| |
|
|
|
KAZYS BIZAUSKAS: BRANDOS METAI |
 |
 |
 |
|
Parašė PRANAS ZUNDĖ
|
8. Veikla vokiečių okupuotame Panevėžyje
Vokiečiai, vydami besitraukiančią rusų armiją, 1915 m. liepos 27 d. užėmė Panevėžį. Kaip jau buvo minėta, tuo metu Panevėžyje ar gretimuose Pumpėnuose gyveno Kazys Bizauskas, atvykęs ten iš Vilniaus. Jei jo būta tuomet Pumpėnuose, tai tokiu atveju jis netrukus persikėlė į Panevėžį, nes 1915 m. rugsėjo mėnesį jis jau buvo įsikūręs Panevėžyje. Jis apsigyveno senamiestyje pas savo viengungę tetą Bizauskaitę, kuri dirbo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonijoje. Drauge su juo ten gyveno ir gimnazijos mokinys Plučas. Bizauskas tuo laiku jau buvo miesto valdybos nariu ir jos sekretorium, dirbo kaip inspektorius lietuvių gimnazijoje ir aktyviai reiškėsi vietos lietuvių visuomeninėje veikloje [74, p. 302], [49].
Panevėžys, 1904 m. turėjęs 12 781 gyventoją, kalbamu metu galėjo turėti apie 14 000. Panevėžio miesto gyventojus sudarė 6 didesnės ar mažesnės tautybių grupės: lietuviai, žydai, lenkai, rusai, vokiečiai ir karaimai.
Vienas Panevėžio lietuvių veikėjų rūpestis buvo miesto atlietuvinimas. Iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, Panevėžyje lietuvių buvo mažiau negu pusė visų miesto gyventojų. Žydai buvo antra savo gausumu gyventojų grupė. Ilgą laiką jie savo rankose laikė beveik visą miesto prekybą ir pramonę. Lenkų grupė, pradžioje negausi, pamažu vis augo, nes apylinkės dvarai daugiausia priklausė lenkams arba sulenkėjusiems, o jų įtaka siekė ir miestą. 1923 m. jų buvo Panevėžyje apie 976, maždaug tiek ar truputį mažiau jų galėjo būti ir 1915 metais. Tačiau lenkų kalbos ir kultūros įtaka tuo metu Panevėžyje buvo žymiai didesnė, negu galima būtų spręsti vien tik iš jų skaičiaus. Ir toji jų įtaka, t. y. miesto gyventojų lenkėjimas sparčiai augo.
Rusų 1904 metais Panevėžyje buvo 907. Rusų įsikūrimas Lietuvoje, ypač po 1863 m. sukilimo,
----------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1.
buvo carinės valdžios skatinamas ir įvairiais būdais palaikomas. Jau 1841 m. rusų valdžia buvo išleidusi potvarkį, kuriuo visi rusai, atvykę iš Rusijos ir apsigyvenę Panevėžyje, naudojosi įvairiomis lengvatomis. Teisybė, 1915 metais, prieš vokiečiams okupuojant Panevėžį, beveik visi rusai iš Panevėžio pasitraukė į Rusijos gilumą. Vėliau, Rusijoje revoliucijos metu, dalis jų grįžo. Taip pat atvažiavo dar ir naujų.
Vokiečių kolonija buvo negausi, bet pastovi — apie 250 asmenų. Bendrai paėmus, dauguma vietos vokiečių buvo lietuviams palankūs ir vėliau savo veikla švietimo ir kitose srityse nemažai prisidėjo prie Lietuvos atstatymo. Mažiausia Panevėžio gyventojų grupė buvo karaimai — tada apie 70-80 žmonių [50, p. 110,1].
Be miesto atlietuvinimo, kitas lietuvių veikėjų rūpestis buvo švietimo organizavimas, jaunimo tautinis auklėjimas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mokyklų ir švietimo reikalai Panevėžyje buvo, glaustai imant, tokie. Po 1863 m. sukilimo rusų administracijai uždarius pijorų vienuolyną ir mokyklą, 1872 m. jos rūmuose buvo įkurta rusinimo tikslais mokytojų seminarija. Ją daugiausia lankė rusai mokiniai. 1882 m. įkurta ir realinė gimnazija. Apie 1906 m. susidarė iš mokytojų seminarijos ir realinės gimnazijos mokinių būrelis, kuris sudarė slaptą lituanistikos mokyklėlę, ruošdavo lietuviškus vaidinimus, gegužines.
Panevėžio moksleiviai taip pat leido, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, įvairių slaptų ranka rašytų ir šapirografuotų laikraštėlių. Pavyzdžiui, vienas tokių buvo 1912 m. ėjęs mokinių laikraštėlis Aušrelė, red. V. Jonuškos, kuriame jau būdavo ir Balio Sruogos eilėraščių. Panevėžyje, be to, dar veikė mergaičių gimnazija, mergaičių Marijos vardo pedagoginė mokykla, miesto keturklasė mokykla, Saulės draugijos dviklasė mokykla ir kelios pradžios mokyklos. Realinėje ir mergaičių gimnazijose daugiausia mokėsi rusų valdininkų, dvarininkų ir žydų vaikai. Pirmoji lietuviškoji dviejų skyrių mokykla Katalikiškos labdariškos draugijos buvo įkurta 1906 m. [38, p. 485-71.
Panevėžio moksleivio Kalnėno (slapyvardė — P. Z.) akimis, miesto lietuvybės reikalai 1912 metais taip atrodė [25]:
Lietuvių inteligentų maža, ir tie užsikrėtę indife-rentumu, užsiėmę savo "šeimyniškais" reikalais. Lietuvių draugijų čionai keletas, tik gaila, kad jos mažai veikia. Pernai ar užpernai čion įsikūrė lietuvių klubas Vienybė. Nežinau, kaip ten buvo iš pradžių, nes moksleiviams ir duryse klubo negalima pasirodyti, tik ilgainiui, kuomet pradėjo rengti jaunuomenei šokių vakarėlius, labai prisiėjo nusistebėti. Ne tik su seniūnais, bet ir su tarnais bufete vargiai lietuviškai susikalbėsi, nei vieno lietuviško laikraštėlio, nei vieno tautiško šokio, vien tik lenkų pasiutęs mozūras, pas d'Espagne ir kiti. Tai tokia lietuvių Vienybė. Ant gatvės retai užgirsi lietuvis kai, iškabų irgi maža lietuviškų ... Panevėžyj tankiai priseina išgirsti, kaip kokia bobutė, pamačius moksleivį lietuviškai kalbant, sušunka: "ir ponaičiai mokat lietuviškai!" Tai mat, toks Panevėžys, kad priseina stebėtis, jei juodšvarkis moka lietuviškai.
Lietuvių moksleivių Panevėžio mokyklose toks vaizdas: miesto keturių klasių mokykloje iš 135 moksleivių lietuvių buvo 58, arba 43%; aštuonių metų realinėje mokykloje iš 436 moksleivių lietuvių buvo 111, arba 25%; ir mokytojų seminarijoje iš 120 mokinių lietuvių buvo tik 12, arba 10% [25].
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kurį laiką realinėje mokykloje jau veikė ateitininkai bei aušrininkai. Apie to meto, t. y. prieškarinę, ateitininkų veiklą Panevėžyje J. Žilys rašo [69, p. 174]:
Kada Panevėžyje susikūrė ateitininkų organizacija, tikrai pasakyti negaliu, bet, kiek prisimenu, 1912 m. prieš Kalėdas ateitininkų kuopelė jau buvo. Susirinkimai buvo daromi slaptai dažniausiai salkoje ant Šv. Petro ir Povilo senosios klebonijos arklidžių. Kuopelėje buvo apie 25-30 narių, daugiausiai realistų ir keli seminaristai bei miesto mokyklos mokiniai. Susirinkimuose buvo skaitomi tautiniai-istorinio turinio referatai ir diskutuojama įvairiais klausimais.
1912 m. pabaigoje ar 1913 m. kuopelės veikloje pasireiškė nesklandumų, jautėsi, kad vyksta tylus diferencijacijos procesas, kuris vieno kuopelės susirinkimo metu, palyginant švelnioje formoje iškilo viešumon, pasikeičiant nuomonėmis pasaulėžiūriniais klausimais. Atrodė, kad diskusijos tuo klausimu pasibaigė tarp keturių sienų, ir viskas liks po senovei. Bet susirinkimui pasibaigus ir išėjus iš klebonijos kiemo pro mažuosius vartelius į šventorių, kažkas pasakė: Kas su mumis — į kairę, o kas ne su mumis — į dešinę.
Buvo vėlyvas vakaras. Ir taip šventoriuje ateitininkų kuopelė suskilo: aušrininkai pasuko kairėn, tiesiog į didžiuosius šventoriaus vartus, o ateitininkai pasuko dešinėn ir pro rytinę bažnyčios pusę pasiekė didžiuosius šventoriaus vartus. Nuo to laiko Panevėžyje susikūrė aušrininkų kuopelė.
Ateitininkai sparčiai augo skaičiumi, turėjo gana gerą prieauglį ir dalyvavo lietuviškoje veikloje — choruose, vaidinimų paruošimuose. Klebonijos arklidžių salka pasidarė per ankšta susirinkimams, todėl jie pradėta daryti naujos parapijos klebonijoje pas kun. Maciejauską. Kad neužkluptų policija, buvo išstatomos sargybos ir specialiai paruošiamas stalas vaišėms. Kartais maži grupelių susirinkimai buvo daromi patikimuose lietuvių bendrabučiuose arba privačiuose butuose. Atvykdavo paskaitininkų ir iš kitur, pvz., L. Bistras, K. Bizauskas.
1915 m. užėmę Panevėžį, vokiečiai tuojau pradėjo tvarkyti visas gyvenimo sritis pagal savo planą. Pirmiausia jie ėmėsi sudarinėti administraciją. Panevėžio apskritis buvo padalinta į tris "krei-sus", visai neatsižvelgiant į buvusias valsčių ribas ar gyventojų patogumus ir reikalus. Viskas buvo daroma vien tik pagal karinės valdžios įnorius. Apskritį valdė kreishauptmanas (apskrities viršininkas), o miestą — burmistras. Prie burmistro buvo sudaryta miesto valdyba. Įvesta įvairių suvaržymų: be specialaus leidimo nebuvo galima važiuoti į kitą apskritį, draudžiama judėti naktį ir pan. Vokiečių valdžiai labiausiai rūpėjo nustatytų rekvizicijų surinkimas, kelių taisymas ir pradžios mokyklos, kurios turėjo tapti pagrindiniu vokietinimo įrankiu krašte.
Prieš vokiečiams užeinant, iš Panevėžio, kaip ir iš kitų Lietuvos vietovių, į Rusijos gilumą pasitraukė ne tik visa caro laikų administracija su savo įstaigomis (policija, valdininkai, mokytojai), bet ir laisvų profesijų žmonės: gydytojai, advokatai, žodžiu, visa inteligentija. Pasitraukė ir lietuviai inteligentai bei veikėjai, liko tik dvasiškija — kun. Stakauskas, kun. Maciejauskas, kun. Milvydas ir kun. Liepa. Jie ir pradėjo rūpintis lietuviškais reikalais bei telkti likusias jėgas bendram darbui. Tačiau netrukus Panevėžio miesto ir apylinkės lietuvių veiklos priešakyje atsistojo Kazys Bizauskas.
Kazio Bizausko veikla reiškėsi ryšium su vokiečiais, su savąja visuomene ir moksleiviais. Santykiaujant su okupantais vokiečiais ir atstovaujant miesto ir apylinkės gyventojams, jam labai padėjo geras vokiečių kalbos žinojimas, įgytas besimokinant Šveicarijoje. Santykiaujant su visuomene, ypač veikiant su jaunimu — ankstyvesnė patirtis su ateitininkais. Kazio Bizausko veiklą Panevėžyje vienas tų įvykių liudininkas taip aprašo [70, p. 167-8]:
Vokiečių okupacijos metu visas lietuviškas veikimas grupavosi aplink K. Bizauską, kuris greit pasidarė žinomas visoje plačioje apylinkėje. Moksleivių tėvai, atvykę Panevėžin, dažnai užeidavo pas K. Bizauską pasitarti įvairiausiais reikalais, ypatingai po lietuvių konferencijos Vilniuje. Kai kurios apylinkės net buvo paskyrusios specialius ryšininkus, kurie, reikalui esant, atvykdavo pas K. Bizauską pasitarti. Ypatingai gerai ryšius palaikė Surviliškio apylinkė (L. ir U.). Surviliškiečiai drįso net jėga pasipriešinti vokiečių priespaudai.
Artėjant mokslo metų pradžiai, lietuviams rūpėjo žinoti, kaip vokiečiai tvarkys mokyklas ir bendrai švietimą. Paaiškėjus, kad karinė vokiečių valdžia tesirūpina tik pradžios mokslu, lietiniai pradėjo rūpintis aukštesniuoju, t.y. steigti gimnaziją. Iniciatyvos ėmėsi Kazys Bizauskas su parapijų klebonais kun. Stakausku ir kun. Maciejausku. Susisiekta su Kauno Saulės d-ja, ir 1915 m. rudenį, gavus vokiečių okupacinės valdžios leidimą, Panevėžyje įsteigta Saulės d-jos gimnazija. Gimnazijos direktorė buvo pakviesta M. Geigaitė-Putramen-tienė (Giedraitienė), baigusi aukštuosius mokslus istorikė.
Nemaža sunkumų pasitaikė organizuojant tinkamo lygio mokomąjį personalą. Senieji realinės ir kitų Panevėžio mokyklų mokytojai buvo rusai. Vokiečiams artėjant, jie pasitraukė į Rusiją. Po didelių pastangų buvo suorganizuotas šis pirmasis mokytojų sąstatas: J. Bučas (vėliau med. dr. — gamta, matematika vyr. kl.), K. Špokauskas (matematika žem. kl.), Volodkaitė (vokiečių k.), Peleckaitė (lietuvių k. ir kiti dalykai I kl.), kun. J. Maciejauskas (tikyba), V. Paulauskas (muzika) ir kt. Gimnazijos inspektorium ir lietuvių bei lotynų kalbų dėstytoju tapo Kazys Bizauskas.
Iš visos plačios apylinkės (Surviliškis, Šeduva, Linkuva, Rokiškis) pakankamai mokinių (imant berniukus ir mergaites) buvo suregistruota tik pirmosioms keturioms klasėms. Atrodo, kad dauguma vyr. klasių mokinių taip pat buvo pasitraukę į Rusiją.
Sunkumų turėta ir su patalpomis gimnazijai. Realinės mokyklos rūmus vokiečiai buvo užėmę ligoninei. Kuriamai gimnazijai (vokiečiai ją vadino "Realschule) patalpos buvo gautos buv. Marijos mokykloje. Deja, ne ilgam. Keliems mėnesiams pra-slinkius, gimnazija buvo iškelta į privačias patalpas Ramygalos gatvėje, o 1916 mokslo metų pradžioje perkelta į atskirą privatų dviejų butų namą toj pačioj Ramygalos gatvėje greta buv. žydų prieglaudos. Kadangi vokiečių okupacinė valdžia jokios paramos nedavė, reikėjo verstis savo jėgomis ir lėšomis. Patys vyr. klasių mokiniai, vadovaujant insp. Bizauskui, atliko visus reikalingus remonto darbus ir perkėlė inventorių [68, p. 169].
Kasmet priaugdavo po vieną aukštesnę klasę. Klasių skaičiui augant, buvo pakviesti mokytojais Petroliūnas (vėliau med. dr.), Pranckūnas, Širmu-lytė, Rajunčius, Fraeulein Stulz, Reut (šokiai) ir kt.
Vokiečių karo valdžia pradžioje gimnazijos reikalais visai nesirūpino ir nesikišo, bet kai pamatė, kad gimnazija gyvuoja, dirba ir gerai tvarkosi, tai ir jiems parūpo susipažinti su jos reikalais. Pradėjo lankytis vad. mokyklų tarėjai (Schulrat'ai) — prūsų lietuviai Bahjorat, Schon ir kiti. Šiaip jau kitos Panevėžio mokyklos buvo pavaldžios III-čiosios apygardos mokyklų inspektoriui, kuriuo 1916 - 1917 m. buvo redaktorius Thieler. gyvenęs Kaune, o nuo 1918 m. — seminarijos mokytojas. Krašto patarėjas Woelki, rezidavęs Utenoj [62, p. 32-3].
Taip nors ir sunkiose vokiečių okupacijos sąlygose, bet palyginti ramiai gimnazija veikė ligi 1918 m. rudens. 1918 - 1919 metai buvo perkrauti įvairiausiais įvykiais, kurie savotiškai atsispindėjo ir gimnazijos gyvenime. Vienas didžiausių buvo rytų fronto sugriuvimas ir tremtinių iš Rusijos grįžimas. Tremtiniams grįžus, gimnazijon įsiliejo nauja mokytojų ir mokinių srovė [68, p. 169-72].
Sunki buvo besikuriančios lietuviškos mokyklos pradžia. Tiek Panevėžyje, tiek kitose vietovėse, kur tik buvo steigiamos lietuviškos pradžios mokyklos, gimnazijos ar kokios kitokios švietimo institucijos, darbą praktiškai reikėdavo pradėti iš nieko. Nebuvo tinkamų mokykloms patalpų, laboratorijų; patiems mokytojams reikėdavo sugalvoti lietuviškus terminus. Bet labiausiai vargino vadovėlių trūkumas. Panevėžyje pirmaisiais mokslo metais (1915 - 1916) visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba, pamažu mėginant kalti lietuviškas sąvokas — terminus, bet nuo 1916 -1917 mokslo metų visi dalykai jau buvo dėstomi lietuvių kalba.
Tiesa, vadovėlių ruošimu ir leidimu dar prieš
ANASTAZIJA TAMOŠAITIENĖ. BROLIAI JUODVARNIAI. Kilimas, 1989. 87 x 56.
karą susirūpino Lietuvių mokslo draugija Vilniuje [K. Bizauskas įstojo ton draugijon tikruoju nariu 1915.6.15 d., vos tik tapęs studentu) [39]. Jos iniciatyva Amerikos lietuvių tarpe buvo organizuojami aukų vajai ir surinkta nemaža pinigų vadovėliams leisti. Deja, neatsirado norinčių ar sugebančių vadovėlius paruošti. Tuomet pati Lietuvių mokslo draugija ėmėsi tvarkyti vadovėlių leidimą. 1914 m. suvažiavime išrinkta vadovėlių komisija: A. Jakučionis, Ignas Končius, J. Vokietaitis, Pr. Mašiotas ir V. Palukaitis. Tai komisijai nieko nepadarius, 1915 m. suvažiavime ji buvo pakeista nauja: M. Biržiška, K. Bizauskas, A. Janulaitis, P. Klimas ir A. Smetona. Ji dirbo trejetą metų ir daug atliko, nes daugiausia dirbo patys jos nariai, negalėdami kitų prisišaukti [47, p. 142].
Nors ir apsikrovęs gausybe visuomeninių ir pedagoginių darbų, Bizauskas, gyvendamas Panevėžyje, paruošė ir išleido Raštijos bei literatūros teorijos vadovėlį aukštesniajai mokyklai. Jos pirmoji dalis 1917 m. gale — 1918 m. pradžioje buvo spausdinama Ateityje. Kaip matyti iš K. Bizausko laiško Ateities redaktoriui ir leidėjui kun. A. Jakštui - Dambrauskui, tai sudarė tam tikrų keblumų [22]:
Vilnius, 13.11.18
Gerb. kun. Redaktoriau!
Tai mano literatūros teorijos vadovėlis ėmė eiti per "Ateitį". Ar tamstos ketinate jį atskirai spausdinti? Man rodos būtinai reikėtų, nes nepatogu per lietuvių kalbos pamokas naudotis "Ateitimi", o ne tam tikru vadovėliu. Norėčiau žinoti, kiek egzempliorių spausdinsite atskirai.
Pas mane kilo tokia mintis: ar nebūtų geriau, kad antrąją teorijos vadovėlio dalį leidus per "Lietuvos mokyklą" ir štai dėl kokių priežasčių:
Pirma, nelabai patogu, kad per "Ateitį" eina vadovėliai.
Antra, visas vadovėlis išeitų greičiau, nes pirmoji dalis baigtų eiti per "Ateitį", gi antroji dalis spausdintųsi paraleliai "L. Mokykloje".
Žinoma, tuomet tik tegalėsiu pavesti "L. Mokyklai" antrąją dalį, jei Tamstos nieko neturėsit prieš tai. Prašyčiau apie tai pranešti man.
Ar negalima būtų išsirūpinti "Ateičiai", kad galima būtų ir jai siuntinėti rankraščiai lietuvių kalba per paštą. Tai suteiktų jai daugiau medegos, nes iki šiol labai nepatogus siuntinėjimas.
Linkėdamas kuo geriausios kloties
pasilieku giliausią pagarbą reikšdamas
(pas.) K. Bizauskas
Po kiek laiko, savo laiške 1918 m. gegužės 14 d., Kazys Bizauskas vėl rašo tuo reikalu kun. A. Dambrauskui [22]:
Yra mūsiškių, kurie nevisai užganėdinti, kad mano literatūros teorija eina per "Ateitį". Man Banaitis sakė, kad jau ji beveik visa esanti surinkta. Jei taip, tai gal jos nebeleisti per "Ateitį", bet tiesiog atskirai atspausdinti? Gal jau atspausdinta? Jei galima būtų, tai prašyčiau kokių 20 egz. man atsiųsti.
Netrukus, dar tais pačiais 1918 m., vadovėlis buvo Šv. Kazimiero draugijos išleistas atskira knyga. Vėliau išėjo dar keturios jo laidos, viena spausdinta Kaune, o trys Vokietijoje (Berlyne ir Tilžėje). Dvi iš tų laidų išėjo pakeistu pavadinimu — Literatūros teorija.
1918 m. Kazio Bizausko, Vl. Paulausko ir kun. J. Stakausko pastangomis Panevėžyje buvo įkurta ir muzikos mokykla, formaliais sumetimais tada pavadinta Saulės draugijos Muzikos kursais. Nors ir karo metais, tačiau mokinių prisirašė per 60. Pakankamai buvo ir mokytojų. Pradžioje veikė tik šešios klasės: vargonų — mokyt. Gudavičius, fortepiono — mokyt. Mykolas Karka ir Vladas Paulauskas, smuiko — mokyt. Puceta, dainavimo — mokyt. Jodickaitė, čelo — mokyt. Ebelingas. Kursams vadovavo mokyt. Vladas Paulauskas. Bet 1919 m. pradžioje, užėmus bolševikams Panevėžį, muzikos kursai užsidarė [6].
Jau minėta, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Panevėžio realinėje mokykloje veikė ateitininkai ir aušrininkai. Karo metu jų veikla pakriko. Prieš vokiečiams okupuojant Panevėžį, beveik visi vyresniųjų klasių moksleiviai, jų tarpe ateitininkai ir aušrininkai, pasitraukė į Rusiją. 1915 m. rudenį, jau vokiečių okupacijos metu laukta, kad atsikurs moksleivių ateitininkų ir aušrininkų kuopelės. Ateitininkų kuopelės atkūrimu tuojau pradėjo rūpintis Kazys Bizauskas [69, 13]. Kuopelė netrukus buvo atkurta ir pradėjo savo darbą, tuo paskatindama organizuotis ir aušrininkus. Beje, aušrininkų vadovu tapo Bizausko auklėjamosios klasės gimnazistas Kazimieras Sita-vičius, prieš tai buvęs karštas ir veiklus ateitininkas. Apie tai byloja J. Balčikonio vidurinės mokyklos istorijos muziejuje Panevėžy eksponuojamas K. Sita-vičiaus mokslo pažymėjimas, kurio skiltyje Klasės šeimininkas (dab. klasės vadovas) pasirašęs K. Bizauskas [2]. Vėliau, 1918 m. bolševikams okupavus Panevėžį, jis buvo paskirtas liaudies švietimo komisaru.
Buvęs tos ateitininkų kuopelės narys K. Pabedinskas taip prisimena kuopelės vadovę Kazį Bizauską [48]:
1915 m. K. Bizauskas suorganizavo ateitininkų kuopą, į kurią ir aš buvau priimtas. Ką jis mus mokino?... Aiškino apie lietuvybę. Išleido knygutę Kas tu esi. Daug pastangų dėjo atlietuvinti Panevėžio miestą, kuris buvo labai sulenkėjęs. ... Mus, ateitininkus, auklėjo daugiau savo elgesiu negu žodžiais. Kaip gimnazijos inspektorius, puikiai palaikė gimnazijos tvarką.
Nors Kazys Bizauskas kaip mokytojas buvo gana griežtas, užduodavo nemažai namų darbo ir reikalavo, kad jo auklėtiniai stropiai mokytųsi, bet jis buvo mokinių ir bendrai jaunimo mėgiamas. Reikalui esant, mielai kiekvienam paaiškindavo, patardavo ir padėdavo. Jaunuomenė jį laiką dideliu autoritetu. Šiaip jau santykiuose su žmonėmis jis buvo gana santūrus [48].
Bizausko pastangomis atgaivinta ne tik ateitininkų, bet ir pavasarininkų veikla. Apie jį spietėsi tautiškoji ir katalikiškoji visuomenė ir jaunimas. [70]. Vėliau net ir iš Rusijos grįžusiems ateitininkams, kurie karo metu veikė Rusijoje, Kazys Bizauskas, greta V. Endziulaičio ir M. Krupavičiaus, buvo jiems vienas didžiausių autoritetų [19, p. 369].
Matyt, vokiečių okupacijos metu būta Lietuvoje ir katalikų studentų organizacijos, nes 1917 m. gegužės 5 d., Surviliškyje laidojant ateitininkų ir pavasarininkų veikėją Juozą Lukošių, Kazys Bizauskas kalbėjo ir atsisveikino su mirusiu draugu "ateitininkų ir Lietuvių Katalikų studentų Sąjungos" vardu [61]. Deja, daugiau žinių apie tą studentų organizaciją iki šiol neaptikta.
Karo metu, ir ypač vokiečių okupacijoj, Kazys Bizauskas, be visuomeninės veiklos, uoliai bendradarbiavo spaudoje, paruošė jau minėtą literatūros teorijos vadovėlį, išvertė Spilmanno Išpažinties paslaptį [53]. Taip pat parašė knygutę jaunuoliams, pavadintą Kas tu esi?, kurios tikslas buvo tautiškai religiškai sąmoninti jaunimą [49]. Be to, 1915 - 1918 m. Bizauskas, drauge su Augiu ir P. Žiliu, redagavo Panevėžyje leistą šapirografuotą Ateitį.
Savo veikla Panevėžio miesto valdyboje, gimnazijoje ir ateitininkuose Kazys Bizauskas per tuos kelis savo gyvenimo metus, sunkiomis karo sąlygomis, daug nuveikė atlietuvinant tuomet jau smarkiai sulenkėjusį Panevėžio miestą. Jam talkino jaunosios lietuviškos kartos patriotai. Tų įvykių liudininkas K. Pabedinskas rašo [48]:
K. Bizauskui 1915 metais apsigyvenus Panevėžyje, mano sesuo Ona supažindino K. Bizauską su broliais Teodoru, ūkininku, ir gimnazistu Antanu, kurie gyveno prie Panevėžio, Savitiškio dvare. Panevėžio atlietuvinimui broliai daug padėjo K. Bizauskui. Jam, kaip Panevėžio gimnazijos inspektoriui, nevi-sada buvo galima griežtai pasisakyti prieš lenkus, tai broliai su kitais jaunuoliais atlikdavo tą darbą.
Pradžios mokyklos mokytojos buvo lenkės, tai dėka K. Bizausko ir brolių buvo pašalintos.
Savo visuomeninės veiklos ištakomis ir ryšiais Kazys Bizauskas tuo metu buvojau platokai žinomas ir visoje Lietuvoje, ypač lietuviams veikėjams Vilniuje. Jis dalyvavo ir 1917 m. rugsėjo 17 - 22 dienomis Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, atstovaudamas joje Panevėžio visuomenei. Toje konferencijoje tik 24 metų jaunuolis buvo išrinktas Lietuvos tarybos nariu. Per jį Panevėžio lietuviškoji visuomenė visuomet turėjo labai geras informacijas apie visus aktualiuosius įvykius, tuoj pat sužinojo ir apie 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą [70].
Po lietuvių konferencijos Vilniuje ir bolševikų revoliucijos Rusijoje lietuviškoji visuomenė pradėjo kristalizuotis į dvi grupes: į tarybininkus (Lietuvos Tarybos šalininkus), vadovaujamus K. Bizausko, ir kapsukininkus — bolševikus, kuriuos sudarė kelios grupės: socialdemokratai, vadovaujami dr. Prano Mažylio ir adv. Felikso Valiuko, ir socialistai revoliucionieriai, vadovaujami Romualdo Augustinavičiaus [70].
Su Kaziu Bizausku sietina ir krikščionių demokratų kaip politinės partijos veiklos pradžia Panevėžyje. Anot žinomo socialdemorkatų veikėjo Bielinio [5, p. 264-5]:
Panevėžy buvo juntamas krikščionių demokratų paslaptingas veikimas. Šį sąjūdį vairavo K Bizauskas, Panevėžio vidurinės mokyklos direktorius (inspektorius— P. Z.), ir kun. Stakauskas, vietos klebonas. Sąjūdžio branduolį sudarė besimokantis gimnazijos jaunimas. Išskirtiną ginčą Panevėžy, kaip ir kitose Lietuvos vietose, kur buvo inteligentiškesnių žmonių, buvo sukėlęs Uracho kvietimas į Lietuvos sostą. Kairieji, socialdemokratai su simpatikais, buvo griežti Lietuvos monarchijos priešininkai, smerkė Valstybės tarybą bei krikščionis demokratus, kvietusius Urachą valdyti Lietuvą. Ginčai Uracho klausimu buvo tiek įaštrinti, kad šio tarybos nutarimo šalininkai bei krikščionys demokratai kitaip galvojančius laikydavo išdavikais ir tautos priešais. Vis dėlto šis ginčas buvo lokalinis ir reiškėsi tose vietovėse, kur politinės srovės jau bent kiek organizuotai veikė.
Po to, kai Vilniaus Lietuvių konferencijoje 1917 m. rudenį Kazys Bizauskas buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, jam vis sunkiau darėsi suderinti savo darbuotę Panevėžyje su pareigomis Taryboje. Tos pareigos reikalavo vis daugiau ir daugiau jo laiko, ir taip vis mažiau jo likdavo darbui gimnazijoje ir visuomeninei veiklai Panevėžyje. Jau 1918 m. pradžioje jis turėjo sumažinti savo darbo gimnazijoje krūvį, o tų metų rudenį ir visai to darbo atsisakyti.
Atsisveikinęs su Panevėžiu, jis persikėlė gyventi į Vilnių. Ta proga vienas jo auklėtinių rašė [40, p. 287]:
Neseniai su dideliu skausmu atsiskyrėme su brangiu mokytoju Kaziu Bizausku. Buvo mums visiems kaipo mokytojas ir kaipo draugas. Mums visiems paliko neišdildomą atmintį. Per visus pirmus metus mūsų gimnazijos jo darbavimosi negalima apkainuoti. Visi mokiniai turėjo prisirišimą prie mūsų mokytojo.
Dieve jam padėk toliau pasekmingai darbuotis tėvynės dirvoje.
Nors Bizauskas Panevėžyje ir nebegyveno, bet panevėžiečiai ir toliau jį skaitė "savo" atstovu Taryboje, tuo labiau, kad ir jis pats su jais ryšių nenutraukė. Štai keletas būdingų to meto įvykių. Vienas jų aprašytas panevėžiečio P. Ziliaus atsiminimuose [70]:
Netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo, vienas gimnazistas vyko geležinkeliu į Linkuvą. Belaukdamas traukinio, Šiauliuose užėjo į arbatinę ir ten pradėjo kalbėti, kad greit Lietuva bus nepriklausoma valstybė ir 1.1. Tuoj iš klausytojų prisistatė vokiečių saugumo agentas, nusivedė į saugumą ir pradėjo tardyti. Buvo tardoma dar pora gimnazistų. Byla išsiplėtė. K. Bizauskui įsikišus, areštuotieji buvo paleisti, byla nutraukta.
Kitą įvykį prisimena Kazys Pabedinskas [48]:
1919 metais gimnazijos direktorius Juozas Balčikonis įsakė visiems laikyti egzaminus iš klasės į klasę. Tuo metu Panevėžio gimnazijoje buvo daug jaunuolių, stojusių savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Savanoriai labai supyko, kad reikia laikyti egzaminus. Po kelių dienų streiko išrinkome delegaciją važiuoti pas švietimo ministerį K. Bizauską ir prašyti, kad nereiktų laikyti egzaminų. K. Bizauskas davė parėdymą J. Balčikoniui, kad nereikia egzaminų. Visi buvome patenkinti ir dėkingi švietimo ministe-rio patvarkymu.
Kazį Bizauską su Panevėžiu rišo ir vienas jo širdžiai itin artimas asmuo. Atvykęs į Panevėžį, jis susipažino ir susidraugavo su ketvirtos klasės gimnaziste Paulina (Polia) Liepaite. Jos brolis kunigas Petras Liepa tuo metu taip pat gyveno Panevėžyje, nes buvo priskirtas vikaru prie Panevėžio katedros. Tėvai Povilas Liepa ir Darata Ozolinš - Liepienė, buvo ūkininkai, kilę iš neturtingų valstiečių. Paulinos tėvas Povilas Liepa buvo šeimoje jauniausias sūnus, tad jis pagal to meto paprotį nepaveldėjo tėvų ūkio. Užuot gyvenęs ir auginęs šeimą skurde, jis išvažiavo ieškoti laimės į Ameriką. Ten sunkiai dirbo, bet pinigų visgi susitaupė. Tada grįžo į Lietuvą, nusipirko Kancūnuose ant Nemuno kranto ūkį ir tiek prakuto, kad galėjo išleisti visus vaikus į moks-]ą.
Paulina buvo keturių Liepos vaikų jauniausia. Jos svajonė buvo, baigus gimnaziją, tapti gailestingąja seserim, t y. slauge. Kurį laiką pasimokinusi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, Paulina, nenorėdama taikstytis su lietuvybei nepalankia tos gimnazijos dvasia, drauge su keliomis kitomis mergaitėmis "maištininkėmis" iš tos mergaičių gimnazijos išėjo ir perėjo į pirmąją lietuvių gimnaziją, kurioje anksčiau Kazys Bizauskas buvo inspektorium ir mokytoju. 1919 metais Paulina Liepaitė baigė lietuvių gimnaziją. Tų pačių metų lapkričio mėn. 4 d. Skiemonyse įvyko Kazio Bizausko ir Paulinos vestuvės. Juos sutuokė brolis, Skiemonių parapijos klebonas kun. Petras Liepa.
Visu savo jaunuolišku entuziazmu ir energija įsijungęs į Lietuvos valstybės kūrimo darbą — pradžioje Lietuvos valstybės Taryboje, vėliau Steigiamajame seime, švietimo ministru dr. Kazio Griniaus vyriausybėje, dar vėliau keletą metų atstovavęs Lietuvos valstybei užsienyje, — Kazys Bizauskas nebegalėjo Ateitininkų organizacijos reikalams tiek daug skirti laiko, kiek skirdavo anksčiau. Bet ryšio su ateitininkais niekuomet nenutraukė ir, kiek sąlygos leido, toliau toje veikloje dalyvavo.
Kai 1918 m. vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje davė leidimą atkurti Lietuvių Moksleivių Ateitininkų Savišalpos Fondą, sudaryta laikinoji fondo centro valdyba Vilniuje, kurios nariu ir teisiniu patarėju buvo Kazys Bizauskas. Kiti valdybos nariai: E. Misevičius — pirmininkas, M. Krupavičius — iždininkas, A. Juška — sekretorius ir Katilius — buhalteris [24].
Lyg užsklandai savo pirmųjų dešimties metų intensyvios veiklos ateitininkijoje, Ateitininkų Pirmajame Kongrese 1920 rugpjūčio 2 d. Kaune, Liaudies namuose, Kazys Bizauskas skaitė paskaitą Ateitininkų atsiradimas, motyvai ir pirmieji žingsniai [57, p. 239]. Tuo metu jis jau buvo švietimo ministru dr. Kazio Griniaus vyriausybėje.
Nuo 1922 metų pradžios iki 1931 metų pabaigos Kazys Bizauskas, kaip jau atsklandoje minėta, praktiškai be pertraukos atstovavo Lietuvos valstybei užsienyje ir tik karts nuo karto tarnybiniais reikalais trumpai apsilankydavo Lietuvoje.
Vienos tokios viešnagės metu Bizauskas dalyvavo Ateitininkų Reorganizacinėje Konferencijoje, kuri įvyko 1927 m. liepos 15 -19 dienomis Palangoje. Antrą tos konferencijos dieną Ateitininkų sendraugių sąjungos posėdyje Bizauskas drauge su O. Bire-taite ir J. Sakalausku buvo išrinkti į to posėdžio prezidiumą [84, Nr. 164]. Konferencijos proga taip pat buvo suruošta pirmoji ateitininkų sporto olimpi-jada; tarp parūpinusių dovanas laimėtojams buvo ir Bizauskų šeima. Beje, tą dovaną, taurę, gavo mergaičių grupės nugalėtojos Šiaulių Sakalaitės [3]. Dovanomis taip pat prisidėjo ir grafas A. Tiškevičius, dr. L. Bistras, kun. M. Krupavičius ir kiti [20, p. 208].
1931 m. gruodžio mėnesį Kazys Bizauskas buvo paskirtas įgalioto ministro titulu į užsienio reikalų ministeriją Kaune ir visą likusią savo gyvenimo dalį jis su šeima jau praleido Lietuvoje. Čia jis vėl aktyviau įsijungė ir į ateitininkų organizacijos veiklą. 1935 m. liepos 20 - 21 dienomis Telšiuose įvykusiame ketvirtame ateitininkų jubiliejiniame kongrese Kazys Bizauskas buvo išrinktas federacijos Vyriausios Tarybos pirmininku. Kiti tarybos nariai buvo vysk. M. Reinys, kun. P. Bielskus, dr. Kl. Ruginis, dr. Pr. V. Raulinaitis, doc. B. Vitkus, dr. J. Leimo-nas, kun. P. Malakauskas ir dr. Ig. Skrupskelis. Kazys Pakštas tame kongrese buvo išrinktas vyriausiuoju ateitininkų vadu [80].
Iš to laikotarpio Ateitininkų Federacijos vyr. valdybos narys J. Laučka savo atsiminimuose apie K. Bizauską rašo [32]:
Kazį Bizauską iš arčiau kiek pažinau dalyvaudamas Kaune Ateitininkų federacijos vyriausios valdybos posėdžiuose (1934-35 m.) Ateitininkų namuose. Tuo metu K. Bizauskas buvo ateitininkų vyriausios tarybos pirmininkas, pakeitęs Eduardą Turauską, šiam išvykus į Pragą.
Posėdžiams vadovaudavo prof. Kazys Pakštas, o jam nebūnant — K. Bizauskas. Pagal federacijos įstatus, tarybos pirmininkas buvo Federacijos vado pavaduotojas. Bizausko vadovaujami posėdžiai praeidavo labai sklandžiai. Tarp kitų vyr. valdybos narių buvo prof. Pranas Kuraitis, kun. dr. Pijus Bielskus, gen. sekretorius Jonas Staupas. Lengva buvo pastebėti, kad Bizausko santykiai su Pakštu, Kuraičiu ir Bielskum buvo labai šilti.
Kiek prisimenu, posėdžius Bizauskas lankydavo reguliariai, ateidavo į juos laiku, aktyviai dalyvaudavo svarstymuose, nešykštėdavo pasakyti savo nuomonę jauniesiems vyr. valdybos nariams, tarp kurių ir aš buvau, Bizauskas rodydavo didelio dėmesio, teiraudavosi apie jaunuomenės (ateitininkų) pagrindinius rūpesčius... Bizauskas uoliai įnešdavo organizacijos reikalams solidarumo mokestį, kurį sendraugiai ateitininkai savanoriškai buvo pasirinkę. Rėmė Ateitininkų šalpos fondą.
Išnašos
1. Toji vieta ir data jo paties nurodyta Spilmano Iš pažinties paslapties vertimo pratarmėje.
2. Žiūr. pav. recenziją Ateities nr. 11, 1013, p. 557.
Nuorodos
Visos nuorodos, išskyrus kelias papildomas, kurios pateiktos žemiau, buvo atspausdintos drauge su pirmąja šios K. Bizausko biografijos dalimi Aidų 1990 m. Nr. 4. [82] Kazys B.(izauskas), Į drauges ir draugus. Ateitis,
t. 2. Nr. 1, 1912 m., p. 46-7. [83] Kazys B.(izauskas), Viena iš mūsų svarbiųjų priedermių. Ateitis, t. 2, Nr. 4, 1912 m., p. 182-3. [84] D. Jasaitis, Palangos Reorganizacinę Konferenciją prisimenant. Ateitininkų istorijos nuotrupos. Draugas Nr. 158, 1967.7.8, Nr. 164, 1967.7.15, Nr. 170, 1967.7.22, Nr. 176, 1967.7.29, Nr. 182, 1967.8.5.
[85] V-tis, Teatras. Vilnius. Viltis, Nr. 136 (1377), 1915.6.19 (1915.7.2).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
