paliko neišspręstas. Nežiūrint vokiečių spaudimo į lietuvių generalinius tarėjus, pastarieji neišdrįso be sąlygų įkinkyti Lietuvos jaunimo į Vokietijos interesų tarnybą. Lietuvių generaliniai tarėjai grįžo iš Rygos vasario 24 d. Jie grįžo, neįteikę memorandumo, nes nebuvo kam jo įteikti. SS ir policijos vadas Latvijoje generolas Jaeckel vasario 23 d. priėmė lietuvių atstovus. Kai lietuvių generaliniai tarėjai užsiminė savo nuomonę, kad reikia spręsti kariniai klausimai kartu su politinėmis problemomis, SS generolas Jaeckel atkirto:

"Ponai, aš neįgaliotas vesti politinių pasitarimų, liečiančių jūsų valstybės atstatymą. Kaip karį, mane interesuoja tik kariniai klausimai, svarbiausia lietuvių legiono suformavimas".

Į tai p. Kubiliūnas atsakė:

"Mes taip pat neturime teisės vesti pasitarimus kariniais klausimais, prieš išspręsiant politines problemas".

"Aš suprantu Jūsų galvojimą, ponai", pareiškė generolas Jaeckel'is, "bet turiu įsakymą ir jį vykdysiu".

Šį pareiškimą lietuvių generaliniai tarėjai laikė jų atleidimu nuo atsakomybės mobilizuoti Lietuvos jaunimą. Lietuvių generaliniams tarėjams sėdant į automobilį, majoras Songinas, vienas iš SS ir policijos vado VVysock'io palydos narių, jiems tarė:

"Norite ar nenorite — lietuvių legionas bus suformuotas".

Kai vasario 24 d. lietuvių delegacija pasiekė Šiaulius, savo akimis galėjo matyti, kad lietuvių legiono formavimas jau ėjo visa sparta ir kad į generalinių tarėjų norus nebuvo atsižvelgta.

Šiaulių apskrities viršininkas Noreika, kuris vasario pabaigoje buvo suimtas, jiems atvykus painformavo, kad vokiškasis Šiaulių apskrities komisaras Gewecke išleido eilę įsakymų mobilizacijai vykdyti. Atvykus į Kauną, delegacija patyrė, kad apskrities komisaras Gewecke veikė vokiečių civilinės administracijos aukščiausios valdžios vardu.

2. Vokiečių mobilizacinės pastangos Vasario 24 d. pasirodė ant visų Kauno skelbi-skelbimų stulpų plakatai su Vokiečių Reicho komisaro H. Lohses tokiu atsišaukimu į lietuvius: "Lietuviai!

Kai vokiečių kariai 1941 metų Fūhrerio Adolfo Hitlerio įsakymu išvadavo iš bolševikų jūsų tėvynę, jie išgelbėjo jus iš tautinės pražūties. Nuo to meto jūs prisidėjote prie kovos prieš bolševizmą, dirbdami žemės ūkyje ir miestuose, tarnaudami krašto saugumo įstaigose (policijos apsauga) ir aktyviai dalyvaudami fronte. Ši kova dabar pasiekė savo viršūnę. Bolševizmas gresia užplūsti Europą. Pirmoje eilėje jūsų tėvynė atsidūrė pavojuje. Šis pavojus gali būti ir bus pašalintas Europos tautų beatodairiškomis pastangomis ir didžiausiomis aukomis, ryžtingai vadovaujant Adolfui Hitleriui. Vokiečių tauta yra pavyzdys. Ji įsipareigoja totalinėms karo pastangoms. Dabar jūsų eilė išgirsti šauksmą, kad darytumėte tą patį. Stokite į kovojančios bendruomenės gretas, susivienykite su naujosios Europos likimo bendruomene.

Stokite jūsų tėvynės legionan kovoti prieš bolševizmą su ginklais jūsų rankose! Stokite kariais ir pagalbininkais į Vokietijos kariuomenę!

Remkite kovą karui svarbiu darbu! Stiprinkite sėkmę, nekenkdami pergalei!

Pergalė apsaugos jus, jūsų ir jūsų vaikų gyvybę, jūsų nuosavybę, jūsų kultūrą, pastovų jūsų gyvenimą jūsų gimtojoje žemėje, jūsų darbovietę ir jūsų bendradarbiavimą Europos bendruomenėje.
Už ginklo! Į darbą! Į pergalę su Adolfu Hitleriu!

Ryga, 1943 m. vasario 24 d.

Lohse Reicho komisaras Rytų kraštui"

Verta pabrėžti H. Lohses atsišaukime pažymėtą išsireiškimą "jūsų nuosavybę". Nes tik prieš vieną dieną tas pats Reicho komisaras paskelbė A. Rosenbergo vadinamą reprivatizacijos teisę, kuria Lietuvoje bolševikų įvykdyta nacionalizacija bus panaikinta, tik vokiečių civilinei administracijai pervedus į vokiečių rankas Lietuvos ūkinio gyvenimo visus svarbiuosius centrus. (Palygink mūsų pranešimo, liečiančio ekonominį gyvenimą Lietuvoje antrąją dalį).

Reprivatizacijos teisė buvo aiškiai planuota "paglostyti" tautiniam jausmui Lietuvoje. Tačiau po 14 dienų generalinis komisaras jau rado progą lietuvių tautai paskelbti, kad privatinė nuosavybė būsianti grąžinta tik tiems, kurie aktyviai įsipareigojo kovoti prieš bolševizmą.

Po Lohses atsišaukimo į lietuvius SS generolas Wysocki davė paaiškinimų, kuriuose tvirtino, kad pirmieji savanoriai į lietuvių legioną jau atvyko per kelias valandas po atsišaukimo į lietuvius paskelbimo. Iš tikrųjų buvo visai priešingai. Niekas nestojo į lietuvių legioną. Vokiečių sudarytosios mobilizacinės komisijos veltui laukė "savanorių".

Norėdama šiokio tokio pasisekimo iš savo verbavimo kampanijos, vokiečių civilinė administracija siekė pagalbos Lietuvos bažnytinėje hierarchijoje. Šiuo tikslu p. Jaeger'is, vokiečių Gestapo vadovas Lietuvoje, aplankė Kauno arkivyskupą J. E. Skvirecką vasario 27 d. Senas arkivyskupas, — kuris tuojau padarė mandagumo vizitą vokiečių generaliniam komisarui, įvedus vokiečių civilinę administraciją, 1941 m. liepos pabaigoje, — pasakė Jaeger'iui, kad jis po pusantrų metų sugaišties revizitu nebesuinteresuotas.

