Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIDURIO EUROPOS REVOLIUCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Liepinis   
Vidurio-Rytų Europos revoliucijos interpretatoriai Vakaruose susiduria su terminologine problema — kaip vadinti tą revoliuciją, kuri nuvertė revoliucijos vardą pasisavinusią santvarką?

Britų žurnalistas Daniel Johnson Londono žurnale "Encounter" teigia, jog tai buvusi "konservatyvi revoliucija". Konservatizmas, rašo jis, pasirodė esąs galingas komunistinės santvarkos oponentas, nes jis sugebėjo mobilizuoti visa, ką valdžia paskelbė istorijos atgyvenomis: tautinius jausmus, religinius ritualus, tradicinius papročius. Komunistai nepasitenkino pilietinių laisvių pajungimu valstybės poreikiams. Jų vizija reikalavo asmeninio ir tautinio identiteto sunaikinimo, Dievo tvarinių pakeitimo žmogiškomis konstrukcijomis. Revoliuciją sukėlė šis sisteminis naikinimas ir totali šventvagystė, kuri siekė ištrinti visa, kas brangiausia tautų praeities pavelde, net jų giliausius ateities troškimus.

Kaip dabartinė "konservatyvi revoliucija" paveiks ateitį, Johnson pateikia tokį dešimties punktų scenarijų:
—    Gorbačiovo populiarumas netrukus visai išgaruos ir tai dar aiškiau įrodys tarybinės santvarkos "lavonišką prigimtį";
—    komunizmas dar giliau nugarmės užmarštin, nei kad fašizmas ar nacionalsocializmas. Iš viešojo gyvenimo dings visi marksizmo-leninizmo pėdsakai;
—    Vidurio Europoje jau atgimsta katalikų, protestantų ir ortodoksų bažnyčios. Tai gali sutvirtinti krikščionybės prestižą ir Vakaruose, pastumti Vakarų bažnyčias griežtesnės ortodoksijos linkme;

—    Vidurio Europoje atsiras daugiau politinių partijų, bet jos skirsis nuo Vakarų politinio spektro. Dings ne tiktai kraštutiniai kairieji, bet ir socialdemokratai, į kuriuos daug vilčių deda ekskomunistai, labai sunkiai begalės išsilaikyti;
—    politiniuose debatuose dominuos tautinis klausimas, vien dėl to, kad jis anksčiau buvo nustelbtas;
—    Vidurio Europoje labiau reikšis antisemitizmas — ne todėl, kad jis sustiprės, bet kad anksčiau jis buvo ignoruojamas ir maskuojamas;
—    mes stovime ant Europos kultūros sužydėjimo slenksčio. Baigsis dirbtinis literatūros ir menų nuskurdimas Rytuose ir Vakaruose;
—    per vieną dešimtmetį didžioji Vidurio Europos dalis — pirmiausiai Čekija ir Slovakija, Rytų Vokietija, Vengrija, vėliau ir Lenkija, Rumunija, Ukraina, Pabaltijo valstybės — pasieks tokį ūkinės raidos lygį, kokį dabar matome Europos Bendrijos pietinėje dalyje — bet su sąlyga, jog bus visiškai įgyvendintos radikalios laisvos rinkos reformos;
—    nors konstitucinės monarchijos galėtų prisidėti prie politinio stabilumo, abejotina, ar jos sugrįš į Rumuniją, Vengriją ir Albaniją. Jau praėjo per daug laiko nuo paskutiniųjų karalių;
—    Vidurio Europa sugrįš į prieškarinę ūkinę priklausomybę nuo Vokietijos, bet tai nereiškia, kad jos valstybės taps Vokietijos vasalais. Vidurio europiečiai šiandien žavisi Vakarų Vokietija, nes ji yra geriausias — ir vienintelis — sėkmingo perėjimo iš totalitarinio centralizmo į demokratinį individualizmą, iš uždaros į atvirą visuomenę pavyzdys.
Tokią Vidurio Europos (ir Pabaltijo kraštų) ateitį pranašauja konservatyvus britų žurnalistas, Londono "Times" vedamųjų autorius. Tačiau jis pats perspėja, kad ir jo scenarijus gali greitai pasirodyti pasenusiu, kaip ir ta beveik visa literatūra apie "1989-ųjų revoliuciją".
J. Liepinis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai