|
|
PRELATAS VLADAS BUTVILĄ ATSIMINIMŲ PYNĖJE |
|
|
|
Įvadinės pastabos
Iki šių dienų apie kun. Vladą Butvilą tebuvo parašyta tik keletas straipsnių. Kun. Jonas Gasiūnas parašė Panevėžio regiono Katalikų Veikimo Centras, (Juozas Masilionis, red., Panevėžys, 1963 m., 377 - 378 p.), (Santrumpa JGPR); kun. Titas Narbutas: Kanauninkas Vladas Viktoras Butvilą (LKMA Metraštis, I, 275 - 276 p.) (KTN) ir Lietuvių Enciklopedija (III, 389 p.).
Man atrodė, kad tas asmuo yra skandinamas užuomarštyje, ko jis nėra nusipelnęs. Jis vertas, mano giliu įsitikinimu, net atskiro leidinio, todėl parašiau mokinio atsiminimus Kun. Vladas Butvilą ir Drauge atspausdinau 1983 m. 4 - 6 nr. Po to kilo mintis įtraukti daugiau asmenų, jį pažinusių, ir sudaryti didesnį rašinį apie jo veiklą Aidams. Buvo kreiptasi laiškais ir spaudoje. Į laiškus atsiliepė visi teigiamai, išskyrus vieną. Tik vienas atsiliepė į kvietimą spaudoje. Štai jų sąrašas: Utenos Saulės gimnazijos mokytoja Ona Birietaitė - Vaičienė (OBV), buvęs Panevėžio vyskupo sekretorius kun. Jonas Gasiūnas (KJG), buvusios mokinės: Alodija Dičiūtė-Trečiokienė (ADT), Veronika Limbaitė - Andrašūnienė (VLA), Ona Rogulskytė-Karosienė (ORK), Ona Saladžiūtė-Čerškienė (OSC), Rožė Šukytė-Kriaučiūnienė (RŠK) ir mokiniai: Vytautas Apeikis (VA), Juozas Bulika (JB), Pranas Gasparonis (PG), Balys Graužinis (BG), kun. Juozas Prunskis (KJP), Juozas Vaičeliūnas (JV), ir aš pats.
Iš pradžioje paminėtų spaudinių ir tik ką išvardytų asmenų atsiminimų sudariau žemiau surašytą mūsų mielo ir brangaus asmens — prelato Vlado Butvilos — aprašą.
Pagal aukščiau minėtų spausdinių duomenis kun. Vladas Butvilą gimė 1891 m. Juodeikių kaime, Raseinių apskrityje. Mokėsi Telšių vidurinėje mokykloje (1904 - 1908), Kauno kunigų seminarijoje (1910 -1915). Kunigu įšventintas 1915 m. Paskirtas Utenos parapijos vikaru. Utenos apylinkėje suorganizavo daugiau kaip dešimtį lietuviškų mokyklų.1 1918 m. įkūrė Utenos Saulės gimnaziją. Joje mokytojavo ir 1920 - 1926 m. buvo jos direktorius. 1923 m. prie gimnazijos įsteigė dvimečius mokytojų kursus ir jiems vadovavo. Taip pat suorganizavo Utenoje ir ilgai veikusį liaudies universitetą (KTN, 275).
"Būdamas Utenoje daug pasidarbavo visai apskričiai. Jis buvo Utenos apskrities tarybos pirmininkas ir švietimo tarybos narys. Kapelionavo Panevėžio batalionui (1919 m.), buvo Lietuvos Gynimo Komiteto Utenos skyriaus2 pirmininkas (1921 m.) ir Šaulių Sąjungos Utenos rinktinės pirmininkas (1923 m.). Jis buvo muzikas, vedė chorą, kuris Šiaulių ir Panevėžio pavasarininkų kongresuose laimėjo pirmąsias premijas' (KTN, 275).
Kun. Vladas Butvilą (11 metų) gyveno Utenoje, trumpai (1 metus) Kaune ir ilgiau (23 metus) Panevėžyje. Tad pradėkime nuo Utenos, apžvelgiant jo veiklą gimnazijoje mokytojų kursuose, bažnyčioje ir visuomenėje.
I. KUNIGAS VLADAS BUTVILĄ UTENOJE
1. Utenos Saulės gimnazijoje a. Mokslo metų pradžia. Kai 1918 m. vasarą buvau pas senelius Bilekiemyje (6 km nuo Utenos), vieną sekmadienio popietę atvyko į tą kaimą kun. Vladas Butvilą. Teta Agnieškutė ryžosi mane parodyti tam kunigui ir paprašyti priimti į gimnaziją. Buvo kažin koks susirinkimas Mintaučkio seklyčioje, tad aš turėjau ilgai laukti priemenėje. Tas laukimas ištįso metais. Atėjus laikui, teta mane nuvedė pas kunigą Vladą Butvilą. Žinoma, jis papasakojo apie būsimus egzaminus ir tuo viskas šį kartą baigėsi.
Po kiek laiko prasidėjo stojamieji egzaminai, kurie užtruko apie porą savaičių, o gal ir trumpiau. Dabar menu, kad egzaminų metu lijo. Vaikščiojau iš Bilekiemio. Kad nuo lietaus neperšlapčiau, apvilkdavo senelio miline (sermėga). Ji mane nuo lietaus neblogai saugojo, bet labai dvokė tabaku. Turbūt tetos įprašytas, vienai nakčiai mane priėmė nakvynei varpininkas, kuris gyveno špitolės rūsyje, nuo dvaro pusės. Jis man leido pernakvoti ant šieno pastogėje. Šios pastogės viename gale buvo atitverta kuoliukais ožkytė, o kitame — paršiukas. Ožkytė ne taip baisiai dvokė, bet paršiukas — nepakenčiamai. Ties pašiūre buvo prisodinta mėtų. Kai esamas kvapas neleido užmigti, prisiskyniau mėtų, pasidėjau arti nosies ir tada gardžiai miegojau. Kai dabar pamatau mėtas, jos man primena anuos stojamuosius egzaminų laikus.
Iš egzaminų meto kažin kodėl kitų mokytojų neatsimenu, tik kun. Vladą Butvilą. Matau jį klasėje, kai jis, priėjęs prie vieno berniuko, pasilenkęs pažiūrėjo *į jo rašomąjį darbą ir paklausė: "Kokia tavo pavardė?". Tas berniukas balsiai atsakė tokią pavardę, kurios viešai nepatogu atkartoti, kad net kun. Vladas Butvilą jau irgi šypsojosi.
Mano didžioji svajonė įvyko. Egzaminus išlaikiau.
Priimtas į I klasę. Buvau labai laimingas. Džiaugiausi, kad esu gimnazistas. Nesvarbu kurioje klasėje.
Gimnazija pradėjo veikti3 trijuose namuose, esančiuose prie stačiatikių cerkvės. I klasė turėjo patalpas berods prieglaudos name, II klasė — pradžios mokyklos patalpose (Volksschule) ir III klasė — atskirame namelyje.
Kad būtų aiškiau, kokie gimnazistai rinkosi j gimnaziją, paprašykime papasakoti Veroniką Limbaitę-Andra-šūnienę. Jos tėvai su šeima tik ką grįžo iš Rusijos. Įsikūrimas — labai sunkus. Tėvai užsinorėjo leisti vaikus j gimnaziją. Apie pirmuosius žingsnius minėtas asmuo šitaip pasakoja: "Mano brolis Petras buvo baigęs realinės gimnazijos pirmą klasę. Aš tik išlaikiusi egzaminus į mergaičių gimnazijos pirmą klasę.
Turbūt 1918 m. rudenį tėvelis mus nuvedė į Uteną. Matyt jis anksčiau kalbėjo su gimnazijos direktoriumi ir kapelionu. Prisimenu tik tiek: apsigyvenome pas kažin kokius žmones visai prie gimnazijos — 5 minutės kelio. Jokių egzaminų nereikėjo. Brolį taip pat priėmė tik į pirmą klasę. Jis mane greit paliko. Po kelių mėnesių jį perkėlė į antrą klasę. Žinau, kad pirma klasė buvo prie plento.
Brolis ir aš lietuviškai kalbėjome gerai, bet rašyti nemokėjome. Prisimenu, rašėm diktantą. Mokytojas, rodos, Augulis. Kitą dieną grąžino darbus. Mano diktantas raudonavo nuo klaidų. Gavau "kuolą". Visa bėda buvo su nosinėmis raidėmis. Kur tik žodis atsakydavo į klausimą ką, visur dėjau nosines. Nesvarbu ar daugiskaita, ar vienaskaita, ar veiksmažodis. Man buvo gėda, nes mano diktantą parodė visai klasei. Nors į žemę lįsk — tokia gėda. Visi su užuojauta į mane žiūrėjo. Greit susigriebiau, supratau ir į antrą klasę perėjau su pagyrimu.
Vieną dieną kažkuris mokytojas padavė mūsų klasės dienyną ir prašė nunešti į kleboniją kapelionui kun. VI. Butvilai. Nunešiau, bet labai bijojau. Buvau smulkutė, mažutė, nedrąsi. Paklausinėjo apie šį bei tą, paskui klausia: 'O kiek musių jūsų kambaryje ar suskaitei?' Man rodos, nieko neatsakiau, tik nusišypsojau — manau, išjuokia mane kapelionas — vaiku laiko" (VLA).
b. Bolševikmetis. Neilgai ramiai dirbome. Tais pačiais metais prieš Kalėdas (XII.23) atvyko raudonoji armija ir Uteną okupavo. Ta okupacija paliko šį atmintiną įvykį. Rytais visos trys klasės rinkdavomės į prieglaudos salę bendrai maldai. Tas pats buvo ir atmintiną rytą. Susirinkę sukalbėjome nustatytą maldą ir sugiedojome giesmės posmelį. Po to gimnazijos direktorius Pranas Gineitis pasakė: "Saulės gimnazija uždaryta. Mokiniai galite išsiskirstyti". Po to mokytojas Vincas Augulis pasakė: "Gimnazija veikia visi mokiniai eina į klases".
Mokiniai suprato pasikeitusią padėtį. Mokiniai, eidami pro direktoriaus kabinetą, šaukdavo: "Mums nereikia Augulio. Mums reikia Gineičio".
Veronika Limbaitė-Andrašūnienė pasakoja: "Labai dar buvau maža ir menkai prisimenu tą laikotarpį, kai bolševikai užėmė Uteną. Tačiau vieną momentą prisimenu. Rašėm dailyraštį. Mokytoja, pavardės neprisimenu, užrašė lentoje tokį sakinį: 'Prieš vėją nepapūsi'. Aš savo vaikiška galvele samprotavau: aa, reiškia, per daug jūs, čia, vaikai, netriukšmaukit, jei tokia valdžia, tai ir darykit ką sako (VLA).
Bolševikai Utenoje ruošė įvairių pramogų. Į vieną tokią pramogą buvau ir aš užkiutinęs. Ji buvo vaistininko Lukoševičiaus namuose. Dalyvavo ir kun. Vladas Butvilą. Dainavo savo mėgiamą dainelę "Suk suk ratelį". Gal jis galvojo, kad bendraujant gali padaryti įtakos. O gal turėjo kitus sumetimus.
Tas bolševikmetis kun. dr. Juozo Prunskio atmintyje paliko šiuos atsiminimus: "Kai po I-ojo Pasaulinio karo Uteną užplūdo komunistai, mano dėdė Juozas Gineitis, irgi gyveno klebonijoje, kaip ir aš, buvo taip patriotiškos dvasios, kad ėmėsi slapta gabentis Lietuvos laisvę skelbiančias proklamacijas. Paslėpėje jų buvo geras glėbys, o vienu metu ir po mano lova klebonijos moksleivių bendrabutyje. Aš dar tada mažokai nuvokiau apie visus pavojus ir, vieną proklamaciją pasiėmęs, nulipęs žemyn į klebonijos virtuve, ėmiau skaityti patarnautojams. Dėdė Juozas tai pastebėjęs, sustabdė skaitymą ir perspėjo laikytis didesnio atsargumo. Vėliau jis stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tapo karininku ir mirė išvežtas į Sibirą, kaip ir kiti du jo broliai — jau minėtas Pranas ir Karolis" (KJP).
Atėjus bolševikams, gimnazijoje darbas pakriko. Atsirado mokytojų, kurie mūsų neviliojo. Gimnazija buvo perkelta į Balsevičiaus dvaro rūmus, tačiau tas nieko nepadėjo. Mečiau išsvajotą gimnaziją ir parvažiavau namo į Anykščius. Netrukus atsirado skelbimai, vilioją mokinius grįžti į gimnaziją, žada nemokamą mokslą, bendrabučius ir kitokius masalus. Negrįžau. Ir kiti anykštiečiai negrįžo.
Ryšium su tuo bolševikmečiu mokyt. Ona Birietaitė-Vaičienė atsimena, kad "Tuojau Revkomas (Revoliucinis Komitetas) perėmė Utenos Saulės progimnaziją, pašalino direktorių Praną Gineitį su mokytoja O. Dzvilaitė, kurie tuojau pabėgo į laisvą Lietuvos dalį. Greit buvo pašalintas ir kun. kapelionas, uždraudus dėstyti tikybą. Mokinių tėvai ėmė atsiiminėti iš progimnazijos vaikus, ir progimnaziją Revkomas turėjo uždaryti" (OBV).
c. vėl mokomės. Kad būtų aiškiau, kokios buvo sąlygos, čia dar dedame trumpą Veronikos Limbaitės - Andrašūnienės atsiminimų pluoštelį: "1919 m. vasara. Visur siautė 'ispanka'. Mirė šimtais. Pirmasis susirgo brolis. Pasveiko. Vėliau tėvelis, sunkiai sirgo, klajojo.
Utenos bažnyčia, statyta 1883 m. Šios bažnyčios pavėsyje vyko kun. Vlado Butvilos sėkminga veikla Utenoje ir jos apylinkėse. Nuotrauka daryta prieš bolševikų okupaciją* kai dar buvo Kristaus Valdovo statula. Nuotrauką paskolino dail. Pranas Gasparonis.
Aplinkui vargas. Jokios mediciniškos pagalbos, jokio gydytojo. Einame su broliu mišku į miestelį pas felčerių ieškoti kokios nors pagalbos. Kalbamės, meldžiamės už tėvelį. Mintys liūdnos. Nors ir vaikai, suprantame padėtį — kas bus, jei tėvelis mirs, kas mus aprūpins? Tėvelis jau buvo gavęs eigulio darbą. Grįžome su vaistais namo — tėvelis miręs. Mama našlė su penkiais mažais vaikais. Vyriausias brolis — 13 metų. Vėliau visi sirgom. Aš paskutinė. Plaukai nuslinko. Užtai nuotraukoje — su trumpais, nukirptais plaukais, kai visos mergaitės su kasytėmis" (VLA).
Nors ligos ir bolševikmetis atnešė daug nelaimių, tačiau, kai 1919 m. vasarą bolševikai buvo išvyti, nereikėjo mokinių ilgai įtikinėti, kad grįžtų į gimnaziją. Paskelbtą dieną prisirinko gimnazistų apypilnė Utenos Liaudies namų salė. Čia buvę Saulės gimnazijos mokytojai mus suregistravo ir liepos 8 d. (OBV) pradėjome pamokas netoli bažnyčios esančiuose dviejuose namuose (Ladygos gatvėje) ir viename name prie plento (netoli vokiečių kapų). Šiuose namuose gimnazija išaugo iki penkių klasių, kurią baigę turėdavo išvažiuoti kitur arba (nuo 1923 m.) stoti Į mokytojų kursus.
Iš ketverių metų čia mokymosi pasiliko kai kurie neišdilę įspūdžiai. Kun. Vladas Butvilą dėstė tikybą. Įėjęs į klasę, atidaręs žurnalą per jo sulenkimą tyrinėjo klasę, kas nemoka pamokos.. Pirmadienį būdavo vargas tiems mokiniams, kurie nedalyvavo sekmadienį mokinių pamaldose. Juos klausinėdavo pamokslo turinio.
Kun. Vladas Butvilą stengėsi mokiniams sudaryti sąlygas mokytis. Jei kuris aiškindavosi neturįs kuo apsiauti, jis patardavo eiti basam arba "medziuolais" apsiavus. Jei neturi sąlygų namie ar samdomame bute mokytis, jis patardavo ateiti į bažnyčią mokytis (ruošti pamokų). Neabejoju, kad kun. Vlado Butvilos pastangomis mokiniai galėjo rinktis į kleboniją ir, čia apsėdę valgomąjį stalą, elektros šviesai šviečiant, galėjo ramiai ruošti pamokas. Miestas elektros dar neturėjo. Klebonijojon vokiečiai buvo įvedę. Mokslo pažanga buvo tikrai susirūpinęs, todėl vietinių švenčių nešventėme, o dirbome gimnazijoje.
Utenos Saulės gimnazijos direktorius kun. Vladas Butvilą 1922 - 1923 mokslo metais tarp mokytojų ir penktos klasės mokinių. Mokytojai sėdi (iš kairės): Vladimiras Kostelnickis, dr. Povilas Svilas, Ona Birietaitė, Eleonora Garnytė, kun. Vladas Butvilą, Markulis, Ona Dzvilaitė, Juozas Kanapeckas, Kostas Bražėnas. Nuotrauka gauta iš dail. Prano Gasparo-
d. Mokytojas — auklėtojas. Mokytojas Balys Graužinis su kun. VI. Butvilą jau anksčiau susitikdavo, kai ruošėsi pirmajai išpažinčiai. Vėliau įstojus į Utenos Saulės gimnazijos antrąją klasę, teko stebėti savąjį kapelioną ir direktorių iš arčiau. Jis pasakoja: "Kadangi gyvenau kaime, santykiai ribojasi pamokomis klasėje ir pamaldomis bažnyčioje. Ir kaip kapelionas, ir kaip mokytojas buvo griežtas, naudojo daugiau drausminamąsias negu skatinamąsias auklėjimo priemones. Atsimenu, trečioje klasėje vienam vyrukui vieno trimestro pažymį iš lotynų kalbos parašė vienetą ir viešai paskaitė lotyniškai visos klasės pažymius pabrėždamas to vyruko pažymį 'unus'. Tikybą dėstė, griežtai laikydamasis to laiko dvasios viską pateisinti. Pamokslais veikė protą, ne širdį. Kalbėjo žemaitišku akcentu, pvz., sakydavo 'tievas', ne tėvas. Tai toks mano atminime išliko Utenos gimnazijos mokytojas ir kepelionas kun. VI. Butvilą" (BG).
Rožė Šukytė-Kriaučiūnienė rašo: "Kun. Vladas Butvilą visada linksmas, judrus, draugiškas, bet kartais ir griežtas. Pamokos metu turėjo būti visiška tyla. Įdomios buvo tikybos pamokos. Dažnai įvairių atsitikimų papasakodavo. Visi jį mylėjome, bet ir bijojome jo aštrių žvilgsnių, nors kiek prasižengus. Mėginau kartą pamokos metu skaityti knygą. Tik jo žvalios akys greit pamatė. Tuoj pašaukė: 'Rože, pakartok, ką aš pasakiau'. Teisingai pakartojusi, vėl skaičiau. Atrodė, kad jau kitur žiūri ir nemato. Tačiau ir vėl pašaukė. Teisingai pakartojus, pavadino mane Cezariu. Iš mokinių žvilgsnių suprato, kad nieko nežinome apie Cezarį. Tuomet papasakojo apie jį. Mokiniai buvo laimingi, kad neklausinėjo" (RŠK).
Kun. dr. J. Prunskis pasakoja: "Kun. Butvilą nuoširdžiai dėstydavo tikybą. Kartais čia susidarydavo linksmenių situacijų. Atsimenu, kartą klasėje viena mergaitė pamokos metu, kurioje turbūt buvo kalbama apie šv. Juozapą ir Mariją, paklausė, kas yra, ką reiškia tas žodis nėščia. Kapelionas šyptelėjo ir tik pratarė 'Varna, pasiklausk mamos'. Tada gi mamos ir buvo svarbiausias švietėjas šioje srityje, ypač kaime . . .
Kun. Butvilą nepraleisdavo progos moksleivį pakreipti į gera. Atsimenu kartą buvo suruoštas moksleivių pasilinksminimas. Nuslinkau ir aš ten. Stovint priėjo kapelionas. Kažką manęs paklausė ir aš, nurodydamas teigiamą atsakymą, tik sumykiau kažkaip 'uhm'.
Mane gražiai pamokė, kad reikia pilnai žodžiu atsakyti - taip" (KJP).
Kad kun. VI. Butvilą buvo susirūpinęs auklėjimu, duoda patyrimą jo buvusi mokinė: "Gyvenome tame pačiame name, kur buvo dvi klasės ir mokyt. O. Dzvilaitės kambarys. Mes, mokinės, turėjome pastogėje kambarėlį. Dažnai pas mokytoją būdavo svečių. Mokytojos šeimininkė kartais ir mane kviesdavo patarnauti. Visada atvykdavo ir kapelionas. Man dėliojant lėkštes, kapelionas padavė apelsiną ir liepė valgyti. Nežinojau kaip jis valgomas, nes pirmą kartą jį laikiau rankoje. Tada kapelionas pasisodino prie savęs ir mokė kaip lupti. Kapelionas ne tik klasėje mokė, bet visur kaip tėvas buvo savo mokiniams" (RŠK).
Nežinau kieno iniciatyva, bet kun. V. Butvilai direktoriaujant, buvo įvesta gimnazijoje mokinių savivalda.
Rožė Šukytė-Kriaučiūnienė dar atsimena: "Kun. VI. Butvilą buvo geras pamokslininkas. Jį kviesdavo kitų parapijų klebonai į atlaidus pasakyti pamokslą. Po gero pamokslo žmonės ir aukų daugiau duodavo, jam renkant. Buvo ir mano gimtuose Debeikiuose. Kun. VI. Butvilą, rinkdamas aukas šventoriuje, pasisiūlė atlankyti mus. Greit bėgau namo pranešti mamai, kad bus svečias. Mama susirūpino, kuo galės Saulės gimnazijos direktorių pavaišinti. Ir apie 4 vai., klebono ir vargonininko lydimas, pasirodė svečias. Mama apkrovė stalą ūkiškomis gėrybėmis: kumpis, dešros, skilandis ir t.t. Draugiškai pasišnekėjęs pasivaišinęs išskubėjo namo, nes iki Utenos buvo 25 km. Ir kaip mama, sesuo ir broliai buvo patenkinti, turėję progą pabūti kartu! Jokio išdidumo kun. VI. Butvilą niekada nerodė. Meilė jam ir pagarba sklido visose parapijose, kur tik jis pasirodydavo". (RŠK).
Kun. dr. Juozas Prunskis apie kun. Vladą Butvilą, kaip auklėtoją atsiliepia labai šiltai: "Turėjau progą jį gerai pažinti, nes mano dėdė Pranas Gineitis, vienas iš Utenos gimnazijos steigėjų, buvo apsigyvenęs Utenos klebonijoje, o mane pasiėmęs globoti ir leisti į mokslus, taipgi apgyvendino klebonijoje, kur gyveno ir kun. Vladas Butvilą.
Tai buvo nuostabiai malonus žmogus, labai draugiškas jaunimui. Jau prasidėjo trečias dešimtmetis nuo to Sibiro tremtinio mirties (1961), o jo veidas taip gyvas stovi akyse.
Jis savo kambariuose, dar vokiečių okupacijos (I pasaulinio karo) metu, šaukdavo ateitininkų susirinkimus, ir jo bute aš įsijungiau į tą garbingąjį sąjūdį. Būdamas labai muzikalus, kun. Butvilą mums paskambindavo pianinu, o tarpais net parodydavo ekrane paveikslus su šviečiama lempa, kas mums, mažiems kaimo pipirams, buvo ypatingai įdomu tais laikais, kai nebuvo nei radijo, nei televizijos.
Visi Utenos kunigai tuo laiku buvo taip gilios lietuviškos dvasios ir tiek pasišventę neturtingiesiems bei mokslo ieškantiems jaunuoliams, kad dalį klebonijos, ypač antrame aukšte esančias saikas, buvo pavedę moksleiviams gyventi — suorganizavo tokį bendrabutį labai palankiomis sąlygomis, visada mums būdami labai mieli ir draugiški.
Kaip geras organizatorius ir žmogus, besirūpinantis švietimu, pažangus naujoje dvasioje, kun. Butvilą buvo paskirtas Utenos gimnazijos (tada dar progimnazijos) direktoriumi.4 To darbo labai uoliai ėmėsi, besirūpindamas ne tik aukštesniu švietimo lygiu, bet ir mokinių auklėjimu. Jo vadovybėje buvo sudarytos mokiniams elgesio taisyklės, iškabintos mokyklos koridoriuje. Mes jas mielai priėmėme, ir aš turėjau nemažai darbo jas nusirašyti.
Nors nuo to meto jau eina septintas dešimtmetis, aš gyvai prisimenu mokytojų kambaryje ryškiai švytėjusį kaligrafiškai išrašytą šūkį: 'Didžioji auklėjimo pasisekimo paslaptis yra pavyzdys'. Nėra abejonės, kad šūkis buvo direktoriaus iniciatyva iškabintas paskatų mokytojams veikti į mus ne vien žodžiu, bet ir pavyzdžiu. Kadangi mes beveik visi buvome kaimo berniukai ir mergaitės, visai nesusipažinę su etiketo papročiais, tarpais buvo organizuojamos klasėje lyg tokių vaišių praktikos, nurodant mums, kaip atėjus į svečius pasisveikinti, kaip svečiuose elgtis, ir taip toliau" (KJP).
Pratinimą prie mandagumo pastebėjo ir kiti. "Kun. Butvilos išauklėjimas buvo anų laikų, gal lenkiškas. Labai reikalavo iš mokinių mandagumo, manierų. Buvo specialios mandagumo pamokos" (VLA).
Pulgis Andriušis, rašytojas, kuris Utenos Saulės gimnazijoje baigė penkias klases, gyvendamas labdaros išlaikomame bendrabutyje, savo autobiografijoje mini, kad idealistinė gimnazijos atmosfera, o ypač kun. V. Butvilos šakota veikla, mokiniams darė žymios teigiamos įtakos (Kun. J. Gasiūno rašinio nuoroda). Stebisi kun. VI. Butvilos dinamiškumu ir buvusi mokinė: "Kai dabar pagalvoju, kun. Butvilos buvo visur: bažnyčioje, chore, pas pavasarininkus, ateitininkus, skautus, politinėje veikloje. Esu girdėjusi kalbantį žmonėms turgaus dieną, patariant už ką balsuoti, kokius kandidatus rinkti. Kiek žinau, jis buvo krikščionis demokratas. Dėl šios veiklos turėjo ir priešų.
Kun. Butvilą buvo tikrai dinamiška asmenybė. Visur buvo, visur suspėjo. Gimnazija jauna, visko stigo. Nebuvo patyrusių mokytojų. Visi jauni. Daug iš jų neturėjo nei pedagoginio, nei psichologinio pasiruošimo. Jų tarpe ir kun. Butvilą. Kai kur gal buvo ir netakto. Tačiau visus mokytojus ir kapelioną nuoširdžiai gerbėme ir mylėjome. Jų dauguma buvo mums autoritetas. Sunku buvo ir jiems dirbti primityviose sąlygose. Ir šiose sąlygose jie mokė mus pažinti tiesą ir grožį, auklėjo mus ir įdiegė mums meilę Dievui ir tėvynei.
Kun. Butvilos tėvas, jei neklystu, buvo Komaro dvaro ūkvedys Baisogaloje. Teko susipažinti su jo motina. Atrodė bajoriškos išvaizdos.
Dar man būnant Utenoje, grįžo iš Rusijos jo sesuo ir brolis Norbertas. Sesuo gyveno klebonijoje, o brolis mokėsi gimnazijoje.5
Kun. Butvilą buvo geros širdies, gailestingas. Padėjo daugeliui mokinių materialiai — jų tarpe ir man. Buvo gimnazijos direktorius, kapelionas, apskrities valdybos pirmininkas, taigi turėjo nemažai uždirbti, o gyveno kukliai, nes niekam negailėjo pinigo. Man atrodo, buvo apsiskaitęs, išsilavinęs, muzikalus. Turėjo gerą balsą, vedė chorą, skambino pianinu. Kiek žinau, giliai tikintis, pamaldus. Gražiai, įdomiai sakydavo pamokslus. Jų teko girdėti ir Panevėžyje" (VLA).
Jaunam žmogui, svarbius gyvenimo klausimus sprendžiant, reikia autoritetingo asmens pagalbos. Ona Rogulskytė-Karosienė tuo autoritetu turėjo kun. Vladą Butvilą. Ji sako: "Gimiau Didžiojo Kūrėjo apdovanota gera balsine medžiaga. Būdama maža, to talento neįvertinau ir mažai domėjausi, bet tą pastebėjo kiti. Viena proga, viešėdamas Utenoje, Klaipėdos konservatorijos direktorius Bertulis įkalbinėjo mane susidomėti savo talentu ir siūlė savo rekomendaciją įstoti į muzikos mokyklą. Tam pasiūlymui kun. VI. Butvilą neparodė susižavėjimo, nors pats muzikos srityje buvo išlavintas ir labai jautrus tai meno šakai.
Ne kiekvienas žmogus gali lengvai savo pašaukimą pažinti. Kartais jį suranda, bet dažnai ir suklysta. Rimtas patarėjas ir čia man buvo labai naudingas. Aš žvelgiau į kapelioną pilnu pagarbos ir pasitikėjimo žvilgsniu.
Dalyvavau choruose ir kituose pasirodymuose, bet dažnu atveju kapelionas VI. Butvilą surasdavo daug valandų su manim padirbėti ir privačiai: iš parūpintų gaidų aš padainuodavau, o jis pianinu palydėdavo. Aiškiai jutau, kad jis mano gabumus įvertindavo. Vėliau supratau jojo mintį — geriau pasilaikyti 'menininkę', čia pat gimnazijos suole tebesančią, negu rizikuoti ją išleisti į didmiestį, kur būtų jaunam žmogui daug pavojų suklupti.
Tas dvasinis ryšys nenutrūko ir ateityje. Neprisimenu datos, bet buvau jau mokytoja. Buvo vasara ir teko dalyvauti Vyžuonų bažnyčioje atlaiduose. Po pamokslo klebonas pranešė žinutę, kad yra miręs kun. Vladas Butvilą.
Netekimo skausmas užliejo mane, o pro akis prabėgo visa, ką apie jį žinojau. Žmogiškasis praradimo jausmas buvo toks stiprus, jog nusiraminimą tesuradau tik po kelių valandų, risčia bėgdama į Utenos kleboniją. Ten suradau brangų direktorių — kapelioną silpną, bet nemirusį.
1932 m. buvo mano sutuoktuvės.. Išvykdama vestuvėms į Kauną, aplankiau savąjį kapelioną, tuo metu jau gyvenantį Panevėžyje. Gavau jo palaiminimą naujam gyvenimo tarpsniui.
Prisimindami kun. Vlado Butvilos šviesią asmenybę, buvę jo auklėtiniai pagarbiai įvertiname jo pasišventimą mums.
Šalia savo pedagoginio darbo kun. VI. Butvilą savo mokinius ruošė katalikiškajai, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Jo įtaka buvo labai didelė ir reikšminga. Buvo griežtas, bet mokinių mylimas ir gerbiamas" (ORK).
Vienas įvykis parodė kun. V. Butvilos jautrumą, kurio anksčiau nebuvome pastebėję. Klasėje skaitėme Išpažinties paslaptį. Vienoje jautrioje vietoje jis taip susijaudino, kad išbėgo iš klasės, paslėpdamas nuo klasės ašaras.
Juozas Bulika, mokęsis Utenos Saulės gimnazijoje 1921 - 1923 mokslo metais, savo atsiminimuose rašo: "Bendrai imant, to meto Lietuvos mokyklose mokinių amžius buvo labai įvairuojantis. Mat pirmojo pasaulinio karo metai reguliarų jaunimo mokymąsi labai sutrukdė. Atkurtos Lietuvos jaunimas su entuziazmu veržėsi į mokslą. Į mokyklas stojo 'užsilikėliai' ir to meto mokslui atitinkamo amžiaus jaunuoliailės. Todėl mokyklose ir atsirado taip įvairaus amžiaus jaunimo. Tas sudarė kai kurių problemų mokymo bei auklėjimo personalui. Tačiau tuometinė Utenos Saulės progimnazijos mokinių visuma buvo padori, nesugadinta ir lengvai auklėjama. Didžioji dauguma buvo kaimo vaikai; miesčioniško neklaužadiškumo nepaliesti. Jei pasitaikydavo vienas kitas 'šposelis', tai nebuvo tikrai 'piktybinis'.
Su kun. Butvilą niekad neturėjau progos bendrauti kaip individas su individu, tiktai kaip mokinys su mokytoju. Todėl iš tos perspektyvos aš galiu apie jį, kaip apie asmenį, ir kalbėti. Manau neklystu sakydamas, kad kun. VI. Butvilą buvo labai tvirto, pastovaus būdo žmogus; savo nusistatymų griežtas vykdytojas. Jį tenka laikyti Utenos Saulės progimnazijos įkūrėju ir jos keleto pradinių metų valdytoju. Kadangi buvo privati katalikiška mokslo institucija, tai savaime aišku, kad ji toje dvasioje turėjo būti ir vedama. Kun. V. Butvilą buvo ne tik progimnazijos direktorius, bet kartu ir kapelionas. Be tikybos pamokų jis turėjo dar gero elgesio pamokas. Visos jo pamokos buvo įdomios, nenuobodžios. Kai kurie jo pasisakymai mano atmintyje užsiliko iki dabar. Pvz., vienos tikybos pamokos metu jis aiškino, kad negerai, kad žmonės taip dažnai be reikalo mini Dievo (Jėzaus) vardą. Esą nėra taip blogai paminėti velnią, nes 'velnias — menkas ponas'. Tuos jo žodžius iki šiandien prisimenu" (JB).
e. Direktorius. Kun. VI. Butvilą būdamas direktoriumi, turėjo ir lėšų parūpinti gimnazijos išlaikymui. Siųsdavo mokinius ir į kirų parapijų atlaidus gatvėse parinkti aukų. Kartą vykome keturios poros į Vyžonas. Pririnkome daug ostmarkių. Direktorius rinkėjams davė 100 ost. ir liepė eiti j arbatinę užvalgyti. Tais laikais arbatines ir aludes laikė žydai. Tuoj žydelis pasiūlė ir 'stiprios arbatos' prie užkandų. Rinkėjai buvo suaugę vyrukai — 23 - 26 merų. Tik mes dvi buvome paauglės. Ir mums įsiūlė 'ledufkos'. Pasijutę jau linksmesni, susirūpino, kad kelyje gali direktorius pastebėti. Ilgai laukė, kad direktorius pirmas išvyktų namo. Pavakaryje pajudėjome ir mes. Už miestelio net dainą užtraukė vyrukai. Tik staiga direktorius prašvilpė su karieta. Dainos nutilo. Kilo rūpestis, kas bus grįžus. Žinoma, tik išlipus iš vežimų pasišaukė į savo butą visus šešis suaugusius, o mums tik pasakė ačiū ir liepė eiti ilsėtis. Kaip buvome laimingos dar esančios vaikais. Vėliau paaiškėjo, kad prasikaltusius, tik gerai išbaręs ir tėviškai pamokęs be bausmės, leido eiti namo. Ir šis mūsų direktoriaus pasielgimas dar labiau mokinių meilę jam padidino" (RŠK).
Kaip kun. VI. Butvilą, būdamas gimnazijos direktoriumi, spręsdavo iškilusias problemas, Balys Graužinis pavaizdavo žemiau surašytu pavyzdžiu: "Penktoje klasėje mokėsi vienas judrus linksmo būdo jaunuolis Juozas Dičpetris. Mūsų klasėje buvo dvejos durys: vienos į greta esančią III klasę, o antros į mokytojų kambarį. Per šias duris mokytojai ateidavo į mūsų klasę. Prieš mokyt. Onos Dzvilaitės geografijos pamoką kažkodėl Dičpetriui parūpo pasukioti mūsų pusėje buvusį mokytojų kambario raktą. Kaip tik tuo pačiu metu mokytoja Ona Dzvilaitė pradėjo duris klebenti, bandydama atidaryti. Pasirodo durys užrakintos. Dičpetris šoko prie durų, norėdamas atrakinti, bet raktas įstrigo, ir durys neatsidarė. Klasė pradėjo juoktis, kaip sakoma, suėmė durnas juokas. Mokyt. Ona Dzilaitė atėjo per kitas duris labai išraudusi, drebančiu iš susijaudinimo balsu pasakė kažką, suminėdama rusišką raugą, ir iš klasės išėjo. Po to atėjo direktorius ir prasidėjo tardymai. Dičpetris neprisipažino, kiti neišdavė. Nepavykus surasti kaltininko, pašalinama visa klasė iš gimnazijos. Einame pašalintieji per III klasę, kurioje vyksta lietuvių kalbos pamoka. Trečiokai mus pasveikina, pavadindami nachalais" (BG). Čia autorių pertraukiame, norėdami painformuoti, kad visi buvo priimti į klasę. Niekas nenukentėjo, net elgesio pažimys niekam nebuvo sumažintas (iš BG laiško). Toliau tepasakoja vėl tas pats autorius: "Vėl prasidėjo mokslas. Kadangi tą nelaimingąją dieną aš su a.a. Alfonsu Dikiniu dežuravau, tad, abu nuėję į mokyt. Onos Dzvilaitės butą klasės vardu atsiprašėme, ir mokytoja toliau mus mokė geografijos.
Vertinant šį įvykį iš perspektyvos, atrodo, kad. galima buvo išvengti bent visos klasės pašalinimo. Visų pirma, mokyt. Ona Dzvilaitė klasėje galėjo išsiaiškinti ir būtų įsitikinusi, kad blogos valios nebūta, ir visas įvykis laikytinas tik juokingu. Nuo to jos autoritetas būtų labai pakilęs. Jei jau konfliktas pasiekė direktorių, tai jo sprendimas buvo per griežtas. Manau, kad tas sprendimas buvo vienas iš sunkiausių jo direktoriavimo metu" (BG).
Koplytstulpis Pasaulinėje parodoje New Yorke 1964 - 1965 m. Projektas Jono Muloko.
Kun. V. Butvilą turėjo daug rūpesčių su Teofilių Tilvyčiu, norėdamas jį pakreipti į tikrąjį kelią. Kai ilgos pastangos nedavė reikiamų vaisių, vieną dieną įėjęs j penktąją klasę (būdamas direktoriumi), kurioje mokėsi Tilvytis, pareiškė: 'Kerštas pasiekė savo tikslą. Tilvytis nebesi mokinys'.
Užmiršau arba nežinojau, koks čia kerštas galėjo būti. Ona Galvydaitė-Bačkienė šio rašinio autoriui (1984.1.26) rašė: "Ar prisimeni, kad T. Tilvytis redagavo laikraštėlį Ateities spinduliai ir su vienu savo įžanginiu išėjo prieš at-kų ideologija ir kun. Butvilą? Gal šis įvykis ir buv tas kerštas?
Juozas Bulika prisiminė vieno mokinio išdaigą— suorganizuotas išgertuves, kuriose ir jis dalyvavęs ir už tai pakliuvęs į "bėdą". Apie tą įvykį jis pasakoja: "Sąžinė, jei buvo truputį nerami, tai sau pačiam, kaip 'grielcą' papildžius. Dėl kokių nors nemalonių pasekmių' neteko baimintis, o dėl savos kompanijos 'konspiratiškumo' neteko abejoti. Bet štai, po kokių poros dienų, pamokų pertraukos metu gaunu žinią, kad esu 'kviečiamas' į mokytojų kambarį. Savijauta, žinoma, nekokia . . . Pabeldęs į duris, įeinu į mokytojų kambarį. Čia už ilgoko stalo stovi pats direktorius. Kambaryje sukinėjasi ir kiti mokytojai. Drausmingai atraportavau atvykęs. Kun. Butvilą, žiūrėdamas per akinių rėmo viršų, su ironišku šypsniu (jam įprastas žvilgsnis), be jokių įžangų paklausė: 'Gėrei degtinę?' Šis klausimas per mane perėjo, kaip elektros srovė. Ne vien dėl baimės būsimų pasekmių, bet ir dėl 'išdavystės'. Reiškia mūsų 'patikimoje kompanijoje' buvo slapukas. Sukaupęs visą energiją, drąsiai atsakiau: 'Gėriau!' Atrodo, kad toks kariškai drąsus atsakymas direktorių irgi paveikė Daugiau jis manęs nekamantinėjo. Neklausė nė kas toje 'kompanijoje' buvo, nes matomai pats jau gerai žinojo. Tik dar su didesne pašaipa paklausė: 'Na, o kuo gi užkandote?' Aš vėl drąsiai atsakiau: 'Lašiniais!' Tuo 'apklausa' ir baigėsi. Gavau leidimą išeiti iš mokytojų kambario. Nuo to momento, žinoma, prasidėjo baimingas rūpestis, laukiant pasekmių. Tačiau, matomai, buvo nuspręsta, kad šis "nusikaltėlis' dar pasitaisys. Griežto reagavimo nebuvo. Tik, berods, gavau įspėjimą" (JB).
Architektų Jono ir Rimo Mulokų paminklinei šventovei projektas, 1969 m. architektų suvažiavime Chicagoje laimėjęs specialią premiją. Šventovės iniciatorius — kan. Feliksas Kapočius. Projektas neįvykdytas.
Juozas Bulika, vertindamas šį įvykį, galvoja: "Jei būtų kietai reaguota, galimas daiktas, kad šis 'menkniekis' būtų atsiliepęs net į visą mano gyvenimo ateitį. Kitaip sakant, būtų galėjęs įvykti aštrus ir skaudus lūžis" (JB).
Vytautas Apeikis, mokęsis Utenos gimnazijoje nuo 1922 m. ir baigęs 1930 m. valdžios gimnazijos I-ją laidą pirmuoju atestatu, rašo apie susidūrimą su direktoriumi kun. VI. Butvilą: "O buvo taip: buvau tada antroje klasėje ir mes, vaikai, daužėmės su sviediniu Ladygos gatvėje ties aušktesnėje vietoje esančiu gimnazijos namu. Bežaidžiant sviedinys užkrito ant stogo ir susilaikė vandens surinkimo latake. Sviedinį matome, bet pasiekti negalime! Pamokos metu man atėjo į galvą geniali mintis. Jeigu aš išimčiau iš klasėje stovinčio žemėlapių stovo ištraukiamą lazdą, kuri buvo T raidės pavidalo, ja lengvai atgaučiau sviedinį. Tas namas iš gatvės pusės turėjo atvirus laiptus, vedančius į klases ir privatų Dzvilaitės butą, o antrieji laiptukai vedė žemyn į rusį, kuriame praleisdavome pertraukas, jeigu lauke lijo.
Mano laimei, tie laiptukai buvo uždengti gan stačiu stogeliu. Ant jo palipėjęs aš su ta stovo lazda bematant atgavau sviedinį. Deja, man tą darbą adiekant, nuo Lukoševičiaus vaistinės pusės artėjo kun. Butvilą ir man, dar nespėjus to žėglio nusinešti į klasę, jau vanojo mane, esą aš padaręs didžiausią nusikaltimą, nes pavartojęs valstybinį turtą ne tam, kuriam jis buvo skirtas. Jis įsakė man rytoj 10 vai. ryto į gimnaziją atsivesti tėvą. Verkdamas atpasakojau tėvui visą istoriją kaip buvo, o jau rytoj abu žygiavome į gimnaziją. Nereikėjo eiti iki direktoriaus kambario, nes kun. Butvilą susitikom dar gatvėje. Pasakiau jam, kad tai yra mano tėvas, o kun. Butvilą buvo labai trumpas su savo nuosprendžiu: 'Jūsų sūnus vakar padarė didelį nusižengimą, už kurį aš jus baudžiu 5 litų pabauda'. Tėvui paklausus, ar vaikas tą įrankį sulaužė, — atsakė: "Ne, bet jis jo iš viso neturėjo teisės išnešti iš klasės'. Tėvas padavė jam be ginčų penkis litus, kun. Butvilą įsidėjo juos į kišenę ir, nė neatsisveikinęs su tėvu, nužingsniavo į gimnaziją. Nuo to laiko niekad neturėjau geros akies kun. Butvilai" (VA).
Siam atsiminimų autoriui atrodė, kad jis per smarkiai nubaustas, o Alodija Dičiūtė-Trečiokienė disciplina žavisi: "Gimnazijoje buvo disciplina, o tai yra gyvenimo pagrindas. Mus auklėjo visapusiškai. Suprato vaiko — jaunuolio sielą ir greta disciplinos duodavo įvairių pramogų, džiaugsmo" (ADT).
Kaip kariškis, Juozas Bulika gėrisi kun. VI. Butvilos tvarkingumu: 'Jo apranga visada būdavo be mažiausios dėmės, gražiai išlyginta. Apavas visada (nežiūrint oro sąlygų) gražiai nuvalytas, tvarkingas. Neprisimenu, kad būčiau matęs kun. V. Butvilą vilkint sutaną ne bažnyčioje. Visada vilkėjo trumpą kunigišką aprangą. Taipgi nemėgo galvos apdaro. Gatvėje vaikščiojo be skrybėlės.
Nežinomas man kun. Butvilos išeitas mokslas. Iš anų laikų užsilikusių prisiminimų darau išvadą, kad pedagoginiam darbui jis buvo visomis pastangomis atsidavęs. Nors ir čia noriu pasakyti, kad jo pedagoginė veikla ne visais atvejais ir atžvilgiais atitiko pedagogikos principus ir dvasią; Kai kuriais atvejais būdavo svetimai griežtas. Nerodė tėviško globėjo savybių, kas jam, kaip kunigui ir pedagogui, priderėjo.
Savaime aišku, kad pagal direktoriaus liniją turėjo elgtis ir visi mokytojai. Tačiau, dauguma mokytojų, ypač panelės mokytojos, tą drausmę įgyvendindavo daug švelniau, su pedagogine šilima" (JB).
Utenos Saulės gimnazijos mokytoja Ona Birietaitė-Vaičienė, kun. Vlado Butvilos bendradarbė, apie jo patriotinį nusiteikimą rašo: "Kun. Vlado Butvilos, Utenos Saulės gimnazijos direktoriaus santykiai su mokytojais buvo labai geri. Jis visiems buvo nuoširdus ir draugiškas, bet reikalavo, kad mokytojai savo pareigas atliktų gerai, nepraleidinėtų pamokų ir nesivėluotų į pamokas.
Kun. Vlado Butvilos patriotinį nusiteikimą pastebėjo ir mokiniai. Vienas jų rašo: "Kun. Butvilos vadovaujamoje progimnazijoje buvo labai patriotiška nuotaika. Atsimenu, kai į Lietuvą buvo įsiveržę lenkai, daugelis mūsų vyresnių moksleivių ryžosi stoti savanoriais ginti krašto. Jau ir mane tada, gal dvylikametį, pagavo ta pati nuotaika, bet kai pasakiau apie tai savo tetai Marytei Gineitytei, tada buvusiai tos pat mokyklos mokytojai (vėliau mirusiai bolševikų kalėjime), ji sudraudė, sakydama, kad mes užfrontėje veiksime prieš Lietuvos priešus... (KJP)
Lenkams 1920 m. įsiveržus į Lietuvą, valstybės gyvavimui sudarytas didžiausias pavojus. Kai jau lenkai buvo tik už keliolikos kilometrų nuo Utenos, būrys vyresniųjų moksleivių vieną rytą susirinko prie gimnazijos ne į pamokas, bet išvykimui į Kauną ginti Lietuvos. Matau du vaizdu. Vienas padarė įspūdį, kad mūsų jaunosios mokytojos tuos vyrukus pabučiavo, o jie susirikiavo ir iškeliavo į stotį.
g. Bendrabutis. Neturtingiems mokiniams buvo įsteigtas bendrabutis. Buvusi to bendrabučio viena gyventojų prisimena: "Atėjo laikas vykti į gimnaziįa. Mama tęsė tėvelio pradėtą darbą. Suprato mokslo reikšmę ir nuvedė mus į Uteną, į gimnaziją. Čia pajiiluaa kun. Butvilos ranką ir gerą širdį. Kun. Butvilos iniciatyva, esu tikra, buvo įsteigtas gimnazistų nailaičrą ar šiaip neturtingų vaikų bendrabutis.
Kun. Butvilą dažnai lankydavo bendrabutį. Jame gyveno 13 vaikų. Visi baigėme bent vidurinįjį mokslą. B mūsų trylikos išėjo mokytojų (daugiausia mergaiEiajL karininkų, valdininkų, o vienas net garsus rašytopa* — Pulgis Andriušis. Visų pirmieji žingsniai buvo lėnoje.
Kai grįžti į praeitį, viskas dabar atrodo kaip saeaMaV-las: iš miego, griuvėsių kilo Lietuva. Mes, vaikai, ytmmm Lietuvos daigai, mokėmės varge, pusbadžiu eyve v'mm tačiau siekėme, troškome mokslo. Lietuvoje buvo stalai inteligentijos. Tą suprato kun. Butvilą ir padėjai laaajšams vaikams. Utenoje baigiau šešias klases ir pi i' mm giką. Tuo laikotarpiu dalis bendrabutiečių nubyrėjo. Berniukų dauguma, baigę 4-tą klasę, išvažiavo kitur. Dauguma j Kauną. Vieni j karo mokyklą, kiti j technikos mokyklą. Tada mano brolį ir Pulgį priglaudė 'Žiburėlio' bendrabutis. Likome 5-6 mergaitės. Mumis rūpinosi kun. Butvilą. Patalpino špitolėje dideliam dideliam kambaryje. Viduryje kambario — stalas, aplinkui lovos, kampe geležinė krosnelė. Valgyti pietus ir vakariene turėjome eiti atsinešti iš apskrities ligoninės. Ryte arbatą gėrėme namie" (VLA).
Ir kita to bendrabučio gyventoja kun. Butvilą prisimena su meile ir dėkingumu: Ji rašo: "Tos gimnazijos auklėtine man teko būti 8 metus. Baigusi šešias klases, įstojau į mokytojų kursus ir juos baigiau 1927 metais. Visą tą laiką gyvenau Utenos miesto savivaldybės bendrabutyje. Buvome 6 mergaitės ir 4 berniukai.
Bendrabučio sąlygos nebuvo mums lengvos, ypač mokomųjų priemonių ir knygų nebuvo pakankamai — tik vienas komplektas visiems. Dažnai tekdavo pasiginčyti ir kietai kovoti dėl savo teisių, nes pamokas vis tiek reikėdavo paruošti. Prie tokių sąlygų dažnai širdyje kaupėsi nemalonūs vėjai, bet pasiryžimas ir drąsa viską nugalėdavo ir kasmetiniai perkėlimai į aukštesnę klasę buvo sėkmingi.
Kun. VI. Butvilos globą bendrabutiečiai jautriai jautėme. Šalia jo buvo daugiau gerų mokytojų, kurie vienu ar kitu būdu skatino ir lenkė mus jaunus į gera. Esu labai dėkinga ir prisimenu su meile.
Sunku man šiandieną apibūdinti tų laikų prisiminimus, nes nuo jų yra praėję daug laiko. Pirmas atmintyje geriau išlikęs įspūdis yra iš mano pirmųjų gimnazijos dienų. Gyvenome keturios mergaitės viename kambaryje. Vieną vasaros vakarą buvome likusios jauniausios ir bailiausios — aš su drauge Elenute Sudnyte. Kažin kas sugalvojo mus pagąsdinti, įvairiausiu triukšmu belsdami į langus, duris ir sienas. Abi išgyvenome didelę baimę, o aš net kažkokį priepuolį buvau gavusi. Šioje problemoje prisimenu susirūpinusį savo kapelioną, atsiradusį prie manęs sergančios. Jis mus tėviškai ramino, žadėdamas kaltininkus surasti ir už tą negerą juoką juos nubausti" (ORK).
Čia turėjome dviejų asmenų atsiminimus, kurie gyveno pačiame bendrabutyje. Dabar dar žvilgterkime į poros atsiminimus, kurie tik stebėjo bendrabutiečius, bet ten negyveno. Vienas jų pasakoja: "Gimnazijoje buvo ir neturtingų mokinių. Kapelionas ir jiems padėdavo. Kartą atnešė į klasę keturias uniformines kepures. Vieną davė Pulgiui Andriušiui, antrą Petrui Limbai, kitų — neatsimenu kam. Atiduodavo savo paltus mokiniams, kad iš jų sau persitaisytų. Kitus ir pinigais paremdavo" (RŠK).
Antras irgi iškelia kun. VI. Butvilos nuopelnus: "Kun. Butvilą visada buvo susirūpinęs padėti. Atsimenu, Utenoje buvo suorganizuotas moksleivių bendrabutis neturtingiems. Ten patekusius moksleivius dažnai matydavome gražiomis uniforminėmis kepurėmis ir naujais batais, kas mums, ūkininkaičiams, buvo nelengva įgyti. Mes žinojome, kad jiems tai parūpina kapelionas kun. Butvilą" (KJP).
h. Kinų lankymas. Į kiną nueiti tegalima tik gavus nustatyta tvarka leidimą. Kas lankosi be leidimo — nusikaltimas. O leidimą sunku gauti. Tad bandydavo visokias gudrybes. Apie tai mums pasakoja Vytautas Apeikis: "Patį kun. VI. Butvilą daugiau prisimenu iš griežtesnės pusės, kadangi už menkus nusižengimus mokinius bausdavo gan stipriai: elgesio sumažinimu ar tėvų iššaukimu. Tais laikais nueiti į kiną be jo leidimo buvo didelis nusikaltimas. Tokius draudimus apeiti mes, vaikai, užsidėdavome kokias 'nažutkėles' (moterų aprangos dalis — švarkelis) ir gilias kepures — ir vien tik tam, kad pamatytume Čaplino ar kitas komedijas. Kun. Butvilą tai žinojo ir jo siunčiami mokytojai taip pat mokėdavo 'užsimaskuoti'. Tai buvo lyg kačių ir žiurkių žaidimas. Mes, mokiniai, net buvome sudarę stygų 'orkestrą'. Mums vadovavo šaltkalvis Pranas Malinauskas. Susitarus su kino savininku Pakemunskiu, mums buvo leista šeštadieniais kine 'koncertuoti'. Dėl gaisro pavojaus Liaudies namų salėje filmas rodydavo ne išilgai salės, bet skersai (demonstravimo būda buvo pastatyta lauke), tad scenoje, pusiau užsitraukę uždangą, žmonių nematomi, grojom ir sekėm filmą. Aišku, nei gerai grojom, nei gerai matėm filmą, tik žinau, kad laike komiškų priedų muzika nebuvo reikalinga, nes triukšmą keldavo pati publika. Deja ir tą mūsų 'orkestrą' kun. Butvilą greit 'užuodė" ir bematant išvaikė" (VA).
Po berniuko išgyventų nuotykių leiskime dar papasakoti mergaitės nuotykius. Juos papasakos Ona Rogulskytė-Karosienė: "Gyvenome privačiame name arti bažnyčios, klebonijos ir parapijos namų. Tam tikromis dienomis parapijos namų salėje buvo rodomos filminės programos (kinas). Gyvenant mums kaimynystėje, nuolat atsirasdavo pagunda įsmukti ten ir pasidžiaugti rodomu paveikslu, bet tam reikėdavo gauti iš gimnazijos vadovybės (direktoriaus) leidimą, kuris retomis progomis buvo duodamas — ir tik vyresniųjų klasių mokiniams. Vieną vakarą vyresniosios mergaitės sutarė žūtbūt rodomą filmą pamatyti, o kad išvengus įskundimo, pasiėmė kartu ir mus jaunesniąsias. Aš buvau kukli, pasišventusi mokslui ir visad prisilaikydavau griežtų potvarkių. Tik deja, ne tą kartą. Pirmą ir vienintelį kartą prasilenkiau su drausme, bet daug iškentėjau. Pradžia buvo labai gera.nes be leidimo pasisekė įsmukti į salę ir rodomu paveikslu žavėtis, bet tos išdaigos pabaiga buvo tragiška ...
Tą vakarą direktorius kun. VI. Butvilą, praeidamas mūsų gatve, pastebėjo mūsų kambario lange šviesą, o buvo jau po 10 vai. vakaro. Užėjo patikrinti, kodėl gi mergužėlės dar nemiegančios. Ir atsitiko, kas neprivalėjo atsitikti. Viena bendrabutietė, pasijutusi nesveika, pasiliko namuose. Visą vakarą ją liga gerokai iškamavo, o atsiradus kapelionui kambaryje, ji visą įvykį nušvietė jam. Direktorius, parūpinęs ligoniui stiklą vandens, nuskubėjo į salę. Susiradęs mus, bežiopsančias į ekraną, parsivarė į namus. Parėjome verkdamos ir labai nelaimingos. Žadėjo sumažinti elgesio pažymį ir labai išbarė už nejautrumą savo draugei, paliekant ją vieną sergančią.
Nebuvo smagu ir ligonei. Ji ašarodama maldavo kapelioną pasigailėti ir mūsų nebausti, nes mes jai visos buvusios geros ir mielos. Po keletos minučių tylos švelniu balsu kapelionas prabilo ir vardan sergančios prašymo bausmę dovanojo, jei pažadėsime daugiau taip nepadaryti. Visos tvirtai pasižadėjome ir dar ilgai kūkčiodamos savo likimą apverkėme. Išeidamas, kiekvieną tėviškai apkabino, primindamas dar kartą būti teisingoms ir geros širdies savo artimui" (ORK).
i. Pramogos. Gimnazija turėjo muzikos mokytoją, silpnai lietuviškai mokantį. Gimnazija statė operetes ir kitus muzikinius pastatymus. Buvo balsingų mokinių: Alodija Dičiūtė, Teofilis Tilvytis, Matas Šermukšnis, Šileikis ir kt. Kun. VI. Butvilą irgi muzikas. Jis prižiūrėdavo choro paruošimą. Minėtam muzikos mokytojui vieną sykį, mokant dainelę "Tu negražus, o aš graži", pavyko ištarti "Tu negražys, o aš grąžys". Mes taip ir dainavome, iki mums tą dainą 'sugadino' kun. VI. Butvilą, išgirdęs mūsų dainavimą.
Kun. VI. Butvilos muzikinę veiklą pastebėjo ir kiti savo atsiminimuose. Vienas jų rašo: "Kun. Butvilą buvo didelis meno mėgėjas. Jis pasirūpino, kad gražiabalsė moksleivė Alodija Dičiūtė giedotų bažnyčioje. Turėjo ir pats kapelionas gražų balsą. Uždainuodavo mums kai kada smagią dainelę: 'Suki, suk ratelį vis į vieną pusę, žiūrėk mergužėle, kada kieno būsi'. Atsimenu, kartą jisai scenoje dainavo duetą su kokiu tai kitu solistu, berods "žydų tautybės. Po koncerto mums aiškino, kad mene neturi būti tautybių skirtumų, dera visiems jungtis duodant geriausią" (KJP).
Toliau savo atsiminimuose Alodija Dičiūtė-Trečiokienė prisimena kad kun. VI. Butvilą "ruošdavo įvairias gegužines, kuriose skambėdavo daina. Utenoje ruošdavom koncertus. Statėm operetes 'Girių karalių' (aš vaidinau zuikį). Vaidinome 'Kitaip praamžius lėmė' (vaidinau vaidilutę)" (ADT).
Skulptorius Pranas Gasparonis sako: "Utenoje gimnaziją lankiau nuo 1920 iki 1926 metų. Pradėjęs šeštą klasę, 1926 m. persikėliau į Kauną, į Aukštesniąją Technikos mokyklą. Man teko mokytis namuke prie plento, einant nuo banko link vokiečių kapinių, viename ir antrame namuke Ladygos gatvėje (prie upės ir aukščiau), ir po to persikėlėme į dvaro rūmus. Tenai atsimenu, kai kun. VI. Butvilą su Alodija Dičiūtė surengė salėje koncertą. Dainavo solo ir duetus, be to, buvo meno darbelių parodą, kurioje dalyvavo ir Antanas Rūkštelė" (PG).
Gimnazija ruošdavo vaidinimus. Teko ir šiuos žodžius rašančiam vaidinti, tačiau leisime kitam vaidintojui pasakyti savo įspūdžius: "Turėdavome ir mes moksleivių vaidinimus, kuriems daug palankumo reiškė kun. Butvilą. Tada, atsimenu, ir aš pirmą kartą išėjau į sceną, statant vaidinimą: 'Velnias — pirmasis degtindarys'. Man teko būti scenoje besišvaistančiu velniuku, ir kojas galėjau padaryti velniškai laibas, užtempęs Alodijos Dičiūtės paskolintas juodas kojines . . ." (KJP).
Kun. VI. Butvilą suprato pramogų reikalą. Suruošdavo ir jų. Vieną jų užrašė kun. dr. J. Prunskis: "Kun. Butvilą buvo didelis šalininkas, kad besimokančioji jaunuomenė visada pasiliktų artima lietuviškam kaimui. Atsimenu, vieną gegužės pirmą dieną mūsų mokykla buvo išvesta ekskursijon į už kelių kilometrų esantį kaimą. Buvo malonus netikėtumas, kai pakeliui miške radę sniego dar pasikovėme gniūžtėmis. Kaimas žinojo apie mūsų atvykimą; priėmė maloniai ir vaišingai. Visos progimnazijos mokiniams privirė miltinės sriubos, kurią mes tada slaviškai vadinome 'zacirka'. Užbaltinta, po kelių kilometrų žygio, ji mums buvo maistinga ir skani" (KJP).
Kun. Vlado Butvilos direktoriavimo metu, sniegui iškritus, buvome suorganizuoti užpulti tas klases, kurios mokėsi netoli vokiečių kapų esančiose patalpose. Suprantama, anie buvo suorganizuoti atremti mus. Tas, žinoma, visiems sudarė didelį džiaugsmą ir daug šnekos.
Apie pramogas bešnekant, įjunkime dar vieną atsiminimą: "Kun. Butvilą buvo didelis idealistas, rimtas visuomenininkas, uolus švietėjas, kartu ir toks mielas, draugiškas žmogus, nebėgąs ir nuo paprastesnių išdaigų. Atsimenu, mano dėdės iš kaškur buvo gavę šaunamų ginklų. Klebonijos kieme augo eglaitės. Į vieną jų įkorė taikinį ir ėmė šaudyti, į ką įsijungė ir kun. Butvilą" (KJP).
Kun. VI. Butvilą principuose kietas, bet teisingas. Nebuvo pasipūtęs ir neprieinamas. Dažnai draugiškai šypsojosi. Pilnas energijos. Utenio ežerui ledu veidą uždengus, su pačiūžom mokinių tarpe siausdavo ant ledo, išdarinėdamas figūras. Puikus čiuožėjas. Vienas irgi ledo mėgėjas pasakoja: "Kun. Butvilą mėgo sportą. Mums būdavo labai smagu drauge su kapelionu išeiti ant ežerėlio įruošton čiuožyklon. Ne visi turėjome pačiūžas. Susiėmę rankomis į eilę, mes gaudydavome greitai su pačiūžomis besišvaistantį kapelioną ir mums būdavo daug smagaus džiaugsmo. O vienu metu buvo taip šalta, kad mokykla buvo uždaryta, nebuvo pamoku. Pamėgę čiuožyklą mes keli susibaudėme nueiti ant ežero. Aš neturėjau pačiūžų. Ant ledo atsisėdęs pasikeičiau batais su draugu. Eidamas vėliau į namus, pajutau, kad kas čia lyg spirgina ausį. Paliečiu — jau susitraukusi. Parbėgęs išsigandęs į namus išgirdau kažką sakant, kad reikia degtine gaivinti. Radęs dėdės spintelėje likerio, užverčiau butelį. Nepasidarė geriau. Vėl kiti patarė trinti sniegu. Ištryniau. Atsirado pūslė. Draugai ėmė gąsdinti, kad ausis po to bus juoda kaip anglis. Bet nepajuodo, tik storesnė ir dabar" (KJP).
Apie rengtas pramogas Juozas Bulika prisimena: "Buvo statomi scenos veikalai: Konsilium Fakultatis, Kuprotas oželis, Kaminkrėtys ir malūnininkas, Kęstučio mirtis. Šiame paskutiniame scenos veikale mokytoja Dzvilaitė (kaip režisierė) užangažavo ir mane Jogailos vaidmeniui. Ji žinojo, kad iš manęs aktorius, kaip iš skaurados smuikas. Ji mane tam vaidmeniui pasišaukė tik todėl, kad buvau augalotas bamblys ir buvo ant ko užkabinti Jogailos karališką apsiaustą. Muzikiniuose veikaluose visada pirmaujantys vaidintojai buvo Teofilis Tilvytis, Matas Šermukšnis, Alodija Dičiūtė, na ir Eliutė Šalnytė.
Bendrai įmant, pramogų mes daug neturėjome. Kartais būdavo surengiami šokiai, žinoma, griežtoje mokytojų priežiūroje, kad viskas vyktų 'tikro padorumo' dvasioje. Ir jei kuri šokanti porelė leidosi truputį glaudžiau suartėti, tuoj kas nors iš mokytojų arba pats direktorius pamodavo pirštu ateiti. (JB).
Juozui Bulikai paliko neišdildomą įspūdį 1922 m. gimnazijos ekskursija į Klaipėdą, Palangą ir Kauną: "Atvykę į Klaipėdą pasijutome, kad tikrai esame užsienyje. Mat Klaipėdos miesto vaizdas ir visa atmosfera buvo gana skirtinga nuo mums jau matytų Lietuvos miestų." Ir dar prideda vieną nuotykį su vokiečių policininku: "Kai vieną kartą, paties kun. V. Butvilos vedami, ėjome Biržos tiltu kairiuoju pėstiems skirtu praėjimu, tai kitoje tilto pusėje stovėjęs Klaipėdos autonominės policijos policininkas mus sustabdė, liepė grįžti atgal ir pereiti į pėstiems skirtą dešinį praėjimą. Nors tuo metu ant tilto nebuvo jokio judėjimo (Nei pėsčių, nei važiuotų), bet policininkas nusprendė 'auslanderiams' parodyti, kad "Ordnung muss sein'. Mačiau, kad kun. V. Butvilą pasijuto labai 'sukonfuzitas' ir įžeistas.
Mums skirtoje buveinėje (sporto salėje) pasimaišydavo ir vietinių lietuvninkų. Visi labai atvirai kalbėjo apie greitą Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos. Ragino mus, kai reikės, jiems padėti. Mums tada tie lietuvninkai, su savotiška lietuvių kalba, atrodė labai skirtingi nuo mūsų.
Sugrįžę iš ekskursijos jautėmės 'daug svieto matę. Ir tikrai tai buvo labai geras ir vertingas įvykis, kuris gražiai praplėtė mūsų gyvenimo akiratį. Iki tol mūsų, kaip Utenos vaikų, akiratis buvo nedidesnis, kaip po puodu pavožto vabalo. Tuo pačiu reikia pripažinti, kad ekskursija buvo gerai pergalvota ir iki smulkmenų gerai organizuota. Jos organizuotojams — gimnazijos vadovybei — dėl to tenka skirti nemažą pripažinimą" (JB).
k. Nelaimingi mokiniai. Vienu metu atsirado mokinys, apie kurį jo bute judėjo daiktai ir jis su kitiems nematoma būtybe kalbėdavosi. Kun. V. Butvilą, patyrinėjęs mokinio bute tuos reiškinius, kad geriau susipažintų, tą mokinį perkėlė į kleboniją, pas save. Vėliau suruošė labai įdomią ir naudingą paskaitą. Pripasakojo apgaulingų įvykių, bet ir tokių, kurių žmogaus protas nebemoka išsiaiškinti. Tas įvykis Veronikos Limbaitės-Andra-šūnienės atmintyje šitoks išliko: "Daug dalykų užsimiršta negrįžtamai. O vis tik yra tokiu, kurie giliai liko atmintyje. Mokslas tik prasidėjo. Šiltas gražus ruduo. Mokiniai mėgsta eiti į kapines mokytis ir šiaip pasivaikščioti. III klasės mokinukas nuėjo į kapines, pasivaikščiojo, pasirinko gražių kaštanų ir parsinešė namo. Nuo to ir prasidėjo visoki 'čiudai'. Kaštanai pradėjo skraidyti po kambarį. Jei pataikydavo kam — užgaudavo. Kažin kokia jėga berniuką išmesdavo iš lovos. Mes, mergaitės, pradėjom bijoti. Vakare net nosies neiškišdavome iš kambario, kojų nenuleisdavome nuo kėdės.
Tuo berniuku susidomėjo kun. Butvilą ir mokytojai. Jis pakvietė gimnazijos gydytoją Svilą ir keletą mokytojų į kleboniją. Berniuką perkėlė irgi į kleboniją ir paguldė. Jis greit užmigo. Visi stebėjo. Prasidėjo keisti dalykai. Mokinys buvo silpnas vokiečių kalboje — turėjo pataisą. Miegodamas atsakinėjo puikiai — penketukui. Be to, kalbėjo kita nesuprantama kalba. Nežinau kiek čia yra tiesos, kiek pasakos. Pasakojo ir tokį dalyką: mokinukas miegodamas šypsojosi ir kažką kalbėjo. Kun. Butvilą paklausė: 'Ko tu šypsaisi?'. Atsakė: 'Čia yra tokia labai graži mergaitė. Ji kalbasi su manim'. Kun. Butvilą sako: 'Pasakyk jai, kad ji kvaila'. Vėliau klausia: "Ką tau atsakė mergaitė?'. Tas atsakė: 'Sakė pasakyti, kad direktorius dar kvailesnis!'
Tokia pasaka kursavo mūsų tarpe. Girdėjau, norėjo kviesti ekspertų iš kitur. Tokie laikai po karo — gal ir ekspertų buvo mažai. Girdėjau, kad berniukas, baigęs IV klasę, įstojęs į vienuolyną" (VLA).
Utenos Saulės gimnazijos net du mokiniai nusižudė. Apie tuos nelaimingus mokinius tik du teparašė ir tai tik apie mergaitę. Klasės draugė rašo: "Buvau trečioje klasėje. Žinau, kad prieš Kalėdas gavom vieno ketvirčio pažymius. Buvo mūsų klasėje miela mergaitė, turtingų ūkininkų duktė. Buvo vyresnė už mus normalaus amžiaus mokinius. Mokslas jai nesisekė. Sėdėjo, rodos, antrus metus ir vėl gavo 2 (dvejetą) rodos, iš vokiečių kalbos. Labai pergyveno tą nesėkmę. Šeštadienis. Pradėjo kalbėti: 'Mokinė dingo' — naktį nenakvojo namie. Sekmadienį po mokinių pamaldų kun. Butvilą ir sako: 'Eisime ieškoti'.
Kažin kas matė šeštadienį po pietų ją, einančią Katino malūno link. Ėjusi užšalusiu ežeru į mišką. Buvo sausas šaltas oras. Kai priėjome mišką, visur taip patvarkė, kad turėjome 'šukuoti' mišką. Mes mažos mergaitės tikrai bijojome. Po kokių dešimt minučių švilpukas. Visi sustojome. Pranešė, kad rado vargšelę pasikorusią. Ant kaklo rožinis, prie kojų maldaknygė. Mums neleido į ją žiūrėti. Buvo didelis smūgis ir pergyvenimas visiems. Manau, direktorius ir mokytojai buvo sukrėsti" (VLA).
Kitas štai ką atsimena: "Nemalonus gimnazijos gyvenime įvykis bus mokinės tragiška mirtis. Nežinau to įvykio pradžios. Tiek tik atsimenu, jog buvo kalbama, kad yra dingusi mokinė ir kad kažkas ją matęs einančią Rašės kryptimi. Direktorius kun. V. Butvilą gal ką ir daugiau žinojo. Vieną dieną jis suorganizavo mokinius ieškoti dingusios savo mokinės.. Priėję prie miško, išsiskleidėme į vorą ir netrukus suradome pasikorusią. Kada tai buvo, negaliu pasakyti. Atsimenu, tik kad buvo žiema, miške buvo sniego. Galėjo būti 1920 m. žiemą" (BG).
Vienu metu dingo vienas mokinys, kuriam nesisekė mokslas. Buvau skautų draugovės draugininku. Pasikvietė mane direktorius kun. Vladas Butvilą ir pasakė: "Paimk draugovę, eik ir paieškok už geležinkelio stoties miškelyje dingusio mokinio". Nuėjome už stoties, plente išsirikiavome į vorą ir įėjome į mišką. Neilgai trukus, švilpukas pranešė, rastas pasikoręs. Teisingai Balys Graužinis sako: "Be abejo, visi tie nemalonūs įvykiai sunkiu akmeniu gulė direktoriui ant širdies, bet jis visuomet vienodai buvo ramus, taktiškas. Todėl mokinių buvo gerbiamas, laikomas autoritetu, daugeliui — gyvenimo kelrodžiu" (BG).
Kad neužbaigtume liūdnais įvykiais šio skyriaus, leiskime Lietuvos operos solistei Alodijai Dičiūtei-Trečiokienei pasakyti jos gražius atsiminimus apie Utenos Saulės gimnaziją:6 "Lietuva kėlėsi iš kapo, po karo suniokota, nualinta. Išėjus vokiečiams, siautė bolševikų ir bermontininkų gaujos. Paskui nepriklausomybės kovos! Buvome vaikai tarp 11 - 14 metų. Kentėjome įvairius nepriteklius, bet apie Utenos Saulės gimnaziją paliko gražiausi prisiminimai. Mieli mokytojai: kun. VI. Butvilą, dir. Pr. Gineitis, mokytojos Ona Birietaitė, Ona Dzvilaitė, Garnytė, M. Gineitytė, Pr. Gaidamavičius, B. Vitkus, vargonininkas Rutkauskas. Jie mus auklėjo ir į žmones išleido. Kun. V. Butvilą buvo jautrios sielos, inteligentiškas, vispusiškai išsilavinęs, turėjo gerą balsą." (ADT).
Prie šių minčių jungiasi ir Juozas Bulika, sakydamas: "Nors apie kun. V. Butvilą kalbėdamas, pasakiau ir neigiamų sakinių, bet jokiu būdu nenoriu temdyti jo šviesios asmenybės. Juk pilnos tobulybės žmonių nebuvo, nėra ir nebus. Tik Dievybė yra pilna tobulybė. Tiesa, kun. V. Butvilą turėjo tam tikrą dozę diktatoriškų būdo savybių — viskas turi suktis apie mano ašį. Tačiau jis turėjo ir labai daug gerų siekimų. Sukon-densuotai gal tiktų pasakyti: jo kaip mokytojo ir auklėtojo pagrindinis tikslas buvo atsistačiusiai Lietuvos valstybei, kuri svetimųjų dvasiniai ir materialiniai buvo taip nuskurdinta, paruošti galimai geresnę (ne tik moksliniai, bet ir dvasiniai) inteligentiją. Ir tą siekį jis sėkmingai vykdė. Reikia tik prisiminti ir paskaičiuoti, kiek kun. V. Butvilos vadovaujama Utenos Saulės gimnazija Lietuvai davė visų sričių gerai parengtų intelektualinių pajėgų: literatų (poetų), scenos meno pajėgų, dvasiškių, mokytojų ir kt. Taip pat reikia prisiminti ir kokiose varganose, net skurdžiose sąlygose (ypač patalpų atžvilgiu) toji mokslo institucija tais laikais veikė" (JB).
Bus daugiau
Išnašos
Visus šaltinius nurodžius tekste, tačiau jų dalį dar tenka surašyti ir atskirai:
1. Lietuvių Enciklopedijoje apie kun. Vladą Butvilą pasakyta, kad jis paskirtas Utenos parapijos vikaru "per 20 lietuviškų mokyklų suorganizavo. 1918 įkūrė Saulės progimnaziją" (III, 388 p.). O Utenos apraše apie gimnazijos steigėjus pasakyta, kad 1914-1919 m. Utenos klebonu buvo kun. Pr. Turauskas, suorganizavęs 1916 m. dešimtį Saulės draugijos mokyklų Utenos parapijoje (LE, XXXII, (348 p.). Reikia manyti, kad klebonas ir vikaras veikė bendrai, todėl ir nuopelnai priskiriami vienam ir kitam. Teisingai Balys Graužinis rašo: "Kiek aš atsimenu, gimnazijos steigėjais reikėtų laikyti ne vieną kun. VI. Butvilą, bet ir kun. kleboną Pr. Turauską, ir pirmąjį direktorių Praną Gineitį".
2. Lietuvos valstybės egzistencijai labai pavojingu metu buvo suorganizuotas Kauno Vyriausias Lietuvos Gynimo Komitetas. Kitose vietovėse susidarę komitetai buvo vadinami Lietuvos Gynimo Komitetais. Jų skyriais nevadino.
3. Remiantis Balio Graužinio atsiminimais ir Švietimo Darbo šaltiniu (1922 m. sausio - vasario) Utenos Saulės gimnazija pradėjo veikti ne 1918 metų rudenį, kaip mano atsiminimuose užrašyta (Draugas, 1984 m., 4 - 6 nr.), bet tų pačių metų sausio mėnesį Ribnikų vienkiemyje.
4. Tik viena mokytoja Ona Birietaitė teatsiminė, kad kun. VI. Butvilą Utenos Saulės gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas 1920 m. Netiesioginiai tą patvirtina ir Švietimo Darbas (1920 m., 5 nr., 22 p.), kuriame pradžios mokyklų inspektorių tarpe yra ir Pranas Gineitis.
5. Prie šių įvykių aprašymo norisi pridėti dvi pastabas. Čia kun. VI. Butvilos tėvas yra Komaro dvaro ūkvedys, o kitame šaltinyje pasakyta: " . . .nors savo kilme buvo iš labai neturtingų tėvų, dvaro kumečių" (KJG). Antroji pastaba dėl brolio Norberto. Jis buvo pasodintas, rodos, ketvirtoje klasėje. Tik ką grįžęs iš Rusijos, nemokėjo lietuvių kalbos. Mums atrodė, kad kun. VI. Butvilai turėjo būti skaudus išgyvenimas.
6. Kai mes mokėmės, Utenos Saulės gimnazijos niekas nevadino progimnazija. Tas pavadinimas atsirado tik vėlesniais laikais. Mokiniai uniforminėje kepurėje turėjo įsisegę ženklelį — bekylanti saulė ir jos spinduliuose tris raides USG (Utenos Saulės gimnazija). Taip ją vadinu ir šiame rašinyje. Tačiau netaisiau kitų, jei kuris bendradarbis pavadino ir progimnazija.
Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Custeryje, Mich. Architektas: Jonas Mulokas; klebonas: kun. M. Marčiulionis. 1966m.
|
|
|
|