Parašė ALIS BALBIERIUS
|
TEKANČIOS LYGUMOS Kur jūs tekate, lygumos, žaliosios vasaros šalys, aš kaip laivas plaukiu per banguotas viršūnes žolių. Šičia kraujo pradžia, čia gyvenimo mano upelis renka vandenis protėvių pelkių gilių. Kur jūs tekat lyg jūros, išsupę alksnynų mėnulį, šviesų amžiną sargą, parimusį amžių mūšoj. Jo platus kalavijas lyg Nemunas žvilga vidunaktį ir klausosi šėlstančio laiko kalbos. LIŪDESYS Ir liūdesys sutvers poetą kaip vyšnios žiedą sutveria pavasaris ir laiko vėjas palytės tą šaką ir aukso spindulius atskleis jai vakaras vešli žolė šuoliuos per lygumas lyg žalias žirgas debesynų karčiais ir vyšnios žiedas patekės kaip saulė ir nusileis kaip saulė vieną kartą
CIKADA Trumpa būtis ir žėrinti giesmė mažyčio Dievo vabalo — visatai tiek daug suteikia ji dermės tik ne kiekvienas ją pamato --------------- Vilnietis Alis Balbierius gyvena greta nuostabaus Verkių parko, kurio nuokalnėje vingiuoja Neris, o vaizdas nuo gausybės skardžių teikia rimties keleiviui, sustojusiam pažvelgti į seną lietuvių miestą. Gal todėl jo kūryba yra taip arti gamtos — turbūt ta pačia plunksna rašomi ekologiniai etiudai (A. B. —žinomas gamtos gynėjas, saugotojas, publicistas) ir lyrika, kurios pagrindinis prasmuo slypi ypatingame subjekto gamtiškume, kuris galėtų būti suvokiamas kaip vienintelis ir nuostabiai gražus subjekto būties būdas. Gamta čia yra ne tik gyvenimo vieta, ne tik bendri namai, bet ir Dievo kūrinys, kurio tobulumu nepaliaujama stebėtis. Žmogus, griaunantis save ir aplinką gamtoj, irgi yra vienas iš A. Balbieriaus poetinio ir publicistinio nerimo šaltinių. Julius Keleras XXX Dvasia demiurgas sužeistais sparnais pakilus lekia Lietuvos laukais žaizdota žeme rudenio rausvoj aky kodėl sparnus prie žemės tuos lenki kodėl dvasia netampa dangumi su bobų vasaros žydrynės ugnimi grandinę seną sužeistais sparnais demiurgas velka Lietuvos laukais JAU TŪKSTANTIS METŲ PRAĖJO NUO MANO MIRTIES Jau tūkstantis metų praėjo nuo mano mirties aš keliuosi iš dulkių iš peleno pilko iš nematomo rūko lašelio aš keliuos ir bijau — ar išliko pasauly bent mažas šios žemės žiupsnelis aš jaučiu kaip pasaulis vėl surenka kūną iš vėjy atomų išskaidytų vėlei kraujas lyg potvynis kyla seniai sukalkėjusiom gyslomis ima alsuoti elastinga oda vėlei kaulus aptraukia o akys išauga nei grybai akiduobių slėniuos tuoj stebuklas įvyks ir akis aš atmerksiu — bet ko gi man baisu atsimerkt ir baisu sualsuoti ir pojūčius savo išlaisvint baisiau nei numirti iš naujo sugrįžus po tūkstančio metų gaudžia mintys galvoj lyg lava nuo viršukalnių lekia ar žolė tebeturi šaknis ar erelis virš girių saulėtekį mato ar bent vienas žmogus man ištars labą rytą ar vakarą aš keliuos iš mirties jau atmerkiu akis jau atmerkiu akis jau atmerkiau... PIKTAS LIETUS Kas brenda ir brenda per lietų kuris tarsi vanago snapas kapoja kam veliasi kojos be kelio — vien molis ir šlynas ir šlynas o Viešpatie — šitokio pikto lietaus dar niekad regėti neteko lyg strėlės iš švino ir kūną ir dvasią be gailesčio plaka lyg švinta nešvinta tinklainėj šmėžuoja aušra lyg miražas tu eiki keleivi vien tik judesys šiam pasauly įteisina dabartį kelių pasirinkti negalima kur žengsi ten kelias ten žemė ar vienas ar dviese vis viena vis viena išeisi į kelią tas piktas lietus tau keleivi nuo seno pažįstamas tiek amžių jis slenka iš tvano iš Scilių Charibdžių tolybės belieka tikėt — odisėjų daugiau negu buvo Homero rašyta kelk kojas keleivi per molį ir šlyną į tūkstantį metų į kitą SUTARTIS Sena pacifiste laukinė obelis patekant saulei baltų žiedų hieroglifais netikėtai pasirašė amžiną taikos sutartį su girių lakštingala ir žvaigždėmis MIRUSIO LIETUVOS KARŽYGIO REGĖJIMAI Žirgo kraujas iš gyslų išbėga — regą Įgaunu aš dievišką savo kūną matau paguldytą viršūnėje laužo dūmą iš aukuro juodą ir juodą raudotojų giesmę debesį baltą virš girių tarytum sidabro šarvus ligos ir žaizdos nutolo tapau aš laisvesnis už orą viską regiu daug ryškiau negu būdamas gyvas regėjau jūs be reikalo raudat — aš niekur nebūsiu išėjęs išėjau tik iš dūlančio kūno sutapt su pasaulio dievais dūmais pakvimpa liepsna kalaviją pašonėj paliečia jaučiu kaip laisvėju nei vėjas skrendu viršum protėvių žemės tampu dangumi ir žeme šviesuliais galingaisiais padangių kurie šviesiąją lemtį ar juodąją pragaištį genčiai mūs lemia SAPNAS APIE DEMIURGĄ Ir tik akimirksnį tvėrimo žodis yra tas pats, kas kūnas arba žiogas, garsų vaivorykštėm užliejantis erdves. Tas mirksnis žūsta, vos užgimęs, lyg šėltų debesys dangum krūtinės ir plaktų liūtys gyslas nei gatves Šventa akimirka, kai žaibas žodis sulydo akmenį ir giesmę žiogo, plačion visaton praveria duris. Ir kas regėjo šitą mirksnį, tikėjo žodį visata pavirsiant, tam jau nerūpi aukso vidurys. xxx Naktų kely gyvenimo spingsulė smėlynų vėjy profilis mėnulio visatos pulsas vientisas ir greitas šitam kely su juo sutapti reikia maža spingsule proto sese čia viskas artima gyvybės rasės tartum simfonija kely žvaigždėtam kur daugel duota daug patikėta XXX Dabar banguoju miestų mūšoje veidų lavoj bandydamas išlikti vieninteliu kurio negalima kartot įspraust į grindinio beveidį riksmą lyg stikso vandenys — minia veidų verpetai lekia begalybėn aš kabinuos už to vienintelio savęs kuris nematomas mane dar lydi |