Aidai.eu Apžvalga

JOHANN SEBASTIAN BACH 300 metų nuo jo gimimo

Johann Sebastian Bach, vienas didžiausių pasaulinių kompozitorių, gimė 1685 kovo 21 d. Eisenache, Saxe-Weimar, Vokietijoje, — ten pat, kur ir protestantizmo steigėjas Martynas Liuteris. Trisdešimt metų karas buvo jau pasibaigęs. Po Westfalijos taikos 1648 metais Vokietijos valstybės be pasikeitimo išsilaikė iki 17 amžiaus galo. Tai padėjo klestėti kultūriniams centrams. Šalia Vienos, Muencheno, Dresdeno didelį kultūrinį vaidmenį atliko universiteto miestas Leipzigas, kur Bachas ilgiausiai dirbo. Vokietija buvo padalinta į mažas valstybėles, kurios savo kunigaikščių ir kitokių valdovų valdžioje išlaikė savo dvarus ir juose muzikus, laikomus ponų tarnais.

Johanno Sebastiano Bacho prosenelis Veit Bach buvo malūnininkas VVechmare, Turingijoje. Legenda sako, jog, maldamas grūdus, kad praskaidrintų nuobodulį, jis pats sau grojęs citra. Jo sūnus buvo smuikininkas. Pažymėtina, kad Bacho giminė muzikų profesijoje išsilaikė virš dviejų šimtų metų. Bachai sudarydavo muzikų gildąs. Jiems iš tos profesijos pasitraukus, 19 šimtmetyje gildų nariai buvo vadinami "Bachais". Johanno Sebastiano tėvas Johann Ambrosius Bach buvo smuikininkas ir tuo instrumentu groti mokė savo sūnų. Anais laikais buvo įprasta išlaikyti profesiją šeimoje: vaikai buvo mokomi muzikos instrumentais groti, kaip jie šiandien yra mokomi skaityti ir rašyti. Jų profesija buvo numatyta — jeigu esi muziko vaikas, būsi muzikas. Bachai užimdavo vargonininkų vietas bažnyčiose, tarnavo ponų dvaruose kaip kapelmeisteriai ir miestams kaip jų pavaldiniai. Muzikų profesija buvo laikoma garbinga, ir joje buvo galima rasti darbo.

Nelaimei, Johannui Sebastianui esant 10 metų amžiaus, mirė jo abu tėvai, ir vaikas liko našlaitis. Jį paėmė į savo namus jo vyriausias brolis Johann Christoph, Ohrdrufo vargonininkas. Čia Johann Sebastian gyveno penkerius metus, mokomas groti klaviru, prižiūrint broliui. Vaikas buvo labai gabus. Tai kėlė brolio pavydą; Mažajam Johannui Sebastianui ypač rūpėjo kompozicijų sąsiuviniai, kuriuos jis matė pas savo brolį, bet buvo uždrausta juos liesti. Broliui nematant, jis pasiimdavo tas gaidas ir mėnulio šviesoje perrašydavo. Po šešių mėnesių jo "nuodėmė" buvo atidengta, ir gaidos paslėptos iki brolio mirties.

Johann Sebastian buvo 13 metų amžiaus, kai mirė jo brolis. Desperacijoje jis nuvyko į Lueneburgąj kur buvo dvi mokyklos: Ritterakademie, skirta aukštojo luomo vaikams, ir Michaelshule — paprastų, ne kilmingųjų, vaikams. St. Michael bažnyčioje buvo ir du chorai — kilmingųjų ir neturtingųjų. Šis paskutinis choras turėjo 15 berniukų. Johann Sebastian pasižymėjo geru balsu ir buvo priimtas į St. Michael chorą kartu su broliu. Už dalyvavimą chore jie gavo veltui mokslą^ kišenpinigių ir šiek tiek pajamų iš vestuvių ir laidotuvių. Mokykloj buvo mokoma religijos, lotynų kalbos, aritmetikos, istorijos, geografijos, heraldikos, vokiečių poezijos ir fizikos. Šalia to — ir muzikos. Jaunų berniukų balsai yra geri iki 14 metų amžiaus. Paskui keičiasi. Taip atsitiko ir Bachui. Jo gražus balsas sutriko. Tai reiškė, kad mokslo laikotarpis pasibaigė. Jaunuolis turėjo ieškoti darbo. Anų laikų papročiu muzikai grojo keliais instrumentais. Tad ir Bachas vieną mėnesį smuiku grojo VVeimaro dvare. Bet tais pačiais 1703 metais jis buvo paskirtas vargonininku Arnstadt mieste. Šv. Bonifacijaus bažnyčia sudegė 1683
m. ir atrestauravus buvo pavadinta "Neukirche". 1935 metais gi ji gavo "Bachkirche" vardą; Bachas ten pradėjo vargoninkauti būdamas 18 metų amžiaus. Jo grojimu naujoje bažnyčioje klausytojai buvo sužavėti — net pakelta alga. Kontrakte buvo pasakyta, kad Johann Sebastian yra atsakingas už vargonus; turi gyventi taikiai, bijoti Dievo, nevėluoti nei į repeticijas, nei į pamaldas. Už tai jis gavo 50 florinų, kas buvo daug 18-kos metų jaunuoliui be jokios praktikos.

Ten jis turėjo daug laiko groti vargonais. Su choristais gi nesugyveno. Reikalus pagadino ginčas su vienu savo mokiniu, kai įsikarščiavęs Johann Sebastian ištraukė kardą; Blogėjo ir jo santykiai su Arnstadto darbdaviais: paprašęs vieną mėnesį atostogų, jis užtruko keturis mėnesius. Mat Johann Sebastian pėsčias keliavo 230 mylių į Luebecką pas žymųjį vargonininką ir kompozitorių Buchstehuede. Ten Bachui atsidarė naujas pasaulis. Buchstehude turėjo orkestrą nors nedidelį, chorą vargonus ir duodavo koncertus. Bachas buvo sužavėtas ir pasidavė Buchstehudo įtakai.

Kai jis grįžo į Arnstadto bažnyčią kongregacija nusiskundė, kad girdi kažkokius keistus tonus, kurių prieš tai nebuvo. Aišku, reikėjo darbą keisti. Anais laikais muzikas, užimdamas vargonininko ar kurią kitą vietą turėjo būti ir kompozitorius. Kiekvienas vargonininkas grojo savo dalykus arba improvizavo — kūrė čia pat, grodamas. Prieš tai buvusių vargonininkų kūrinių niekas nekartojo, ir buvo laukiama, kad naujas vargonininkas bus dar geresnis už buvusį.

Johann Sebastian Bach 1685 - 1750

1707 m. Bachas išvyko į Muelhauseną ir užėmė vietą St. Blasius bažnyčioje, kuri turėjo žymius vargonininkus praeityje. Tais pačiais metais spalio 17 d. Johann Sebastian vedė savo giminaitę Barborą Bach, manoma, kad savo solistę Arn-stadte. Muelhausen buvo laisvas imperijos meistas, ir savo tarnautojams draudė dirbti už miesto ribų. Tai varžė Bachą; Jam rūpėjo gera muzika. Bet, nelaimei, St. Blasius bažnyčios klebonas buvo naujos liuteronų krypties šalininkas — pietistas. Mat Liuteranizmą suskaldė P. J. Spencer, įvesdamas pietizmą^ kuris reikalavo paprastumo pamaldose ir muzikoje. Bachas gi buvo ortodoksas ir tokiu liko visą savo gyvenimą; Tame pačiame mieste buvo ir ortodoksų bažnyčia, kurios klebonas nesugyveno su St. Blasius klebonu. Jie svaidėsi žodžiais prieš viens kitą net per pamokslus. Bachas parašė ortodoksui kunigui kantatą "Dievas yra mano karalius", kuri dar labiau jo santykius su klebonu suardė. Miesto taryba išleido šį veikalą "Cantata No 71". Johann Sebastian Bachas išbuvo Muelhausene tik vienerius metus. 1709 m. jis jį paliko.

1708 m. Bachas gavo pirmą reikšmingesnę vietą kunigaikščio bažnyčioje VVeimare. Jo darbdavys buvo kunigaikštis VVilhelmas Ernstas, atsidavęs poezijai, vaizdiniam menui ir muzikai. Jis ypač mėgo naujojo stiliaus muziką; Johann Sebastian dirbo kamerinės muzikos ir vargonų srityse. Kunigaikštis domėjosi italų kultūra ir turėjo 22 žmonių orkestrą; Tai davė progą jaunam kompozitoriui pažinti Vivaldi'o koncertų struktūrą; Kompozitoriai mokėsi iš anksčiau buvusiųjų, studijuodami jų kūrinius. Kunigaikštis Ernstas buvo labai religingas ir bažnytinei muzikai skyrė daug vietos. 1714 metais jis pakėlė savo vargonininką Bachą į koncertmeisterio laipsnį ir leido jam reguliariai rašyti kantatas. Bachas turėjo progos parodyti savo modernizmąj kurdamas rečitatyvus bei arijas. Tekstus rašė dvaro poetas S. Frank. Taip pat Bachas komponavo vargonams kūrinius, išvystydamas preliudą ir fugą; Tradicinei fugai jis pridėjo trumpą improvizacinę dalį, kuri nenaudojo pagrindinės temos. Bacho žinomi veikalai šitame stiliuje yra Toccata in D minor, Fuga G minor, Preludas ir Fuga C minor ir Passacalija in C minor. Būdamas VVeimare, Bachas susipažino ir su kitais kunigaikščiais. Kunigaikščio Ernst Augusto vestuvėms Bachas parašė muziką kurią išgirdo jaunosios brolis kunigaikštis Leopoldas — būsimasis Bacho darbdavys, — ir tą muziką jis pamilo. Bacho reputacija kilo. Jis gaudavo užsakymų įvairiomis progomis rašyti muziką ir kitiems kunigaikščiams.

1717 m. VVeimaro periodas baigėsi, nes santykiai tarp kunigaikščio ir Bacho pairo. Johann Sebastian jautėsi nuskriaustas, kad jam per mažai mokama, ir reikalavo didesnės algos. Kunigaikštis algos nepadidino, ir Bachas nusprendė savo tarnybą baigti. To nenorėjo kunigaikštis. Bachas buvo įmestas į kalėjimąj iš kurio išėjo tiktai po mėnesio.

1717 - 1723 m. Johann Sebastian Bach gavo kapelmeisterio Anhalte, Goethene vietą ir jam nebereikėjo vargoninkauti. Jo darbdavys šį kartą buvo ir jo draugas kunigaikštis Leopoldas, didelis muzikos mylėtojas ir pats muzikas. Bachas savo kūryboje buvo laisvas ir galėjo rašyti, ką norėjo. Bažnytinė muzika tapo antraeilė dėl kalvinizmo įtakos dvare, bet pasaulinės muzikos pareikalavimas buvo didelis. Gaila, kad vokalinių veikalų, rašytų Goetheno periode, mažai beliko. Klestėjo instrumentalinė kūryba. Bachas rašė koncertus, duo ir trio sonatas, suitas fortepionui ir t.t. Tai yra tobuliausi instrumentalinės muzikos veikalai. 1719 metais Bachas nuvyko į Hallę pas Haendelį, bet šis buvo prieš porą valandų išvykęs. Bandymas po 10 metų sutikti Handelį vėl nedavė vaisių. Šitie du muzikos didžiūnai niekad nesusitiko.

Esant Bachui Hamburge, kai jis lydėjo savo kunigaikštį, atėjo žinia, kad mirė jo žmona Barbora, kurią jis paliko visai sveiką; Bachas grįžo į Coetheną, bet žmona jau buvo palaidota. Su Barbora jis turėjo 7 vaikus, kurių 4 mirė vaikystėje ir 3, likę gyvi, tapo gerais muzikais. Jiems Ba chas parašė "Clavier Buechlein" ii kitus viekalėlius, kaip instrukcijas vaikams. Netrukus po Barboros mirties Bachas vedė antrą žmoną — Anną iMagdaleną VVuelkens — dvaro muziko dukterį. Jo antros vedybos buvo irgi laimingos. Šioj moterystėje gimė 13 vaikų. Magdalena, būdama gera dainininkė ir išauklėta muzikė, vyrui padėjo perrašyti gaidas. Bachas iš viso turėjo 20 vaikų, kurių gyvų liko 10, nes anais laikais kūdikių mirtingumas buvo didelis. Vienas jo vaikų buvo protiniai nesveikas, o šeši tapo gerais muzikais bei kompozitoriais. Kai kurie jų anais laikais buvo laikomi geresniais už tėvą;

Gyvendamas Coethene, Bachas ir su Berlyno valdovu turėjo ryšių, kuriuos 1719 metais, vykdamas pirkti naują harpsichordą^ buvo užmezgęs. Po dviejų metų jis ten nusiuntė 6 koncertus savo vizitui prisiminti. Tipinga jo dedikacija, kuri skamba maždaug taip: Prieš porą metų turėjau garbę būti klausomas Jūsų Didenybės ir pastebėjau susidomėjimą mano mažu Dievo duotu talentu. Išvykstant Jūsų Didenybė man įsakė atsiųsti kelias kompozicijas. Vykdydamas Jūsų malonų įsakymą^ jaučiu nuolankią pareigą atsiųsti keliems instrumentams vieną kitą koncertą; (Originalas rašytas prancūzų kalba).

Laimingas Bacho laikotarpis Coethene baigėsi. Kunigaikštis Leopoldas vedė žmoną kuri nemėgo muzikos. Santykiai Bacho atžvilgiu šalo. Reikėjo ieškoti naujo darbo. Bet Bachas kelis kartus grįžo į Coetheną; 1726 metais, kai Leopoldui gimė sosto įpėdinis, Bachas nusiuntė jam savo "Prima partita" — dedikacijos poemą; 1729 m. Bachas buvo pašauktas paskutinį kartą — paruošti muziką kunigaikščio Leopoldo laidotuvėms. Ją pats ir atliko.

1723 m. Johann Sebastian Bach gavo vieną svarbiausių ir didžiausių muzikinių pozicijų anų dienų liuteronų pasaulyje — Cantoriaus ir muzikos direktoriaus Šv. Thomo mokykloje, kai Telleman ir Grapner tos vietos atsisakė. Jie buvo laikomi geresniais vergonininkais už Bachą; Bacho pareigos apėmė Šv. Tomo mokyklą, Leipzigo universitetą ir keturias bažnyčias. Užimdamas šią vietą, Bachas pasirašė sutartį ir pasižadėjo "nerašyti nei per ilgų, nei per trumpų veikalų, nei operetinio pobūdžio, bet rašyti kūrinius, kurie kelia pamaldumą". Atsipalaidavęs nuo vieno pono, kunigaikščio, Bachas dabar turėjo tris ponus: miesto tarybąj universiteto rektorių ir Šv. Tomo mokyklos vedėją; Leipzigo miesto taryba niekad nesuprato, kad Bacho duotas repertuaras aptemdė didžiausius pasaulinius centrus. 1730 metų memorandume Bachas kreipėsi į tarybą, prašydamas pagalbos. Jis rašė: "Muzikinė padėtis yra kitokia. Mes meniškai paaugome — mums reikia pagalbos". Bachas didino chorą^ naudodamas studentus bei mokinius, kad tarybai būtų mažiau išlaidų. Taryba šaukė, kad jai reikia kantoriaus, o ne kapelmeisterio, nes ji neturėjo jokių muzikinių užmojų, kurių pilnas buvo Bachas.

Bacho laikotarpyje, tarp 1723 -1750 metų, Leipzigo universitetas turėjo 3 rektorius: J. H. Ernesti, kurio laidotuvėms Bachas parašė motetą "Der Geist hilft unser Schwach-heit auf', J. M. Gesner ir J. August Ernesti, su kuriuo Bachas ypač turėjo daug nemalonumų. Tie trys vyrai buvo geri mokslininkai, kėlė universiteto akademinį lygį, rūpinosi tvarka ir finansiais. Jiems buvo nesuprantama, kad cantorius stato kuziką aukščiau už akademinius dalykus, vargina studentus ilgom repeticijom, muzikiniais pasirodymais, gaidų perrašinėjimu. Iš trijų rektorių Johann Sebastian Bach turėjo gerus santykius tik su vienu — Geisneriu. Geisneris mums pateikia gyvą paveikslą kaip Bachas dirbo: "Jums daug kas atrodytų nesvarbu, jeigu jūs galėtumėte matyti Bachą . . . kaip jo visi abiejų rankų pirštai groja klavirą, vargonais, kai jis visus vamzdžius prikelia gyvybei, išgaudamas tonus rankom ir kojom, kurdamas dieviškas melodijas; jeigu jūs matytumėt jį diriguojant — jis prižiūri visus vienu laiku: ritmą^ 30 - 40 muzikų, mosuodamas galva, sauduodamas koja, naudodamas pirštus, darydamas pastabas. Iš visų atlikėjų dirigentas turi sunkiausią dalį. Jis tuojau pastebi, kas netvarkoj, jis viską apvaldo ir visus taiso; jis jaučia ritmą kiekvienoje savo kūno dalyje ir išreiškia įvairius tonus savo paties balsu. Aš entuziastingai gerbiu senovę, bet Bachas pralenkia Orjėfų daug kartų, o Arioną — dvidešimt kartų". (Quintilian commentary, 1738 m Originalas lotynų kalba).

Bachas turėjo tik vieną Šv. Tomo mokyklos vedėją — D. Solomon Deyling — su kuriuo jis gerai sugyveno.

Leipzigo miestas su savo gyventojais priklausė Saksonijos Elektoriaus valdžiai, kuriuo buvo Fridrikas Augustas II — Lenkijos karalius. 1733 m. Bachas jam parašė Gloria ir Kyrie B major Mišioms. Į šį kompozitoriaus poelgį žiūrima kaip į diplomatinį žygį dvaro kompozitoriaus vardui gauti. Tai jis ir gavo 1736 metais. Bachas santykiavo ir su karaliaus dvaro aristokratija, ieškodamas sau patronų. Jis įsiteikė Key-seilingo kunigaikščiui Hermanui Carlui, kurio dėka gavo vizitą pas Prūsijos karalių Fridriką Didįjį. Šis gi pats grojo fleita. Bachas gaudavo užsakymų ir iš karališko dvaro aristokratijos. Ryšiai su karaliais jam užtikrino tvirtesnę poziciją Leipzige.

Leipzigo laikotarpis buvo pats kūrybingiausias Bacho gyvenime. Mada ir laiko dvasia reikalavo naujų veikalų. Jis parašė daugiau kaip 300 kantatų, kurių žymioji "Christ lag in Todesband" pagrįsta liuteronų choralu, parašytu paties Martyno Liuterio. Bachas kantatose ir oratorijose stengiasi iškelti žodį, kurį liečia gaida. 1729 m. jis baigė "Pasiją pagal Matą". Veikalas buvo didelis: naudota du chorai, dveji vargonai, dvigubas orkestras. Tai dramatinis veikalas, pilnas kontrastų tarp solistų, chorų, instrumentų. Mažiau dramatinės, bet labai įspūdingos yra mišios B major, parašytos pagal neapoliečių bažnytinę muziką naudojant arijas, duetus, chorus. Tai gražiausios mišios, kokios kada nors yra parašytos, o parašytos gi ortodokso liuterono, kuris čia įrodė savo kompozicinius gabumus.

Gyvenimo pabaigoje Bachas kūrė abstrakčių veikalų seriją — 18 kanonų, pavadintų "Die Kunst of Fuge" (Fugos menas) ir išspausdintų tik jam mirus. Bachas šitame veikale nenurodo nei instrumentų, nei orkestro dydžio, todėl jie yra grojami įvairiai.

Einant gyvenimui į pabaigą* Bachas apako. Kaip ir Haendelis, jis buvo operuotas to paties akių gydytojo anglo, bet operacija, kaip ir Haendeliui, nepavyko. Metus prieš mirtį jam buvo atimtas darbas, ir Leipzigas gavo naują kuratorių. Bachas mirė ištiktas smūgio.

Jį laidojant, nebuvo kalbų, nes šeima neturėjo iš ko pasamdyti kalbėtoją; Leipzigo laikraščiai irgi tylėjo. Vienintelį įrašą randame Leipzigo miesto mirusiųjų registro knygoje, kurioje sakoma: "Vyras, 67 metų amžiaus, Johann Sebastian Bach, Thomo mokyklos muzikos direktorius ir dainavimo mokytojas, buvo atvežtas į kapus 1750 metais liepos 30 dieną". Nieko nėra žinoma, ar jį į kapą lydėjo muzikai bei draugai. Sakoma, kad jis esąs palaidotas Šv. Jono bažnyčios šventoriuje. Bet ten nėra nei parašo, nei kryželio. Nežinomas ir Mozarto kapas Vienoje.

Tik vienas Berlyno laikraštininkas įdėjo mažą žinutę, kad, girdi, šio gabaus muziko pasiges kiti muzikai. Tik po 93 metų Felix Mendelsohnas pastatė Bachui paminklą prie to namo, kur gyveno didysis kompozitorius.

Bachas buvo labai religingas. Į savo darbą jis žiūrėjo kaip į Dievo garbinimą; Veikalų pradžioje jis dėdavo inicialus J. J. — Jesu Juva (Jėzau, padėk); veikalų gale dėjo raides S.D.B. — Solo Deo Gloria (Tiktai Dievo garbei). Bacho muzika remiasi viduramžių muzikos samprata, pagal kurią ji dalinama į praktinę ir teorinę. Teorinė muzika rėmėsi kosmoso tobula sąranga, racionaliai tvarkoma Dievo matavimais ir numeriais. Triskambis yra Trejybės reprezentacija; major ir minor išreiškia įvairų Kristaus buvimą; Muzika tarnavo Dievo garbei, dvasios tobulinimui ir širdies apvalymui nuo blogio.

Sukurta: Kretingos pranciškonai