Po šios patirties vokiečiai savo pastangas koncentravo į savo pavaldinius, tai yra lietuvių generalinius tarėjus. Siekdami pakelti savo į Lietuvos jaunimo nukreiptos verbavimo akcijos rezultatus, vokiečiai kovo 1 d. pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno įstaigoje sukvietė kitą generalinių tarėjų konferenciją. Šia proga pats p. Kubiliūnas veikė, kaip vokiečių civilinės administracijos kalbėtojas. Jis pasiūlė, kad jo kolegos be sąlygų dalyvautų vokiečių civilinės administracijos propagandos akcijoje.
 
LIETUVA: KRYŽIŲ KALNO VAIZDAI (1982)



Tarp generalinių tarėjų iškilo tam tikros nuomonių skirtybės. Dauguma jų laikėsi anksčiau jų priimtosios pažiūros. Jie dar nežinojo, kad p. P. Kubiliūnas vokiečių generaliniam komisarui prižadėjo paskaityti atsišaukimą į lietuvių tautą — savanoriškai stoti į lietuvių legioną — ir gauti po tuo atsišaukimu visų generalinių tarėjų parašus. Buvo numatyta paskelbti tą atsišaukimą kovo 1 d. su dr. von Renteln, majoro generolo Just'o ir SS generolo Wysocki'o atsišaukimu, kuris šitaip skambėjo:

"Lietuviai,
Kultūrą griaunantis bolševizmas konsoliduoja savo jėgas, siekdamas mus sužlugdyti.

Mes neleisime bolševizmui išvežti moterų ir vaikų į Azijos vidines sritis, uždaryti bažnyčių, išvaryti ūkininkų iš jų sodybų ir pavergti darbo. Ne pirmas kartas lietuvių tauta savo teritorijoje yra pašaukta narsiai gintis nuo skerdynių iš Rytų. Patikrinkite savo vertę šiam tikslui! Fūhreris Adolfas Hitleris įgalino jus aktyviai dalyvauti likiminėje Europos kovoje.
Todėl stokite į naujai įsteigtą "lietuvių legioną", kur, vadovaujant jūsų karininkams ir kartu su kitomis tautomis, kovosite už savo kraštą.

Stokite į vokiečių kariuomenę kovotojais ir pagalbininkais tomis pačiomis teisėmis ir prievolėmis su vokiečių kareiviais! Padėkite, vykdant karui svarbų darbą!

Europos tautų geriausi sūnūs dabar kariauja Rytuose. Truputį pagalvokite apie herojišką suomių tautą, kuri viena stojo prieš bolševizmą ir vis dėlto jį atstūmė.

Jie visi kovoja dėl jūsų. Argi jūs norite pasilikti nuošalyje? Ne, niekada!

Dabar yra laikas kirsti, kad suduotum bolševizmui sprendžiamą smūgį.

Todėl: į šią paskutinę likiminę Europos kovą, iš kurios grįšite laimėtojais ir didvyriais ir padėsite suteikti pasauliui taiką ir socialinę pažangą!

Pergalę laimėjus, dėkos jums lietuvių tauta, nes jūs neabejojote.

Už ginklų! Tėvynė šaukia.
Tai pagrindas — būti ar nebūti! Laisvė ar vergija!
(Pasirašė)
Dr. von Renteln,
Generalinis komisaras Kaune

(Pasirašė) Just,
Majoras generolas Lietuvos Apsaugos Srities Oberkomandos Komendantas

(Pasirašė) VVysocki,
SS Brigadefiihreris ir policijos majoras generolas, SS ir policijos vadovas Lietuvoje".

Generalinių tarėjų atsišaukimo nebuvo. Tas faktas sukėlė (vietos) vokiečiuose nemažą pasipiktinimą. Vokiečių generalinis komisaras dr. von Renteln kovo 2 d. sušaukė lietuvių generalinių tarėjų konferenciją, kurioje taip pat dalyvavo generolas majoras Just'as, SS generolas Wysocki ir kiti vokiečių civilinės administracijos pareigūnai. Tarp ko kita, vokiečių civilinę administraciją įvedus, tai buvo pirmoji konferencija, kurioje dalyvavo visi generaliniai tarėjai. Mat vokiečiai buvo pratę laikyti lietuvių generalinius tarėjus ne sprendžiamąja institucija, bet vokiečių civilinės administracijos lygaus rango pareigūnais, tarp kurių pirmasis generalinis tarėjas yra primuš inter pares.

Lietuvių generaliniai tarėjai ėjo į konferenciją, tvirtai apsisprendę svarstyti visą Lietuvos problemą ir iš pagrindų išaiškinti vokiečių pareigūnams lietuvių pažiūrą. Lietuvių tautos nepriklausomybės problemą istoriškai išaiškinti turėjo švietimo generalinis tarėjas dr. Pr. Germantas, politinius samprotavimus išryškinti — finansų generalinis tarėjas J. Matulionis ir lietuvių generalinių tarėjų neigiamą nusistatymą mobilizacijos klausimu (tarptautinės teisės šviesoje) motyvuoti — teisingumo generalinis tarėjas M. Mackevičius. Ryšium su tuo reikia priminti: šios konferencijos išvakarėse kiekvieną generalinį tarėją klausinėjo jo nusistatymo į mobilizaciją vokiečių civilinės administracijos pareigūnai — Lusth'as ir Jaeger'is; pastarasis labai stengėsi padaryti įspūdį, kad Lietuvai grėsė bolševizmas ir lietuvių tauta turi būti įtikinta, jog jai reikia aktyviai dalyvauti triuškinant bolševizmą. Vokiečių argumentacija tapo tokios prasmės teiginiu, kad Lietuvos dalyvavimas Rytų fronte buvo gyvybinės reikšmės.

Atidarant lietuvių generalinių tarėjų konferenciją, vokiečių generalinis komisaras dr. von Renteln, atrodo, manė, kad esama visiško lietuvių generalinių tarėjų vieningumo vokiečių mobilizacijos Lietuvoje reikalingumo klausimu. Vokiečių generalinis komisaras konferenciją atidarė tokiu žodžiu:

"Ponai, mūsų generolai per daug užimti, tai reikalinga, kad mes pirma svarstytume karinius klausimus. Po to mes taip pat galėsime kulti politinius dalykus".

Todėl atskyrimas karinių klausimų nuo politinių pasidarė neišvengiamas. Lietuvių generaliniai tarėjai vokiečių generolams pastatė tokius klausimus:

1)    Kodėl karinės prievolės amžiaus lietuviai verčiami stoti į lietuvių legioną ar į vokiečių kariuomenę, o nemobilizuojami tiesiogiai (šiam tikslui) Arbeitseinsatz'o sukto dekreto pagrindu?

Į tai vokiečių karinis viršininkas generolas majoras Just šiaip atsakė: "Aš nežinau kodėl".

Herr Fritsch'as, vokiečių civilinės administracijos pareigūnas, tada pastebėjo, kad ne laikas ieškoti formalybių, kai šėlsta kova dėl Europos tautų egzistencijos. Generalinis komisaras dr. von Renteln pridūrė, kad jis galėtų išleisti specialų dekretą mobilizacijai vykdyti. Teisingumo generalinis tarėjas M. Mackevičius paklausė, ar toks dekretas būtų suderinamas su tarptautinės teisės principais? Į tai anksčiau minėtasis Fritsch'as atsakė:

"Naujoji Europos tvarka atneš savo naują ir tarptautinę teisę".

2)    Kiek kareiviavimo amžiaus vyrų vokiečių civilinė administracija numatė Lietuvoje mobilizuoti?

Majoro generolo Just'o atsakymas buvo: "Nežinau".

Diskusijos tęsėsi. Švietimo generalinis tarėjas dr. Pranas Germantas įrodinėjo, kad Lietuva buvo tokia pat senumo, kaip ir Vokietija, kad lietuviai viduramžiais įstengė įsteigti imperiją ir kad jie triskart istorijoje apsupo ir nugalėjo Maskvą.

Po to vokiečių generalinis komisaras trenkė kumščiu į stalą ir pastebėjo, kad lietuvių generaliniai tarėjai turi reikalo su Didžiojo Vokiečių Reicho atstovais.

Generalinio komisaro išpuolis dar labiau į-tempė ir taip pritvinkusią atmosferą. Finansų generalinis tarėjas J. Matulionis susilaikė nuo savo kalbos. Jis apsiribojo trumpu nurodymu, kad tik suvereninės Lietuvos valstybės vyriausybė galėtų sėkmingai krašte vykdyti mobilizaciją ir kad tokios vyriausybės sudarymas, kaip ir Lietuvos valstybės atstatymas, būtų Vokietijos interesas. Lietuvių tauta parodė savo norą aktyviai dalyvauti kovoje prieš bolševizmą savo 1941 m. birželio 23 d. sukilimu prieš bolševikus. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė, išriedėjusi iš šio sukilimo, pasiūlė Vokiečių Reicho vyriausybei organizuoti Lietuvos kariuomenę ir pripažinti ją lygiu Vokietijos dalyviu kovoje prieš bolševizmą. Tačiau anuomet Vokiečių Reicho vyriausybė atmetė šį pasiūlymą. Tam faktui galima priskirti visą nesusipratimą tarp Vokietijos ir Lietuvos. Kol šis dalykas neatitaisytas, reikia laukti, kad netiesioginės mobilizacijos Lietuvoje bet kokios pastangos sutiks lietuvių tautos pasyvų priešinimąsi.

Pono J. Matulionio paaiškinimas, nors su dėmesiu išklausytas, nepakeitė vokiečių nusistatymo. Priešingai, vokiečių nekantrumas pasidarė taip ryškus, kad generaliniam tarėjui M. Mackevičiui nebeleido kalbėti.

Vokiečių generalinis komisaras padėtį trumpai aptarė šitaip: Gana diskusijų! Lietuviai turėtų apsispręsti, ar jie norėtų kovoti prieš ar už komunizmą. Pirmasis kelias vestų į lietuvių legiono steigimą, kai antrasis — į legiono atmetimą.

Tai buvo vokiečių generalinio komisaro paslėptas grasinimas.

Nežiūrint šio fakto, tik trys generaliniai tarėjai sutiko pasirašyti sekantį atsišaukimą į Lietuvos piliečius. Jie buvo: pirmasis generalinis tarėjas ir vidaus reikalų tarėjas P. Kubiliūnas, kelių ir susisiekimo generalinis tarėjas dipl. inž. K. Germanas ir socialinių reikalų generalinis tarėjas dr. J. Paukštys. Atsišaukimas skambėjo šiaip:

"Lietuvos piliečiai,
karas žengia į fazę, kuri yra sprendžiama ir mūsų kraštui ir visai Europai. Vokietijos vyriausybė griebėsi visų priemonių bolševizmui sutriuškinti. Mūsų tautiečiai taip pat turėtų aktyviau dalyvauti šioje kovoje.

Aš kreipiuosi į jus, tautiečiai, ir prašau suprasti momento rimtumą. Nepasiduokite jokioms provokacijoms ir intrigoms, bet pilnai vykdykite savo pareigą, visapusiškai dėdamiesi į kovą prieš bolševizmą.

(Pasirašė) P. Kubiliūnas Pirmasis generalinis tarėjas ir vidaus reikalų tarėjas"
Visi kiti generaliniai tarėjai atsisakė pasirašyti šį atsišaukimą. Jie įteikė vokiečių generaliniam komisarui memorandumą, perduotiną Reicho komisarui Rygoje (žr. priedą).
Tačiau nei vokiečių generalinio komisaro, nei pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno atsišaukimai neįstengė sužadint lietuvių kareiviavimo amžiaus jaunime vykdyti jam primestosios mobilizacijos pareigą. Jis noriau pakluso įsakymams lietuvių nelegalios spaudos ir taip pat nelegalių politinių organizacijų, kurios visos vieningai laikėsi.

3. Lietuvių visuomenės reakcija Lietuvių Tautinis komitetas, kuris, kaip gerai žinome, tęsia savo nelegalią veiklą, aptarė savo pažiūrą mobilizacijos požvilgiu taip pat nelegaliai leidžiamo leikraščio "Nepriklausoma Lietuva" (Independent Lithuania) Nr. 4 kovo 1 d. laidoje. Šiuo pranešimu Lietuvių Tautinis komitetas, — neseniai susiformavusi organizacija iš visų politinių partijų, žinoma, išskyrus komunistų partijos atplaišas, — įspėjo lietuvių tautą nevykdyti mobilizacijos prievolės.

Lietuvių Tautinio komiteto neigiamas nusistatymas motyvuojamas taip:

Pagal tarptautinę teisę Lietuva yra sritis, okupuota vokiečių prieš lietuvių tautos valią. Todėl Vokiečių Reicho vyriausybė neturi teisės primesti mobilizacijos tarnybos lietuvių tautai. Lietuvių Tautinis komitetas vadovaujasi principu, kad kova prieš bolševizmą yra socialinė, politinė, kultūrinė, religinė ir, svarbiausia, tautinė būtinybė. Tačiau lietuvių tauta galėtų dalyvauti šioje kovoje prieš bolševizmą tik, jei Vokietijos vyriausybė pripažintų ir gerbtų jos suverenines teises.

Tuo pat metu visa eilė atskirų partijų ir kitų organizacijų paskelbė atsišaukimus: jie vieningai liepė lietuvių kareiviavimo amžiaus jaunimui pasilikti nuošalyje besąlyginio "Einsatz'o" į vokiečių karo tarnybą.

Be perdėjimo galima tvirtinti, kad jokia Lietuvos vyriausybė neturėjo Lietuvoje didesnės įtakos, kaip šia proga Lietuvių Tautinis komitetas. Visas kareiviavimo amžiaus jaunimas (griežtai) pakluso komiteto ir kitų nelegalių organizacijų nurodymams. Studentai išbėgo iš miestų. Aukštesniųjų klasių moksleiviai liovėsi lankę mokyklas.

Lietuvių policija padėjo mobilizuojamiems pabėgti. Stojusieji tesudarė 0.2 procento mobilizuotinųjų.

Tiesa, lietuvių okupacinė spauda kovo 20 d. tuo reikalu paskelbė, kad naujas suformuotas lietuvių savanorių dalinys buvo iškilmingiausiai išlydėtas iš Kauno. Oficialus išleidimas vyko, dalyvaujant vokiečių komendantui Lietuvoje generolui majorui Just'ui, pirmajam generaliniam tarėjui P. Kubiliūnui ir kitiems vokiečių civilinės administracijos pareigūnams. Išlydimą dalinį sudarė 150 vyrų, kurių pusė buvo iš kalėjimų paleistieji kriminalistai. Kiti buvo daugiausia nelaimingieji, vokiečių SS policijos sučiupti.

Išlydėjimas buvo būdingas: Po Kaune, Nepriklausomybės aikštėje, prieš Įgulos bažnyčią, generolo majoro Just'o ir pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno atsisveikinimo kalbų pražygiavo "pirmoji savanorių kolona" į Kauno centrinę geležinkelio stotį. Sėdant į gražiai gėlėmis išpuoštus vagonus, daugeliui vyrų pavyko pasprukti. Tokiu būdu vokiečių karo tarnyba neteko (kito) dvidešimt vieno vyro.

4. Vokiečių civilinės administracijos dilema Turint galvoje nežabotą (girtą) entuziazmą, kuriuo lietuvių tautos plačiausi sluoksniai 1941 m. viduryje sutiko bolševikų išvarymą iš Lietuvos (Vokietijos kariuomenės pajėgomis) ir atsižvelgiant toliau į tai, kad tie patys lietuviai 1941 m. birželio ir liepos mėn. įvairiomis progomis Vokiečių Reicho vyriausybei pareiškė vieningą lietuvių tautos valią aktyviai kovoti prieš bolševizmą, — vokiečių mobilizacijos pastangų Lietuvoje rezultatas yra vokiečių politikos Lietuvoje visiška nesėkmė (katastrofa).

Tomis aplinkybėmis vokiečių komisaras dr. von Renteln vyko į Berlyną esamos padėties su Reicho ministru Rosenbergu svarstyti. Kol kas nieko nėra žinoma apie šių pasitarimų padarinius.

Vokiečių komisaras dr. von Renteln kovo 9 d. grįžo į Kauną ir tuoj pasikvietė pirmąjį generalinį tarėją P. Kubiliūną. Iš to susitikimo išriedėjo naujas pirmojo generalinio tarėjo kovo 10 d. atsišaukimas į Lietuvos piliečius. Šiuo atsišaukimu norima sudaryti įspūdį, kad lietuvių tautos dalyvavimas kovoje prieš bolševizmą yra tas pats, kas ir Lietuvos vadavimo kova tikrąja to žodžio prasme.

Nors ir supliuškus atsišaukimo padariniams, geidaudama pasisekimo viešojoje lietuvių nuomonėje, vokiečių civilinė administracija savo tikslo bandė siekti skleisdama gandus. Tuo būdu vokiečių civilinė administracija per savo agentus skelbė, kad Lietuvių tauta tuoj atgautų tautinę nepriklausomybę, jei visi šaukiamieji stotų savanoriškai. Tačiau pirmojo generalinio tarėjo atsišaukimas buvo tik šauksmas tyruose.

5. Mobilizacijos nesėkmės padariniai
Dr. von Renteln kovo 14 d. išvyko į Rygą. Ten tarp kitų jis sutiko ir Reicho ministrą Heinrichą Himmler'į, kuris keliavo inspektuodamas Pabaltijo valstybes. Tą patį vakarą dr. von Renteln grįžo į Kauną drauge su Reichsfūhreriu SS ir Vokietijos policijos šefu Heinrichu Himmler'iu. Ta proga buvo panaudotos paskutinės vėliausios priemonės, atsakant į nesėkmingos mobilizacijos akciją Lietuvoje. Nereikėjo ilgai laukti vokiečių civilinės administracijos įvykdysymų pirmųjų baudžiamųjų priemonių ir kovo 17 d. paskelbto šio oficialaus komunikato:

"Tam tikri intelektualų sluoksniai neigiamai įtaigavo naujokų registraciją Lietuvoje.
Kai estai ir latviai, suprasdami savo pareigą, aktyviai įsijungė į kovą prieš bolševizmą, abiejur — fronte ir namie — neatsiliepta į šį šauksmą Lietuvoje.

Atsakingieji nusikalto ne tik prieš Europos tautų bendruomenę, bet ir prieš savo žmones, kurie dėl savo krašto geografinės padėties yra didesniame bolševizmo pavojuje, kaip vokiečiai, sumobilizavę totaliniam karui visus savo išteklius.

Todėl lietuvių legiono formavimo planai nebus vykdomi.

Ateityje registracija tarnaus tiktai karui svarbaus darbo ir karo ūkio tikslams.

Sunkiomis bausmėmis grasomas, kiekvienas pašauktas asmuo turės registruotis ir po to pradėti dirbti.

Norėdamas apsaugoti nuo tam tikrų politikuojančių sluoksnių pragaištingos įtakos lietuvių daugumą ir užtikrinti privalomos darbo tarnybos sėkmingą eigą, Reicho komisaras Rytų kraštui įsakė vykdyti šias priemones, kurios čia skelbiamos:

1)    Universitetas su visais savo skyriais bus uždarytas. Ypatingas įgaliotinis bus paskirtas lietuvių švietimo reikalams.

2)    Į reprivatizaciją (savo nuosavybės atgavimą) turės teisę tik tie asmenys, kurie patys ar jų šeimos dalyvaus kovoje prieš bolževizmą.

3)    Kas pats vengs privalomosios darbo tarnybos ar padės jos kitiems išvengti, bus baudžiamas visu griežtumu.

Šitos priemonės tapo reikalingos, atsižvelgiant į sąlygas, kurias sudarė tam tikri politiškai suinteresuoti individai. Šiuos individus padarius nebepavojingais, tikimasi, kad pirmaus lietuvių tautos nepaliestosios dalies tikrųjų tautos interesų sveikas supratimas, nekliudomas savanaudiško elemento trumparegės politikos, ir paskatins sekti geru estų ir latvių pavyzdžiu, nuoširdžiai įsipareigojant laisvinti savo tėvynę.

Tolimesni žygiai priklausys nuo šio darbo indėlio".

Prieš šiam komunikatui pasiekiant Lietuvos viešuomenę, įvykdyta eilė areštų ir uždarytos visos aukštosios Lietuvos mokyklos.

Buvo uždarytos šios mokyklos ir kultūrinės institucijas:

1. Vytauto Didžiojo universitetas Kaune, 2. Vilniaus universitetas, 3. Lietuvos mokslo akademija Vilniuje, 4. Meno akademija Vilniuje, 5. Veterinarijos kolegija Kaune, 6. Žemės ūkio kolegija Dotnuvoje, 7. Muzikos akademija Vilniuje,

8. Kauno konservatorija, 9. Komercijos kolegija Šiauliuose, 10. Vilniaus pedagoginis institutas, 11. Marijampolės mokytojų seminarija, 12. Vilniaus teologijos seminarija, 13. Įvairios kitos institucijos.

Aukštesniosios mokyklos Lietuvoje dar nebuvo uždarytos. Tačiau manoma, kad ir šios mokyklos yra uždarymo išvakarėse. Kažkoks Herr Schoeder yra paskirtas ypatingu švietimo įgaliotiniu Lietuvoje.

Ryšium su tuo verta priminti šitokie faktai: kai uždarė Vilniaus universitetą, medicinos fakulteto visus instrumentus sunaikino. Lietuvos mokslu akademijos Vilniuje uždarymą lydėjo dar piktesni išpuoliai: SS policija iš dalies sunaikino lietuvių kalbos žodyno mokslinę medžiagą, kuriai sukaupti Lietuvos mokslininkai buvo pašventę daugiau kaip 40 metų. Nukentėjo ir Lietuvos archyvas su gausiais lietuvių folkloro rinkiniais. Vokiečių SS policija sunaikino arba konfiskavo daugiau kaip 2,000 senovinių lietuvių liaudies dainų plokštelių.

6. Paskutinis sandaros bandymas
Kai buvo įvykdyti areštai ir uždarytos Lietuvos aukštesniosios (aukštosios) mokyklos, pirmasis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas 1943 m. kovo 17 d. pakvietė lietuvių viešojo gyvenimo keletą atstovų padėčiai apsvarstyti. Atvykusiems nereikėjo paaiškinimų, nes kiekvienas buvo nepaprastai sukrėstas vokiečių civilinės administracijos panaudotų priemonių ir susirūpinęs lietuvių tautos ateitimi. Kaune buvo skleidžiami gandai, kad vokiečių saugumo organai sudarę sąrašus intelektualų, kurie numatyti fiziškai išnaikinti. Žinios iš Vilniaus rodė, kad vokiečių civilinės įstaigos Lietuvos sostinėje lenkų mažumai duoda aiškią pirmenybę, kai lietuvius vokiečių pareigūnai pravardžiuoja, muša ir stumdo.

Visame krašte viešpatauja įtampa, kuri kiekvienu metu gali pasireikšti blogiausiais išpuoliais.
Šią padėtį norėjo sušvelninti pirmasis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas savo pareiškimu Lietuvos viešojo gyvenimo atstovams, kuriuos jis sukvietė: pagal jo pareiškimą esą galima tikėtis aktyvesnio lietuvių elemento daugiau areštų ir deportacijų, nebent lietuviai imtųsi pozityvios akcijos panaikinti prarają tarp vokiečių civilinės administracijos ir lietuvių tautos.

Atrodo, pritariant vokiečių generaliniam komisarui, pirmasis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas pasiūlė (atvykusiems) pasirašyti sekantį atsišaukimą į lietuvių tautą:

"Tautiečiai,
Mes, pirmojo generalinio tarėjo sukviesti viešojo gyvenimo įvairių sričių pareigūnai, tvirtai ir atvirai pareiškiame, kad nepripažįstame Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Maskvos jėga ir apgaule įvykdytos 1940 m.; mes niekados nebuvome ir niekados nebūsime su bolševikais; mes visados žavėjomės aukšta Europos kultūra ir mes tapatiname savo laisvę ir ateitį ne su raudonuoju imperializmu, bet su Europos pergale.

Kai Vokietijos kova prieš bolševizmą pasiekė savo sprendžiamąjį tašką, mes išryškinome jai savo tvirtą apsisprendimą ne tik žodžiais, bet darbu ir ginklu.

Tautiečiai, mes drįstame tvirtinti, kad jūs visi esate taip apsisprendę. Visai lietuvių tautai reikia būti vieningai, teisingai vertinant dabartinį momentą. Kiekvienas, pašauktas atlikti savo prievolių, liečiančių karinę tarnybą ar karui svarbų darbą, turi tatai vykdyti.

Dabartinio meto reikalams apsvarstyti visos Lietuvos konferencija bus sušaukta artimoje ateityje".

Dalyviai pamatė, kad jie buvo priversti parodyti savo spalvą.

Profesorius Ignas Končius, Lietuvių Savitarpinės pagalbos vadovas, pareiškė, kad jis negali atsišaukimo pasirašyti, nes pastarasis prejudikuoja kai kuriuos sprendimus, kurie turėtų būti palikti konferencijai spręsti. Prie prof. I. Končiaus pareiškimo prisijungė V. Fledžinskis, buvęs Žemės Rūmų pirmininkas.

Kiti suabejojo.

Pasiūlymo atmetimas reiškė lietuvių tautos fizinio naikinimo pradžią. Nors atsišaukimo pasirašymas buvo tas pats, kas ir tautos išdavimas, tačiau visi dalyviai žinojo, kad šios rūšies atsišaukimas nepalenks vieningo lietuvių tautos nusistatymo, nežiūrint, kas jį pasirašytų.

Laikas nebuvo tinkamas jokiems ginčams. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, nelaukiant diskusijos dalyvių šiais pagrindiniais klausimais pareiškiamos nuomonės, vokiečių civilinės administracijos kovo 20 d. buvo paskelbtas lietuvių spaudoje atsišaukimas, neatsižvelgiant į tai, ar jame išvardinti asmens jį pasirašė, ar ne. Sekantis faktas yra būdingas: trys iš atsišaukime išvardintų lietuvių visiškai nedalyvavo 1943 m. kovo 17 d. pirmojo generalinio taiejo P. Kubiliūno įstaigoje įvykusiose diskusijose.

Atsišaukimas sukėlė plačių gyventojų sluoksnių didelį pasipiktinimą. Atsišaukimo signatarai buvo laikomi arba išdavikais, prievartavimo aukomis, ar pagaliau kvailiais — iš tikrųjų tokie jie ir buvo.

Šio atsišaukimo poveikis į lietuvių tautą iš anksto buvo aiškus: niekas nestojo nei į kariuomenę, nei į karui svarbią tarnybą.

7. Lietuvių konferencija
Paskelbtoji Lietuvių konferencija iš pradžų buvo numatyta kovo 28 d., vėliau — kovo 30 d., bet iš tikrųjų atidaryta 1943 m. balandžio 5 d.

Konferencijos dalyvius parinko lietuvių administracijos įstaigos, remdamosi pirmojo generalinio tarėjo aplinkraščiu, po tris atstovus iš kiekvienos apskrities. Konferencijos susirinkimo išvakarėse vokiečių saugumo organai išbraukė iš sąrašo eilę atstovų, kaip nepatikimų.

Bet neišbrauktųjų atstovų laikysena Lietuvos politinės dabarties pagrindiniais klausimais buvo pažymėtina. Yra būdingi šie faktai: daug atstovų, prieš išvykdami į Kauną, surašė testamentus, nes jie buvo pasiryžę ginti lietuvių tautos bendrai užimtą poziciją ir atstovauti Lietuvos reikalams. Į klausimą, kaip jis įsivaizduoja konferencijos eigą, atstovas iš Vilkaviškio atsakė — nesvarbu, ar du ar trys lietuviai iš apskrities išliks gyvi, ar ne.

Po kelių uždarų konferencijos sesijų, kurių metu vokiečiai per savo kalbėtojus (iš lietuvių atstovų — pirmasis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas, darbo ir socialinių reikalų generalinis tarėjas dr. J. Paukštys ir maitinimo ir žemės ūkio generalinis tarėjas V. Ramanauskas) savo klausytojams stengėsi sudaryti įspūdį, kad lietuvių tautai vienintelis kelias — pasiduoti. Tačiau buvo aišku, kad atstovai buvo pasiryžę apsaugoti Lietuvių tautos teises ir reikšti jos valią. Kadangi nebuvo likę kito kelio, atstovai susirinko oficialaus posėdžio 1943 m. balandžio 5 d. savo rezoliucijų formuluoti. Balandžio 6 d. vokiečių civilinė administracija paskelbė oficialius konferencijos rezultatus. Konferencija esanti neva vieningai priėmusi sekančias rezoliucijas:

"Rezoliucija 1.

Lietuvių tauta, raudonajai armijai Lietuvą kariškai okupavus, jėga buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą ir po sovietų valdžia patyrė didžiausias kančias; per vienerius metus tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų nužudyta arba sugrūsta į kalėjimus ar stovyklas ir dešimtys tūkstančių deportuota į tolimąjį Sibirą; vadinama nacionalizacija atimta visa nuosavybė; klestintis krašto ūkis sugriautas; tautinė lietuvių kultūra paralyžuota ir viskas, kas lietuviška, paminta po kojų. Šimtmečius gyvenusi Vakarų Europos kultūros įtakoje ir šimtmečius kovojusi prieš Rytų invazijos pastangas, Lietuva ypač gerai supranta jokiais krikščioniškos etikos varžtais nepažaboto Rytų imperializmo didįjį pavojų.

Bolševizmo pavojus, nors Didžiojo Vokiečių Reicho, jo sąjungininkų ir kitų šioje kovoje dalyvaujančių tautų pastangomis ir sustabdytas, tebegresia Europos kultūrai. Lietuvių Konferencija, — atstovaudama inteligentams, ūkininkams ir darbininkams, suprasdama šį pavojų iš Didžiojo Vokiečių Reicho nuostabiąsias pastangas jam pašalinti ir laimėti kovai prieš bolševizmą, — skelbia:

1.    Sovietų Sąjungos vyriausybė 1940 m. birželio 15 d. jėgos priemonėmis, sulaužiusi savo pasižadėjimą visomis aplinkybėmis gerbti "Lietuvos suverenumą ir teritorinę nepažaidą", kaip nustatė 1926 m. sutartis (2 dalis) tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, kariškai okupavo kraštą ir jo teritoriją inkorporavo į Sovietų Sąjungą. Tai įvykdyta, išprievartaujant lietuvių tautos valią ir su raudonosios armijos pagalba. Konferencija protestuoja prieš bet kokias Sovietų Sąjungos pretenzijas į Lietuvos teritoriją ir į bet kokį bandymą kalbėti lietuvių tautos vardu — vadinamas liaudies seimas negalėjo išreikšti lietuvių tautos valios, ir todėl konferencija skelbia, kad lietuvių tauta, įžengdama į kovą prieš bolševizmą, visiems laikams nutraukė Sovietų Sąjungos jai primestuosius ryšius.

2.    Lietuvių tauta, vystydama savo tautinį gyvenimą ir tautinę kultūrą, visados žvelgė į Vakarų Europą ir yra pasiryžusi ateityje laisvai gyventi vakarų Europos tautų bendruomenėje.

3.    Lietuvių tauta karo prieš bolševikus pradžioje savanoriškai stojo į kovą prieš bolševizmą su ginklu rankoje ir kitu būdu taip pat aktyviai rėmė šią kovą; ji ir toliau taip pat yra apsisprendusi dalyvauti šioje gigantiškoje kovoje ir vykdyti ūkines ir asmenines prievoles (reikalingas) bolševikams perblokšti.

4.    Konferencija yra įsitikinusi, kad visi lietuviai dalyvauja Didžiojo Vokiečių Reicho vadovaujamoje kovoje, tarnauja aukščiausiam mūsų tautos tikslui — Lietuvos laisvės užtikrinimui.

Lietuvių Konferencijos Pirmininkas, Vilniaus Universiteto Rektorius: O. Prof. dr. M. Biržiška".

"Rezoliucija 2
Susipažinusi su patarimu organizuoti lietuvių ginkluotus dalinius ryšium su Sovietų Sąjungos pakartotinomis pretenzijomis į Lietuvą ir pavojumi, kuriuo bolševizmas graso ir Lietuvai ir visai Europai, Konferencija atstovauja tokiai pažiūrai:

Prieš bolševizmą tęsiamai kovai vykdyti reikia, kad, greta dabartinio šaukimo darbo tarnybon (žiūr. rezoliuciją 3), būtų suformuoti ginkluoti lietuvių daliniai, vadovaujami lietuvių karininkų, savanorystės pagrindu.

Lietuvių Konferencijos Pirmininkas, Vilniaus Uniersiteto Rektorius: O. Prof. Dr. M. Biržiška".

"Rezoliucija 3
Susipažinusi su pirmojo generalinio tarėjo pranešimu apie dabartinę padėtį, Konferencija skelbia:

Lietuvių tauta, kuri jau seniai įstojo į kovos frontą prieš bolševizmą ir rėmė šį frontą visais galimais būdais, yra apsisprendusi ir ateityje kovoti prieš bolševizmą. Todėl visi lietuviai, pašaukti savo prievolės į armiją ar karo ūkį, reikalaujami tai skubiausiai vykdyti.

Lietuvių Konferencijos pirmininkas, Vilniaus Universiteto Rekforius: O. Prof. Dr. M. Biržiška".

Šios rezoliucijos nebuvo balsuojamos, bet paprastai perskaitytos, neklausiant, ar atstovai sutiko ar ne.

Prileisdami, kad pasaulio opinija šiek tiek skaitysis su šiais konferencijos nutarimais, atstovai nusprendė sekantį memorandumą adresuoti Fuereriui ir Reichskanzleriui Adolfui Hitleriui, duodami konferencijos tikros laikysenos paveikslą vis-a-vis šios dienos Lietuvos politinės padėties svarbiausių klausimų. Memorandumas toks:

"Jo Ekscelencijai Fuehreriui ir Reichskanzleriui, Vokietijos Kariuomenės Vyriausiajam Šefui.
Memorandumas Mes, — pasirašiusieji nariai 1943 m. balandžio 5 d. Konferencijos, kurią sukvietė Generalinio komisariato Lietuvoje pirmasis generalinis tarėjas, susipažinę su pranešimais, kad lietuvių tauta turi stoti į Reicho vykdomą kovą prieš bolševizmą, ir žinodami didžią atsakomybę prieš lietuvių tautą ir jos ateitį, taip pat atsižvelgdami į dabartinę padėtį, kurioje negalėjome konferencijos metu pareikšti, mūsų įsitikinimu, savo pažiūrų pagrindų principinės reikšmės, — maldaujame išklausyti sekantį pareiškimą:

Lietuvių tauta, savo garbingos praeities užgrūdinta, įvykdydama amžiną tautos apsisprendimo teisę, 1918 m. su didžiausiomis aukomis atstatė nepriklausomą ir suvereninę Lietuvos valstybę ir gynė ją kovoje 1918 - 1920 m.

Tarptautiniai Lietuvos santykiai buvo pagrįsti teise ir ypač santykiai su kaimynais abišaliu geru kaimynišku susipratimu;

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, sulaužydama savo 1920 m. taikos sutartį su Lietuva, taip pat 1926 m. Sovietų Sąjungos — Lietuvos Nepuolimo paktą, kuriuo Sovietų Sąjunga prižadėjo gerbti Lietuvos suverenumą, kaip ir teritorijos nepažaidą;

Lietuvių tauta nė vienai akimirkai nelaikė Sovietų Sąjungos apgaule ir jėga sudarytosios būklės nei reguliaria, nei normalia. Okupacijos metu tūkstančiai Lietuvos vyrų ir moterų buvo išžudyti, sugrūsti į kalėjimus ir į koncentracijos stovyklas, dešimtys tūkstančių — ištremti į Sibirą; Lietuvos ūkinis gyvenimas buvo sugriautas; lietuvių tautinė kultūra sužalota ir visa, kas lietuviška, po kojomis paminta.

1940 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokiečių -rusų karui (jį pradėjo galingos Vokietijos armijos, triuškindamos bolševikų karinę galią), lietuvių tauta savo kilnių sūnų kraujo aukomis įrodė ne tik didžią tautinės laisvės vertę, bet ir atstatė bolševikų invazijos suspenduotą suverenumą visuotiniai sukildama prieš okupantą ir sudarydama laikinąją vyriausybę;

Lietuvoje įvedus vokiečių civilinę administraciją ir, sustabdžius Lietuvos Laikinosios vyriausybės veiklą 1941 rugpjūčio 5 d., Lietuvos suverenumo teisių vykdymas buvo suspenduotas. Ši padėtis tęsiasi ir dabar.

Ir suspendavus Lietuvos suverenumo teises, lietuvių tauta dedasi kovon prieš bolševizmą savanorišku dalyvavimu karinio transporto tarnyboje, savanorišku stojimu į Reicho darbo tarnybą ir į Vokietijos pramonę, tiekimu žemės ūkio gaminių ir kitų ūkio gėrybių, taip pat lietuvių savisaugos batalionų fronte dalyvavimu;

Lietuvių tautos savarankiškas dalyvavimas kovoje prieš bolševizmą dabar yra vokiečių civilinės administracijos represijų prieš atskirus lietuvius ir prieš Lietuvos švietimo bei kitas institucijas žymiai sukliudytas;

Bendras ir besąlyginis lietuvių tautos įsijungimas į kovą prieš bolševizmą, kuri buvo pradėta 1941 m. birželio 22 d. su didžiausiu entuziazmu visuotiniu sukilimu, gali būti tik tada pateisintas, suprastas ir vykdomas, kai būtų atstatytos lietuvių tautos suvereninės teisės. Nes tik nepriklausomos ir suvereninės Lietuvos vyriausybė turi teisę įpareigoti lietuvių tautą vesti totalinę kovą prieš bolševizmą.

Sutraukdami, kas viršiau pasakyta, mes laikome tikslinga kreiptis į Jūsų Ekscelenciją Fuehrerį ir Reichskanzlerį, Vokietijos kariuomenės vyriausiąjį šefą Poną Adolfą Hitlerį su prašymu — leisti Lietuvai vykdyti savo suverenines teises. Lietuvių tautos sėkmingam dalyvavimui kovoje prieš bolševizmą yra reikalinga panaikinti represijas prieš atskirus lietuvius, taip pat prieš lietuvių institucijas ir leisti vėl veikti uždarytosioms institucijoms.

Šio memorandumo nuorašai siunčiami Reicho ministrui Rosenbergui ir generaliniam komisarui Kaune dr. von Renteln'ui. Toliau sekė parašai: 1. Abramavičius Juozas, ūkininkas iš Veisėjų; 2. Andrašiūnas Jonas, pulkininkas, valdininkas iš Ukmergės; 3. Atkočiūnas Kazys, parapijos vyresnysis iš Pasvalio; 4. Baniulis Stasys, ūkininkas iš Seredžiaus; 5. Biržiška Mykolas, Vilniaus universiteto rektorius; 6. Bričkus Antanas, diplomuotas agronomas iš Kretingos; Barkauskas Juozas, direktorius iš Marijampolės; 8. Buivydas Izidorius, ūkininkas iš Mažeikių; 9. Blažaitis Jonas, mokytojas iš Kovarsko; 10. Blazūnas Petras, ūkininkas iš Zarasų; 11. Bukėnas Jurgis, parapijos vyresnysis iš Panevėžio; 12. Baronas Jonas, ūkininkas iš Skapiškio; 13. Bernotas Petras, kunigas iš Vaiguvos; 14. Cvirka Kazys, ūkininkas iš Veliuonos; 15. Čygas Petras, parapijos tarnautojas iš Biržų; 16. Čenys Pranas, tardytojas iš Eišiškių; 17. Dr. Čepėnas Juozas iš Anykščių; 18. Čyžas Feliksas iš Ašmenos; 19. Čiurlys Ernestas, pulkininkas iš Girkalnio; 20. Dambrauskas Pijus, mokytojas iš Marijampolės; 21. Dabulevičius Karolis, Vilniaus burmistras; Diržys Antanas, advokatas iš Šakių; 23. Dičpetris Aleksandras, mokyklos direktorius iš Eržvilko; 24. Eidukevičius Jonas, ūkininkas iš Opelupių, Vilkaviškio aps.; 25. Prof. Elisonas Jurgis, mokyklos direktorius iš Panevėžio; 26. Germanas Kazys, dipl. inž., generalinis tarėjas iš Kauno; 27. Grigonis Leonardas, mokytojas iš Rokiškio; 28. Grigonis Jonas, ūkininkas iš Verdulių, Šiaulių aps.; 29. Gasčiukas Ignas, ūkininkas iš Klovainių; 30. Gumbaragis Karolis, kunigas iš Linkmenų; 31. Galdikas  Valentinas, teisėjas iš Tauragės; 32. Dr. Jacevičius Kazys, direktorius iš Kauno; 33. Jocys Petras, teisėjas iš Utenos; 34. Juknevičius Antanas, kontrolierius iš Vilniaus; 35. Kazakevičius Povilas, Eišiškių aps. viršininkas; 36. Prof. Krivickas Domas, Vilniaus universiteto Tarptautinės teisės fakulteto dekanas; 37. Prof. Kemėšis Fabijonas, Dotnuvos Žemės ūkio akademijos socialinės ekonominos fakulteto dekanas; 38. Dr. Kubilius Vincas, gydytojas iš Marijampolės; 39. Kalvelis Domas, mokyklos direktorius iš Trakų; 40. Kalibatas Feliksas, parapijos vyresnysis iš Kovarsko; 41. Kalendra Kostas, Vilniaus aps. viršininkas; 42. Karečka Kazys, kontrolierius iš Vilniaus; 43. Kunigauskas Antanas iš Ašmenos; 44. Laukinaitis Stasys, ūkininkas iš Palangos; 45. Mie-cevičius Vaclovas, valdininkas iš Telšių; 46. Makutėnas Vincas, Trakų seminarijos vadovas; 47. Mi-kalkėnas Antanas, Utenos aps. agronomas; 48. Mitalas Antanas, ūkininkas iš Vainiškių, Vilkaviškio aps. 49. Masys Jurgis, ūkininkas iš Panevėžio; 50. Motiejūnas - Valavičius Jonas, buvęs Švenčionių aps. viršininkas; 51. Maldutis Kazimieras; 52. Martinavičius Vladas, dipl. agr. iš Vilniaus; 53. Matulionis Jonas, generalinis tarėjas iš Kauno; 54. Navakas Kazys, generolas iš Panevėžio; 55. Nagius Vladas, generolas iš Kauno; 56. Pranevičius Jonas, darbininkas iš Kauno; 57. Pukėnas Kazys, Trakų seminarijos kapelionas; 58. Pečiulionis Mykolas, generolas iš Vilniaus; 59. Pimpė Alfonsas, buvęs Marijampolės aps. viršininkas; 60. Povilaitis Jonas, ūkininkas iš Šakių; 61. Paškauskas Juozas, mokytojas iš Sereikių; 62. Parazinskas Juozas, mokytojas iš Gruzdžių; 63. Pauža Vladas, valdininkas iš Šiaulių; 64. Radvila Henrikas, kunigas iš Skaudvilės; 65. Dr. Rimas Aleksandras, gydytojas iš Linkmenų; 66. Rimkūnas Antanas, Švenčionių mokytojų seminarijos vadovas; 67. Prof. Ražaitis Mykolas, Vilkaviškio seminarijos rektorius; 68. Prof. Sidaravičius Bronius iš Lapių; 69. Svetulevičius Petras, mokyklos direktorius iš Lazdijų; 70. Sadauskas Vladas, Mažeikių aps. viršininkas; 71. Steponavičius Vladas iš Ašmenos; 72. Dr. Steponavičius, Zarasų mokyklos direktorius; 73. Sviderskis Leonas, parapijos vyresnysis iš Jurbarko; 74. Sopaga Pranas, parapijos vyresnysis iš Kretingos; Šlekys Antanas, ūkininkas iš Marijampolės; 76. Tamulys Stasys, ūkininkas iš Kėdainių; 77. Toruta Pranas, Eišiškių mokyklų inspektorius; 78. Telksnys Steponas, kunigas iš Ukmergės; 79. Tiškus Feliksas, teisėjas iš Raseinių . . . (galiniam pranešimo lapui pasimetus, trūksta paskutiniųjų parašų. Vert.).

Išnašos
1.    Nuoroda, pagal kurią National Archives dokumentų sankaupoje surandamas šis pranešimas.

2.    Šis pranešimas buvo deklasifikuotas 1983 m. birželio 17 d. ir atsidūrė Jungtinių Valstybių National Archives dokumentų sankaupoje. PLB Visuomeninės komisijos pirmininko Algimanto S. Gečio skatinamas ir bendruomenės iždo paremtas, ten užtikau jį ir daug kitos Lietuvą liečiančios vertingos medžiagos.

3.    Pranešimas rašytas veikiausiai Berlyne Antano Valiukėno. Jis, gavęs slapčia žinias iš Vilniaus ir Kauno, pranešimus apie padėtį Lietuvoje parašydavo Berlyne (vokiškai rašė labai sklandžiai), įteikdavo Švedijos karo atašei pulk. Juhlio-Denfeltui, o šis savo ruožtu rasdavo būdą persiųsti juos į Stockholmą mūsų pasiuntiniui Vytautui Gyliui. Žinios iš laisvojo pasaulio į Lietuvą grįždavo tuo pačiu keliu. Kaunas, kaip pranešimo gimties vieta, nurodyta tik jo rezistencinei kilmei labiau pabrėžti ir pėdsakams sumėtyti.

4.    Šio komiteto nereikia maišyti su VLIKu, kuris įsisteigė vėliau, tik 1943 m. lapkričio 25 d. Čia eina kalba apie Jono Fledžinskio pirmininkautą Vyriausią Lietuvių Komitetą, kurį sudarė valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai, tautininkai ir laisvės kovotojai.

5.  
  Herschel V. Johnson buvo Jungtinių Amerikos Valstybių užsienio tarnybos aukštas pareigūnas. Jis nuo 1941 m. spalio 21 d. ligi 1946 m. gegužės 5 d. buvo Stockholme, Švedijoje, Jungtinių Amerikos Valstybių atstovybėje ministro rango pareigūnas. Nuo 1946 m. gegužės 6 d. pakeltas ambasadorium ir jam pavesta eiti Stockholmo atstovybėje saugumo reikalų patarėjo pareigas, nuo 1948 m. gegužės 8 d. paskirtas Jungtinių Amerikos Valstybių ambasadoriumi Brazilijai.

6.    Lietuvos Raudonąjį Kryžių vokiečiams uždraudus, Savitarpinė Pagalba buvo jo pakaitalas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai