Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠEINAME IŠ KULTŪROS GRIUVĖSIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS   
ASEISTIKOS TRIPTIKAS

1. Tauta ir kultūra

Kai kalbama apie kultūrą, visi turi minčių, pasiūlymų, pageidavimų. Kai pradedama kalbėti konkrečiai, oponentai nurimsta, susigūžia ir nutyla. Mąstyti senoviškai jau neberealu, o samprotauti nūdieniškai dar neišmokta. Šiandieninis gyvenimas daugeliui kultūros valdininkų surezgė klastingas pinkles. Jose gerokai susipainiota. Žmonės įsitikino, kad perdėm ideologizuota kultūra yra praeities reliktas, kad ji neatliepia mūsų tautos dvasios sampratos. Pramoginės kultūros kultas, kurį itin subrandino jaunuomenė, taip pat neišskleidė savo šaknų ir nesulapojo. Pasirodo, daug triukšmauta dėl nieko, daug jėgų ir lėšų tuščiai iššvaistyta. Kokiu kultūros keliu pasukti, į kokias duris pasibelsti? Verta susimąstyti jau vien dėl to, kad kritinės gaidos, aplinkui girdimos, yra realios, svarbios, esmingos. Negalima neįsiklausyti į tautos balsą, negalima nuošaliai palikti sergantį ligonį. Juolab, kad kultūra — tai mes visi; mūsų bendravimas ir laisvalaikis; mūsų palikimas ir nūdienos triūsas; mūsų tikėjimas ir darbai; viltys ir kasdienybė. Įsisupę į patogią materialinių vertybių maršką, negalime būti nepaslankūs ir nemąslūs, išglebę ir prisitaikę. Tauta nedovanos ištižimo ir neperspektyvaus žvilgsnio, tauta skubiai prašo gręžtis į praeitį, susikaupti ir ryžtis įvertinti jos turtingą palikimą, kuris buvo apspjaudytas, pasmerktas ir nuvertintas kaip pasenusi prastos prekyvietės prekė. Laimei, Lietuva išsaugojo savo didžiąją liaudies kultūros kraičio skrynią, kurioje rietimais guli tradicijos ir papročiai, šventės ir apeigos, kalba ir tautosaka, vietovardžiai ir kaimo žmonių išsaugota atmintis. Be jos — mes tuščiaviduriai tauškaliai, vienadieniai išminčiai.

Pakito kultūros namų darbo samprata. Šiandien jie negali būti vien tiktai ideologizuotų renginių būstinė. Juose lankytojui turi būti jauku ir įdomu; jis čia turėtų pailsėti, lavintis. Jeigu į kultūros namus lankytojas neina, vadinasi, tokia įstaiga nebereikalinga. Fasadine kultūra ilgai dabinęsi, pastebėjome, kad turi pasibaigti metas, kai į meno saviveiklą žmonės varu varomi, kai paskaita "organizuojama", kai kamerinės muzikos koncerto klausosi pradinukai, vos ne su virvele auklėtojos atvesti. Toks kultūrinimas prie gero neveda —jis tiktai atbaido ir atgraso. Kultūros namuose turi sau vietą rasti piešėjas ir drožėjas, kolekcionierius ir bibliomanas, eiliuotojas ir kraštotyrininkas.
Pastebėtina, kad bibliotekos dirba sau, o kultūros namai sau. Tai senoviška ir visiškai "nerentabilu". Šie kultūros židiniai turėtų jungtis, surasdami bendrus sąlyčio taškus ir naują veiklos turinį, o ne tolti. Laisvalaikis — tai ne dykinėjimas ir vazonės, tai ne tuščialaikė pramogėlė ir pasibastymas pakultūmamiais. Laisvalaikis — tai kūryba, savo gebėjimų raiška; tai kultūringas bendravimas ir savišvieta.
Kiek tuščių valandų praleidžia jaunimas, baisu ir apsakyti. Turiu galvoje ne diskoteką ir šokio vakarą, kur susipažįstama, atsipalaiduojama, pasilinksminama. Dūla lentynose knygos, nesulaukdamos skaitytojų, tuštėja širdimi ir dvasia, kai į rankas jau nepaimamas poezijos tomelis ar reprodukcijų aplankas. Jeigu prasidėjo didysis Atgimimas, tai mokykimės filosofuoti ir disputuoti, fotografuoti ir muzikuoti, kalbėti ir mąstyti kaip buvo kilniaisiais Renesanso metais. Tranzistorius, kabantis ant papilvės, dar ne kultūra; rokas, sprogdinantis ausų būgnelius, trikdantis kaimynų ramybę, dar ne muzikinis lavinimasis. Laimei, jau laikraščiuose ir žurnaluose yra paskaitomų straipsnių, jau ir televizoriaus ekrane šmėsteli prasminga išmintis, kilnus pokalbis apie žemę, kalbą, tėvynę, darbą ir Lietuvą. Po truputį, pamažu pradėsime dorai dirbti ir dar doriau gyventi.

Tautos kultūra vienija žmones, žadina jausmus, stiprina valią. Ir primityviausias skonis, netgi dvasios skurdas, prisilietęs prie liaudies tradicijų ir papročių, apsivalo nuo kasdienybės apnašų ir nuo sąstingio metais suvešėjusio abejingumo ir kultūrinės nevalos. Kičas, kuris lindo iš visų pakampių, kurio pilna ir šiandien — per muges, prekymečius ir jo-markus — savaime neišnyks. Jį gali nugalėti arba pakeisti liaudies menininkų kūryba — savaimingų formų ir giliaprasmio turinio. Suvokti įvairius estetinius požiūrius ir lietuvių tautodailės pasaulėvaizdį — ne pats lengviausias uždavinys. Mus apgobė gamyklų ir fabrikų tiražinė produkcija, skubota ir paviršinė, — baisiausia tai, kad ji vaikosi pelno. Senojo kaimo   audėja,   sėdėdama  staklėse,   prieš   akis regėdama margus raštus, mąstė ne apie pinigus, o sielojosi ir pergyveno, kad margaraštis audinys nepasikartotų. Beaudžiant dirbo ne tiktai rankos, bet ir mintys. Jos unikaliais darbais žavėjosi kaimynai ir giminės. Ji nesigarsino, ją šiandien garsina muziejų ekspozicijų eksponatai—jos meno kūriniai. Šiandieninės folkloro ansamblių dainininkės, kopdamos į sceną, taip pat atlieka kitą funkciją negu prieš gerą keturiasdešimtmetį. Tuomet jos savo daina džiaugėsi ir guodėsi, kalbėjosi vienatvės ir širdgėlos ištiktos. Nors laikas keičia žmogų, bet lieka tas gyvybingiausias pradas — kurti savarankiškai, mąstyti originaliai, jausti savitai. Visa tai prarasta, bet ne amžiams. Kūrybinės žmonių galios visuomet yra gyvos; tiesa, jos buvo prislopintos tų, kurie kultūrą "matavo" skaičiais, balais ir procentais. Iš kur tas kultūros stabarėjimas, dirbtinumas ir pigumas — sunku suvokti. Visa tai buvo dar taip neseniai, o visa tai paseno, sumenko, pasimiršo, nublanko labai greitai. Reikia visai nedaug laiko, kol vėl bus apvalytas tautinės kultūros kelias.

Kiekvieni kultūros namai turi atitikti savitus regiono poreikius ir susiklosčiusias tradicijas. Svarbiausias jų tikslas — sudaryti sąlygas įvairiems dvasiniams poreikiams tenkinti. Deja, dažnai norai lieka tik norais. Vien entuziazmu neįmanoma toli nuvažiuoti. Jeigu prieš dešimtmetį pakako šito, tai šiandien kultūrininkas turi žvelgti kur kas platėliau. Be filosofinės išminties ir politinės kultūros, be psichologijos supratimo ir pedagoginio takto, be estetinės erudicijos ir tautos istorijos pažinimo — nė iš vietos. Tiktai didžiulė savišvieta, savos individualybės brandinimas gali sudaryti nūdienos savivokos premisas. Beatodairiškai savo išsilavinimu atsilikęs nuo kitų inteligentų kultūrininkas privalo ryžtingai apsispręsti, kurlink vežimą pasukti. Jei kiekvienas kultūros renginys nebus grindžiamas ir siejamas su lietuvių kultūros kontekstu, kultūros namų salės ne-pilnės. Netgi kino filmai kaime rodomi nudriskę ir "nužiūrėti", netgi profesinio meno kolektyvai nerodo deramų pastangų sudominti kaimietį. Kaimas, daug metų maitintas brežnevinių laikų estrada, čigonų ir cirkų atrakcijomis, seniai pasiilgo skaitovo balso, smuiko ir klarneto muzikos, solisto dainų. Nelabai aišku, kai į kultūros renginius veržte veržiasi prekybininkai ir kooperatininkai su menka produkcija. Kai dvasios alkį keičia pilvo alkis, sunku kalbėti apie tikrąją kultūrą. Žemdirbys prašyte prašo vakaronių, gegužinių, karnavalų, žemdirbys ir pats nori muzikuoti, linksmintis, žaisti. Savitai ir savaip, be prievartos ir bauginimų, be privalomų repertuarų.
Dar jis nori džiaugtis kraičskrynių lobiais ir senolių dainomis.

Atkurti ryšius su protėvių istorija nelengva, kai daug metų buvo gesinamos istorikų ir kraštotyrininkų pastangos domėtis praeitimi, gyvenamosios aplinkos istorija, gimtosios žemės pėda. Tokie draudimai žeidė doro inteligento jausmus, bukino žmonių sąmonę, antidoroviškai įtakojo vaikus ir jaunimą. Nutrūko rajonų ryšiai su tėviškėnais, kitur gyvenančiais, iš muziejų išnyko senųjų liaudies meistrų skulptūrėlės, nevalia buvo minėti meno ir mokslo vyrų, daug nusipelniusių praeityje, kad Lietuvos vardas nebūtų ištrintas iš pasaulio žemėlapio ir enciklopedijų. Netgi drąsuoliai Darius ir Girėnas ideologams kėlė baimę ir nerimą. Besikeičiantis laikas šiandien septynmyliais žingsniais eina per Tėvynę: atkasamos paslėptos skulptūros, bibliotekos skaitytojas įsileidžiamas į specfondus (mūsų gėdai, tokių fondų nėra rajonų centrinėse bibliotekose; daug kas buvo sunaikinta ir nurašyta), nutilo karingieji ateistai, kurių pseudomokslinės mintys metų metais erzino ne tik tikinčiuosius. Melioratoriai ir agronomai, nepaisydami paminklosaugininkų draudimų, ardė senkapius, pilkapius ir piliakalnius, traktorininkai važinėjo per suvartytus senolių kaulus. Tokia praeities panieka sugrįžo su kaupu: žmonės tapo bejausmiai, daugelį užvaldė pinigo gobšis, dingo atsakomybės jausmas, įsigalėjo melas, vagystės, chuliganizmas. Kaip maras kaimuose paplito girtavimas, anti-dorovingumo bacilomis apsikrėtę ir prie staklių stovintys, ir prie valdžios stalo sėdintys. Būriai alkoholikų ir dykaduonių tuščiomis akimis ir suvargusia nejautria siela žvelgia į butelį kaip į brangenybių brangenybę. Štai ir atėjo metas visiems kultūrininkams saugoti žmonių sielas, skleisti blaivybę. Moraline bjaurastimi padvelkia dažnos vestuvės, per kurias geriama, nešvankiai dainuojama, pinigaujama, garderobo švitalais didžiuojamasi.

Liaudies kūryba, meno saviveikla ir bendroji laisvalaikio kultūra — trys didieji kultūros namų veiklos barai, kuriais gali atsispindėti papročiai ir tradicijos, apeigos ir žaidimai, folkloras ir tautodailė. Ydinga, kad kaimo kultūrininkai mažai dėmesingi kultūros paminklams, kraštotyros vertybėms. Tai turėtų tapti jų kasdiene duona. Reikia pradėti rengti mažas liaudies kultūros ekspedicijas, užrašinėti senųjų kaimiečių prisiminimus, chorai turėtų mokėti dešimtis liaudies dainų (nebūtinai veržte veržtis į Dainų šventes), jaunimas — dešimtis žaidimų. Ateina laikas rašyti kaimų istorijas, viešai švęsti tremtinių ir darbo veteranų jubiliejus, susidomėti senųjų spaudinių rinkimu, savitomis šeimų tradicijomis. Kaimo inteligentų kultūrinimo darbas dar neryškus, — užsidarydamas savo buityje slopina visuomeninį aktyvumą, menkina autoritetą ir žemina prestižą. Kaimo kultūros namai stokoja kamerinių renginių, masinės kultūros apraiškos dar perdėtai išsikerojusios. Tik konkrečios vietos gyventojai gali nuspręsti, ką veikti kultūrininkams, tik bendromis pastangomis bus pasiektas rezultatas.

2. Tradicijos ir šiandiena

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna svarbių šeimos, buities, kasdienybės įvykių. Nevienoda šių įvykių svarba ir prasmė. Skirtingas paties žmogaus požiūris į juos. Vieni įvykiai atspindi pačias svarbiausias gyvenimo peripetijas, kiti — visuomenės įvykius, treti — esminius žmonijos darbus. Ir visuomet svarbiausius įvykius lydi šventės, apeigos, papročiai. Visa tai žmonių atsinešta iš tolimos senovės ar netolimos praeities sukurta. Žinia, tradicijos gema ne kasdien, o dirbtinis jų kūrimas neretai patiria nesėkmę. Tradicijos tarytum fokusai sukoncentruoja žmonių atmintį ir gyvenimo patirtį, išmonę ir mąstyseną, tautos mentalitetą ir emocinio pasaulio atspalvius. Be tradicinių švenčių, be apeigų žmogaus buitis taptų dar pilkesnė, monotoniškesnė ir bespalvė. Iš rankų į rankas, iš kartos į kartą perduodamos pastovios dvasinės vertybės įprasmina žmogaus būtį, nuskaidrina sielą, atlieka svarbią auklėjimo funkciją. Tarpusavis bendravimas, anksčiau ir dabar, atspindi tradicijų perimamumą ir išliekamumą. Tik tai, kas itin vertinga, išlieka, atsinaujina, pasipildo nauju turiniu. Pavyzdžiui, vestuvių papročiai turi daug senovės reliktų, bet turi ir nūdienos realijų; kiekviena karta atsineša savąjį požiūrį į tas pačias tradicijas. Išnyko krivūlės, kaimo sueigos, nebėra kerdžių ir kaimo panaktinių, amžiams į praeitį nuėjo padegėliai, nusilpo bandžiulystės papročiai, retai besiskolinama duonos, iš pirkios į pirkią nebenešami ragaišio papločiai ar krekenos, į skerstuves dažniau susirenka vaikai negu kaimynai. Visa tai atitinkamai paženklina žmonių bendravimą. Didžiulį nerimą kelia tai, kad pasodybiniame sklypelyje pasidarbavęs traktorininkas ar brigados arklininkas nebeima pinigų, o prašo degtinės butelio. Retai šitoks talkininkas pasidarbuoja porą valandų veltui (pas senutėlę kaime), jis būtinai turi būti nugirdomas, o "kelionei" dar prašo lauktuvių. Ir vargsta senutėlė, ir kankinasi per naktį, žinodama, kad gali atsitikti nelaimė, nes girtam jūra iki kelių. Labai išpaiko ūkių vadovai, padalinių viršininkai, primiršę senuosius žmones.

Tokių siaubingų, jau beveik bjauria "tradicija" tapusių reiškinių esama nemažai. Žūsta girti vairuotojai ir traktorininkai, po mašinos ratais pakliūva girti "talkininkai", susiduria lengvieji automobiliai, vairuojami neblaivių asmenų. Šimtai tokių aukų mūsų nedidelėje tautoje. Po didelės avarijos tarytum atsikvošėja ūkių vadovai, prasideda nuobaudų vajus, kol viskas nepamirštama, kol vėl nesutrinka darbo drausmė, vėlei nepradedama girtauti. Blaivybės idėjos ne visur pasiekė reikiamą mastą. Pagaliau ir pati blaivaus gyvenimo nuostata galbūt negali įsigalėti per tokį palyginti trumpą laiko tarpsnį. Ir viešai kalbėti, ir viešai pasmerkti, ir viešai išklausyti nusikaltėlio, girtaujančio jaunuolio ar neišsiblai-vančio mechanizatoriaus, — būtinybių būtinybė. Daug lengviau tai padaryti tiesiogiai per gamybos procesą, nes vadovai ir jų pavaldiniai yra čia pat. Viskas matoma kaip ant delno. Jautriai apie kaimo tradicijas kalba Plungės rajono "Pergalės" kolūkio valdybos pirmininkas Z. Bražinskas. Tai vadovas, kuris gerai mato perspektyvą, žino visų savo kolūkiečių poreikius, žino jų interesus, moka bendrauti, yra labai reiklus žmogus ir geras ūkininkas. Kai aplankėme naujuosius Kulių kaimo kultūros namus (vėlyvą 1988 m. rugsėjo pavakarę), kai apžiūrėjome skoningą šio pastato interjerą ir tvarkingą aplinką, kai pasiklausėme įdomaus pasakojimo apie šios nuošalios žemaičių gyvenvietės praeitį ir dabartį, nejučiomis paklausėme: kaip įmanoma per tokį trumpą laiką iš nedidelio miestelio padaryti jaukią ir gražią gyvenvietę? Išgirdome prasmingus pirmininko žodžius: "Reiklumas — pirmiausia. Ir užkrečiančių pavyzdžių reikia. Švaros ir tvarkos "bacilos" netrunka persimesti iš vieno kiemo į kitą. Mums netrūksta darbo rankų. Į mūsų kolūkį nori atvažiuoti dirbti ir iš Plungės, ir iš kitur. Pasirenkame, apsiklausinėjame. Visi žino, jeigu blogai dirbsi, ilgai Kuliuose negyvensi. Kaimynų pikti žvilgsniai, visuomenė — geriausias auklėjamasis veiksnys. Tai labai svarbu mūsų vaikams, kurie turi matyti gerus tėvų pavyzdžius. Beveik išnyko girtaujantieji. Kaimiečiai išmoko ilsėtis, švęsti, linksmintis. Tiesa, ilgokai teko kovoti, reikalauti, bausti.

Dabar aš esu ramus. Žemdirbys susitvarkė, pajuto gyvenimo prasmę: darbo džiaugsmą, poilsio atvangą, kultūros poreikį, tvarkos ilgesį. Į kaimą vėlei sugrįžta pačios gražiausios mūsų praeities kaimo tradicijos. Turiu galvoje bendravimą, tarpusavio paramą, nuoširdumą, vaikų auklėjimą darbu, o ne barniais. Gražiai vestuvės švenčiamos, vis dažniau iš miestų pas senus tėvus vaikai atvažiuoja, mezgasi gražios giminystės tradicijos. Džiaugiamės, kad prasidėjo šeimų saviveiklinės kūrybos apžiūros. Manau, visai ne už kalnų tas laikas, kai iš savo kaimiečių buities visiškai išguisime alkoholį. Esame labai nepakantūs degtindariams, laidokams, tinginiams, perėjūnams, šmeižikams. Daug žalos kaimui padarė degtinė pastaraisiais dešimtmečiais, — sunku net pasakyti. Pilnos kapinės tragiškai žuvusių. Vis nuo gėrimo, vis per girtavimą. Pagaliau atsitokėjome, atsibudome. Išsiblaivėme, tiesogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Manau — visiems laikams. Gaila, ne visur šitaip yra. Didžiausia kaltė, mano nuomone, turi kristi vadovams. Jeigu jie nesistengia, patys išgėrinėja, neperspėja, — gero nelauk. Vėjai papūtė į kultūros, tvarkos ir žmoniško bendravimo bures".

Sunku ką nors pridėti prie šių prasmingų pirmininko Z. Bražinsko žodžių. Visi sutiktieji šio miestelio vaikai pasisveikino. Atrodo, tiek nedaug. Bet kiek tai daug padaryta, kol pasiektas toks mažmožis. Kultūros darbuotojų indėlis taip pat nemažas. Ir saviveikla Kuliuose klesti, ir moterys labai sumanios, ir ūkio muziejėlyje šios vietovės istorija kaip ant delno. Žinoma, ne viskuo dar patenkinti kaimo kultūros darbuotojai. Kai kultūros namai netvarkingi, kiaurais stogais, be langų, kai patys kultūros darbuotojai tinginiauja, kai nemoka įprasminti kaimiečio laisvalaikio, — atsiranda proga girtauti, niekus daryti. Šitaip nepasakysi apie Kulių kultūros darbuotojus. Darbo sistemingumas, aktyvus darbas su jaunimu ir vaikais, bendravimas su visuomeninėmis organizacijomis, išradingos vakaronės, profesinio meno koncertai, įvairi tradicijų, apeigų propaganda, parama mokytojams ir mokytojų parama kultūros darbuotojams — toks prasmingas kultūros namų veiklos turinys. "Nereikia išgalvoti nieko nauja, reikia atgaivinti ir papročius, ir tradicijas, reikia prisijaukinti savo lankytoją: parodomis, šokiais, susitikimais, koncertais, meno saviveikla, mėgėjų klubais, šeimų šventėmis. Dirbame ne popierinėms ataskaitoms ar kultūros skyriaus pagyrimams, o kaimo žmogui, mūsų žemdirbiui. Seniai girtą žmogų bematėme kultūros namuose. Ir senuosiuose, ir naujuosiuose. Kai noriai pas mus renkasi vaikai ir paaugliai, nejučiomis pradeda traukti ir jų tėvai. Džiaugiamės ir didžiuojamės turėdami tokius gerus, rūpestingus ir nuoširdžius kolūkio vadovus". Taip kalbėjo Kulių kaimo kultūros namų darbuotojai aną vėlyvą pavakarę.

Žmogaus laisvalaikis — didžiausias turtas, didelė gyvenimo prasmė. Gerėjant gyvenimo ir darbo sąlygoms, vis atsiranda daugiau laisvo laiko savišvietai, saviauklai, kultūros ugdymui, pramogoms. Mokymosi estafetė, kurią jaunimui į rankas perduoda mokykla, neretai iš tų rankų iškrenta. Jos neieškoma, nesinaudojama tomis sąlygomis, kurios leidžia šviestis. Gaila, bet dažnokai jaunimas nemoka naudotis tais laisvalaikio teikiamais malonumais ir galimybėmis. Kiek daug laisvo laiko nueina vėjais. Gal tai tradicijų stoka, gal tai inertiškumas, iš kurio ne kiekvienas sugeba išsivaduoti. Gal tai paprasčiausia tinginystė ar abejingumas. Laimei, susigriebiama, bet kartais jau būna per vėlu. Kiek daug laiko prabėga girtaujant, šlaistantis, tuščiai vaikštinėjant.

Nemaža kaltės dalis tenka mokyklai, kuri dar nemoka įdiegti darbštumo ir savišvietos pradų; kaltinti reikia ir kultūros darbuotojus, kurie ne visuomet susikalba su kaimo jaunimu. Miesto galimybės šviestis kur kas didesnės, o kaimas, be kino, šokių, neturi kitų laisvalaikio įprasminimo būdų. Retsykiais būna koncertai, surengiamos parodos, išvykos, bet tai negali patenkinti vis augančių kaimo žmogaus dvasinių interesų, poreikių lavintis.

Vytautas Landsbergis, Aukščiausios Tarybos pirmininkas, tarp daugybės pavojų laimingai išvedęs tautą į nepriklausomybę.

Girtavimas per vestuves taip pat nepuošia mūsų šeimų. Prieš tokį girtavimą per silpnai piestu stoja moterys, motinos, merginos, inteligentija. Naujų papročių daigai — vestuvių be alkoholio — per silpnai keliasi. Ar išgeriama vien nuotaikai pataisyti, ar čia neglūdi gilesnės šaknys — kai įprotis tampa kasdienybe ir būtinybe, kai savo materialinį turtingumą mėginama parodyti visai netinkamomis formomis? Į talką neskuba televizija, o galėtų, jėgų turi. Reikia rodyti tokius netikusius "papročius" viešai ir, be abejonės, sistemingai, o ne protarpiais. Pritilo blaivininkų veikla. Matyt, šturmavimas — ne pats geriausias blaivybės siekimo būdas. Įsirašyti — viena, o gyventi blaiviai — visai kas kita. Atsirado tingulys šioje draugijoje. Didžiuotis tikrai dar nėra kuo. Manytina, kad "Minties" leidykla turėtų paskubėti išleisti lietuvių rašytojų kūrinių rinktinę, kurios tema — blaivybė. Ir mokyklose daug formalumo. Viena paskaita apie girtavimą ar narkomaniją — dar ne panacėja nuo visų ligų. Ar nereikia galvoti apie ilgalaikę kompleksinę kovos su alkoholizmu ir girtavimu programą, apimančią visas mūsų dvasinio gyvenimo sferas. Mūsų Respublika, manau, yra pajėgi tai padaryti.

Tradicijos turi pradžią, bet niekuomet neturi pabaigos, —jeigu jos liaudiškos, tikros, perspektyvios, humaniškos. Mūsų liaudis turi daug tradicijų, daug jų yra tautos ištakose, mūsų kultūriniame podirvyje. Kai kurios jau klesti, kai kurios dar prislopintos, kai kurios tik atsiranda (šeimos šventės, motinos diena, giminės pobūviai, gamtos apeigos). Mažai, oi, kaip mažai kalbame apie savo tėvų papročius, apie tautosakos tomuose slypinčią išmintį, apie gyvybingas liaudies tradicijas, kurioms šimtmečiai, kurių gali pavydėti mūsų kaimynai. Turėdami tokią turtingą gamtą, ją niokojame dažniau negu gerbiame. Turėdami tokius vestuvinius papročius ir jų apeigyną, dažniau didžiuojamės nuo gėrimų lūžtančiais stalais negu dvasiniu, tauriu bendravimu vestuvių vakarą. Miesčioniškumas dar labai gajus, gajesnis ten, kur materialinis turtas nustelbia dvasinius šeimos ir žmogaus lobius. Gerųjų, amžinųjų tradicijų keliu vis labiau pasuka kai kurie Suvalkijos, Žemaitijos rajonai — prieniškiai, plungiškiai, marijampoliečiai, skuodiškiai. Ir svečias mieliau čia priimamas, ir pagarba jam gilesnė parodoma, ir tėviškėnai čionai mieliau suvažiuoja, ir vaikai pas tėvus dažniau patraukia. Tai ilgalaikis procesas, be galo, be pabaigos. Nenuleiskime rankų, ieškokime būdų linksmintis blaiviai, būkime draugiški ir vienas kitam pakantūs.
Aišku, šie didaktiniai mano paraginimai bus nieko verti, jeigu mes jiems nesuteiksime atitinkamo turinio, veiklos ir kasdienės prasmės. Geri darbai rečiau pastebimi, jeigu apie juos negalvoji; blogybės pačios galvą kelia viešumon. Ir kultūrininkai, ir blaivininkai (tegul šie naujadarai kuo greičiau prigyja mūsų gyvenime) turi darbuotis atsiraitoję rankoves, ranka rankon, diena dienon. Tradicijos, prasmingas laisvalaikis, žmonių bendravimas padarys mūsų buitį šventišką, jaukią, o kasdienybės darbų naštą visuomet palengvins šventės ir pramogos laukimas, poilsio valandų ramybė su knyga, kelionių džiugulys, svaiginantis kiekvieno žmogaus siekis tobulėti, augti, kultūrėti, dvasiniai stiebtis, gilėti. Tik šitaip galima pajusti didžiausią gyvenimo prasmę — būti žmogumi.

3. Kaimas pradeda dainuoti

Motinos lopšinės, —sakyčiau, vaikystės šviesuliai. Jos iki šiolei spindi gimtinės šviesa, gerumo blyksniais, grožio ugnelėmis. Iš motinos dvasios mes gavome tikėjimą savo tautos ateitimi, viltį būti gerais žmonėmis, dorumo kibirkštėles. Tik Motinos dėka savo širdyse dar randame saulėtas saleles, kuriose auga vešlūs žmogiškumo daigai. Prisimindami netolimą praeitį, išsigąstame, kaip šiuos daigus naikino piktosios rankos: griovė kryžius, koplystulpius, degino knygas, trėmė žmones, persekiojo mokytojus, arė senkapius. Į jaučio odą visko nesurašysi. Dilgėmis ir kiečiais apaugo parkai, griuvo dvarai, sodybos. Tuo tarpu šių apleistų ir nuniokotų paminklų šeimininkai, kolūkių ir tarybinių ūkių "valdovai" kas penkmetį segėsi ordinus ir medalius. Menu pokario metais dainavusį kaimą, per gegužines ūžavusį jaunimą, garsiai aidėjusias bažnytinių chorų giesmes, padorius pasilinksminimus, šventes ir poilsį. Tačiau prasidėjo rezistencija ir kolektyvizacija, atėjo baisių represijų metas. Daug kalbėta apie socialistinę kultūrą, tačiau mūsų tautai ji buvo prievartinė; ji neturėjo šaknų ir tradicijų. Tik seneliai gelbėjo anūkus: sekdavo pasakas, pasakodavo apie Vytautą ir Žalgirį, primindavo lietuvių tautos kančių kelius. Tai jie darė prie užvertų langinių, vėlais vakarais, kai nutildavo amsėję sodiečių šuneliai. Netikėtas bildesys į duris sugriaudavo visas pasakų karalystes, istorines pilis. Kaimas gūžėsi, kaimas tylėjo, kaimas laukė. Dingo pramogos, linksmybės, draudimais ir muštru, įsakinėjimais buvo grįstas kiekvienas žmogaus žingsnis. Išsigimė ideologija, atėjo didžioji melo ir apgaulės epocha, kuri dainai neskyrė jokio dėmesio.

Į sceną pradėjo plūsti prasto skonio estradinės dainelės, lyg iš gausybės rago pasipylė cirko vaidinimai; vestuvės ir kitos šeimos šventės tapo masiniu girtavimu; chorai šlovino partiją ir jos vadus; per paskaitas girdėjome netiesą, propagandistai ateizavo mokyklą, visuomenę; ėmė gausėti politinių kalinių. Suiro šeimos papročiai, nutilo agrarinių ir kalendorinių švenčių šurmulys, atsirado dirbtinės derliaus šventės su antiestetiniais karnavalais, kuriuose regėjome ir socializmo simboliką, ir marytes melnin-kaites, ir kapitalistus, ir rugių pėdus. Į liaudies dainininkus žiūrėta kreivomis. Nuosavos sodybos šeimininkas, pasistatęs kryžių, buvo ujamas ir niekinamas. Daug moralinių traumų patyrė dvasininkai. Saviveiklos menas tapo varoviniu ir vajų menu, respublikos šventiniai koncertai priminė mišrainę: buvo visko, bet nebuvo meninės logikos ir tautinės dvasios. Suklestėjo kičas, pigaus, miesčioniško skonio gaminiai, pramoginė kultūra su moderniais išoriniais efektais traukė akį, bet tuštino jau labai ištuštėjusią dvasią. Net leidyklos paleido detektyvų serijas, o visuomeninė literatūra tapo pigiu rašinėjimu, perpasakojimu, apologetiniu melu. Kultūros vadovai klausė Maskvos diktato, vis labiau politizuodami kultūrą. Ji pradėjo nebeatlikti savo vaidmens. Žmonių buitis sunkėjo: nuolatinis prekių stygius, didžiulės eilės, kyšininkavimas ir korupcija, vagystės ir veltėdžiavimas lindo iš už kiekvieno kampo. Jaunimas pradėjo nebetikėti visuomenės idealais, išblėso mokyklų autoritetas, pasirodė narkomanai, imta siaubti kapines, alkoholizmas visomis bacilomis skverbėsi į ligotą tautos kūną. Garsiai kalbėta apie gamybos planus ir ateities uždavinius, bet tylėta apie tikrąją kultūrą, apie savęs ugdymą, apie grožį. Išblėso menininkų entuziazmas. Prisitaikėliai rašė odes.

Didžiuliai buitinės sanklodos pokyčiai alinte alino žmogaus sveikatą, kaimo žmogui mažai laiko likdavo savišvietai, net ne kiekvieną sekmadienį galėjo nueiti į bažnyčią, — vis darbas ir darbas. Mąstymo stingulys paliko gilų pėdsaką kaimiečių sąmonėje: prarasta laiko perspektyva, nebetikima net ir išmintingomis kalbomis, skepticizmas ardo tarpusavio santykius. Pavydas ir turto troškimas nutraukinėjo giminystės ryšius, šeimų skyrybos lyg kirmis graužia atžalų jaunystę. Sugriuvęs kaimo patriarchatas nebegali atstatyti senųjų tradicijų, o naujosios neprigy-ja. Prievartinis religinių švenčių gujimas ardė nusistovėjusius kaimo dorovės ir tarpusavio gyvenimo santykius. Mokykla paviršutiniškai estetina jaunuolio sielą, prastai ugdo jo jausmus; žinios ir tik žinios beprotiškai užgožė žmogiškumo pajautas, iškraipė dvasingumo sampratą.

Vilniaus arkivysk. Julijonas Steponavičius, ryžtingai gynęs persekiojamą religiją, net 27 metus komunistų laikytas namų arešte nuošaliame Žagarės miestleyje, birželio 25 d. miręs Vilniuje.

Šiandiena verčia naujaip permąstyti žmogaus būvį, kultūros būklę, visuomenės tapsmą. Sąjūdžio idėjos, tautiškumo atgimimas, tautinės mokyklos pradmenys, dvasingumo raiška skatina žmones burtis, jungtis, tobulėti, kultūrėti. Suskambo tremtinių dainos, atstatomi nepriklausomybės laikų paminklai (gėdingai pokario naktimis nugriauti ar sunaikinti), bekylantys kryžiai, Kalėdų ir Velykų švenčių atgaivinimas, bažnyčių sugrąžinimas tikintiesiems, istorinės literatūros gausėjimas, spaudos ir savilaidos populiarėjimas — visa tai ludija naujus matymo ir mąstymo proveržius, kitonišką buities ir būties supratimą. Aktyvus politinis gyvenimas, kuriuo žmonės nuolat domisi, įkvepia tikėjimą ateitimi, realiais nepriklausomybės siekiniais.

Kultūra visuomet atliko ir atliks vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime. Deja, tikėtis didžiulių investicijų kultūros plėtrai negalime. Visos įmonės, įstaigos ir organizacijos kruopščiai skaičiuoja savo pinigus. Antra vertus, kultūros niekuomet negalima matuoti pinigais. Kultūra matuojama žmogaus dvasia, jo dorumu, sąžiningumu, — tomis amžinomis žmonijos duotomis vertybėmis. Jų mūsuose nebuvo perdaug. Jos buvo, yra ir bus mūsų ateities švyturiai ir žmogiškumo matas.

Į klubus buriasi kraštiečiai, norėdami nors trupinėliu prisidėti prie savo gimtinės pagražinimo. Folkloro ansambliai ir liaudies dainininkai neria į senąsias liaudies kūrybos lobių gelmes. Sujudo kraštotyrininkai, suvokę, kad ne vien revoliucionieriais reikia domėtis (esama amžinesnių žmogaus kūrybos šaltinių). Blaivystės dalyviai mūro siena stoja prieš didįjį sielos žudytoją - alkoholį. Aktyvioji šviesuomenė kuria ar atnaujina draugijas, sambūrius, sąjūdžius, krivūles. Žmonės išsiilgo nuoširdumo ir pasitikėjimo, darnaus tarpusavio buvimo ir grožio valandų. Kultūros renginiai vis dažniau tampa nebe renginiais, o dvasingumo ir kilnumo susibūrimais, kur kiekvienas žmogus jau tampa dalyviu, o ne žiūrovu. Kultūrėjimas visuomet prasideda nuo paties žmogaus, jeigu jis suvokė gyvenimo prasmę, buvimo šioje žemėje džiaugsmą. Atsakomybė už savo poelgius kaip niekuomet kelia žmones į dorovingumo aukštumas. Tiek daug bjaurasčių regėję, vaikai ir jaunuoliai ima giliau suvokti tiesą, teisybę, sąžinę, dorą. Palankiam vėjui papūtus į mūsų tautos kultūros bures, atgyja tautodailė, amatininkystė, vakarojimai, pasilinksminimai, genčių medžių ir medelių sodinimas. Negaliu viso to idealizuoti (tai taip pat būtų melas), bet tikiu kaimo žmonių gerumu ir susivokimu po Lietuvos dangumi, kuris tiek daug negerovių buvo pasiuntęs. Tas dangus blaivosi, skaidrėja, nes visi gerai žinome, kad po debesijomis yra saulė, kurios šviesa — mūsų tikėjimas.

Prie televizijos bokšto Vilniuje
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai