|
|
Tokia antrašte prieš porą metų (1983) pasirodė jau gerai mūsų ir amerikiečių visuomenei žinomo architekto Jono Muloko knyga. Medžiagą pateikė pats architektas, redagavo kun. P. Celiešius, datuota: Los Angeles, Californija, 1983 m.
Pačiam architektui Jonui Mulokui nebuvo lemta sulaukti šio leidinio, jis mirė 1983 metais gegužės 31 d., dar knygai nepasirodžius.
Knygos turiniu įdomiai ir išsamiai apimamas visas Jono Muloko gyvenimas. Penkių vaikų Lietuvos knygnešio Petro ir Onos Mulokų šeimoje Jonas, gimęs 1907 m. gruodžio mėn. 18 d., buvo vyriausias. Gilių lietuviškų tradicijų ir nuolatinių pavojų apsuptoje knygnešio šeimoje augo ir brendo drąsus, ryžtingas ir atkaklus Jono būdas. Jam bręstant, pastebimas domėjimasis aplinkos gamta, liaudies menu, kryžstulpiais, ornamentika ir aplinkinių bažnyčių grožiu ir jų konstrukcijų "mandrybėmis". Milžiniški mūro skliautai, juos remiančios kolonos, langų didumas ir į juos įrėmuoti žavingi spalvoti vitražai — viskas kažkaip paslaptingai sueidavo į visumą, keliančią susikaupimą, nuteikiančią maldai. Žavėjosi Jonas ir aplinkinių dvarų architektūra, stebėdamas ją iš lauko, nes iš vidaus ji buvo mažiau prieinama negu bažnyčios.
Jaunam Jonui Mulokui, beeinant vienuoliktus metus, Lietuva po pirmojo pasaulinio karo tampa nepriklausoma valstybė (1918 m.). Visuotinis entuziazmas, atgavus laisvę, ir didelis džiaugsmas, to laiko jaunimui turint galimybę siekti mokslo savo kalboj, apėmė visą kraštą. Kiekvienas kūrė planus ateičiai.
Jono Muloko rezidencija (detalė) Chicagoje (jo paties suprojektuota). Nuotraukoje architektas su žmona Jadvyga 1971 metais
Pagautas tų laikų nuotaikos, Jonas Mulokas apsisprendė būti architektu anksti, būtent, išklausęs architekto Vytauto Žemkalnio - Landsbergio paskaitos, kurią jis skaitė mokiniams, atsilankęs Rokiškio gimnazijoje. Tada jame kilo mintis, kuri vėliau tapo jo gyvenimo tikslu — "užsispyrusiai kurti lietuvišką architektūrą visur, kur tik pasitaikys ir leis kūrybos sąlygos".
Baigęs Rokiškio gimnaziją, Jonas stoja į Vytauto Didžiojo Universitetą* technikos fakultetą ir jį baigia 1935 metais, apgindamas ararchitektūrinį diplominį darbą "Karo mokyklos kadetų rūmai" ir įgydamas diplomuoto statybos inžinieriaus vardą. Vėliau baigęs kariūnų aspirantų kursus, stoja dirbti kaip stipendininkas karo butų valdyboje Kaune, vėliau Vilniuje.
Jono Muloko rezidencijos fasadas Santa Monica, Californijoje, jo paties suprojektuotas 1981 metais
Pirmą kartą atsilankęs Vilniuje, arch. Mulokas buvo taip apsvaigintas miesto grožiu, jog atrodė, kad jo vaizduotėje nebuvo kito stiliaus kaip barokinis. Net ankstyvesnius savo sumanymus gotikos stiliuje jis pakeitė bei priderino baroko stiliaus charakteriui.
Visu uolumu architektas imasi "atlietuvinti" miesto istorinius paminklus. Tada po išsamių autentiškumui nustatyti studijų jis atstato Šv. Kazimiero bažnyčios bokšto užbaigimą šv. Kazimiero, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio karūna - mitra, kurios detalės atliktos pagal 1604 metų brėžinius.
Nepaisant prasidėjusio antrojo pasaulinio karo (1939) ir Sovietų, vėliau vokiečių okupacijų, mūsų architektas 1940-41 m. Židikuose pastato Marijos Pečkauskaitės - Šatrijos Raganos garbei koplyčią neogotiniame stiliuje. Vėliau Berčiūnuose buvo baigta Muloko nauja lietuviškais motyvais bažnyčia. Ja sužavėtas, vysk. K. Paltarokas pasiūlė atlikti Panevėžio katedros "sulietuvinimo" darbą... Čia karo audrai ir politiniams įvykiams įsisiūbavus, tas kūrybinis architekto darbas nutrūko.
Jaunimo centro Chicagoje centrinė dalis. Projektas architektų Jono ir Rimo Mulokų. 1974 m.
Daugelis lietuvių, pasijutę skaudžiai apgauti ir žiauriai nukentėję pirmos Sovietų okupacijos metu (1940 - 41 m.), beartėjant Sovietų frontui į Vakarus (1944), su skausmu širdyje paliko tėvynę ir pasitraukė į Vokietiją. Pasitraukė ir Jonas Mulokas.
Metai kantraus laukimo prieš išvykstant į Ameriką arch. J. Muloko buvo sunaudoti mūsų liaudies meno, koplytstulpių ir koplytėlių miniatiūrų studijoms. Pastatyta keli paminkliniai kryžiai ir pagaminta daugiau kaip 700 įvairių miniatiūrinių mūsų koplytėlių ir kryžių modelių. Architekto darbų autentiškumas ir meistriškumas toje srityje buvo visų labai vertinbamas. Kuklus lietuviškais ornamentais papuoštas "Muloko kryželis" lyg jis būtų mūsų prarastos tėviškės dalis, dažnam kelionėn besiruošiančiam tuatiečiui padėdavo išsklaidyti beviltiškas nuotaikas.
Vėliau didesnė dalis pasitraukusių iš savo tėvynės lietuvių rado prieglobstį pas anksčiau įsikūrusias lietuvių šeimas Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Čia atvažiavo ir architekto Muloko šeima (1949 m.).
Jono Muloko talentui buvo lemta tik čia, Amerikoje, pilnai išsiskleisti ir jo išsvajotai idėjai — "kurti lietuvišką architektūrą" išsipildyti. Jo trisdešimt metų kūrybinio darbo rezultatai čia įspūdingai reprezentuojami knygoje gausiomis iliustracijomis, iš kurių jaučiamas įtikinantis ir pajėgus arch. Muloko talentas tradicinių medinių koplytėlių motyvus interpretuoti akmenyje.
Arch. Jonas Mulokas. 1982 m.
Tačiau prieš arch. Jonui Mulokui panaudojus liet. liaudies meno motyvus, pastatant visą eilę bažnyčių Amerikoje, pakilo gana "audringas" lietuvių architektų ir menininkų pasipriešinimas. Jie pareiškė — "kas tinka medžiui, netinka akmeniui", ir taip liko abejingi lietuviško stiliaus vystymui architektūroje.
Tokios "opozicijos" pasėkoje mūsų lietuviškos architektūros kūrėjas kreipėsi į Amerikos geriausią architektą Frank-Lloyd Wright, išdėstydamas savo sumanymą taikyti savo krašto liaudies motyvus monumentalinei architektūrai. Gavęs iš arch. F. L. VVright entuziastišką pritarimą, arch. J. Mulokas, grįžęs laimėtoju, pradėjo darbą.
Pažymėtina, kad iš visų arch. Jono Muloko pastatų Amerikoje, daugiausia buvo bažnyčios. Taigi pirmiausia būtina įvertinti šio architekto didelį įnašą, įvedant lietuviškus etninius motyvus į visuotinę krikščioniškąją architektūrą. Meno istorija skiria labai daug dėmesio etninės kultūros pasireiškimams pasaulyje ir tuo būdu labiau vertina tautas, demonstruojančias savo tradicijas.
V. Vizgirda — arch. Jono Muloko portretas. Aliejus. 1981 m.
Prieš šimtą septyniasdešimt metų (1814) Amerikoje, Philadelphijoje tų laikų svarbiame kultūriniame centre, viename Almanache tarp kitų to laiko valstybių aprašymo, mano nustebimui, buvo paminėta ir Lietuva — vienu lakonišku trumpu sakiniu "... kadaise didžiausia Europos valstybė Lietuva, šiandien išdalinta, išniekinta ir visų užmiršta". Tą sakinį prisiminiau, pirmą kartą versdamas puslapius knygos "Jono Muloko architektūrair pagalvojau, kad Lietuva ir šiandien niekinama, bet jos sūnaus Jono Muloko kūrybinio užsidegimo sukurti lietuviški kryžiai Amerikos dangaus skliaute dar ilgai bylos, jog čia būta lietuvio.
|
|
|
|